„Inkultūracija“: barokiški monai ir šposai

Tryliktą kartą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos organizuotas tarptautinis kultūros festivalis „Inkultūracija“ įrodė, kad kultūra nėra gyvenimo priedas, ji – pats gyvenimas su pliuso ženklu arba gyvenimas kvadratu. Prasmingiau, teatrališkiau, jautriau – neabejoju, taip intensyviai savo būtį išgyveno kiekvienas, rugsėjo 30–spalio 4 dienomis apsilankęs uostamiesčio kultūros tradiciją stiprinusiuose renginiuose.   Evelina ZENKUTĖ    

Puoselėti vertybes

Paskelbus šiemet minimus Baroko literatūros metus atliepiančią festivalio temą ir programą, pakvietus stabtelėti ir patirti laiko sau bei kultūrai prabangą, galų gale, paraginus atsigręžti į save, savo bendruomenę, niekas nė nepagalvojo, kaip giliai po oda palįs 2025-ųjų „Inkultūracija“. Rugsėjo pabaigoje griaunančių politinių jėgų manipuliacijos įrankiu tapusios kultūros bendruomenės protestas iššaukė stiprią reakciją – reakciją eiti, dalyvauti, patirti, burtis, pasišildyti inteligentiškų veidų skleidžiamoje šviesoje, sugerti išgirstus prasmingus žodžius, mėgautis kiekviena festivalio pasiūlyta renginio forma ar atrasti naujas erdves. Nė nenumanydami, kokia barokiška šešėlių ir šviesos kova užvirs per tryliktąją „Inkultūracija“, į programą organizatoriai sudėjo krūvą pačią kultūros šerdį paliečiančių akcentų: paneigė mitą, kad periferijoje vyrauja kultūrinė stagnacija; parodė, koks skirtingas ir įdomus gali būti menas; vienijo, užuot skirstę auditoriją į labiau elitinę ar neva paprastą, parodė, kaip puikiai gali sutarti, susikalbėti įvairioms sritims atstovaujantys kultūrininkai ar menininkai. Pagaliau tapo priminimu, kaip greitai tai, kas atrodo savaime suprantama, gali būti suvaržyta. O gal net nelikti.  

Kodėl skaityti būtina?

„Kuo daugiau skaito visuomenė, tuo aukštesnis šalies demokratijos lygis“, – konstatavo Liublianos universiteto Filosofijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslo bei knygotyros katedros prof. dr. Mihaelis Kovačas pirmame „Inkultūracijos“ renginyje – specialistų tribūnoje „Skaitymo futurologija. Ką gali kultūra“, kuriame pristatė Liublianos skaitymo manifestą ir supažindino su paviršutiniško skrolinimo keliamais pavojais. Pasirinkta rimta, daugiasluoksnė tema dar sykį atkreipė dėmesį, kaip radikalėjančiame, susiskaldymo, dezinformacijos kupiname šiandienos pasaulyje svarbu skaityti. Ir ne bet ką, o, anot M. Kovačo, ilgus, sudėtingus tekstus. Tik taip ugdysime kantrybę, lavinsime protą, kitaip tariant, treniruosime aukštesnio lygio skaitymo įgūdžius valdantį raumenį. „Savo mokiniams nuolat kartoju: knygų skaitymas yra vienintelis būdas išsiugdyti kritinį mąstymą“, – to paties renginio žurnalisto Mariaus Eidukonio moderuotoje diskusijoje sakė mokytoja ekspertė Lilija Bručkienė. O štai Vilniaus universiteto leidyklos direktorius prof. dr. Arūnas Gudinavičius pasidalijo mintimi, kad skaitymas iš įvairių įrenginių nėra toks didelis baubas. Anot jo, svarbu pasirinkti, su kokio pobūdžio informacija efektyviau susipažinti popieriuje, o su kokia – ekranuose. Galiausiai svečias susirinkusiuosius nuramino pristatęs tyrimą apie lietuvių skaitymo įpročius: rodos, į rankas vis dar paimame knygas. Gana intensyviai skaito ir uostamiesčio gyventojai, dalyvavę specialioje bibliotekos rengtoje apklausoje, kurios rezultatais jau kitame po kelių dienų vykusiame renginyje pasidalijo Klaipėdos universiteto sociologai doc. dr. Liutauras Kraniauskas ir dr. Giedrė Strakšienė. Nekeista, kad iš surinktų duomenų nupieštas pajūrio žmogaus paveikslas buvo itin pozityvus – anketą pildė į iš pradžių paslaptyje laikytą renginį norėję patekti prisiekę kultūrinėtojai.  

