Prie šaltinio

Prie šaltinio Alma RIEBŽDAITĖ   Paradoksalu, bet buvau laimingas žmogus. Kai parašau tekstą, apžvelgiu jo visumą ir tarsi gaunu naujos informacijos. Rašiau apie vargą, skausmą, nepriteklius, bet iš tikrųjų tai buvo apie... laimę. Visos ašaros – iš tų momentų, kai jaučiausi laimingas žmogus. Taip, iš šono tai gali atrodyti graudu, bet nėra jokio šono. Yra tik jausmas, kurį patiria žmogus, ir nė vieno žmogaus patiriamas laimės jausmas nėra nei didesnis, nei mažesnis. Deja. Turtingo žmogaus laimės jausmas nėra kitoks, didesnis. Tai tas pats laimės jausmas. Vis galvodavau, kaip tie baudžiauninkai ištverdavo, vergai. Dabar suprantu. Kuo sunkesnis žmogaus gyvenimas, tuo daugiau laimės. Liūdna. Bet kai gyvenimas vidutiniškai geras, tai ir laimė vidutiniškai gera, žmogus daug ką laiko elementariais dalykais, neteikiančiais džiaugsmo, kasdienybe, rutina. Kokia keista sąmonę tvilkanti neteisybė. Įdomi pasirodė ir iš pateiktų įsitikinimų besiperšanti išvada apie kasdienę būklę: man negalėjo būti blogai („Juk nemėršti.“), nebuvo kaip pasakyti, kad skauda, nepatogu, nepatinka, nemalonu, bet iš kitos pusės negalėjo būti ir gerai. Ir dabar galvoju, kad man turėjo būti niekaip: būklė, kai žmogui yra niekaip, buvo labiausiai pritinkanti būklė, kuri tenkino aplinkinius. Būtent taip ir esu: niekaip. Aišku, domina mintys apie mąstymą, kas vis dėlto mąstymas yra ir kas jis nėra. Juk jei kažką mes vadiname mąstymu, tai turėtų būti ne galvoje plaukiojančios mintys, bet gerai organizuota galvos smegenų veikla. Į galvą ateina visokių minčių, bet mintys jau seniai nebekankina. Pradeda atrodyti, kad net vargina kaip spengianti tyla, matyt, reikia didinti pasaulio reikalų kiekį. Mano mintys geriausiai juda raitosi, kai rašau. Kada mes mąstome? Vis dėlto, jei iš tiesų vyksta mąstymas, yra sukuriamas „produktas“, pakitusi būklė. Stebiu, kiek mąstau pati. Ne taip ir daug. Daugiausia rašydama, prieš, po. Taip, taip – mąstymo metu mes organizuojame mintis, net jei tai būtų mintys apie patį mąstymą. Juk jei mums tik kiltų mintys ir negalėtume apmąstyti paties mąstymo proceso – tai jokiu būdu nebūtų mąstymas. Šią galimybę turime kiekvienas. Galima sakyti, kad mąstymas prasideda tada, kai mes atsigręžiame į savo mąstymą, nes tik taip atsiranda organizacijos galimybė. „Būti niekaip“ yra sunku. Kone neįmanoma, bet patogu: žmogus dėl nieko nesiskundžia, neinkščia ir nenervina aukštom emocijų natom. Nepaisant to, buvau laiminga begėdiškai daugybę kartų, mat laimei nusakyti nėra objektyvaus kriterijaus, nėra mato, laimė – tai yra absoliučiai subjektyvus patyrimas. Atrodo, kad viskas buvo taip, kaip turėjo būti, kad turėjau būti apleista, žmogumi, kuris niekam nerūpėjo – vien tam, kad išmokčiau mąstyti, juk, kai „nustatymai“ geri arba maždaug geri, mąstyti nėra poreikio, žmogus tiesiog tenkina savo poreikius. Būtent „sutrikimas“, „gedimas“, „neveikimas“ mus priverčia mąstyti. Ir kai tas „neveikiantis daiktas“ esi tu pats – nori nenori esi priverstas mąstyti. Defektas mus išlaisvina. Kol laikrodis eina, mes į jį nekreipiame dėmesio, tačiau, kai sugenda, imame apžiūrinėti, kratyti, purtyti, tyrinėti, bandome suprasti mechanizmą, nešame meistrui – kartais panašiai atsitinka su žmogaus gyvenimu. Kol gyvenimas „nesugenda“, neatkreipiame į jį dėmesio. Buvau auklėjama būti jokiu žmogumi kaip tikras karys: „Juk nemėršti.“ Tiesa, pasisekė ne visai. Pritrūko nuoseklumo, bet vis tiek buvo gerai. Džiaugiausi viskuo: gėlės žiedu, lietaus lašais, rožiniu debesiu, praeivio šypsena, paduota ranka, skaniu maistu, nauja suknele, staliuku, mažais, nereikšmingais laimėjimais, trumpais šiltais susitikimais, katino kailiu – nors niekas man nepriklausė, viskas teikė džiaugsmą. Kiek džiaugsmo teikė susitikimai su vaikais!.. Laikas, kai nevyksta nieko baisaus. Daug juokiausi, šypsojausi, buvau linksma ir linksminau kitus, nors kartais šypsojausi ir juokiausi, kai buvo sunku. Džiaugiausi viskuo, kas nebuvo tamsa, kas nebuvo smurtas. Ir turiu pripažinti, tamsos pasaulio, kuris apsigyveno ir manyje, buvo mažiau. Ir jis nebuvo toks galingas, kaip atrodo. Netikiu tamsos pasauliu. Jis gal ir yra, bet juo netikiu. Koks skurdus tai pasaulis, jei jam šitaip reikia siurbti žmogų. Siurbti – visomis to žodžio prasmėmis, jį naikinti, žeminti, mušti, apgauti, atimti, pavogti, naikinti, prievartauti. Sunaikinti lengva, kurti sunku. Esu laimingas žmogus, nes šviesos yra daugiau. Niekada negalvojau, kad kada nors galėčiau parašyti šiuos žodžius. Gyvenimas gražus kaip rožė, bet jei tavo rankos susibadė į spyglius ir kraujuoja, argi žiedas dėl to praranda grožį? Praranda kvapą? Tekstūrą? Argi žiedlapiai dėl to praranda savo švelnumą, subtilų spalvos dvelksmą? Gal tau tik sunku tai matyti, žaizdų ištiktam, bet dėl tavo žaizdų žiedas nepraranda grožio. Ir galbūt pasaulis, į kurį žvelgi pro ašarotas akis, yra dar gražesnis, dar skaistesnis, dar tyresnis. Tamsos pasaulis galingas, jis nori, kad tu matytum tik spyglius, kad šlovintum tik jo sukeltą skausmą, jis nemoka būti kitaip reikšmingas. Savęs patvirtinimą, malonumo šaltinį jis randa per kito skausmą. Tomis dienomis skridau, ir rašau, kad galbūt šiek tiek tą jausmą sumažinčiau, laimė kunkuliuoja, veržiasi per kraštus. Skridau Salomėikos gatve, kai staiga buvau šiurkščiu judesiu sugriebta už žąsto ir akimirksniu iš išgąsčio atsipeikėjau. „Ir kas čia skrenda?“ – paklausė neaukšto ūgio, kresno sudėjimo vyriškis stangriu pilvuku ir tamsiomis akimis. „Ką, matyti?“ „Ir dar kaip. Seniai jau tave stebiu. Žiūriu, eina tokia užsisvajojusi. Apie ką galvoji?” Ryžausi pasakyti tiesą, kam slėpti: „Apie baltų kultūrą.“ Jis truputį išpūtė akis: „O tai ne apie nelaimingą meilę?“ „Mano visos meilės tapo laimingomis.“ Tiesą sakant, ta būsena pradeda varginti. Ji truko kone savaitę. Sunku dirbti, būti koncentruotam, konkrečiam. Tai panašu į įsimylėjimą. Lyg būtum apsirijęs narkotikų. Iš tikrųjų ši patirtis buvo susijusi net su gyvenimo misijos išpildymo jausmu, o šalia pirmą kartą nusidriekė prasmės perspektyvų laukas mirties akivaizdoje. Įsivaizdavau save laimingą mirties akivaizdoje, nes tai dariau, tai vyko mano gyvenime. Dabar suprantu, kodėl verkiu. Taip visuomet atsitinka, kai esame prie šaltinio. Kodėl, iš kur tas keistas laimės jausmas? Už Kunigaikščio stovėjo kažkas daugiau, kažkas, kam degiau begaline aistra. Tačiau, žinojau, kunigaikščio širdis irgi tuo degė. Ir staiga pirmą kartą pajutau žmogų, atsidūrusį antrame plane, ir kažką didingo, begalinio, švento, kas buvo už jo. Meilę dažnai suvokiame kaip begalinį norą mėgautis mylimuoju, kabinti jo odos medų, nekalbu apie kitas stadijas – tokias kaip rūpestis. Bet dabar galvoju, kad tas jausmas turi eiti „už žmogaus“, o ne sustoti „ties žmogumi“ kaip galutiniu meilės objektu. Tiksliau, kaip įdomu turėtų būti ne degti aistra vienas kitam, o degti aistra tam pačiam dalykui. Tiesa, kartais pasijusdavau kaip slapta Kunigaikščio agentė, kai kalbėdavome apie šaltinio suradimą. Nesakyčiau, kad tas jausmas nepatiko, labiau nepatiko lojalumo spalva, juk norėjau jaustis ir būti laisva, prie nieko neprisirišusi, su nieko nesusijusi. Kaip paukštis. Su niekuo nenorėjau susijungti: geidžiau kaip vienišas atomas skristi kosmoso begalybe, tačiau mus jungė tai, kas buvo už mūsų ir kas nuo mūsų nepriklausė, kas buvo didesnis už mus, nesuvokiamas, neaprėpiamas. Tiesa, mano tyrinėjimų spalva buvo kita – labiau poetiška, egzistencinė, metafizinė, ir konkretūs istoriniai faktai manęs itin nedomino, bet buvo reikalingi. Jaudino tai, apie ką profesorius kalbėjo, apie ką daug žinojo, kur mus vedė ir ką parodė. Anksčiau visada tirpdavau nuo žmogaus ir nieko nebematydavau aplink, o dabar tirpau nuo to, kas ėjo per tą žmogų, bet nebuvo jis, ir kuo aiškiausiai mačiau šventas upes ir medžius. Norėjau išgerti Kunigaikštį, bet Kunigaikštis buvo šaltinis. Gali išgerti stiklinę vandens, bet ne šaltinį. Tai, apie ką kalbėjo Kunigaikštis, atsiveria tik žmogui, kuris pats yra šaltinis. Kaip yra šventų ąžuolų, girių, kaip gimsta Žemėje Dievas, taip yra ir šventų žmonių, kurie visai nėra šventi ir tokiais niekada netaps, bet yra gyvos to šventumo versmės. Gal net patys apie tai nežino. Kiekvienas žmogus yra ši versmė, tik dauguma esame užakę. Pirmasis susitikimas su profesoriumi atnešė prieštaravimus ir gilų, alinantį religijų konfliktą; abi jos man buvo brangios, nė vienos negalėjau išsižadėti. Baltų kultūros tyrinėtojas išvyko, o aš likau kankintis. Abi religijos: mano protėvių ir dabartinė buvo atnešusios patyrimus, jei nebūtų arba būtų viena kuri – būtų lengviau. Abu tikėjimai bylojo gyvastimi, nė vieno negalėjau nuneigti ar kurio nors pasirinkti vieno. Nors buvau gana patyrusi vidinių konfliktų meistrė, šitas neturėjo sprendimo. Kaip galima išspręsti tavyje kilusį religijų konfliktą?! Nusprendžiau vykti prie artimiausio alkakalnio, pasižiūrėti savo akimis, pajausti. Viena, kaip esu įpratusi. Turiu viską išsiaiškinti ir KAŽKĄ SUPRASTI pagaliau! Vieną sykį gyvenime. Medžių guotas ant kalvelės tyliai kažką sukužda, išgirstu, bet važiuoju toliau – pasižvalgyti po vietovę ir grįžtu atgal supratusi, kas ir kur yra. Prieš pat alkakalnį kairėje šalia kelio pastatytas milžiniško dydžio kryžius, šalia kurio jauti savo mažumą. Kaimas nykstantis, bet tvarkingame kieme po dešine – koplytėlė, kairiau – akmuo su saulutės formos kryžiumi viršuje. Visai arti Alko girelė. Iš šonų juosia šventais pavadinimais Jūros ir Minijos intakai: pietvakariuose Šventupis ir šiaurėje Alkupis. Lyg mes neturėtume savo gangų! Iš karto pajunti patekęs į sakralią erdvę. Deja, vykstant prie paties Alko kalno, pasitinka kliūtis, pagrindinis takas užtvertas, ganosi raguočiai. Nutarusi atvykti čia pavasarį ar rudenį, pabandau šiam blogam sprendimui nepasiduoti. Persiavusi guminiais batais, alkakalnio link pėdinu pėsčiomis per dirvą. Po susitikimo su profesoriumi į viską žiūriu kiek kitomis akimis. Daug didelių, į žemę įaugusių akmenų. Medžiai. Klevai. Nedidelės pušys. Kiek jiems galėtų būti metų? Stebiu kitus aplinkos ženklus, saulę, debesis, peizažą... Kalvelė neaukšta, bet tarsi visos linijos sueina į ją... Nemažai duobių, ar tai duobės nuo karo sviedinių, o gal nuo... kasinėjimų. Atkreipiu