Santykių Dievas
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šis užrašas po autoriaus mirties 1662-aisiais rastas įsiūtas jo drabužyje. Tame įsiuve prancūzų matematikas ir filosofas keliais sakiniais perteikia stiprų ir išlaisvinantį Dievo potyrį savo gyvenime: „Tikrumas, tikrumas, jausmas – džiaugsmas, ramybė. Jėzaus Kristaus Dievas.“
B. Pascalis jaučiasi sutikęs Dievą, Dievą, užmezgantį asmeninį ryšį su žmogumi – su juo, kaip ir kadaise su Izraelio patriarchais Abraomu, Izaoku bei Jokūbu.
Antikos filosofai ir mokslingasis elitas tikėjo, kad už visų mūsų pasaulio reiškinių tikrovės galiausiai slypi vienas pagrindinis principas. Kai kurie, pavyzdžiui, Platonas ir Aristotelis, buvo arti išvados, kad turi būti vienas tikrasis Dievas. Bet kas yra tas vienas Dievas? Ir pirmųjų amžių krikščionys klausė: kokia yra Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, tapatybė? Kaip atrodo Jo santykis su vieninteliu Dievu?
Maždaug 300-aisiais Egipto Aleksandrijos populiarusis pamokslininkas Arijus mokė iš pradžių Dievą buvus tiesiog Dievu, o ne Tėvu. Jis tapo Tėvu tik tada, kai Jo valia atsirado Sūnus. Šis esąs tobulas Dievo kūrinys. Nors Arijus mokė, kad Sūnus buvo pradėtas Tėve prieš amžius, jis aiškiai neigė Sūnų esant lygiai amžiną kaip Tėvas: Sūnus turėjo pradžią. Tad, pasak Arijaus, kadangi Dievas kadaise nebuvo Tėvas, taigi tam tikra prasme kurį laiką gyveno vienui vienas danguje.
Imperatorius Konstantinas ir vyskupai su Nikėjos susirinkimo 381 m. Tikėjimo išpažinimu. Wikipedia.org nuotrauka
325 m. vasarą Nikėjos mieste (netoli dabartinio Stambulo) susirinko daugiau nei du šimtai Romos imperijos Bažnyčios vadovų. Pirmasis Bažnyčios susirinkimas buvo surengtas siekiant rasti atsaką į Arijaus mokymą. Galiausiai buvo priimtas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris prasideda šiais žodžiais: „Mes tikime vieną Dievą, Tėvą...“
Toliau išpažinime tvirtinamas tikėjimas į Sūnų, „Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį [esantį vienos prigimties] su Tėvu“. Sūnus nėra tik panašus į Tėvą ar žemesnis Dievas. Jis yra toks pat amžinas kaip Tėvas ir visais atžvilgiais tikras Dievas. Kadangi Sūnus visada egzistavo, visada egzistavo ir Tėvas. Visiems šiems teiginiams prieštaravo arijonai, Arijaus sekėjai.
Nikėjos susirinkime vyskupai pirmą kartą taip aiškiai pabrėžė, kad Dievas nuo pat pradžių buvo ir yra santykių būtybė: Tėvas, Sūnus ir Dvasia amžinai bendraujantys tarpusavyje; Jie yra susiję meilės ryšiu, būtent dėl kurio – ir tik dėl jo – mes galime sakyti: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16).
Tad prieš 1700 metų Bažnyčia pareiškė: Dievas nėra vienišas mąstytojas, nėra Aristotelio „nejudantis judintojas“. Nors buvo remiamasi viena filosofine kategorija (gr. ousia – „būtis, substancija“), susirinkimas iš esmės atsiribojo nuo, B. Pascalio žodžiais, „filosofų Dievo“. Jis yra Vienas, bet trijuose asmenyse; Jis yra vienybė ir įvairovė; Jis yra amžinas meilės, dosnumo ir bendrystės Dievas. Būtent apie tokį Dievą liudija Biblija, kurios mokymą glaustai apibendrino Nikėjos išpažinimo tėvai.
Susirinkimo sprendimas buvo epochinis veiksmas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti: Dievas yra Vienas, turintis vieną esybę ir vieną charakterį, tačiau savyje esantis amžina trijų asmenų įvairovė. Dėl šios priežasties ir Jo sukurtojo pasaulio ypatybė yra stebėtinas įvairumas: gyvūnų ir augalų, mineralų ir metalų, tautų ir kultūrų, gabumų ir talentų. Ir tai ne nuodėmės padarinys, o kai ko nuostabaus ir teigiamo rezultatas. Įvairovė – vienas iš mūsų dienų raktažodžių – tik tuomet tampa problema, kai paneigiamas ar ignoruojamas pats šios įvairovės šaltinis Dievas; kai atmetama Jo tvarka ir nepaisoma apreikštų įsakymų.
Ir dar svarbiau: kadangi Trejybės Dievo asmenys bendrauja tarpusavyje, šiam Dievui taip pat rūpi bendrystė su žmogumi. Kadangi Dievas santykyje su Sūnumi visada buvo ir yra Tėvas, Tėvo vardas taip pat gali tinkamai apibūdinti Dievo ryšį su žmonėmis: su savo tauta (Iš 4, 23) arba su karaliumi (2 Sam 7, 14) ir, žinoma, su tikinčiaisiais Bažnyčios amžiuje, turinčiais privilegiją vadinti Jį Tėvu (Mt 6, 9; Rom 8, 15; Gal 1, 4). Kadangi Trejybės asmenys gyvena bendrystėje, tad ir tikintieji išgyvena bendrystę – gr. koinonia – būdami vieni su kitais (1 Jn 1, 3.6–7; Apd 2, 42).
Andrejus Rubliovas, „Švenčiausioji Trejybė“ (1408–1425 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Trejybės Dieve glūdi visa pilnatvė, besiliejanti per kraštus. Dievas atiduoda save tiems, kuriuos myli – pirmiausia savo žmonėms. Nikėjos tikėjimo išpažinime tai aiškiai matyti tekste po teiginių apie Sūnaus dieviškumą: mes tikime Dievo Sūnumi, „kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nuženg[ęs] iš dangaus ... tap[o] žmogumi“. Tai yra Evangelija! Tai yra didieji pažadai dėl mūsų arba už mus: už mane, už tave, už visus, kurie tiki šiuo Dievu-žmogumi Jėzumi Kristumi.
Nikėjos išpažinimas pasižymi kalbos smulkmeniškumu. Didelę reikšmę turi patvirtintas graikiškas žodis homoousios – Tėvo ir Sūnaus vienaesmiškumas – vietoj homoiousios – Tėvas ir Sūnus yra tik panašios prigimties: vos viena raidė „i“, o koks didelis skirtumas! Itin svarbus yra ir paprastas graikų kalbos žodis ek – „iš“: kadangi Sūnus yra „iš Tėvo“, „iš šviesos“ ir „iš Dievo“, todėl Dievas „dėl mūsų“ (gr. dia) nužengė iš dangaus; kadangi Sūnus nebuvo Tėvo sukurtas, o iš Jo gimęs, iš Jo išėjęs, todėl žmonės Kristuje sutinka gelbstintį Dievą. Be „iš“ (ek) nebūtų „už“ (dia). Be amžinojo santykio pačiame Dieve nebūtų jokios vilties amžinai palaikyti santykį su Dievu.
Tad pasirinkimas paprastas: arba Arijaus Dievas – bespalvis ir tolimas kosminis stebėtojas, kurį reikia pasiekti savomis pastangomis, – arba Nikėjos tėvų Dievas, kuris iš meilės pats nužengė į žemę ir, kaip sako B. Pascalis, dovanoja amžiną džiaugsmą ir kiekvienam tikinčiajam žadina norą šiame ryšyje išlikti amžinai: „O kad niekad nebūčiau atskirtas nuo Jo.“
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Imperatorius Konstantinas ir vyskupai su Nikėjos susirinkimo 381 m. Tikėjimo išpažinimu. Wikipedia.org nuotrauka
325 m. vasarą Nikėjos mieste (netoli dabartinio Stambulo) susirinko daugiau nei du šimtai Romos imperijos Bažnyčios vadovų. Pirmasis Bažnyčios susirinkimas buvo surengtas siekiant rasti atsaką į Arijaus mokymą. Galiausiai buvo priimtas Nikėjos tikėjimo išpažinimas, kuris prasideda šiais žodžiais: „Mes tikime vieną Dievą, Tėvą...“
Toliau išpažinime tvirtinamas tikėjimas į Sūnų, „Dievą iš Dievo, Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį [esantį vienos prigimties] su Tėvu“. Sūnus nėra tik panašus į Tėvą ar žemesnis Dievas. Jis yra toks pat amžinas kaip Tėvas ir visais atžvilgiais tikras Dievas. Kadangi Sūnus visada egzistavo, visada egzistavo ir Tėvas. Visiems šiems teiginiams prieštaravo arijonai, Arijaus sekėjai.
Nikėjos susirinkime vyskupai pirmą kartą taip aiškiai pabrėžė, kad Dievas nuo pat pradžių buvo ir yra santykių būtybė: Tėvas, Sūnus ir Dvasia amžinai bendraujantys tarpusavyje; Jie yra susiję meilės ryšiu, būtent dėl kurio – ir tik dėl jo – mes galime sakyti: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 16).
Tad prieš 1700 metų Bažnyčia pareiškė: Dievas nėra vienišas mąstytojas, nėra Aristotelio „nejudantis judintojas“. Nors buvo remiamasi viena filosofine kategorija (gr. ousia – „būtis, substancija“), susirinkimas iš esmės atsiribojo nuo, B. Pascalio žodžiais, „filosofų Dievo“. Jis yra Vienas, bet trijuose asmenyse; Jis yra vienybė ir įvairovė; Jis yra amžinas meilės, dosnumo ir bendrystės Dievas. Būtent apie tokį Dievą liudija Biblija, kurios mokymą glaustai apibendrino Nikėjos išpažinimo tėvai.
Susirinkimo sprendimas buvo epochinis veiksmas, kurio svarbos neįmanoma pervertinti: Dievas yra Vienas, turintis vieną esybę ir vieną charakterį, tačiau savyje esantis amžina trijų asmenų įvairovė. Dėl šios priežasties ir Jo sukurtojo pasaulio ypatybė yra stebėtinas įvairumas: gyvūnų ir augalų, mineralų ir metalų, tautų ir kultūrų, gabumų ir talentų. Ir tai ne nuodėmės padarinys, o kai ko nuostabaus ir teigiamo rezultatas. Įvairovė – vienas iš mūsų dienų raktažodžių – tik tuomet tampa problema, kai paneigiamas ar ignoruojamas pats šios įvairovės šaltinis Dievas; kai atmetama Jo tvarka ir nepaisoma apreikštų įsakymų.
Ir dar svarbiau: kadangi Trejybės Dievo asmenys bendrauja tarpusavyje, šiam Dievui taip pat rūpi bendrystė su žmogumi. Kadangi Dievas santykyje su Sūnumi visada buvo ir yra Tėvas, Tėvo vardas taip pat gali tinkamai apibūdinti Dievo ryšį su žmonėmis: su savo tauta (Iš 4, 23) arba su karaliumi (2 Sam 7, 14) ir, žinoma, su tikinčiaisiais Bažnyčios amžiuje, turinčiais privilegiją vadinti Jį Tėvu (Mt 6, 9; Rom 8, 15; Gal 1, 4). Kadangi Trejybės asmenys gyvena bendrystėje, tad ir tikintieji išgyvena bendrystę – gr. koinonia – būdami vieni su kitais (1 Jn 1, 3.6–7; Apd 2, 42).
Andrejus Rubliovas, „Švenčiausioji Trejybė“ (1408–1425 m.). Wikipedia.org nuotrauka
Trejybės Dieve glūdi visa pilnatvė, besiliejanti per kraštus. Dievas atiduoda save tiems, kuriuos myli – pirmiausia savo žmonėms. Nikėjos tikėjimo išpažinime tai aiškiai matyti tekste po teiginių apie Sūnaus dieviškumą: mes tikime Dievo Sūnumi, „kuris dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nuženg[ęs] iš dangaus ... tap[o] žmogumi“. Tai yra Evangelija! Tai yra didieji pažadai dėl mūsų arba už mus: už mane, už tave, už visus, kurie tiki šiuo Dievu-žmogumi Jėzumi Kristumi.
Nikėjos išpažinimas pasižymi kalbos smulkmeniškumu. Didelę reikšmę turi patvirtintas graikiškas žodis homoousios – Tėvo ir Sūnaus vienaesmiškumas – vietoj homoiousios – Tėvas ir Sūnus yra tik panašios prigimties: vos viena raidė „i“, o koks didelis skirtumas! Itin svarbus yra ir paprastas graikų kalbos žodis ek – „iš“: kadangi Sūnus yra „iš Tėvo“, „iš šviesos“ ir „iš Dievo“, todėl Dievas „dėl mūsų“ (gr. dia) nužengė iš dangaus; kadangi Sūnus nebuvo Tėvo sukurtas, o iš Jo gimęs, iš Jo išėjęs, todėl žmonės Kristuje sutinka gelbstintį Dievą. Be „iš“ (ek) nebūtų „už“ (dia). Be amžinojo santykio pačiame Dieve nebūtų jokios vilties amžinai palaikyti santykį su Dievu.
Tad pasirinkimas paprastas: arba Arijaus Dievas – bespalvis ir tolimas kosminis stebėtojas, kurį reikia pasiekti savomis pastangomis, – arba Nikėjos tėvų Dievas, kuris iš meilės pats nužengė į žemę ir, kaip sako B. Pascalis, dovanoja amžiną džiaugsmą ir kiekvienam tikinčiajam žadina norą šiame ryšyje išlikti amžinai: „O kad niekad nebūčiau atskirtas nuo Jo.“
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
