Aktorius M. Nedzinskas: „Teatras nėra gyvenimas – jis tik gyvenimo ekstraktas“

Būtent taip, scenoje, pirmą kartą susipažinau su teatro ir kino aktoriumi, dviejų Auksinių scenos kryžių laureatu, teatro „Kitas kampas“ improvizatoriumi MARTYNU NEDZINSKU. Scenoje prieš visus žiūrovus, stebinčius spektaklį „Nuostabūs dalykai“, režisuotą Kirilo Glušajevo.

Šįkart su aktoriumi susitinkame ne scenoje. Susitinkame teatro, kuriame jis jau po kelių valandų nuo mūsų pokalbio pradžios eis į sceną, grimo kambaryje. Kalbamės apie jo ryšį su žiūrovais, žmogaus norą jausti, improvizacijos subtilybes ir ilgą bei vingiuotą aktorystės kelią.

Susitinkame teatre. Vos kelios valandos prieš spektaklį „Dėdė Vania“. Šiomis dienomis, atrodo, gyvenate tik scenoje. O dar kasdienis naujienų srautas daugumai žmonių neleidžia atsipalaiduoti. Bet randate laiko pokalbiui. Kuo šiandien gyvenate, kas užima daugiausia laiko ir minčių?

Vaikai, mylima moteris ir maisto ruošimas. Nes dabar nieko naujo nerepetuoju – vaidinu jau surepetuotus spektaklius. Jie jau egzistuoja – man reikia tik ateiti į teatrą. Nebereikia gilintis. Tik ateinu ir galvoju, apie ką ir kur šiandien vaidinsiu.

Kaip atsidūrėte scenoje? Girdėjau, kad Užgavėnės buvo pirmoji mintyse užsidegusi lemputė?

Tikrai, tai pirminė teorija, kodėl tapau aktoriumi (juokiasi). Vaikystėje vaikščiodavau su didžiule Užgavėnių kauke, kurią man buvo pasiuvusi bobutė. Šokdavau, padainuodavau, padeklamuodavau ir atlyginimą gaudavau. Blynai, saldainiai, kartais, jei pasisekdavo, kaimynas įdėdavo du litus. Taip turbūt ir atsirado pomėgis apsimetinėti ir dar už tai pinigų gauti.

Kaip Užgavėnių kaukė atvėrė rimtą karjeros kelią?

Klaipėdoje nuėjau į jaunimo teatrą „Aušra“ pas puikią režisierę, pedagogę Iloną Stančikienę. Ji tuo metu dirbo Klaipėdos dramos teatre, buvo dailininkė. Pradėjau vaidinti, radau bendraminčių vaikų ir paauglių. Turėjome net kelias gastroles į Latviją, ten gavau pirmuosius apdovanojimus už vaidmenis.

Man taip patiko gauti dėmesio, vaidinti, būti įvertintam, keliauti... Patiko turėti kompaniją, kuri mąsto kitaip nei klasiokai. Vadovė taip pat buvo puiki. Viskas taip išsirutuliojo, kad pamaniau, jog noriu daryti tai.

Žmonės jums – kertinė dalis darbe?

Žinoma. Man iki šiol svarbiausia yra žmonės. Jeigu jie šlykštūs, tada ir dirbti nemalonu.

Turėjote dvejonių dėl profesijos?

Visada jų yra. Vaikystėje norėjau tapti virtuvės šefu, nes mama labai skaniai gamina. Su ja virtuvėje praleidau begalę laiko, tad natūraliai man irgi kilo noras gaminti, žiūrėti, kaip ji daro, tešlą vogti (juokiasi). O paskui, paaugus, buvo rimtesnių dvejonių.

Šioje profesijoje visą laiką esi priklausomas nuo kitų žmonių: nuo to, ką ir kaip jie galvoja, ir kartais turi daryti tai, su kuo nesutinki. Tenka eiti ir viešai deklaruoti dalykus, kurie tau visiškai neįdomūs arba svetimi. Ir dar iš tavęs reikalauja, kad tuo tikėtum už minimalią algą.

Tai tikrai nėra pyragų profesija – ne pati geriausia įvairiomis prasmėmis. Bet ji suteikia erdvės smalsumui, džiaugsmui, žaidimui. Ji yra neišsemiama.

Aktorius Martynas Nedzinskas. Manto Gudzinevičiaus nuotrauka Laurynas Adomaitis, „Fermentacija“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT, 2025 m.). Aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kalbate, kad kartais reikia tikėti tuo, kuo netikite. O kaip dėl vaidmenų: sunkiau įkūnyti tuos, kurie turi jūsų paties bruožų, ar atvirkščiai – yra gana tolimi, kitokie?

Lengviau vaidinti tuos, kurie toli, nes yra distancija. Nors vienokiu ar kitokiu atveju vaidmenys turi tapti tavęs dalimi, kad gerai vaidintum. Bet kuo jie tolimesni mąstymu, kalba, išraiška, filosofija, tuo įdomiau gilintis, vaidinti ir svarstyti, kodėl asmuo taip elgiasi, kalba, eina, mąsto, veikia. Tokie dalykai staiga ir tave praturtina.

O kai vaidmenys kartojasi, tampa nebeįdomu. Turėjau, pavyzdžiui, savižudžių etapą, kai vienu metu teko vaidinti gal keturis savižudžius iš eilės. Tai tapo nebeįdomu – savižudybės tema pasidarė rutininė, o aš – nebejautrus. Bet va, ačiū Dievui, atsirado „Nuostabūs dalykai“ – čia į savižudybę pažvelgta jos nedramatizuojant ir neromantizuojant.

Su kuriuo vaidmeniu buvo sunkiausia susitapatinti?

Susitapatinti – galbūt ne tas žodis. Sakyčiau, labiau priimti, prisijaukinti. Žinote, tas žodis „tapatintis“... Visi mes kaip žmonės tapatinamės su viskuo, nes taip veikia mūsų veidrodiniai neuronai. Bet mes, aktoriai, išlaikome sąmoningą distanciją nuo tapatinimosi. Aš suprantu, kad esu aktorius, kuris vaidina scenoje. Taip pat suprantu, kad žiūrovas mato aktorių, kuris vaidina vieną ar kitą personažą. Žiūrovas suvokia, kad scenoje – ne, pavyzdžiui, Michailas Lvovičius, o Nedzinskas, šiuo metu atliekantis Lvovičiaus vaidmenį.

Ar turėjote tokį vaidmenį, kurį po spektaklio paleisti buvo sunkiau nei kitus?

Sudėtingiausia paleisti emociškai sunkius vaidmenis, nes jie tave išdrasko. Ypač jeigu vaidinami tragiški dalykai – reikia laiko, kad atsikurtų psichika, kurią tenka išdraskyti scenoje, viešai. Pasąmonė neturi humoro jausmo – ji nežino, kad vaidini. Ji viską išgyvena iš tikrųjų. Tad po tokių dalykų reikia laiko atsikurti emociškai ir fiziškai. Jeigu spektakliai yra labai sunkūs ir jų daug, tai smarkiai ištampo.

Nuostabių dalykų aplinkui visą laiką pilna, tiesiog mūsų smegenys yra tokios kvailos, kad labiausiai akcentuoja nenuostabius dalykus. 

Vaidinate nuo 2005-ųjų – jau dvidešimt metų. Kaip per tą laiką keitėsi lietuviško teatro scena?

Atsirado daug technikos – mikrofonų, kamerų, ekranų. Praėjusiais ar užpraėjusiais metais buvo šio technologinio teatro pikas, todėl manau, kad greitai viskas apsivers ir vėl grįšime prie mąstančio aktoriaus, prie žmogaus scenoje. Nemažai spektaklių technikos labui tapo savitiksliai, nebėra svarbu, kas vyksta ekrane, – svarbu, kad būtų ekranas. Tokia mano nuomonė.

Ant vienos rankos pirštų galiu suskaičiuoti spektaklius, kuriuose per pastaruosius dešimt metų vaidinau ir kuriuose nebuvo kameros, ekrano arba nereikėjo vaidinti su mikrofonu.