dėmesį, kad mažoji koplytėle pastatyta ant tobulos stalo formos akmens. Ženklai byloja čia buvus senąją lietuvių (veikiausiai kuršių) šventvietę. Ir galvoju, kaip dabar būtų teisinga: nuimti koplytėlę ar iškasti akmenį. Apsižvalgau: viskas byloja apie sąjungą, kone labiausiai – kryžiaus saulutės simbolis, kuris šviečia kalvelės viršūnėje. Ilgai sėdžiu ant akmens, žiūrėdama į tolius. Norisi būti kuo ilgiau. Nieko čia nereikia tirti, kasinėti, čia alkakalnis yra gyvas, alsuoja. Kaip du medžių kamienai į vieną suaugę du tikėjimai tyloje  neša šventumo žinią. Šventumas nepriklauso religijai, nors jo ieškome per tam tikrą tikėjimą. Esu tikra, kad dauguma mūsų bažnyčių pastatytos šventose vietose... Galbūt po tūkstantmečio ar dviejų ant šios kalvelės bus dar kitokio tikėjimo ženklų. Ak, dar. Šventumas gali reikštis ir per žmogų, šventuosius, per dievažmogius. Per paukštį. Religija yra tarsi šventumo rūbas, ji kinta, reformuojasi, sukelia pokyčius, epochų techtoninius lūžius, gimdo ir gimsta iš naujų metafizinių patirčių; mes, žmonės, vaikštome apsirengę savo laikmečio dvasiniu rūbu. Šventumas nepriklauso religijai: nei baltų, nei krikščionių, nei dar kokiai nors, aš tik einu tuo rūbu, kuriuo esu apsirengusi. Kovojam dėl tų rūbų, bandom juos kažkam nutraukti ir priversti užsivilkti kitus, skaičiuojam, kiek sluoksnių turėti, bet, kad ir kokį rūbą užsivilktume, „šventas“, „Dievas“ ir kiti pagrindiniai žodžiai lieka tie patys. Ir man tas dvisluoksnis rūbas brangus, o dar po dviejų tūkstančių metų, po penkių tai tikrai bus kitos mados ir žmonės rengsis kitaip, bet šventumas, šventumo patyrimo siekis bus tas pats. Lengva, gera, tarytum sunkus akmuo nuo širdies nusirita. Ramia širdimi vykstu į tolimesnius baltų kultūros tyrinėjimus, kaip mūsų protėviai siekė šventumo ir jį steigė. Šiuo požiūriu jie buvo kur kas turtingesni už mus, nors nė viena religija negali būti lyginama su kita ir būti geresnė ar prastesnė, tačiau aišku, kad šventųjų girių, žalčių naikinimas, nepagarba žaliajam gyvybės etosui – technologinė pažanga ir dabartinė civilizacijos būklė yra su tuo susijusios. Tačiau keisčiausia yra jausti ir matyti, kaip šventumo patyrimas dauginasi, plinta, liejasi per laukus, per lankas, kyla ir tirpsta ryto ūkuose, siaučia vakaro sutemose – plinta it pavasario žalias virusas, įsivelia tarp gėlių plaukuose ir toliau sklinda, sklinda šviesos greičiu, išsilieja kaip upė, pralaužusi užtvanką. Šventumas nepriklauso religijai. Ši mintis atėjo dar besižvalgant po žemėlapį. Tos minties nesugalvojau, nepriėjau kaip išvados. Ta mintis tiesiog atėjo į galvą ir nušvietė gyvenimą. Liečiu losjono buteliuką, glostau tarp savo rankų lyg Budos statulėlę ir vis tepu juo rankas, tepu. Jaučiuosi laiminga, apsvaigusi: rankos kvepia kanapėmis. Katinas užšoka ir suleidžia nagus į nugarą. Nori dėmesio. Rytoj losjonu išsitepsiu visą savo sužeistą kūną. – Ar tau, Saulės Zuikuti, patinka, kaip kvepia mano rankos? Saulės Zuikutis šypsosi, mes vėl geruoju. Kunigaikštis apie šaltinį sako taip: kai tu visas degi, tau yra šalta ir kviečia prie Versmės Santakoje. Glostau pavargusį, daug iškentėjusį kūną: o kai pasinersiu aš į versmę, kai pasinersiu į versmę. Ir gražios suknelės labdarinėje nebepirksiu, nes nusipirksiu naują, dar gražesnę. Jos medžiaga šiugždės ir ji kvepės kaip pirmą kartą atversta knyga.

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama