Režisierė G. Valevičiūtė: kartais net prie penkių minučių trukmės filmo gali dirbti visa komanda

Tačiau už kiekvieno piešto veikėjo slypi milžiniškas darbas.

„Net ir vienos minutės animacija reikalauja daug darbo, nes kiekvienai scenai reikia sukurti visą kompoziciją ir kiekvieną jos elementą – nesvarbu, ar tai daroma ranka, ar kompiuteriu“, – pasakoja menininkė, režisierė, Vilniaus dailės akademijos animacijos programos vadovė docentė GINTARĖ VALEVIČIŪTĖ.

Animacija – kas tai yra ir kaip ji atsirado? Apie tai – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su režisiere G. Valevičiūte.

Animacija turi be galo daug stilių ir žanrų: yra animacija vaikams, suaugusiesiems, piešta ranka, kompiuteriu, gali būti tapyta. Kiek plati yra animacijos industrija?

Sakyčiau, kad animaciją reikėtų suvokti dar plačiau – ne tik kaip įvairių stilių ar formų kupiną mediją, bet ir kaip tam tikrą mąstymo būdą. Tai labai sena praktika: pats žodis „animacija“ pirmą kartą pavartotas dar XVI amžiuje, ir jis reiškia „suteikti gyvybę, atgaivinti“. Pavyzdžiui, vaza, ant kurios pavaizduotas ožiukas, šokinėjantis per gyvybės medį, jau gali būti laikoma senovine animacijos forma.

Animacija gali reikštis per daugybę kūrinių ar objektų. Pati jos esmė yra mąstyti animaciškai – kaip suteikti gyvybę vienam ar kitam daiktui. Šia prasme net ir kultūros animatoriai, nors tiesiogiai nedirba su meno ar kino industrijomis, savo veikla taip pat suteikia judesio, pramogos ir gyvumo.

Kokia yra šio žanro pradžia?

Animacijos ištakomis laikomi XIX amžiuje išpopuliarėję optiniai žaislai, tokie kaip zoetropas ar praksinoskopas. Ant jų buvo piešiami atskiri paveikslėliai, ir jie sukant įrenginį susiliedavo į judesį. Vėliau mokslininkai susidomėjo, kodėl mes atskirus vaizdus suvokiame kaip judėjimą, ir šiam reiškiniui tirti pasitelkė trumpas pačių sukurtas animacijas.

Viktorijos epochos (1837–1901 m.) optinio žaislo – zoetropo – kopija. Wikipedia.org nuotrauka Optinis žaislas – zoetropas. Wikipedia.org nuotrauka

Iš pradžių manyta, kad tai paprasčiausiai susiję su mūsų akių veikimu, tačiau netrukus paaiškėjo, jog šiame procese svarbų vaidmenį atlieka smegenys. Būtent jos leidžia mums ne tik matyti pavienius vaizdus, bet ir suvokti jų seką kaip vientisą judesį.

Galiausiai išradus celiuloidą, ant kurio galima piešti reikalingus kadrus, animacija patraukė ir menininkų dėmesį. Taip atsirado kino industrija.

Animacija iš esmės susikūrė tuo pačiu metu kaip ir kinas, nes abi sritys rėmėsi tomis pačiomis technologijomis. Įdomu tai, kad dėl neramios politinės situacijos Europoje, kuriai didelę įtaką darė pasauliniai karai, kino industrija sparčiau vystėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent dėl šios priežasties Waltas Disney tapo vienu žinomiausių animacijos principų kūrėjų ir viso žanro pradininku.

JAV kino režisierius, prodiuseris, žymiausias animacinių filmų kūrėjas Waltas Disney. Wikipedia.org nuotrauka

Kiek užtrunka suanimuoti vieną filmą?

Animacijos kūrimas yra labai ilgas procesas. Sukurti vieną filmą gali užtrukti trejus metus, o kartais net penkerius ar daugiau. Net ir vienos minutės animacija reikalauja daug darbo, nes kiekvienai scenai reikia sukurti visą kompoziciją ir kiekvieną jos elementą – nesvarbu, ar tai daroma ranka, ar kompiuteriu. Galėtum iškirpti vieną filmo kadrą, ir jis atrodytų kaip atskiras paveikslas. Animacija yra laiko menas.

Esate minėjusi, kad kino industrijoje vyrauja požiūris į animatorių kaip amatininką. Ar jis vis dar paplitęs?

Galbūt tai net nėra požiūrio klausimas – taip tiesiog yra. Animatorius gali būti žmogus, kuris tik animuoja naudodamas savo techninius įgūdžius. Tokiu atveju tai labiau amatas, reikalaujantis tik mokėti sukurti tai, ko prašoma. Tačiau animatorius taip pat gali būti režisierius, turintis kur kas didesnę atsakomybę – apgalvoti temą, idėją, visą kūrinio viziją.

Panašiai kaip ir žodis „menininkas“ – nors juo vadiname daugybę įvairių sričių atstovų, vis dėlto kiekvienas jų dirba labai skirtingą darbą. Tas pats galioja ir animatoriaus profesijai.

Iš tiesų žiūrovui tai nėra itin svarbu – jis mato tik galutinį rezultatą, patį kūrinį. Tačiau prie jo dirba daugybė savo amatą išmanančių žmonių. Kartais net prie penkių minučių trukmės filmo gali dirbti visa komanda. Ypač didesnių biudžetų projektuose pasitaiko specialistų, kurie atsakingi tik už foną ar spalvinimą.

Kuriant mažesnio biudžeto filmus situacija kiek kitokia – dažnai pats režisierius tampa ir animatoriumi, ir spalvintoju, ir kadruočių kūrėju.

Režisierių Antano Skučo ir Gintarės Valevičiūtės animacinio trumpametražio filmo „Purga“ (2023 m.) kadras Vieno garsiausių japonų animacijos, animė, serialų „One Piece“ (1999 m.) kadras

Dažnai kalbant apie animaciją pasigirsta mintis, kad šis žanras yra tik vaikams. Ar taip iš tiesų yra?

Šis stereotipas vis dar paplitęs, tačiau nematau čia didelės problemos – juk didžioji dalis animacijos auditorijos iš tiesų yra šeimos ir vaikai.

Manau, taip įvyko dėl to, kad kinas pritraukė didesnę suaugusiųjų auditorijos dalį, o animacija ilgą laiką buvo suvokiama kaip tiesiog piešinėliai. Natūraliai kilo asociacija: jei kūrinys pieštas, vadinasi, jis skirtas vaikams. Beje, prie to smarkiai prisidėjo ir Waltas Disney, perkėlęs į animacijos formatą mums visiems žinomas pasakas. Todėl kalbėdami apie animaciją daugelis pirmiausia prisimena būtent jį.

Vis dėlto šiandien vis dažniau kuriama animacija, skirta suaugusiesiems ar paaugliams, tad žanras akivaizdžiai plečiasi. Vyresnės kartos animaciją prisimena kaip „Disney“ filmus ar sovietmečiu kurtus „multikus“, o dabartinei kartai ji pirmiausia siejasi su japonų animacija, animė, kuri nebūtinai skirta vaikams.

Šiuo metu animacijos industrija tapo tikrai labai populiari – kai kurie animaciniai serialai sugeba pralenkti ir įprastą vaidybinio kino žanrą. Ar Lietuvoje jaučiamas animacijos aukso amžius?

Tikrai jaučiamas. Net pasakyčiau, kad šiandien labiau trūksta animacijos kūrinių, skirtų vaikams. Turiu omenyje dabartinius šalies animacijos kūrėjus Igną Meilūną, Urtę Budinaitę, Agnę Adomėnę, Eglę Davidavičę ar Antaną Skučą. Jų darbai nėra orientuoti tik į vaikų auditoriją. Nors juos gali žiūrėti ir jie, vis dėlto tai dažniau skirta vyresniems, labiau įsigilinti galintiems žiūrovams. Bet kuriuo atveju animacija Lietuvoje vystosi sparčiai ir žengia į priekį.

Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų. youtube.com video

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama