Galerijoje „Lyceum“ – šimtametės japonų meno vertybės

Spalio 2-ąją Klaipėdos meno galerijoje „Lyceum“ vyko japonų kalbos ir kultūros centro „Seito San“ trečiojo sezono atidarymas ir tradicinio japonų ukijo-e meno parodos, veikusios iki spalio 18-osios, pristatymas.   Agota BRIČKUTĖ   Galerija „Lyceum“, užmezgusi bendradarbiavimą su japonų kalbos ir kultūros centro „Seito San“ centru, klaipėdiečiams ir miesto svečiams pristatė dar vieną veiklos kryptį – Japonijos kultūros ir meno populiarinimą, steigiant japoniškos literatūros leidinių skaityklą, rengiant tradicinio japonų meno parodas, organizuojant teminius renginius bei kviečiant mokytis japonų kalbos. Siekiant pažymėti japonų kalbos ir kultūros centro „Seito San“ pradžią, galerijoje atverta istorines japonų meno vertybes pristatanti paroda, kurioje puikuojasi žymių ukijo-e meistrų – Hiroshige, Hokusai, Utagawa Kunisada I, Kuniyoshi, Migita Toshihide, Ogata Gekko – sukurti medžio raižiniai, menantys XVIII–XX a.  

Technika ir estetika

Ukijo-e (japon. ukiyo-e) – tai japonų dailės žanras, klestėjęs XVII–XIX a. Pažodžiui terminas verčiamas kaip „plaukiojančio pasaulio“ vaizdiniai. Japonijos Edo (1603–1868) periodu šis apibūdinimas naudotas nusakyti hedonistiniam, į kasdienius malonumus orientuotam gyvenimo būdui, o masiškai gaminti ukijo-e atspaudai atspindėjo miesto gyventojų interesus ir buvo laisvai prieinami žemesniajai visuomenės klasei. Galerijoje pristatytos kelių šimtmečių senumo ukijo-e medžio graviūros pasižymi charakteringais šio žanro estetiniais bruožais, išgarsinusiais japonų grafiką visame pasaulyje – grakščia, dinamiška piešinio linija, dekoratyviais spalviniais plotais, ryškiu, emocionaliu koloritu, neįprastais kompoziciniais sprendimais ir laikinumo įspūdį kuriančiu vaizdų fragmentiškumu. Tradicinis Japonijos menas garsėja nepriekaištingu techniniu atlikimu ir vaizdo estetikos harmonija. Parodoje galerijoje eksponuotuose kūriniuose atsiskleidžia skaidrūs spalviniai tonai, išraiškingų, emocionalių kolorito derinių naudojimas, žavi plastiškos, vingrios ir subtilios kontūrinės linijos, jų kuriamas piešinio grakštumas. Nors ukijo-e medžio graviūrų kūrimas buvo kolektyvinis meninis darbas, kurį atlikdavo ne vienas amatininkas (dailininkas, raižytojas, spaustuvininkas), vis dėlto piešinio išmanymas buvo laikomas pagrindiniu tapybos, grafikos ir skulptūros pradžiamoksliu.  

Kabuki teatro motyvai

Didžiąją parodos ekspozicijos dalį sudarė UNESCO nematerialaus kultūros paveldo – Kabuki teatro – motyvai. XVII–XIX a. Kabuki teatras Japonijoje buvo vienas populiariausių laisvalaikio praleidimo būdų, o garsiausi aktoriai neretai turėjo visuomenės ikonų statusą. Augantys komerciniai teatro reklamų užsakymai ir žiūrovų simpatijos vaidybos virtuozams lėmė vis didėjančią aktorių atvaizdų atspaudų paklausą. Medžio graviūrose vaizduojami Kabuki teatro veikėjai pasižymi itin ekspresyviomis kūno padėtimis, meno istorikų vadinamomis „gyvatės pozomis“, stipriai hiperbolizuotomis veido išraiškomis, gestais, dramatiškomis emocijomis. Psichologinį veikėjų įtaigumą sustiprina minimalistiniai, monochrominiai fonai. Pastarasis vaizdavimo būdas veikė kaip didaktinis Kabuki teatro naratyvas, siekiant aiškiai perteikti takoskyrą tarp gėrio ir blogio sąvokų, atspindėti nepagražintą tikrovę, kuri gerokai skyrėsi nuo aukštesniosios visuomenės klasės pamėgto subtilumo, kuklumo ir santūrumo.  

Japonijos įtaka Vakarams

Nuo XVIII a. 7-ojo dešimtmečio japonizmas tapo ryškia tendencija ir darė milžinišką įtaką ankstyviesiems impresionistams Edgarui Degas, Edouardui Manet, Claude Monet, postimpresionistui Vincentui van Goghui, secesijos atstovui Henri’ui de Toulouse-Lautrecui. Ukijo-e raižiniai lėmė Vakarų meno tendencijų raidą, kai kuriuos impresionizmo, postimpresionizmo ir net secesijos estetinius principus – linijinę perspektyvą, ryškias koloristines plokštumas, asimetriškas kūrinių kompozicijas, laisvą kasdienybės fragmentų komponavimą dailėje. Nors XIX a. pab. Japonijoje prasidėjusi technologinė ir socialinė modernizacija ukijo-e gamybą sumažino, jau XX a. pab. pastaroji grafikos rūšis atgimė, ir išaugo iki šių dienų besitęsiantis susidomėjimas tradiciniais japoniškais atspaudais. Šiandieniame meno kontekste ypač vertinamas ukijo-e spaudos būdas, kuris buvo išgaunamas vien rankų darbu – nuo neįtikėtinų grafinių efektų (spalvų maišymo, pustonių gradacijos, paviršiaus deginimo, barstymo žėručiu) iki unikalių, to meto kultūrinį kontekstą atspindinčių temų ir žanrų.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama