Režisierius V. Katkus apie filmą „Svečias“: „Nereikia žiūrovams nurodinėti, kada liūdėti, o kada – džiaugtis“

Didelė sėkmė Karlovi Varų kino festivalyje, kuriame V. Katkus pelnė geriausio režisieriaus apdovanojimą, patvirtino tai, ką daugelis jautė: „Svečias“ yra daugiau nei kino filmas. Šis darbas priverčia sustoti ir pajusti akimirką, tapti ne tik stebėtoju, bet ir kelionės bendrakeleiviu. Tai dialogas su žiūrovu, kupinas tylos, jautrumo ir nepatogaus, tačiau gydančio ir itin reikalingo žmogiškumo.

Su filmo kūrėju kalbamės apie kūrybos procesą, intuiciją ir vaikystės ilgesį.

Režisierius Vytautas Katkus. Martyno Norvaišo nuotrauka

Vytautai, esate Vilniuje gimęs ir augęs. Kodėl pasirinkote Šventąją, kodėl vasaros pabaigą?

Man buvo labai svarbu, kad viskas vyktų mažame kurorte, o ne didmiestyje, kad ta erdvė būtų pilna gyvybės. Joje turėjo būti viskas, kas reikalinga gyvenimui: parduotuvės, mokyklos... Nenorėjau, kad tai būtų apleistas miestas – reikėjo parodyti ir įrodyti, jog pagrindinis veikėjas Danielius išvyksta ne todėl, kad jam mieste nėra vietos, o dėl kitų priežasčių.

Filme – vasaros pabaiga ir rudens pradžia. Kurortuose sezono kaita labiausiai pastebima: vasarą ten daug žmonių, o rugsėjį viskas ištuštėja. Kyla klausimas, ar miestas yra tikras tada, kai jame knibžda žmonės, ar tada, kai lieka tik nuolatiniai gyventojai. Norėjau, kad tai koreliuotų su Danieliaus jausmais ir klausimu, ar jis išvažiuoja laiku.

Buvo svarbu perteikti atsisveikinimo jausmą. Vasaros pabaiga ir rudens pradžia tam idealiai tiko. Gyvendamas Vilniaus rajone pats ne kartą patyriau mažo miesto jausmą. Norint nuvykti į centrą, reikia pasiruošti, skirti tam laiko, tačiau viskas, ko reikia, yra tame pačiame rajone, tame mažame miestelyje.

Filme kalbama apie universalius išgyvenimus – vienatvę, nepritapimą, buvimą svečiu savoje aplinkoje. Viename interviu šį jausmą pavadinote mini emigracija. Kada pirmą kartą taip pasijutote?

Man atrodo, pakeitus vietą, net ir netoli išvykstant, kyla klausimų, kas dabar esi šioje vietoje, palyginti su ta, kurioje buvai. Pradedi ieškoti panašumų, kurie padėtų tau įsikurti, nors iš esmės viskas yra kitaip. Žinoma, kuo didesnis atstumas, tuo didesnis ir pokytis, tačiau net ir maži pasikeitimai, pavyzdžiui, išsikraustymas iš tėvų namų, gali sukelti svetimumo jausmą. Tarkime, grįžti į tėvų namus tampa svarbiu įvykiu, nors atstumas ir nedidelis. Laikui bėgant, tokioje vietoje lieka vis mažiau draugų, ir tas pokytis tampa dar akivaizdesnis.

Panašiai jaučiausi, kai keičiau mokyklą arba stojau į universitetą. Kiekvienas naujas žingsnis gyvenime, ar tai būtų nauja vieta, darbas, ar mokymosi įstaiga, verčia permąstyti savo tapatybę ir santykį su aplinka.

„Svečio“ istorija yra itin gyvenimiška, pažįstama ir artima daugeliui. Kas jums, kaip režisieriui, yra filmo verta istorija? Kada nusprendėte įgyvendinti idėją?

Užuot specialiai rinkęs filmo scenas, ieškojau idėjų ir įspūdžių, kurie atrodė įdomūs, nors nebuvo tiesiogiai paimti iš realaus gyvenimo. Tai buvo susitikimai su žmonėmis, vietos ar įvykiai, kurie įstrigo mintyse, nors atrodė, kad nieko ypatingo nevyksta.

Prieš pradėdamas rašyti scenarijų su bendraautore Marija Kavtaradze, išdėliojau daug tokių prisiminimų ir minčių. Tuomet ėmėme diskutuoti, kas tiktų filmui, o kas – ne. Norėjau, kad tai būtų lyg nuotraukos iš gyvenimo – ne sugalvoti įvykiai, o jau įvykusios ar potencialiai galėjusios įvykti situacijos.

Man buvo svarbu, kad tai būtų ne akivaizdus veiksmo filmas, o labiau vidinis procesas, kuris vyksta veikėjų galvose bėgant laikui. Manau, tokios situacijos leidžia žiūrovams daug labiau susitapatinti su veikėjais ir jų išgyvenimais.

Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Pauliaus Makausko nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Aktorius Darius Šilėnas. Martyno Norvaišo nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Aktorius Darius Šilėnas. Pauliaus Makausko nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Martyno Norvaišo nuotrauka

Paminėjote, kad dirbote kartu su scenarijaus bendraautore Marija Kavtaradze. Šis filmas – ne pirmas judviejų bendras darbas. Matant jūsų ir Marijos kūrybą atrodo, kad esate artimos sielos: pagal estetinį suvokimą, temų atskleidimą, dialogus.

Šis kūrybinis procesas buvo labai atviras ir lengvas, nes su scenarijaus bendraautore Marija esame pažįstami beveik dvidešimt metų – kartu augome, mokėmės „Skalvijos“ kino akademijoje ir studijavome. Mūsų draugystė ir pasitikėjimas vienas kitu labai palengvino bendrą darbą.

Su Marija visada palaikėme vienas kitą ir stebėjome, kaip keičiasi mūsų kūrybiniai keliai. Pristatydamas idėjas jai, iš tikrųjų labiau aiškinuosi jas pats sau. Dirbant su šiuo filmu nebuvo jokių specialių rašymo taisyklių, pavyzdžiui, kad vienas rašytų pirmąją dalį, o kitas – antrąją. Dirbome kartu, nuolat papildydami ir taisydami vienas kito parašytas scenas. Manau, šis atvirumas ir pasitikėjimas, neturint griežtų taisyklių, labai padėjo. Didžiausia darbo dalis tikriausiai buvo scenas išdėlioti, surikiuoti ir filtruoti.

Skamba lyg projektas, gimęs iš draugystės ir artimo ryšio. Skaičiau, kad pagrindinį vaidmenį atlikęs montažo režisierius Darius Šilėnas aktoriaus patirties neturėjo, jį vaidinti pakvietėte jūs. O Vismantę vaidinusios aktorės vardas filme liko nepakeistas. Atrodo, kad daugelis aktorių buvo labai artimi savo personažams. Kaip vyko aktorių atranka ir kaip filmo veikėjai įgavo gyvybę?

Su aktoriumi Dariumi ir kitais dirbau panašiu principu. Jie yra mano draugai, vieni – artimesni, kiti – mažiau.

Su Vismante, kuri vaidino ir „Uogose“, taip pat esame draugai, jos personažas atsirado natūraliai. Kai ruošiausi filmavimui, Vismantė išgyveno brandos apmąstymų laikotarpį, svarstė apie amžių su šilta, nuoširdžia ir juokinga perspektyva (juokiasi). Tai nebuvo susiję su filmu, tačiau labai norėjau įtraukti, panaudoti šį jos nuoširdumą. Po pokalbių supratau, kad ji gali filmui pridėti daug savitumo. Rašydami su Marija scenarijų dar nežinojome, ar Vismantė galės vaidinti, bet jos personažą kūrėme pagal ją.

Man buvo svarbu ne aktorių profesionalumas, o savybės, kurias aš kaip draugas žinau ir noriu nagrinėti, atskleisti. Žinojau, kad jos filmui suteiks daug svorio.

Darius ir kiti aktoriai taip pat pridėjo daug savo. Rašydami scenarijų kūrėme abstrakčius personažus, o patvirtinę aktorius jau rašėme specialiai jiems. Repetuojant viskas dar labiau buvo jų pačių sukurta. Norėjau, kad personažų charakteriams būtų suteikta laisvė. Man buvo svarbu ne aktorių profesionalumas, o savybės, kurias aš kaip draugas žinau ir noriu nagrinėti, atskleisti. Žinojau, kad jos filmui suteiks daug svorio.

Žinoma, buvo ir tokių personažų, kuriems reikėjo profesionalių aktorių, nes juos įkūnijant būtini stiprūs išgyvenimai, ir tokiu atveju apie neprofesionalius aktorius net nebuvo kalbos.

Tikriausiai dėl to filmas labai žmogiškas ir tikras. Jame taip pat ryškiai jaučiama tyla. Scenos trunka ilgai, išgyvenamos iki paskutinio lašo, o muzikos takelių yra itin saikingai. Kodėl pasirinkote tokį pasakojimo būdą? Ką jums reiškia tyla?

O man atrodė, kad muzikos kaip tik labai daug (juokiasi). Maniau, jos bus net per daug, tačiau supratau, kad tyla yra labai svarbi.

Norėjau parodyti, kad filmas yra ne apie veiksmą, o apie būseną, nuotaiką, atmosferą. Pavyzdžiui, ledų valgymo scena yra ilga, nes atspindi neskubumą ir bandymą suprasti, kas vyksta aplinkiniame pasaulyje. Veikėjui nereikia nieko daryti – tiesiog išbūti toje akimirkoje. Norėjau, kad žiūrovas būtų kartu su pagrindiniu personažu ir pajustų miesto bei sezono kaitą.

Dirbdami su garso dizaineriu Juliumi Grigelioniu ypač daug dėmesio skyrėme garsui. Žinojome, kad filmas skirtas dideliam ekranui. Nors atrodo dokumentiškas, filme yra daug detalių, užpildančių erdvę ir sukuriančių tikroviškumo jausmą. Kuo didesnis ekranas, kuo švaresnis, tikresnis ir kokybiškesnis garsas, tuo labiau atrodo, kad tampi filmo dalimi, įeini į jo pasaulį.

Manau, žiūrėdamas filmą kine dideliame ekrane gauni visiškai kitokį patyrimą. Tu sėdi ir esi su veikėju, niekur nereikia skubėti.

Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Martyno Norvaišo nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Audriaus Solomino nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Audriaus Solomino nuotrauka Režisieriaus Vytauto Katkaus filmo „Svečias“ filmavimas. Aktorius Darius Šilėnas. Audriaus Solomino nuotrauka

Ištęstumas yra ilgesingas jausmas, tik vaikystėje mes taip išbūdavome su savo emocijomis, visos akimirkos atrodė ilgos, lyg nesibaigiančios. Ar filme galime jausti ir jūsų paties vaikystės patyrimus? Ar tokią vaikystę ir saugote prisiminimuose?

Labai geras klausimas. Filme daug vaikystės prisiminimų, bet dar daugiau vaikystės svajonių. Tokių kaip svajonės apie negyvenamą salą ar paprastą buvimą su draugais. Daug kas atėjo iš vaikystės prisiminimų, nuotaikų, ir norėjau, kad žiūrovai jaustų tą patį.

Jūra, vasara, atostogos – visa tai mums savaime asocijuojasi su vaikyste. Tačiau tai taip pat rodo, kad mes labai seniai atostogavome arba tiesiog nebuvome patys su savimi, nepailsėjome. Tai ir norėjau parodyti – ne kad atostogos yra privalomos, o kad reikia pabūti vienam su savimi ir kad tai labai svarbu kiekvienam.

Viena jautriausių scenų – ryšys, kurį Danielius bando atkurti su mirusiu tėvu. Kaip sekėsi atskleisti tokį trapų ir subtilų jausmą žiūrovams?

Tikėjomės, kad tai bus sudėtinga scena, reikalaujanti profesionalaus pasiruošimo. Todėl daug repetavome, aptarinėjome procesą ir stengėmės, kad Danielius šią sceną atliktų jausmingai. Kad pasiektume maksimalų rezultatą, ją filmavome jau vėliau, beveik pačioje pabaigoje. Manau, sprendimas pasiteisino. Nežinau, ar scenai prireikė daugiau laiko, ar ji tiesiog buvo sudėtingesnė, bet svarbiausia, kad ji nepasimetė tarp kitų ir yra stipri bei reikšminga, nors filmas – gana fragmentiškas.

Džiugu, kad pavyko pasiekti tikslą. Taip pat labai džiugina, kad ši scena sulaukia skirtingų žiūrovų reakcijų: vieniems ji atrodo juokinga, kitiems liūdna, kai kas verkia, o kai kas juokiasi. Tokio emocinio žaidimo ir norėjome – kad žiūrovai patys spręstų, ar jiems prisiminimai kelia liūdesį, ar džiaugsmą.

Nors kai kurie režisieriai turi aiškią intenciją, pavyzdžiui, sukurti liūdną sceną, ir tai jiems puikiai pavyksta, man atrodo, kad daug įdomiau žiūrovams palikti erdvės interpretacijai.

Kaip žiūrovas aš irgi dažnai susimąstau, kodėl man privaloma jausti tai, ką režisierius bando perteikti. Nors kai kurie režisieriai turi aiškią intenciją, pavyzdžiui, sukurti liūdną sceną, ir tai jiems puikiai pavyksta, man atrodo, kad daug įdomiau žiūrovams palikti erdvės interpretacijai. Norisi, kad filmo scenos išlaikytų svarbą, tačiau kartu suteiktų galimybę patiems pasirinkti, kaip jaustis. Nereikia žiūrovams nurodinėti, kada liūdėti, o kada – džiaugtis.

Žinoma, yra scenų, kurios natūraliai veda tam tikros emocijos link – viena gali būti liūdnesnė, kita juokingesnė, bet svarbu, kad jos išliktų atviros ir leistų kiekvienam patirti tai, kas asmeniškai artima.

Vienoje scenoje paplūdimyje skambant dainai „Ėjo kartą ėjo voras“ ir atsiradus spalvingiems šokėjams įvyksta įdomus momentas. Ši scena atrodo nenatūrali, lyg būtų siurreali. Kokia jos paskirtis ir reikšmė šiame filme?

Ši scena apgalvota nuo pat pradžių. Kurdami scenarijų su Marija aptarėme, kad filme drąsiai žaisime su realybės, nerealumo ir skirtingų žanrų ribomis. Norėjome realistines scenas papildyti jausmų kupinais miuziklo ar sapno elementais.

Būtent šios miuziklo scenos tikslas – parodyti Vismantės vaiko pasaulį. Tai, ką mato jis, matome ir mes. Tai buvo tarsi jo lopšinė, fantazija ir jo nuotykių supratimas, o spalvingi bėgikai, kurie anksčiau pasirodė realiose filmo scenose, čia atsirado tarsi iš realybės. Siurrealizmo jausmas sustiprina realybės jausmą. Jis padeda sukurti magišką pojūtį, tarsi viskas būtų susiję ir gimę iš realybės.

Režisierius Vytautas Katkus ir aktorė Vismantė Ruzgaitė. Martyno Norvaišo nuotrauka Režisierius Vytautas Katkus. Martyno Norvaišo nuotrauka

„Svečias“ – pirmasis jūsų ilgametražis filmas, kai esate ne tik jo režisierius, bet ir operatorius. Ar tai turėjo įtakos kūrybiniam procesui? Kaip tai paveikė jūsų kaip režisieriaus darbą?

Tikrai turėjo įtakos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pats ir filmavau. Režisuoti ir kartu filmuoti yra mano išmokta pamoka kuriant trumpametražius filmus.

Šioje situacijoje matėme du pasirinkimus – priimti tai kaip neigiamą aspektą ir samdyti operatorių, arba priimti kaip teigiamą ir išnaudoti šią galimybę. Pasirinkau pastarąjį, nes tai leido dirbti mažesnėje komandoje, sukurti jaukesnę atmosferą ir greičiau priimti sprendimus. Be to, man buvo labai svarbu, kad vaizdas būtų iškalbingas net ir naudojant minimalistines priemones.

Įdomi filmo pabaiga – atrodo, paliekama vietos interpretacijai, bet tuo pat metu juntama aiški nuotaika.

Pabaigoje man buvo aišku, kad, nors filmas yra apie Danieliaus sugrįžimą, jis išvažiuoja į kažkieno kito gyvenimą, į kitą pasaulį. Dėl to visada žinojome, kad filmas negali baigtis scena su Danieliumi. Jam išvykus turėjome likti mieste ir parodyti jo atsisveikinimą.

Buvo kelios pabaigos versijos, bet visose buvo svarbu, kad Danieliui išvažiavus gyvenimas mieste nesustotų. Ar tai būtų prasidedanti audra, ar tėčio, ar Vismantės tėčio veiksmas – viskas tęsiasi. Nors Danielius išgyveno savo kelionę ir išvyko, niekas nesugriuvo. Miestas gyvuoja toliau. Žmogaus išvykimas yra natūralus pabaigos etapas, ir nėra kelio atgal. Todėl filmas turi šalutinių istorijų, kurios pabrėžia, kad miestas egzistuoja ir be Danieliaus. Norėjome šią idėją išlaikyti iki pat pabaigos.

Tad tas žmogus su dūdele pabaigoje simbolizuoja viltį gyvenime?

Įdomi mintis (juokiasi). Ši scena gali turėti daug prasmių. Galima sakyti, kad ji simbolizuoja viltį, tačiau lygiai taip pat galime matyti ir tiesiog žmogų, grojantį medyje.

Manau, ši scena graži tuo, kad yra atvira interpretacijoms. Ji gali simbolizuoti viltį, kūrybiškumą, gamtos ir žmogaus ryšį arba tiesiog būti savotiškas atsikvėpimas po filmo įvykių. Kaip ją interpretuoti – priklauso nuo žiūrovo asmeninės patirties ir požiūrio. Kaip ir viso filmo siužeto interpretacija.

youtube.com video

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama