GINTARO LAŠAI. Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ

Daiva MOLYTĖ-LUKAUSKIENĖ   Rolandui R.   Štai ir viskas. Skaitau tavo knygą. Istorija baigės. Teka laikas ir ašaros džiūsta tarp pirštų. Tu tą kartą sudie pasakei savo meilei, Ir tave ji lyg vaikišką žaislą užmiršo.   Ir nustūmė į prarają juodą, Nepriklausomo teismo akordais... Tik neverk, neraudok, vienas kitą išduoda Ir parduoda svajonių imperijas ordos.   Jūs žiūrėjot į jūroje skęstantį laiką, Mėnesienos šviesoj skauduliais aptaškyti. Trenkė maršą tamsoj pabrolys idiotas, Liejos raidės, norėjos rašyti, paišyti   Vieną žodį, o gal testamentą...     Šiandien nauja diena ir naujas sausis   Ant seno stalo staltiesė šilkinė Pyragas vakaro puotos likučiai Ryto kava alsuoja rytas Įkvėpti į plaučius kasdieniškai Gurkšnoti širdgėlą kalbėtis mintimis Lentynoj knygos mirusių bičiulių Mojuoja vėliavom iš praeities Iš vienišystės freskų žvelgia Klastingos pakeleivės trokšta meilės Ir garbės ir pinigų ir išdavysčių Nuodus išliejus žūstančioji garsiai šaukia Jos mylimasis nesugrįžta... Mašinos rieda ir nauja diena Ir naujas sausis... Scena sena iš seno filmo Penelopė Euridikė Odisėjas Cezaris ir Mindaugas ir Gediminas Vytautas Iškosėju visus vardus nes sausis Bus  vasaris kovas ir balandis gegužė bus ir Metų virsmas istorijos nesikečia Tik moterys ir mylimieji...     ***   Nekviesk manęs į kraugerišką puotą, Kur skamba tavo žodžiai tarsi mylimųjų kaulai... Būsi viena iš atstumtųjų, ta, raupsuota, Kas vakarą dainuos tau vėjai graudžiai.   Graudžiau už nebūtį, kurią pati sukūrei, Naikindama ir nuodydama godžiai gėrei, Iš prarastosios Gralio taurės  vėlei Tikėdama, kad grįžta mylimieji, kad užbūrei   Rašydama knygas, eilėraščius, romanus. Tai Tavo išgalvoti personažai geria laumių girą Ir jis vienintelis, per salę žengia drąsiai, Rankoj laikydamas nuvytusį jurginą...     Vilniaus senamiestis    Nušvinta ryto saulė Užuolaidą nutraukiu Kad išvysčiau sieną Apaugusią žaliais vijokliais   Kaminai keisti ir siena Raudonos molio plytos Čerpės mažas langas užuolaida Eklektiškai sumirgantis fasadas Paukštis žvilgsnis Klajodamas atsimuša ir Dūžta stiklas šukės Žemyn kartu su medžių lapais...   Pavasariui kvėpuojant Medžių šakomis Per sieną ir už sienos     ***   Mano maldas išgirsk ir išklausyk kai artėju link aukšto bokšto   Link kryžiaus kurį matau kasdien pro virtuvės langą nušviestą saulės   Mėnulio ir kitų dangaus žvaigždžių ir planetų ir miesto šviesų   Geismu prisipildo laukimo indai ir viltinga šviesa  iš tylos rūko išnyra laivas   Vakaro liepsnoms žaižaruojant pakrantėj įsliuogia pro uosto vartus   Realus vaizdas tarytum iš mažos monotipijos liejasi spalvos   Prie molo stovi smalsuolių būrys – meldžiasi vėjui ir vakarui     Gdansko miesto krantinėje   Paslaptingi miražai Seniai nukabinti paveikslai Nuo praeities sienų Kai plasnojame naktį į šviesą Tarytum drugiai Iš kitos pakrantės Pakylam ir sukamės Velnio rate Vienas du trys Stabdykite laiką Išleiskite Užsitrenkia durys Daugybė sukinių virš Miesto namų ir fontanų ir upės Stiklinėje kabinoje Įkalinti Pirmąjį kartą Pirmą ir paskutinį     Žuvies restorane   Ieškojom jo visą vakarą visą tamsųjį laiką Alkani ir ištroškę tarytum išvaryti Iš miesto iš bendruomenės iš bandos Klajojome siauromis gatvėmis ir skersgatviais Keliavome palei upę sutrikę Girdėjom kaip senoje karuselėje girgžda Užstrigę mūsų įgeidžiai ir norai Gal padės tie kurie eina priekyje O gal sekantys paskui taps tramplinu Tikslui pasiekti     ***   ir vėjas rytinis nuo marių žvarbusis nutalžo rankas ir veidą ir patekant saulei išdėlioja spalvas išnešioja lapus šiurpus šis peizažas dangaus fono rėmai mediniai pavasariai rudenys žiemos sustingusio laiko trapi aureolė tinklai: žvejo valtis ir kirai žuvėdros lyg grobio tykotų ar lauktų manęs      

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama