L. Natalevičiaus tapybos visatos

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose gruodžio 20 – sausio 19 d. eksponuota Liudviko Natalevičiaus kūrinių paroda „Tylėjimai“, sutapusi su jo 70-uoju autoriaus jubiliejumi, suteikė unikalią galimybę pasinerti į beveik trijų dešimtmečių dailininko tapybinių būsenų pokyčius. Ignas KAZAKEVIČIUS  

Vieno motyvo esė

Esu dėkingas likimui, kad teko susipažinti asmeniškai su autorius kūrybos procesu, mintimis, išgirsti požiūrio į pasirinktus motyvus kantrų išaiškinimą. Liudvikas skiriasi nuo daugumos savo laikmečio, dabartinių tapytojų, kurie akcentuoja stilių, techniką ar ypač koncepciją. Galima teigti, kad menininkas tarsi kūrybinę formą pasirinko formatą, sakytum, ne paveikslą, o save sutalpino į rėmus. Kitaip nei būsenomis, šiuos meninius ieškojimus sunku pavadinti. Jo drobės, pripildytos mistiškų figūrų ir archetipinių motyvų, asocijuojasi su religiniu simbolizmu ir individualiu dvasiniu potyriu. Šios parodos ekspozicija, kaip ir dailininko gyvenimiška kelionė, yra intensyvi, pilna mąstymo ir emocijų kondensacijos. Ankstyvųjų darbų koloritas – žalsvas, rudai rusvas – pamažu virsta juosvu, o figūrų masyvumas išliko minimalistinis, jų siluetas tirpsta fono monochromo dėmėse. L. Natalevičiaus paveiksluose dažnai juntamos asociacijos su Nukryžiuotoju, Pieta ar angelų figūromis, „stebinčiuoju Tėvu“. Vis dėlto šios aliuzijos abstrahuotos, lengvai nuteikia filosofiškai, kultūrologiškai ar tiesiog leidžia panerti į tapybinę spalvinę estetiką. Natalevčiaus darbai iš esmės yra vieno motyvo tapybos esė, nesvarbu, ar eksponuojami pavieniui, ar grupėmis. Visa paroda yra kompozicinis ritualas. Pagrindinių veikėjų, užkoduotų dėmėmis, šviesis tamsiame fone tampa pagrindiniu dekoro ir dramaturgijos elementu. Dar pridėkime išskirtinį tik L. Natalevičiaus naudojamą elementą – eksponavimą be rėmų, drobę prie sienos prikalant vinimis (nors studijoje tapoma ant porėmio!). Tai suteikia asociacijų su manuskriptais, pirmųjų pranašų žodžiais rašytomis biblijomis – ritiniais, net inkunabulais (jei drobes iš pažiūros vienija ramybė ir susitelkimams į pasiriktus motyvus, tai kokia ekspresija siaučia jų kraštuose, nė viena bangelė nesikartoja!). Tapyba Liudvikui yra kūrybinis procesas, kur kiekvienas potėpis tampa savotišku išgyvenimu, emocijų sluoksniavimu ir istorijos pasakojimu. Nuo pirmojo teptuko brūkšnio, drąsiai įspausto į grunto juodumą, iki paskutinio švytinčio potėpio, kuris užbaigia visą vaizdinį, tapyba byloja apie kūrėjo vidinį pasaulį, jo mintis, jausmus ir troškimus. Tai kelias nuo pradinio chaoso, kur spalvos ir formos dar nėra aiškios, iki išplaukusiais kontūrais apibrėžtos harmonijos, kur kiekviena detalė kompozicijoje visada ras savo vietą ir reikšmę. Tapybos aktas dailininkui – tai ir techninis įgūdis, ir meditacija, kuri net pasiekusį kūrybinę brandą menininką verčia gilintis į save, kartu ieškoti ryšio su išoriniu pasauliu (juk paroda skirta ir mums, žiūrovams).  

Religijos ir meno pustoniai

Natalevičiaus darbai, kaip pats menininkas yra sakęs, yra „nei simbolis, nei alegorija, nei šventraščio interpretacija“. Jie atsiranda tapybinių seansu metu, kai kiekvienas potėpis gali lengvai tapti nauju siužeto vingiu. Menininko teigimu, geriausia dirbti prie paveikslo, kuris dar nieko nesako. Pasak autoriaus, „toks paveikslas gali tapti bet kuo“. Natalevičiaus mėgstamų motyvų ikonografija Lietuvos tapybos kontekste neįprasta. Ji subtiliai interpretuoja krikščionišką simboliką. Paveikslai dažnai balansuoja tarp „atpažinimo“, „atsivertimo“ ir paslapties arba „nepatirties“. Nukryžiuotojo, apraudojamojo, guldymo į karstą figūra iš pažiūros gali atrodyti tik kaip linijų ir pustonių plokštumų sankirta, tačiau vidinė paveikslo esmė sugeba perduoti transcendentinę žinią – apie dvasinio skausmo universalumą ir amžiną kovą tarp kūniškumo mirties ir atsinaujinimo. Tai ne tik ikonografinė kompozicija, bet ir vidinis išgyvenimas, kuriuo autorius tarsi kunigas savo meno bažnyčioje dalijasi su atėjusiais tapybos komunija. Toks požiūris leidžia menininkui atsiriboti nuo tiesioginio sekimo kanonu ir kurti unikalią vaizdinę kalbą. Natalevičiaus tapyboje aiškiai juntama didžiųjų meistrų – El Greco, Caravaggio – ir barokinės religinių motyvų tapybos tradicijos įtaka. Be abejo, jo darbai, palyginti su didžiųjų klasikų kūriniais, itin deformuoti ir abstrahuoti, tačiau atkreipkite dėmesį į šviesotamsą, kuri byloja apie individualų dailininko santykį su religiniu potyriu. Kaip ir El Greco manieringumas, L. Natalevičiaus tapyboje archetipinės (tegul ir prislopintos) ekstazės apimtos figūros rusenančiai plevena drobėse – tarp emocijos t. y. pasirinkimo ir tiesiog paprasto tikėjimo, to, kas nulemta, kas tikra, kas tiesiog YRA. Natalevičiaus paveiksluose dominuojantis tamsos ir šviesos kontrastas yra svarbus. Jei tapatintume su Caravaggio kūriniais, kurių dramatizmas gimsta iš intensyvaus šviesos ir šešėlių kontrasto, tai L. Natalevičiaus darbuose jis subtilus, linijos ir spalvos susijungia su ritmingu formos tirpsmu. Drobės – veikiau metafizinė abstrakcija, leidžianti žiūrovams savarankiškai kurti prasmes. Taip pat pastebima tam tikra sąšauka su Marko Rothko darbais. Kaip ir Rothko, L. Natalevičius per savo paveikslų spalvų laukus ir dėmes kalba apie transcendenciją ir emocinę patirtį. Nors Rothko drobės yra grynai abstrakčios, jose esanti mistinė energija labai artima Natalevičiaus siekiui sukurti universalią dvasinę patirtį per minimalistinius motyvus.  

Dramatizmas ir emocinė gelmė

Natalevičiaus paveiksluose vienodai svarbūs misticizmas ir racionalumas, spalvų harmonija ir formos elegancija. Dramatizmas atsiskleidžia ne tik per spalvų ir šviesotamsos kontrastus (parodoje matomi juodos, baltos ir raudonos spalvų deriniai liudija apie menininko pasinėrimą į spalvų psichologinę reikšmę; nenorėčiau grįžti prie krikščioniškosios, bizantinės ikonografijos, bet...), bet ir per emocinį intensyvumą, kurį menininkas sugeba perteikti per minimalistines formas. Jo kūriniuose nuolat juntamas vidinis konfliktas, kuris tampa pagrindiniu tapybos įtampos ir veikiausiai šio mano dialogo su autoriaus kūryba šaltiniu. Jeigu leistumėte „balsuoti“, teigčiau, kad efektingiausias regisi lengvai „nuspėjamas“ nukryžiavimo motyvas, kaip menininko adoracijos kultūrai (kuri ir yra religijos pamatas) pagrindas. Vakarų Europos meno istorijoje nukryžiavimo motyvas užima išskirtinę vietą. Pavyzdžiui, Giotto ar Masaccio freskose Kristaus kūnas tampa ne tik religinio išganymo simboliu, bet ir kūniško kančios šauksmo atspindžiu. L. Natalevičiaus pasirinkimas abstrahuoti šį motyvą – tai nusižeminimo gestas, pripažįstant elementarųjį žmogišką nepažinumą. Nukryžiavimo motyvas ar net „nusikryžiavimas“ netampa mistifikacija ar transcendencijos siekiu, o veikiau yra akistata su žmogaus egzistencijos ribotumu. Nukryžiuotasis čia yra ne Kristus, o kiekvieno asmens savastis, susidurianti su savo trapumu. Menininko sprendimas atsisakyti realios Kristaus figūros kaip religijos simbolio – ne revoliucija, o veikiau nuolankus susitaikymas su savo ribotumu. Nukryžiavimo aktas šioje interpretacijoje tampa ne Kristaus, o žmogaus kančios (slankiojimo buities labirintais) metafora. Tai nėra biblijinis pasakojimas, o labiau individuali patirtis. L. Natalevičiaus nukryžiuotasis nėra figūra, kuri reikalautų išankstinio žinojimo arba tikėjimo, jis yra siluetas, metantis jausminius, bet ne fizinius šešėlius. Menininkas atsisako detalizuoti bet kurio „portretuojamojo“ silueto bruožus, tarsi pripažindamas, kad joks žmogaus kūrinys negali visiškai perteikti religinės adoracijos esmės. Vietoje to jo figūros – siluetai pulsuoja neapibrėžtumu, kuris leidžia žiūrovams patiems ieškoti reikšmių ir santykio su autoriaus pateikta vizija. Tokia strategija artima jau minėto M. Rothko požiūriui į tapybą – spalvų laukai ir abstrakčios formos tampa erdve vidiniam kontempliavimui, o ne išankstinių prasmių primetimui žiūrovams. Naujausia L. Natalevičiaus paroda – tai kelionė į menininko vidinį pasaulį. Ekspozicija ne tik atskleidžia dailininko kūrybos evoliuciją, ji tampa patirtine ekskursija, kurioje menininkas siūlo ieškoti ne turinio, net ne tapybos per se –  potėpių ir spalvų magijos, o tiesiog kelio. Tai liudija, kad L. Natalevičiaus tapyba yra gyva, nuolat kintanti ir neįprastų perspektyvų siūlanti bei jas atverianti meno erdvė.  

Kūrybinio kelio stotys

Žinantiems L. Natalevičiaus tapybos evoliuciją – nuo ankstyvųjų, tamsiai mėlynų, žalsvų, vandens atspalvių ir pilkų tonų santykio iki umbros ar varno melsvumo juodumos – šią parodą galima pasiūlyti traktuoti kaip dailininko kūrybinio kelio „stotis“. Pastarieji pastebės, kad ilgainiui autorius sukūrė individualią „juodumos švytėjimo“ estetiką, kuriai itin svarbus tapybos materialumas. Menininkas kadaise teigė: „Niekada nekeliu sau jokių užduočių. Tapyba kinta savaime. Tik pažiūrėjęs į maždaug per dešimtmetį sukurtus darbus pastebiu, kaip viskas pasikeitė.“ Aplinka autoriui yra ne mažiau svarbi nei tema ar formatas. L. Natalevičiaus darbams itin svarbi erdvė, kurioje jie eksponuojami. Neveltui menininkas ieškodavo ypatingų ekspozicinių aplinkų, kurios atitiktų kūrinių sakralumą. Pavyzdžiui, kažkada Kretingos pranciškonų vienuolyne vykusi paroda iliustravo dailininko siekį sukurti dermę tarp aplinkos ir jo plėtojamų naratyvų. Ši erdvė suteikė galimybę menininkui pabrėžti gilesnį religinių motyvų interpretavimą. Tematikos subtilumas darniai sąveikavo su vienuolyno architektūra, kurioje meno kūriniai įgavo dar daugiau sakralumo ir paveikumo. Tokiu būdu parodos koncepcija ne tik papildė aplinką, bet ir pati buvo sustiprinta unikalia erdve. Menininko požiūris į tapybą kaip į ritualinį veiksmą dar labiau sustiprina asketizmo koncepciją. Juk vienu periodu menininkui pakakdavo drobės skiautės ir pelenų saujos iš krosnies. O kokie akvareliniai kūriniai gimdavo!.. Nors tai skiriasi nuo tradicinių tapybos ant drobės kūrinių, jie skleidžia tą pačią dvasinę estetiką. Šie darbai buvo intymūs, primenantys autorinį eksperimentą, kuriame atsiskleidžia kūrinio ir medžiagos santykis. Suodžių naudojimas tarsi grąžina į pirmapradę tapybos prasmę, kur svarbiausia – ne medžiaga, o išraiška. Tapyba ant popieriaus yra ir praktinis, ir simbolinis žingsnis. Ji leidžia menininkui eksperimentuoti, atsiriboti nuo įprastų technikų ir suteikia daugiau laisvės kompozicijai. Be to, popierius kaip medžiaga turi savitą simboliką – jis trapus, laikinas, bet kartu sukuria galimybę subtilumui ir jautrumui atsiskleisti. Rašau apie šiuos kūrinius, nes jie svariai papildo menininko biografiją, todėl pasigedau jų jubiliejinėje parodoje, kaip ir kitų autoriaus eksperimentų – kaip antai tiesiog ant lango rėmo užtemptų miniatiūrų, sukurdavusių vitražo efektą. Didelio mastelio dailininko paroda regisi kaip amžinas kūrybinis ratas, kuriame tapyba tarsi išsilaisvina iš grynojo meno ribų ir tampa universalia kalba, sugebančia sujungti asmeninę menininko viziją su žiūrovų individualia patirtimi. Arba iliuzija, kurioje slypi tiek tiesos, kiek ją gali suvokti patys stebėtojai; tai leidžia tapybai tapti savotišku tarpininku tarp subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių. Ji veikia kaip veidrodis, kuriame menininkas mato save, o žiūrovai – savo pačių refleksijas, tik dar paryškintas spalvomis. Natalevičiaus tapybiškų universalijų galia slypi gebėjime sujungti skirtingas epochas, kultūras ir kontekstus. Tai, ką autorius kūrė prieš 30, 20 metų, ir tai, ką matome dabar, regisi tarsi kūrinys, gimęs viename laike ir erdvėje. Tačiau dabartinei kartai jis gali būti suvokiamas visiškai kitame kontekste, nors išlaiko pradinį emocinį ar estetinį poveikį. Tai menas, kuris peržengia kalbos, tikėjimo ar geografinių ribų kliūtis, nes kalba vaizdais, kurie yra tokie pat archajiški, kaip ir pati žmogaus prigimtis.        

Autorius: ASTA

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama