Tarp dviejų pasaulių: abstrakčios tapytojo vizijos

Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje balandžio 4–25 dienomis eksponuota Algimanto Ramanausko (1955–2017) personalinė tapybos paroda „Tarp dviejų pasaulių: abstrakčios vizijos“. Pavadinimui pasirinkta ne kartą garsiai išsakyta tapytojo mintis: „Esu tik ateivis tarp dviejų pasaulių.“ A. Ramanausko kelionė šiame pasaulyje nutrūko paskutinę 2017-ųjų dieną: netikėtai sustojo menininko širdis. Tuo metu su žmona Egle jis gyveno Kembridžo mieste Anglijoje. Birutė SKAISGIRIENĖ  

Atminimui – tapybos paroda

Kamerinę retrospektyvinę parodą surengė dailininko žmona Eglė Jakštytė su sūnumis. Tai graži dovana mums visiems ir prasminga dedikacija A. Ramanausko atminimui, minint tapytojo 70-ąsias gimimo metines. Šiemet balandžio 6-ąją būtume šventę garbingą sukaktį. Būtų susirinkę daug svečių, Algis, kaip visada, būtų apsuptas draugų ir jo talento gerbėjų. Gausus būrys bičiulių ir senosios gvardijos menininkų susirinko ir šį kartą, trūko tik sukaktuvininko. Artimieji dalijosi jautriomis istorijomis, o iš projektoriaus ekrano šelmiškai šypsojosi pats dailininkas. Viskas kaip visada, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Prieš parodos atidarymą atidžiai peržiūrėjau spaudą, tikėdamasi rasti ne vieną menotyrinį straipsnį apie A. Ramanausko kūrybą arba bent kelis interviu su autoriumi. Bet radau vos kelias nedideles įžvalgas ir nekrologą. Nenuostabu, ilgai A. Ramanauskas gyveno ir kūrė užsienyje, todėl parodas gimtojoje Klaipėdoje rengdavo retai. Personalinėje parodoje „Tarp dviejų pasaulių“ buvo eksponuojami patys pirmieji ir vėlyvieji jo darbai. Pirmieji – nedidelių formatų, nepaprastai preciziškai nutapyti beveik Salvadoro Dali maniera. Tiesiog erdviniai Algio „Autografai“. Paskui sekė ryškiųjų darbų periodas, atpažįstamas iš vaiskiai raudonų, žalių ir geltonų spalvų pliūpsnių. O vėlyvieji paveikslai, sukurti Anglijoje, – labai neįprasto ir ramaus pastelinio kolorito. Tapytojas A. Ramanauskas gimė 1955 m. balandžio 6 d. Klaipėdoje. 1969–1973 m. mokėsi Klaipėdos vaikų dailės mokykloje. 1973–1979 m. studijavo architektūrą Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar Vilniaus Gedimino technikos universitetas), paskui baigė dizaino studijas dabartiniame Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete. 1986–1988 m. studijavo dramos režisūrą pas Joną Vaitkų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Beje, mokėsi viename kurse su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Aktorystės studijų nebaigė, nes visa galva paniro į tapybą.  

 Šventas, magiškas veiksmas

„Menas man yra aistra, kai drobėse galiu reikšti savo dvasią, meilę ir džiaugsmą. Tapyba man yra šventas ir magiškas veiksmas, kurio metu balansuoju tarp dviejų pasaulių – įsivaizduojamo ir realaus. Mano darbai – tai raktas stebėtojams į jų pačių vaizduotę: bet kuris žmogus, žiūrintis į meną, yra teisus, nes ten jis mato pats save. Mano tapyboje yra simbolizmo, fantastinio realizmo, siurrealizmo ir abstrakčių elementų. Paveikslų idėjos skleidžiasi per platėjančias perspektyvas, ryškias spalvas, neapibrėžtas figūras ir mitines kompozicijas“, – yra sakęs dailininkas. Baigęs studijas dailės akademijoje, A. Ramanauskas gavo paskyrimą dirbti dailininku konstruktoriumi Klaipėdos valstybinėje rajoninėje elektrinėje (dabar Klaipėdos šilumos tinklai). Kūrybos čia buvo nedaug: nuolat teko kurti nuobodžius agitacinius plakatus, tačiau elektrinės patalpose jam buvo leidžiama pasilikti po darbo ir naktimis tapyti tai, kas jam iš tikrųjų rūpėjo. Savo talentu Algis patikėjo tik po to, kai dalyvavo meno mugėje, vykusioje Šiauliuose, Saulės miesto įkūrimo jubiliejaus šventėje. Per kelias naktis nutapęs daugybę nedidelių paveikslų, nuvežė juos į Šiaulius. Tik tiek, kiek tilpo kuprinėse. Didelių vilčių nepuoselėjo. Bet įvyko stebuklas: visi A. Ramanausko darbai buvo nupirkti per kelias valandas. Ši netikėta sėkmė buvo svarbus lūžio taškas jo kūryboje, Algis suprato, kad yra vertinamas. Taip gimė menininkas, kurio darbai šiandien užima garbingą vietą tiek Lietuvos, tiek užsienio meno erdvėse.  

Trys kūrybos periodai

Ramanausko kūrybinis braižas keitėsi ir evoliucionavo, tačiau visuomet išlaikė jam būdingą mistiką, gilumą ir unikalų pasaulio suvokimą. Tematiškai ir stilistiškai jo kūrybą būtų galima suskirstyti į tris periodus. Ankstyvasis periodas – tai laikotarpis, kai kaitaliodamas fono spalvą dailininkas laisvai žongliravo linijomis ir faktūromis. Tai buvo eksperimentų ir ieškojimų metas, suformavęs išskirtinį A. Ramanausko meninį braižą. Gintaro inkliuzų periodas yra vienas įdomiausių jo kūrybos etapų. Per gintaro simboliką A. Ramanauskas bandė įminti meilės prigimties paslaptį. Jis sukūrė savąją meilės užgimimo versiją. Anot jo, meilė – tai kažkas nežemiško, neabejotinai ateivių dovana, perduodama mums per gintarą. Gintaras arba Saulės akmuo visada buvo aistringos meilės ir ryškios saulės simbolis. Šiame etape jo darbuose atsirado ypatinga šiluma, mistika ir simbolizmas – gintaro inkliuzai tapo ne tik meniniu elementu, bet ir kosminės istorijos, ir filosofijos fragmentais. Vėlyviausias – keistų būtybių periodas. Algis domėjosi išnykusiomis civilizacijomis,  ypač jį domino anunakiai, patys seniausi šumerų dievai. Tuomet jo paveiksluose ir įsitvirtino kito pasaulio būtybės, bauginančios savo skvarbiais žvilgsniais, išmintimi ir nenuspėjamos  grėsmės nuojauta. Atrodė, tarsi jis vis labiau krypo į tą beribę paslaptį, kuri slypi už mūsų suvokimo ribų. Visoje A. Ramanausko kūryboje, visuose kūrybiniuose perioduose išliko gebėjimas pasakoti istorijas. Visa jo kūryba buvo tarsi viena didelė pasaka, kurioje sutilpo viskas: jo, o gal kažkieno iš aukščiau išgalvoti fantastiniai pasauliai, keisčiausi padarai ar ateiviai iš kosmoso. Ir, žinoma, spalvos, sudėtingiausi ir keisčiausi spalvų deriniai, ištisi ryškių spalvų fontanai, ištrykštantys sodriais tapybiniais pliūpsniais.  

Erdvės ir begalybės pojūtis

„Savo idėjas dailininkas įkūnijo fantastinėse simbolinių kompozicijų erdvėse, panaudodamas daugybę meninių ir techninių sprendimų. Vienus elementus, primenančius kokias nors būtybes, jis paryškino, kitais kūrė paveikslo ritmą ir spalvinę vaizdo struktūrą. A. Ramanausko tapybos darbai labai skirtingi. Vieni kupini tragizmo, kiti – ramūs ar dvelkiantys paslaptimi. Tapytojo kūriniai tiesiog spinduliuoja erdvės ir begalybės pojūčiu, paveikslų spalvinės formos kuria žaismingą ritmą, teikia vaizdui neapčiuopiamo lengvumo ir romantikos. Kūrybinė mintis dažnai netikėta ir jam pačiam – vienas iš kito išplaukia siužetas, forma,  spalva, kompozicija“ (Rita Bočiulytė). Ramanauskas kūrė ne nuosekliai, bet periodiškai, pagautas kūrybinio srauto. Kai ateidavo įkvėpimas, jis įsitraukdavo visa esybe ir aplinkinis pasaulis jam nustodavo egzistuoti. Tuomet, klausydamasis savo mėgstamos muzikos, jis dirbdavo kelias paras iš eilės. Per kelias naktis spontaniškai nutapydavo 10–15 paveikslų, kuriuos vėliau užbaigdavo, suteikdamas savo mistinėms būtybėms veidus, charakterius ir sielą. „Čia ne aš tapau, mano ranką kažkas judina ir tapo“, – sakydavo jis, stebėdamas savo kuriamą pasaulį.  

Emigracijos metai

  Ramanauskas kurį laiką gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau – Didžiojoje Britanijoje. Kartu su žmona Egle aplankė daugybę šalių, keliaudamas svetur kaip tikras meno smaguris. Jo kelionių tikslas visada buvo parodų lankymas, susitikimai su kitais menininkais ir, žinoma, dalyvavimas parodose. Algimanto darbus eksponavo meno galerijos Kembridže, Londone, Oksforde, Barselonoje, Tokijuje ir kitur pasaulyje. Paskutiniais savo gyvenimo metais Algimantas daug laiko praleido Kembridže, kur gyveno jo šeima. Jis nuomojo studiją „St. Barnabas Press“, savotiškame meno avilyje, kur tapydavo ir ruošdavosi parodoms. Čia buvo jo erdvė – vieta, kurioje jis galėjo kurti ir gyventi savo ritmu. Tačiau iš visų kelionių jis visada sugrįždavo į Klaipėdą. „Aš negaliu kitur gyventi. Kitur vis tiek esi svetimas", – yra sakęs tapytojas. Klaipėda buvo A. Ramanausko gimtasis miestas, kurį jis mylėjo visa širdimi. Jo tėvas buvo žvejybinių laivų kapitonas, ilgus mėnesius praleisdavęs jūroje, o mama mezgė tinklus ir laukdavo jo sugrįžtant. Algimantui jūra buvo ir ramybės, ir įkvėpimo šaltinis. Jis vis kartodavo: „Kai numirsiu, išbarstykit mano pelenus jūroje.“ Šis jo paskutinis noras buvo įgyvendintas – Algimanto pelenai buvo išbarstyti jūroje, kuriai jis ir priklausė.    

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama