Prof. N. Kardelis: lietuvybė nėra tik cepelininė – ji yra senasis europietiškumas su visa moraline jėga
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Filosofas prof. NAGLIS KARDELIS pabrėžia, kad M. Gimbutienės interpretacijos atveria paradoksą – praeities matymą ateičiai. Šis rakursas gali padėti lietuviams atsikratyti provincialumo ir išplėsti lietuvybės bei europietiškumo sampratą.
Interviu parengtas pagal GILU fondo diskusiją „Marija Gimbutienė – Naujosios Europos vizijos regėtoja“, vykusią festivalyje „Būtent“.
Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kuo Marijos Gimbutienės atrasta akmens amžiaus kultūra, jos pavadinta Senąja Europa, gali būti aktuali šiandien?
Domėdamasis Senąja Europa supratau, kad ji gali tapti Naujosios Europos vizija. Tas senovės ir ateities sutapimas yra paradoksalus, bet kartu – raktas. Šiuolaikinė kultūra orientuota į naujumą ir konkurenciją – tai indoeuropietiškos tradicijos palikimas. Vis ieškome, kur geriau: kitur, kitame laike. Tačiau Lietuva gali būti ir yra ta žemė, universaliai apibrėžianti Europą.
Gimbutienė padėjo įveikti tariamą Europos ir lietuvybės priešpriešą. Ji parodė, kad kultūros pažangą reikia matuoti ne pagal išorinius, materialius artefaktus, o pagal jos dvasinį turinį.
Ji atrado kultūrą, kur orumas buvo pamatinė vertybė. Moters, kaip gimdytojos, vaidmuo buvo susietas su gyvybės pradžios paslaptimi. Vyriškumo pradas dažniau siejamas su mirtimi – tai regime ir šiandienos galingųjų elgsenoje. Tai patriarchalinio mentaliteto ir žmogaus vertės pamynimo pasekmė. Gimbutienė atvėrė alternatyvą – aukšto dvasinio lygio kultūrą, kurioje žmogaus orumas, gyvybė buvo esminiai.
Kaip remdamiesi Gimbutienės atradimais galėtume permąstyti lietuvių ir europiečių tapatybę?
Gimbutienė parodė, kad lietuvybė nėra europietiškumo priešprieša. Neturėtume galvoti, kad lietuvybė tėra cepelininė ar rūtų darželio lygio. Ji yra daug gilesnė – senasis europietiškumas su visa moraline jėga. Tokiu būdu galime save suvokti ir kaip lietuvius, ir kaip europiečius, o Europai pasiūlyti viziją, grįstą orumu, vienybe ir pagarba žmogui.
Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Dažnai sakoma, kad Gimbutienė dirbo remdamasi pajauta. Tai mokslo pasaulyje sulaukė ir skepticizmo. Kaip Jūs į tai žiūrite? Kokią vertę suteikia intuityvus, drąsus faktų interpretavimas?
Kartais atrodo, kad žmonės Gimbutienę pristato kaip mistinę figūrą, pajutusią Senąją Europą. Tačiau tai nebuvo vien intuicija – už jos buvo milžiniškas kultūrinis įdirbis ir erudicija. Gimbutienė mokėjo daugybę kalbų, perskaitė begalę knygų. Tuo metu Amerikos archeologijoje dažniausiai buvo apsiribojama materialiais artefaktais – fotografuoti, sudėti į muziejų.
Gimbutienė įnešė europietišką plačios erudicijos dvasią, rehumanitarizavo archeologiją, grąžino jai žmogišką veidą. Ji jungė disciplinas, tiesė tiltus tarp technologijų, materialumo ir dvasinių įžvalgų. Tai unikalus jos indėlis.
Kaip Senosios Europos vertybės gali realiai gyvuoti šiuolaikinėje kultūroje?
Šiandien daug žmonių įsitraukę į žiurkių lenktynes – konkuruoja, lipa vieni kitiems ant galvų, nemoka atsipalaiduoti, praranda dvasinius išteklius. Gamtoje žmogus nurimsta, atranda save, atsiveria jo intuicija ir kūrybingumas. Gimbutienė lyg kelrodė žvaigždė rodo, kad ryšys su gamta nėra mada ar primityvus grįžimas į akmens amžių. Ji siūlo atrasti vilties potencialą ir žmogaus orumą.
Tuo pat metu būtina vengti primityvaus „arba... arba“. Reikia sakyti „ir... ir“. Senosios Europos vizija gali koegzistuoti ir su antikos, ir su krikščionybės vertybėmis. Ne supriešinimas, o dialogas yra raktas. Tapatybė turi būti dinamiška, plastiška. Kiekviena kultūra pateikia savus atsakymus į prasmės klausimus, tačiau mes turime jų ieškoti patys.
Svarbu ne mechaniškai atkartoti senųjų kultūrų formas, o megzti su jomis dialogą ir ieškoti autentiškos prieigos.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Algirdas Tarvydas, Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Kuo Marijos Gimbutienės atrasta akmens amžiaus kultūra, jos pavadinta Senąja Europa, gali būti aktuali šiandien?
Domėdamasis Senąja Europa supratau, kad ji gali tapti Naujosios Europos vizija. Tas senovės ir ateities sutapimas yra paradoksalus, bet kartu – raktas. Šiuolaikinė kultūra orientuota į naujumą ir konkurenciją – tai indoeuropietiškos tradicijos palikimas. Vis ieškome, kur geriau: kitur, kitame laike. Tačiau Lietuva gali būti ir yra ta žemė, universaliai apibrėžianti Europą.
Gimbutienė padėjo įveikti tariamą Europos ir lietuvybės priešpriešą. Ji parodė, kad kultūros pažangą reikia matuoti ne pagal išorinius, materialius artefaktus, o pagal jos dvasinį turinį.
Ji atrado kultūrą, kur orumas buvo pamatinė vertybė. Moters, kaip gimdytojos, vaidmuo buvo susietas su gyvybės pradžios paslaptimi. Vyriškumo pradas dažniau siejamas su mirtimi – tai regime ir šiandienos galingųjų elgsenoje. Tai patriarchalinio mentaliteto ir žmogaus vertės pamynimo pasekmė. Gimbutienė atvėrė alternatyvą – aukšto dvasinio lygio kultūrą, kurioje žmogaus orumas, gyvybė buvo esminiai.
Kaip remdamiesi Gimbutienės atradimais galėtume permąstyti lietuvių ir europiečių tapatybę?
Gimbutienė parodė, kad lietuvybė nėra europietiškumo priešprieša. Neturėtume galvoti, kad lietuvybė tėra cepelininė ar rūtų darželio lygio. Ji yra daug gilesnė – senasis europietiškumas su visa moraline jėga. Tokiu būdu galime save suvokti ir kaip lietuvius, ir kaip europiečius, o Europai pasiūlyti viziją, grįstą orumu, vienybe ir pagarba žmogui.
Marija Gimbutienė kompozitoriaus Balio Dvariono namo kieme su knygos „Senoji Europa“ rankraščiu (1993 m.). Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka
Dažnai sakoma, kad Gimbutienė dirbo remdamasi pajauta. Tai mokslo pasaulyje sulaukė ir skepticizmo. Kaip Jūs į tai žiūrite? Kokią vertę suteikia intuityvus, drąsus faktų interpretavimas?
Kartais atrodo, kad žmonės Gimbutienę pristato kaip mistinę figūrą, pajutusią Senąją Europą. Tačiau tai nebuvo vien intuicija – už jos buvo milžiniškas kultūrinis įdirbis ir erudicija. Gimbutienė mokėjo daugybę kalbų, perskaitė begalę knygų. Tuo metu Amerikos archeologijoje dažniausiai buvo apsiribojama materialiais artefaktais – fotografuoti, sudėti į muziejų.
Gimbutienė įnešė europietišką plačios erudicijos dvasią, rehumanitarizavo archeologiją, grąžino jai žmogišką veidą. Ji jungė disciplinas, tiesė tiltus tarp technologijų, materialumo ir dvasinių įžvalgų. Tai unikalus jos indėlis.
Kaip Senosios Europos vertybės gali realiai gyvuoti šiuolaikinėje kultūroje?
Šiandien daug žmonių įsitraukę į žiurkių lenktynes – konkuruoja, lipa vieni kitiems ant galvų, nemoka atsipalaiduoti, praranda dvasinius išteklius. Gamtoje žmogus nurimsta, atranda save, atsiveria jo intuicija ir kūrybingumas. Gimbutienė lyg kelrodė žvaigždė rodo, kad ryšys su gamta nėra mada ar primityvus grįžimas į akmens amžių. Ji siūlo atrasti vilties potencialą ir žmogaus orumą.
Tuo pat metu būtina vengti primityvaus „arba... arba“. Reikia sakyti „ir... ir“. Senosios Europos vizija gali koegzistuoti ir su antikos, ir su krikščionybės vertybėmis. Ne supriešinimas, o dialogas yra raktas. Tapatybė turi būti dinamiška, plastiška. Kiekviena kultūra pateikia savus atsakymus į prasmės klausimus, tačiau mes turime jų ieškoti patys.
Svarbu ne mechaniškai atkartoti senųjų kultūrų formas, o megzti su jomis dialogą ir ieškoti autentiškos prieigos.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