Kurti ryšius

Kultūrėti puošnioje, perlamutru tviskančioje barokinėje kriauklėje – puiku. Tik štai kartais tą kiautą reikia praverti, o tada apsižvalgyti. Išlošime, kad ir ką sakytų iškirtinai į savus susitelkusieji. Gyvename globaliame, margame pasaulyje. Tą globalumą, margumą, sykiu pojūtį, jog visi esame panašūs, gera patirti. Suprasdama misijos supažindinti su kitų šalių rašytojais, jų kūryba svarbą, siekdama stiprinti tarptautinius ryšius, galų gale, megzti paprasčiausią žmogišką draugystę, festivalio kūrybinė komanda metai iš metų į uostamiestį kantriai kviečia dėmesio vertus užsienio literatūros lauko atstovus. Taip, gal ne Harukį Murakamį ar Olgą Tokarczuk, bet kūrėjus, kurių knygas jų gimtosiose šalyse skaito dešimčių tūkstančių auditorija. Kol neužsukame į festivalį, to nė nenutuokiame. Šių metų „Inkultūracijos“ dalyviai galėjo pasimėgauti skambesiu mažiausiai trijų užsienio kalbų, kurioms atstovavo iš Slovėnijos atvykusi ir savo romaną „Baltą skalbk 90° C“ pristačiusi rašytoja Bronja Žakelj, vokietis Oliveris Fischeris, papasakojęs apie Thomo Manno bei Paulio Ehrenbergo draugystei dedikuotą knygą, taip pat latvių autorius Svenas Kuzminas, supažindinęs su „Dizažio“. Tikiu, išgirsti svečių pasakojimus buvo lygiai taip pat įdomu, kaip pasiklausyti vietinio mohikano Liutauro Degėsio ir jo pasirodžiusio romano „Sapnuojantys nemiega“ proga kamantinėjusios Ninos Puteikienės pokalbio. Kokiu tiražu jau parduota knyga „Baltą skalbk 90° C“? Kokius emocinius ir socialinius virsmus patyrė Th. Mannas XIX a. pradžioje? Kaip gimė S. Kuzmino sugalvotas neegzistuojantis Chochmos miestelis? Labiau savo galvoje ar išoriniame pasaulyje dabar gyvena L. Degėsys? Atsakymus žino tik „Inkultūracijos“ dalyviai.  

Atgiję išėjusieji

„Inkultūracijos“ dalyviai žino dar daugiau. Žino, kad kiekvienas festivalis juos pastūmės atsigręžti į praeitį ir bent kelioms akimirkoms sugrąžins tuos, kurių fiziniai – bet tik fiziniai – pavidalai jau neegzistuoja. Memento mori? O gal tiesiog memento? Panašia mintimi per šiųmečio kultūrinio-literatūrinio almanacho „Baltija“ pristatymą gausiame autorių būryje pasidalijo leidinio sudarytoja, rašytoja Sondra Simana: „Kiekvieną kartą paminėjus kurį nors išėjusįjį, jis atsiranda greta mūsų.“ Tik įsivaizduoti Baroti galerijoje nepabuvojusieji gali, kaip gyvai pernai žemišką kelionę baigusio rašytojo Rolando Rastausko balsas suskambo Danieliaus Skeivelo gitaros palydėtame reperio, poeto Pijaus Operos skaitymo performanse; tik nujausti Klaipėdos lėlių teatre neapsilankiusieji pajėgūs, koks gyvas Mikalojaus Urbono skaitomomis eilėmis, kurioms gitara atitarė Vilius Ančeris, buvo 2020-aisiais šį pasaulį palikęs poetas Kęstutis Navakas. Įsitaisęs kažkur greta, Europietiškos dešinės instituto direktoriaus dr. Teodoro Žuko ir vertėjo Antano Gailiaus pokalbio apie save klausėsi rašytojas Th. Mannas. Per S. Simanos romano „Potvynis Bohemoje“ pristatymą trumpam sugrįžo ir paplauta Klaipėda su visais anų laikų vietos istoriją kūrusiais figūrantais. Šiuose renginiuose teatrališko baroko, šešėlių ir šviesos žaismo netrūko. Kaip įmantrumo – asmeninio, kūrybinio – nestigo nei R. Rastauskui, nei K. Navakui, nei Th. Mannui, nei juo labiau visai uostamiesčio bohemai.  

Pažinti šiuolaikybę

Duoklės praeičiai temą, tik vis dėlto būtąjį kartinį siejant su esamuoju laiku, tęsė reveransas 1989–1995 m. uostamiestyje veikusiai menininkų grupei „Doooooris“. Avangardo, polėkio, kūrybinių pokštų, mitais ir legendomis apipintų vyksmų uostamiestyje būta. Paradoksalu: daugiau nei šiandien. Dar paradoksaliau: anuomet „Doooooris“ menininkai taip aplenkė laiką, kad iš praeities klodų ištraukti jų darbai net šiandien atrodo be galo šiuolaikiški – apžiūrint Ievos Simonaitytės bibliotekos Baltojoje galerijoje išsibarsčiusius parodos „Berniukai, prisivalgę vynuogių sriubos“ eksponatus, vargiai galėjai atskirti, kurie iš jų atstovauja 1989–1995 m. periodui, o kurie sukurti per pastaruosius metus. Kodėl per menotyrininkės Danguolės Ruškienės ir fotomenininko Remigijaus Treigio kuruojamos parodos pristatymą susirinkusieji ragavo netikro zuikio bei vynuogių sriubos? Kas tas zuikis apskritai? Kam skirta eksponuojama penkta Arvydo Karvelio sukurta kėdė? Atsakymai egzistuoja. Kaip iš uostamiesčio audinio (istorinius artefaktus buvo galima apžiūrėti dar ir bibliotekos Nišinėje galerijoje atidarytoje atskiroje ekspozicijoje „Muziejus“) niekur nedingo „Doooooris“ DNR. Istorija tęsiasi. Menininkų grupės narių Audriaus Jankausko, A. Karvelio, Saulius Kanapecko ir R. Treigio kūrybinė dvasia tapo įkvėpimu šiandienos kūrėjų darbams: bibliotekos kiemelyje garso ir šviesos instaliaciją „Dooooorisofonija“ pristatė Paulius Sadauskas ir Marius Lukošius; buvusiame knygyne „Akademija“ savo performansu susirinkusiųjų tinklaines aštriai raižė menininkas Benas Šarka; „Hofe“ teatrališkai supažindinta su Simonos Agotos Martinkus, Mariaus Lukošiaus ir Tomo Kos instaliacija „Gazuotas cepelininis dangus. Kasdienės mūsų „Doooooris“…“. Lygiai taip, kaip pristato užsienio autorių literatūrą, kaip mena praeitį ir atiduoda jai duoklę, „Inkultūracija“ jau 13 metų klaipėdiečius pažindina su šiuolaikiniu menu – siūlo atrasti performanso meną, instaliacijas, tarpdisciplininius kūrinius. Šiame neigimo, paviršutiniškumo, abejingumo pasaulyje tai gyvybiškai svarbu. Plečiantis horizontams darosi lengviau įkvėpti. Tada ir širdys atsiveria. O jei nuo šiandienos meno apsisuka galva, organizatoriai visada pasiūlys įsižeminti. Pavyzdžiui, šių metų programoje tokią galimybę suteikė Virginijos Kulvinskaitės su didžėjumi Justu Rutkausku „Hofe“ surengta literatūrinė diskoteka ar paskutinę „Inkultūracijos“ dieną „Herkuje Kante“ Mariaus Povilo Elijo Martynenko vestas atviro mikrofono vakaras „Panegirikos“.  

Monai ir šposai

Atskiros panegirikos nusipelno festivalio rengėjai, nepabijoję rizikos tradicinę knygų mugę iš bibliotekos perkelti į „Hofo“ angarą. Nuo ryto iki vakaro, nuo vieno prekystalio prie kito, tarp barokiškai išsirangiusių eilių tarsi įmantraus organizmo kūnu spalio 4-ąją cirkuliavo klaipėdiečiai – nesustabdoma jų gausybė, ne tik įsigijusi knygų ar kitų siūlomų smulkmenų, bet dalyvavusi šventėje. O kiekviena šventė pasižymi gražiais atributais: susitikimo su seniai matytu džiaugsmu, naujų pažinčių jauduliu, rankas šildančiais kavos puodeliais, telefone liekančiomis įamžintomis akimirkomis. Niekas niekur neskubėjo. Mėgavosi. Dalyvavo. Buvo. Galiausiai klausėsi fone vykusių jau minėtų S. Kuzmino, S. Simanos romanų ir jos rengto almanacho „Baltija“, taip pat Lietuvos jūrų muziejaus leidinio „Aplink pasaulį burlaiviu „Moshulu“ bei visuomenininko Andriaus Tapino knygų pristatymų. Atsipūtusi to šeštadienio atmosfera buvo ir be galo klaipėdietiška, ir sykiu inkultūraciška. „Inkultūracijai“ būdingai – drąsiai, žaismingai, literatūriškai muzikaliai – grupės „Chalat Jazz“ koncertu erdvėje „Herkus Kantas“ baigėsi ir visas festivalis. Neregėtus monus paskleidusi Klaipėdos knygų mugė transformavosi į eksperimentiškus džiazinius šposus. Festivaliui tampant tik dar vienu prisiminimu, vis dėlto šis tas išlieka aštriai gyva. Pavyzdžiui, suvokimas, kad kultūra neateina iš viršaus – labai natūraliai, organiškai ji išauga iš laikmečio dvasios. Ne keisti ją ar neigti, ne piktintis ar niekinti turime, o tik leisti per mus tekėti. Kažkas bet kokiu atveju užklius ir pasiliks, galų gale, suleis šaknis – įsikultūrins.  

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama