Dionizas Putna – fotografas, kolekcininkas, bibliofilas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Netikėtai atrastų fotokadrų parodoje eksponuojama 110 išvalytų ir išdidintų D. Putnos nuotraukų. Parodos surengimą savo lėšomis rėmė „Santaros–Šviesos“ suvažiavimas, Aukštaitijos profesinio rengimo centras, Palaimintojo Teofiliaus Matulionio fondas. Vilniaus rotušė paskolino dalį rėmų. Didžiausią ir reikšmingiausią įnašą padarė fiziniai asmenys, daugiausia alantiškiai – dvaro septynių salių ruošos darbų sąskaitas apmokėjo bent 20 šeimų ir privačių žmonių: ūkininkai, medikai, ekonomistai, verslininkai.
Kuo išskirtinis Dionizo Putnos menas? Manau, kad fotografo objektyvumu, tobula nuotraukų technikos kokybe (fotografavo 1925 m. gamybos veidrodiniu aparatu), originalia, bet apgalvota kompozicija, dar tematiniu aktualumu, istoriškumu. Stalino laikais žmonėms reikėjo pasikeisti pasus. Šiuo metu parodos kuratoriaus rankose yra gal 15 tokių pasinių portretų. Jauni ir seni žmonės, fotografuoti mažam dokumentui, parodoje pavirto nuostabiais išdidintais fotoportretais, atspindinčiais pokario liūdesį, siaubą ir nežinią.
Nuotraukos reverse – Dionizo Putnos įrašas: „Agota Giedraitytė, Lietuvos kunigaikščių Giedraičių ainė. Dionizui Putnai asmeniškai dovanojo [nuotrauką] 1931 m. liepos 22 d. Giedraičiai (Merkeliai).“ Janinos Bieliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Apie 1970-uosius (jau po fotografo mirties) sovietinės valdžios sprendimu Putnų namuose Alantoje įvyko didysis D. Putnos fotoarchyvo ir bibliotekos naikinimas. Namuose tuo metu buvo tik vienas Dionizo vaikas – Vytautas Putna (1922–1983). Nepaisydami vyro protestų, valdžios atstovai viską iškraustė, sumetė į sunkvežimį, išvežė ir sudegino Molėtų vykdomojo komiteto katilinėje. Ar kas liko po šitokio vandalizmo, ar kas nors išsaugota? Tai ateities tyrimų klausimas.
Vis dėlto išliko keli sąsiuviniai, kuriuose kaip tikras bibliografas D. Putna surašinėjo visą savo bibliotekos turinį. Šituose sąrašuose – šimtai lietuviškų ir užsienietiškų knygų ir įrištų žurnalų komplektų – apie fotografavimo mokslą ir meną, fotokameros darbą, fotopopierių, ryškalus ir pan.
D. Putna savo sodyboje Viteliškio kaime turėjo knygrišystės aparatą. Bibliografiniuose sąsiuviniuose dokumentuota, kad D. Putna įrišo daugumą savo bibliotekos knygų ir žurnalų. Jis prenumeravo vokiškus fotomeno žurnalus, nuolat skaitė apie XX a. kultūros reiškinius, pokariu važiavo į Sovietų Sąjungos muziejus ir parodas.
Po fotografo sūnaus Vytauto mirties 1983 m. išlikę Dionizo 25 albumai saugomi fotografo anūkės Janinos Bieliauskienės namuose. Tai kelioniniai, aktorių ir politikų portretų, gamtos, proginiai atvirukai, tarp jų – su pasaulio civilizacijų menu: antikinėmis ir renesansinėmis skulptūromis, Ticiano, Rembrandto, Delacroix, Milet, Corot, kitų meistrų tapyba. D. Putna tikrai nebuvo savamokslis.
Dar keli žodžiai apie pagrindinius fotografo D. Putnos ciklus. Pirmiausia tai nuostabiai išlikęs Lietuvos, ypač Kauno tarpukaris – žymieji pastatai, tiltai, dvarai, upės, ežerai. Taip pat užfiksuotos kai kurios prieškario kelionės į Vokietiją, Lenkiją, Latviją.
Alantiškiai iki šiol prisimena, kad fotografas buvo pravardžiuojamas „bambizu“ arba „latviu“. Gal kas nors apie autoriaus pasaulėžiūrą paaiškės iš vėlesnių tyrimų, bet vien iš dalies nuotraukų geografijos – Biržai, Tauragė, Liepoja, Vokietija – daug užuominų, kad jis galėjo būti artimas reformatų Bažnyčiai. Vis dėlto 1942 m. okupacinės vokiečių valdžios dokumentuose apie Alantos valsčiaus Viteliškio kaimo gyventojus D. Putna, jo žmona Marijona Ylonytė-Putnienė, jos netekėjusios ir kartu gyvenusios vyresnės seserys Grasilda ir Kunigunda bei visa kita Putnų šeima įvardijami Romos katalikais.
Išliko ir atvirlaiškis, kuriame Dionizas ranka įrašė kvietimą į savo vestuves – „padaviau ant ažusakų su Marijona Ylonyte Alantoje 1920 m. balandžio 22 d. 12 val. ir Skudutiškyje balandžio 23 d. 3 val. po pietų“.
Dionizas Putna 1932 m. liepą rašo atvirlaiškį į Kauną „Trimito“ redakcijai, kad negavo poros žurnalo numerių, prašo atsiųsti. Tai rodo prenumeratoriaus norą turėti ir įrišti visą Šaulių sąjungos periodikos komplektą. Nuo 1919 m. veikianti Šaulių sąjunga „tapo savanoriška karine nepolitine organizacija, kurios tikslas – ugdyti piliečių kovingumą, patriotizmą, drąsą, plėsti kultūrinį akiratį, kovoti su išorės ir vidaus Lietuvos nepriklausomybės priešais“. 
Dionizo Putno 1932 m. atvirlaiškis „Trimito“ redakcijai 
Kitas fotografo Dionizo Putnos atvirukų kolekcijos pavyzdys – Pirmojo pasaulinio karo vokiškas savikritiškas piešinėlis su nauju kupletu: „Milžinaitė / Kėlė vaidą, / Gerklę laidė, / Tvarką žeidė. / Pareigūnas / Tuoj pribūna, / Ir už sprando / ją sutramdo. / Kad ir cypia, / ją į cypę. / Štai tikra / Valdžia gera.“ Vertėjas – Antanas Gailius. Janinos Bieliauskienės asmeninio archyvo atvirukas 
Išlikusiuose Dionizo Putnos albumuose – keli šimtai įvairių laikų atvirukų. Retai matytas žanras – Pirmojo pasaulinio karo ironiški piešiniai, beveik karikatūros. Šalia jų – ir posmelis karo metų juokams: „Paryžiuj Moną Lizą godūs / nudžiovė vagys neseniai. / Dabar ji tol jum „nosį“ rodys, / Kol sužinosit, kur jinai.“ Kupletą išvertė Antanas Gailius. Janinos Bieliauskienės asmeninio archyvo nuotrauka
Pirmojo sovietmečio, Alantos žydų, visas nacių karo metų ir rezistentų fotoarchyvas dabar sunaikintas – liko tik keliolika fotokadrų, šiek tiek pirmojo karo atvirukų ir keli antrojo karo vokiški atvirlaiškiai. Įdomu, kad D. Putna 1941 m. birželio 22 d. nežinia kaip pateko į Kauno senamiestį ir nuo aukšto – gal nuo stogo ar iš balkono – užfiksavo pirmųjų karo dienų mieste kilusį gaisrą, šalia įkomponavęs Soboro bokštus. Mažo formato šio įvykio nuotraukos eksponuojamos parodoje Alantos dvare.
Didžiausia išlikusi D. Putnos nuotraukų dalis – pokaris. Iš jų dabar mūsų rankose – apie 700 kadrų. Visi žino, kad šito laiko Lietuva buvo siaubinga – dalis žmonių buvo priversti pasitraukti į Vakarus; kita dalis buvo suimta ir ištremta į Sibirą; trečia dalis – ypač jaunimas – ėjo į miškus, į pasipriešinimą rusų okupacijai, dauguma jų žuvo.
D. Putna atstovauja ketvirtai tautos daliai – tai, kuri liko okupuotoje Lietuvoje. Šie žmonės žinojo ir matė kitas tautos dalis ir žmonių likimus. Į Sibirą dar 1941-ųjų birželio 14 d. buvo išvežta artimų Putnos draugų Alantos pedagogų Puodžių šeima. Yra keliolika džiugesio kupinų tarpukario nuotraukų su Putnos bičiuliais Puodžiais. Pradžios mokyklos vedėjas Jonas Puodžius Sibire ir žuvo. NKVD suėmė ir su keliais kitais alantiškiais sušaudė D. Putnos fotografijos mokinį, Alantos pašto viršininką.
Neseniai atsirado dar vienas labai brangus Putnos fotokadras. Alantiškių Grigaravičių šeima iš Jaurų kaimo pokaryje išsiuntė mažą šeimos nuotraukėlę nuteistam ir lageryje kalinčiam tėvui – Lietuvos kariuomenės pasienio karininkui Jonui Grigaravičiui. Kai 1949 m. tėvas Archangelsko kalėjime mirė, kažkoks KGB darbuotojas velionio portfeliuką ir šią sulankstytą ir perdurtą Putnos nuotrauką persiuntė į Tarybų Lietuvą našlei Teklei Ryliškytei-Grigaravičienei ir keturiems jų vaikams. Nuotraukėlę mums perdavė šiuo metu vienintelė likusi gyva Danutė Grigaravičiūtė (nuotraukoje su balta suknele).
Dionizo Putnos nuotraukoje (apie 1945–1946 m.) – į sovietų Rusiją ištremto ir 1949 m. nužudyto Lietuvos pasienio karininko Jono Grigaravičiaus žmona ir vaikai, gyvenę prie Alantos, Jaurų kaime. Danutės Grigaravičiūtės fotoarchyvo nuotrauka
Taigi, ankstyvasis ir 1950–1960-ųjų pokaris. D. Putna visais atvejais neina į sąžinės kompromisus, bet kokybiškai fiksuoja politinę ir žmogišką realybę. Jis lyg koks Williamas Shakespeare'as vienodai atsakingai ir įtaigiai vaizduoja teigiamus ir neigiamus gyvenimo dramos herojus.
1945 m. pabaigoje į jo sodybą Viteliškio kaime ateina ginkluoti stribai ir prašo nufotografuoti. Parodoje eksponuojami gerai išlikę keli vietinių Alantos stribų figūriniai portretai. 1946-aisiais D. Putnai kažkas praneša, kad stribai sudaužė ir nugriovė Skiemonių kryžių, pastatytą 1930-aisiais Vytautinių metinių proga. Iki šiol skiemoniškiai pasakoja, kad miestelio viršaičio namuose įsikūrę stribai eidavo ant jo myžti. Kai kryžių nugriovė, D. Putna prisitvirtino prie dviračio kamerą ir vyko 10 km už Alantos užfiksuoti šio momento.
Dionizo Putnos nuotraukoje Albinas Telksnys stovi pirmas iš dešinės, Vitoldas Audenis – trečias iš dešinės. Nuotrauką pateikusi Regina Žygelytė-Šeibutienė rašo: „Kaimo žmonės pasakojo, kad Albinas Telksnys ir Vitoldas Audenis buvo stribai – atiminėjo iš kaimynų gyvulius, maistą. Mano krikšto mama Leokadija Ražickienė buvo kilusi iš Mindūnų. Ji pasakojo, kad šiuos du stribus žmonės vadino „didelis ir mažas“, kadangi Telksnys buvo aukštas, o Audenis – žemo ūgio. Runionių ir Bajorų kaimų žmonių teigimu, šie stribai buvo žiaurūs, žmonės jų labai bijojo. Mano tėtis pasakojo, kad Runionių kaime jie sugriebę už kojų nuo krosnies numetė ten gulėjusią senutę Steponėnienę, išsinešė iš jos namų paskutinę lašinių paltį. Kaimo žmonės nesėsdavo šalia Telksnio ir Audenio prie stalo, mums, vaikams, sakydavo, kad jie negeri, pikti žmonės. Dėl jų skundų ne viena Alantos apylinkės šeima buvo išvežta į Sibirą.“ Reginos Šeibutienės fotoarchyvo nuotrauka
Visais atvejais D. Putna dirbo kaip fotografijos meistras! Jo kompozicijos – tobulos, jo kadrų kokybė – stulbinanti. Išliko tik mažiukai, kartais pusės degtukų dėžutės dydžio pozityvai. Bet juos nuskenavus galima padidinti iki pusmetrio, metro, ir kokybė ar ryškumas nemažėja.
Per parodos atidarymą birželio pradžioje Molėtų rajono valdžiai pasiūlėme sutvarkyti ir įrengti Alantos dvaro trečią aukštą – didelę palėpę, kur labai tiktų įkurti fotografo Dionizo Putnos muziejų. Tuometinis kultūros ministras, meras ir visi kiti atsakingi pareigūnai šitam planui neprieštaravo.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Vaidotas Žukas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