Kuo skiriasi vaidinti spektakliuose, kuriuose yra ekranai, technika, ir spektakliuose, kuriuose to nėra? Ar pastebėjote, kad žiūrovai jaustų skirtumą?

Žiūrovai dėl naudojamos technikos jaučia didelį atstumą nuo aktoriaus. Jie negauna tiesioginės aktoriaus energijos, nors teatras yra būtent toks. Teatras tiek tūkstančių metų yra gyvas tik dėl to, kad vyksta apsikeitimas energija, kad tiek scenoje, tiek žiūrovų salėje yra gyvi žmonės. Pavyzdžiui, kino kalba yra autonomiškesnė, uždara, ne tiesiogiai patiriama, tad iš karto sukuriamas atstumas. Kada aktorius dažniausiai praranda ryšį su žiūrovu arba žiūrovas praranda ryšį su aktoriumi? Kai kas nors daroma ilgai ir nuolat.

Bet vaidinate ir kine. Naujausias filmas – „Kaimynai“. Puikus ir filmas, ir šukuosena!

Siaubas, siaubas... (juokiasi).

Ar yra pranašumų, teigiamų kino žanro dalykų, kurie teatre neegzistuoja?

Kinas yra nuostabus menas. Kine nėra blogai, kad egzistuoja distancija. Problema yra teatro spektakliai, kuriuose yra vizualiųjų dalykų (ekranų, kamerų ir taip toliau) perteklius. Kinas yra labai gražus, puikus menas. Jis skiriasi nuo teatro – kine aktorius gali net nemokėti vaidinti.

Kodėl taip sakote?

Todėl, kad už tave viską padaro montažas, kamera, kontekstas. Tu gali stovėti, žiūrėti į plyteles, ir už tave viskas bus padaryta. Tai gali būti labai asociatyvus menas. Būtent montažas sukuria kontekstą žiūrovo galvoje, todėl tau tereikia parodyti kokį nors vaizdą, ir žiūrovas pats pradeda sieti dalykus.

Eugène Ionesco, „Raganosiai“ (rež. Antanas Obcarskas, LNDT). Repeticija. Aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Joanna Bednarczyk, „Quanta“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, LNDT). Repeticija. Aktorius Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Antonas Čechovas, „Dėdė Vania“ (rež. Tomi Janežičius, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2021 m.). Aktoriai Indrė Patkauskaitė ir Martynas Nedzinskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Machmillano pjesę vaidinate pagrindinį (ir vienintelį) vaidmenį ir paliečiate itin jautrią temą – gyvenimą su žmogumi, linkusiu į savižudybę. Minite dalykus, dėl kurių verta gyventi. Vieni – itin paprasti, tokie kaip šuns palaižyta nosis, kiti – kertiniai, pavyzdžiui, tūkstantasis dalykas. Kiek prie to sąrašo prisidėjote pats? Ar turėjote tokią laisvę?

Čia yra dramaturgo nuoroda, kad spektaklį reikia pritaikyti šaliai, kurioje jis vaidinamas, ir aktoriui, kuris vaidina. Mes su režisieriumi Kirilu Glušajevu tą ir padarėme. Spektaklyje daugybė nuostabių dalykų surašyta ir sukurta mūsų pačių. Jie kas kartą keičiasi, kaskart pasakau du ar tris vis kitus. Bet didžioji dalis išlieka.

Kokį nuostabų dalyką šiandien nusineštumėte į sceną?

Tikrai yra toks, bet ne viską reikia scenoje pasakoti. Mano darbas – kad žiūrovas manytų, jog viskas tikra. O aš ten meluoju krūvą dalykų. Krūvą! Bet niekam nereikia to žinoti. Net režisierius kartais nežino, kada aš meluoju.

Esate kilęs iš Klaipėdos. Viename interviu sakėte, kad čia išgyvenote nesaugius mokyklos laikus. Kaip tokioje aplinkoje atrasti nuostabių dalykų, nors atrodo, jog jų ten nebėra?

Nuostabių dalykų aplinkui visą laiką pilna, tiesiog mūsų smegenys yra tokios kvailos, kad labiausiai akcentuoja nenuostabius dalykus. Mes visą laiką atsimename, fiksuojame ir užsirašome tai, kas blogiausia. Visą laiką jaučiame stresą, nerimą, pavojų. O to meto Klaipėdoje buvo nuolatinis reketas ir smurtas, tad tų nuostabių dalykų buvo galima ieškoti kitur. Tą ir dariau.

Ar radote savuosius?

Surastus nuostabius dalykus vardiju spektaklyje. Palikime paslaptį.

„Nuostabūs dalykai“ rodomi jau septynerius metus. Nedaugeliui spektaklių pavyksta taip ilgai išsilaikyti repertuare. Kur slypi sėkmė?

Kai spektaklis yra geras – jis laikosi. Jį priima žiūrovai, apie jį kalbama iš lūpų į lūpas. Tai visada geriausia reklama.

Improvizuojant visada smalsu, kaip į temą galima įtraukti kuo daugiau dalykų, kai staiga į sceną žmogus atsineša savo pasaulį ir šis papildo spektaklį. Būtent dėl to gražiausi susitikimai būna su žmonėmis, kurie yra atviri, paprasti, nebando rodytis kitokie, nei yra.

Kas jums yra geras spektaklis?

Geras spektaklis yra toks, kuris paveikia žmogų. O kaip tą padaryti – kitas klausimas. Manau, turi sutapti dalykai. Visų pirma turi būti gera tema, gera komanda, kuri kuria darbą, skirtą žiūrovams. Svarbiausia žinoti, kaip nori žiūrovus paveikti. O kaip tai pasiekti – užkoduota ir pačioje pjesėje, ir mūsų patirtyse, ir priėmime, ir pačiame spektaklio buvime.

Daug žiūrovų sako spektaklyje „Nuostabūs dalykai“ jaučiantys emocinius kalnelius: čia verki, čia juokiesi, čia sutrinki, čia tau baisu, čia vėl juokiesi, vėl verki. Tai ir buvo vienas iš tikslų, manau, ir paties dramaturgo, ir mūsų su Kirilu – žiūrovus įtraukti į tai, ką reiškia gyventi su žmogumi, turinčiu sutrikimą. Kad žiūrovas tiesiogiai tai patirtų. Kai čia pat juokiamasi, paskui iškart verkiama, paskui vėl juokiamasi, tada vėl gaunama tokia, kaip sakoma, pliūcha, ir žmogus pasijunta visiškai išdraskytas. Būtent taip jaučiamasi gyvenant su tais, kurie turi maniakinę depresiją, bipolinį sutrikimą.

Kalbant apie emocinius kalnelius, esate sakęs, kad pravirkdyti žiūrovus yra lengviau nei prajuokinti. Kodėl?

Žmonės, ypač pas mus, linkę šiek tiek dramatizuoti, šiek tiek pagailėti savęs, šiek tiek labiau, nei reikia, paliūdėti. Mūsų žmonių empatijos lygis nėra pats aukščiausias, nėra daug vietų, kur galėtume laisvai reikšti savo jausmus, nesigėdyti to, ką jaučiame. Tad jeigu tik yra galimybė, manau, žiūrovai teatre leidžia sau šį apsivalymo ritualą.

Tad teatras tampa saugia vieta jausti?

Žinoma, tai labai saugi vieta. Dėl to yra tokių spektaklių, kurie visiškai sugriauna ir sudrasko žiūrovą. Aš, pavyzdžiui, nebežiūriu tokių filmų, kurie, žinau, mane sudraskys. Filmų iš serijos „pažiūrėk, koks baisus pasaulis“. Aš tai žinau, bet ką dėl to daryti? Arba kaip tada gyventi šiame pasaulyje, jeigu jis toks baisus? Kas siūloma? Aš tokios kūrybos tikslingai vengiu, bet kai kam tai patinka, kai kam to reikia.

Duncanas Macmillanas, „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, „Kitas kampas“). Aktorius Martynas Nedzinskas. Dainiaus Pu nuotrauka Duncanas Macmillanas, „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, „Kitas kampas“). Aktorius Martynas Nedzinskas. Dainiaus Pu nuotrauka Duncanas Macmillanas, „Nuostabūs dalykai“ (rež. Kirilas Glušajevas, „Kitas kampas“). Aktorius Martynas Nedzinskas. Dainiaus Pu nuotrauka

Nuo saugios erdvės pereikime prie nesaugios daugumai žiūrovų – improvizacijos. Viename interviu esate minėjęs, kad daugiau klausote dainų, kurių tekstų nesuprantate, pavyzdžiui, prancūziškų, nes taip jaučiate daugiau paslapties. Ar dėl nenoro žinoti, kas vyks ateityje, mėgstate improvizacinį teatrą? Iš kur atsirado noras improvizuoti?

Turbūt labiausiai improvizacinį teatrą mėgstu dėl to, kad čia gerai jaučiuosi. Man visą laiką patiko vaizduotės žaidimai, patiko žaisti...

Ar tai, kad didelė dalis improvizacinių spektaklių priklauso nuo žiūrovų, išlaisvina nuo baimės suklysti? O gal atvirkščiai – daugiau bijoma, kad spektaklis nepavyks?

Šis santykis nėra toks, kad kažkas gali nepavykti. Spektaklis pradedamas nusiteikus: „Kas įdomaus nutiks šiandieną? Kur mes atsidursime? Kokie žmonės ateis? Ką jie atneš? Ką duos spektakliui?“. Tada nelabai yra baimės, kad kažkas bus blogai ar neblogai, nes nebelieka tokio vertinimo, kriterijaus. Pats spektaklis nebelaviruoja ant svarstyklių tarp gero ir blogo.

Improvizuojant visada smalsu, kaip į temą galima įtraukti kuo daugiau dalykų, kai staiga į sceną žmogus atsineša savo pasaulį ir šis papildo spektaklį. Būtent dėl to gražiausi susitikimai būna su žmonėmis, kurie yra atviri, paprasti, nebando rodytis kitokie, nei yra. Labai gražu, jei žmogus scenoje leidžia sau būti pažeidžiamas. Toks, koks yra. Nes scena jam nėra saugi erdvė, todėl reikia sau leisti ir paleisti.

Nėra buvę, kad pakviestas į sceną žmogus neišpildo sumanymo?

Matote, žmogus gali nekalbėti – aš galiu tai padaryti už jį. Jeigu jis nenori eiti į sceną, aš jo ir netempiu. Galiu pakviesti ką nors kitą. Yra buvę atvejų, kad kviečiu žmogų į sceną, bet iš akių matau, kad neis. Arba yra buvę, kad kviečiu žmogų ir matau, jog jis visiškai neadekvatus. Tuomet tenka imtis tam tikrų priemonių ir sprendimų – daugiau visko daryti pačiam, apžaisti – vaidinti ir už jį. Tai nėra blogai.

Toks šio kūrinio džiaugsmas: čia nėra spektakliui būdingų scenų, tekstų, šviesų, struktūros – tai netinka. Toks spektaklis paremtas atsitiktinumu.

Iš tiesų tai, ką pasakojate, labai panašu į gyvenimą – mes irgi improvizuojame, nors to taip neįvardijame. Mes visi turime išmokti paleisti ir nevaldyti situacijų...

Tik gyvenime negali to išmokti, nes žmogus linkęs viską kontroliuoti. Toks jis yra. Gyvenime mes nežinome, kas bus toliau. Teatras nėra gyvenimas – jis tik gyvenimo ekstraktas, tam tikro skonio pateikimas. Ir viskas.

Per spektaklį „Dėdė Vania“ jūsų personažas savęs klausia, ar kas nors jį paminės geru žodžiu po dviejų šimtų metų. Gal jau turite vaidmenį ar žodį, dėl kurio jus atsimintų?

Aš, neduok Dieve, nenoriu, kad mane dėl ko nors prisimintų. Tegul žmonės kaip nori, taip ir prisimena. Dar nesiruošiu mirti. Šito paklauskite, kai būsiu devyniasdešimties metų. Kol kas ne nuo manęs tai priklauso, ir iš tikrųjų man tai nelabai įdomu.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austina Pakalnytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama