Rašytojas S. Kanovičius: Šeduvos „Dingęs štetlas“ padeda suvokti, ko mes visi netekome

Vientisą pastatų kompleksą su skirtingo aukščio ir tūrio erdvėmis projektavo suomis architektas Raineris Mahlamäki. Ekspozicijos apipavidalinimu rūpinosi iš JAV atvykusi dizaino bendrovės „Ralph Appelbaum Associates“ komanda, o didžiulį gyvu memorialu tapusį Prisiminimų parką sukūrė kraštovaizdžio architektų įmonė „Enea Landscape Architecture“ iš Italijos. Prie šio Lietuvoje dar neregėto masto projekto beveik dešimtmetį triūsė trisdešimt šešios įmonės iš aštuonių pasaulio valstybių. Komandoje buvo net aštuoniolikos tautybių specialistai. Apie šį unikalų žydų atminimo memorialą dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojams ir klausytojams pasakoja Šeduvos žydų memorialinio fondo įkūrėjas, poetas, vertėjas, eseistas SERGEJUS KANOVIČIUS. youtube.com video Pirmiausia priminkite muziejaus pavadinimo kilmę. Jidiš kalba „štetlas“ reiškia miestelį, kuriame gyvena žydų bendruomenė. Ji gali būti ir nedidelė, tačiau turinti maldos namus, ritualinį skerdiką, kapines ir kitus bendruomenei būtinus elementus. Tokių miestelių, kuriuose kartu gyveno ir žydai, ir lietuviai, tarpukario Lietuvoje buvo priskaičiuojama per du šimtus. Idėja atkurti dingusį Šeduvos štetlą subrendo būtent jums. Kodėl muziejaus vieta pasirinkta Šeduva? Prieš keliolika metų į mane kreipėsi vieno pasiturinčio žydų emigranto iš Šeduvos palikuonio atstovas ir paprašė sutvarkyti Šeduvos žydų kapines, pastatyti naujus paminklus masinių žudynių vietose. Aš esu viešosios įstaigos Lietuvos žydų kapinių katalogo „Maceva“ steigėjas. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tapau naujos viešosios įstaigos Šeduvos žydų memorialinio fondo, vėliau virtusio „Dingusiu štetlu“, steigėju ir dvejus metus tvarkiau šių kapinių reikalus. Kai tvarkyba ėjo į pabaigą, supratau: jeigu gražiai sutvarkytas kapines paliksime, vargu ar jos bus lankomos, ar tik vėl nebus pamirštos. Identifikavome per keturis šimtus čia palaidotų asmenų. Man kilo idėja papasakoti jų gyvenimo istoriją. Priešais kapines esančiame plyname lauke pasiūliau sukurti jiems skirtą muziejų. 2015 metais pradėjau burti komandą, į ją pakviečiau būsimą, dabar jau buvusią, parodos kuratorę Mildą Jakulytę-Vasil. Subūriau tarptautinių ekspertų komandą. Teko dirbti ilgai – iki šių metų sausio, kai paroda buvo pradėta įrengti. Turėjau garbę darbuotis su labai daug įdomių įvairios kultūros, įvairaus išsilavinimo žmonių. Rašytojas Sergejus Kanovičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Sunku įsivaizduoti, kad šiam muziejui atsirasti padėjo tiek daug mecenatų, daugelio sričių specialistų iš įvairių pasaulio šalių. Kaip jums pavyko juos įtraukti į šį procesą? Svarbiausias buvo vizijos klausimas. Tokio muziejaus, kuris pasakotų apie žydiško miestelio – štetlo – istoriją, nebuvo. Dabar jis jau pastatytas ir atidarytas. Jis ypatingas tuo, kad yra priešais kapines. Kitaip tariant, jo vieta – unikali, kapinės yra esminis šio projekto elementas. Muziejus tarsi papildo kapines, o ne kapinės – muziejų, nes kapinės yra gyvasis ir amžinasis atminimas, jis buvo paliktas mums prižiūrėti, bet neprižiūrėjome, jo negerbėme. Todėl muziejus tampa arba turėtų tapti savotišku šių kapinių atminimo sargu. Ar tiesa, kad muziejaus ekspozicijos kūrėjai įkvėpimą rado skaitydami jūsų tėčio rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, pasakojantį apie dar vieną dingusį štetlą – Jonavos? Negalėčiau pasakyti, ar jie buvo įkvėpti. Aš buvau įkvėptas pastatyti paminklą visai išnykusiai giminei, savo tautiečiams. Tiesa, amerikiečių dizainerių komanda „Ralph Appelbaum Associates“ skaitė minėtą romaną anglų kalba. Pati paroda, jos turinys, dizainas – labai ilgų kompetentingų žmonių diskusijų rezultatas. Praleidome daug laiko diskutuodami dėl kiekvieno parodos kampelio: kaip jis turi atrodyti, ką turi pasakoti, kodėl turi atrodyti taip, o ne kitaip. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko rasti bendrą kalbą su amerikiečių komanda, kad jie sekė turinį, o ne turinys – formą. Jie apvilko turinį suvokdami jautrumą, nes pasakojama apie išnykusią, pradingusią, nužudytą kultūrą. Gal galite įvardinti pasaulyje žinomus garsius žydų tautybės žmones, kurių šaknys buvo Šeduvos štetle? Galiu įvardinti, bet pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad mano koncepcijos idėja nebuvo papasakoti apie garsius asmenis, kilusius iš paprastų, labai dažnai vargingai gyvenusių šeimų. Ar tai būtų dabartinis Izraelio ministras pirmininkas, ar dabartinis Izraelio prezidentas, kurių šaknys iš protėvių pusės kyla iš Šeduvos: jų tėvai buvo visiškai paprasti žmonės – siuvėjai, batsiuviai, skardininkai. Kai paklausėte, kas yra štetlas, labai svarbu suprasti, kad šis žodis apima tam tikrą tapatybę, kurios šiandien jau nebegalime pamatyti. Mano idėja buvo koncentruotis į tarpukario Lietuvos gyvenimą, nes atminimo požiūriu jis yra artimiausias šiuolaikiniam žmogui. Kita vertus, be jokių abejonių galima sakyti, kad šis laikotarpis yra žydų – Lietuvos žydų – gyvenimo renesansas, kuris galutinai nutrūko 1940–1941 metais. Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“. Muziejaus nuotrauka Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“. Muziejaus nuotrauka Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“. Muziejaus nuotrauka Šeduvos žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“. Muziejaus nuotrauka Jūsų, kitų geradarių, kurių yra šimtai, dėka muziejus „Dingęs štetlas“ atvėrė duris ir kviečia čia apsilankyti. Kaip manote, kokią žinią iš jo turėtų išsinešti čia apsilankę žmonės? To mes klausėme tautiečių, gyvenančių Izraelyje, Pietų Afrikoje. Kalbame apie prarastą, nepažintą, nedovanotinai pamirštą pasaulį – sovietmečiu pamirštą dėl ideologinių nurodymų, o per nepriklausomybės metus – dėl dėmesio stokos. Norėčiau visiems palinkėti vieno dalyko: kiekvieno žmogaus gyvenimas – unikalus, kad ir ką mes padarytume, tai svarbu ir prasminga. Kai mūsų nelieka, turi išlikti nors atminimas – apie mus, mūsų ištakas, protėvius, papročius, maldas ir ašaras, kaip pasakytų mano tėvas. Tai svarbiausia. Labai džiaugiuosi, kad suomių architektas Raineris Mahlamäki, kurį pakviečiau dirbti, kartu su manimi rado nepaprastai gražų sprendimą – išėjimą iš muziejaus. Šią patirtį galėčiau pavadinti rondo formos patirtimi. Atėjusius į muziejų žmones pasitinka vaizdas į kapines, o išėję iš muziejaus jie vėl regi kapines. Tai yra atminimas. Šeduvos istorija yra savotiška tų daugiau kaip dviejų šimtų miestelių, kurių nebeliko, metafora. Kiekvienas miestelis turėjo panašią bendruomenę, gyveno panašų gyvenimą: žmonės meldėsi, tuokėsi, buvo laidojami, dirbo ir kūrė Lietuvos labui, bet jų nebeliko. Kas liko – kapinės. Žiūrint į jas reikia prisiminti tuos žmones, gerbti jų atminimą ir pabandyti suvokti, ko mes visi netekome. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.