M. K. Čiurlionio provaikaitis Dž. Palukaitis: jeigu rašyčiau laišką proseneliui, norėčiau papasakoti, kaip mums sekasi
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Ne mažiau įdomu, kaip kūrėjo atminimą išsaugojo jo šeima ir ką apie jį mena giminaičiai. Apie tai dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su M. K. Čiurlionio provaikaičiu, tapytoju ir muziejininku DŽIUGU PALUKAIČIU.
Su pašnekovu susitinkame M. K. Čiurlionio žmonos – rašytojos ir literatūros kritikės Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės – namuose, kuriuose gyvena jau penkta giminės karta. Pro debesis skverbiantis saulės spinduliams ir lyjant lietui, Dž. Palukaitis man atveria duris: „Užeikite.“
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys. Bernardinai.lt nuotrauka
Suskleidžiu skėtį ir pakeliu akis. Vos įėjus į Čiurlionių namus ant sienos pasitinka Sofijos ir Mikalojaus Konstantino portretas. Tai skulptorės Dalios, Sofijos anūkės ir Džiugo mamos, kūrinys. Girgždančiomis grindimis įeinu į Sofijos kambarį, kuris alsuoja prisiminimais – lova, kurioje Sofija miegojo, stalas, prie kurio buvo rašomi jos darbai, knygos, menančios šių garsių žmonių prisilietimus. Atsisėdusi į senovinę kėdę, ant kurios greičiausiai sėdėjo žymūs svečiai, kreipiuosi į Dž. Palukaitį.
Ką jums reiškia šiemet minimas 150-asis Čiurlionio gimimo jubiliejus?
Esu pripratęs prie dėmesio savo proseneliui. Prisimenu, kai buvo minimas Čiurlionio šimtmetis. Tuomet buvau vos trylikos. Buvo švenčiama labai iškilmingai, ir tai man buvo nauja įspūdinga patirtis. Kadangi prosenelis buvo seniai miręs, man atrodė, kad šimtametis žmogus yra sena praeitis. Tik vėliau supratau, kad aplinkybėms susiklosčius jis dar būtų galėjęs gyventi.
Čiurlionio metams nutapiau porą akvarelių. Paroda, kuriai piešiau, pavadinta „Laiškai Čiurlioniui“. Taigi, prieš tapydamas galvojau, ką laiške jam parašyčiau, jeigu galėčiau. Ši tema man pasirodė gana sudėtinga, nes į ją sutelpa beveik viskas. Juk laiške gali rašyti įvairiausiomis temomis. O tai, ką gali parašyti, dažniausiai gali ir nupiešti.
Tada ėmiau galvoti: jei tikrai rašyčiau laišką proseneliui, aš, kaip giminaitis, norėčiau jam papasakoti, kaip mes dabar gyvename – jam turėtų būti įdomu. Mintys apsistojo prie Sofijos našlystės ir gedulo tik iškeliavus mylimam vyrui. Mano paveikslas „Vasaros pabaiga“ pasakoja apie Sofijos liūdesį.
Ar prosenelio kūryba jus įkvepia? O gal kartais tapydamas stengiatės išvengti asociacijų su proseneliu?
Neturiu tikslo nutolti nuo Čiurlionio stiliaus. Tapau, kas patinka. Kartais mano darbuose galima įžvelgti asociacijų su proseneliu, o kartais – nelabai. Besidomintieji menotyra teigia, kad Čiurlionio reiškinys yra įdomus. Jis stipriai paveikė to meto bendruomenę. Jo asmenybei ir kūriniams buvo skiriama dėmesio, apie juos diskutuota. Tačiau kaip dailininkas jis neturi ryškių sekėjų. Žinoma, jis suteikė meninį impulsą to meto aplinkai, tačiau ne dailės pasaulyje.
Džiugas Palukaitis, „Vasaros pabaiga“ (2025 m.). Dž. Palukaičio nuotrauka
Atrodo, kad Lietuvos tapytojai nutipeno paskui Antaną Samuolį. Taip pat matomi Antano Žmuidzinavičiaus ir Petro Kalpoko sekėjai. Jų darbai daugiausia vaizduoja peizažus. O Čiurlionis įkvepia savo darbais ir asmenybe, bet kaip kūrėjas yra vienas. Tačiau šis unikalumas gali būti priežastis, kodėl jo paveikslai iki šiol traukia žiūrovus ne vien forma, bet ir gilesnėmis prasmėmis, kurias kiekvienas turi pats atrasti.
Dailininkas dažnai nenori aiškinti savo paveikslo minties. Viena priežastis gali būti dėl to, kad pirminės idėjos apie paveikslą būna ne visai konkrečios, o kita – kūrinys turi pats kalbėti. Dailininkas nenori uždėti tekstinio štampo ant savo kūrinio. Kai autorius pasako, kad darbas turėtų būti apie tai, daugiau jo prasmių niekas dažniausiai ir neieško. Tarsi paklausęs: „Kokia čia malda?“, ir išgirdęs: „Sveika, Marija“, žmogus prabėga: „Ai, jau žinau, einu toliau.“
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės lova. Bernardinai.lt nuotrauka
Paskui atsirado kitų Čiurlionį pažinojusių žmonių liudijimai. Jie rašė memuarus. Vėliau ir Sofija įamžino savo atsiminimus. Kartais gal ir šioje lovoje gulėdama (parodo į man už nugaros stovinčią lovą – aut. past.). Kadangi ji sirgo širdies liga, pagrindinis vaistas buvo gulėti. Ji nemažai laiko praleisdavo lovoje. Kai pagerėdavo, vėl keldavosi, judėdavo.
Dabartinė karta labai domisi palikimu – ar liko suknelių, batelių. Tačiau žmonės, gyvenę anuomet, negalvojo, kad tokius dalykus reikia išsaugoti. Ačiū Dievui, liko baldai, knygos, kambarys. Tuo pasirūpino Danutė. Bet įvairūs servizai ir kiti daiktai, kuriuos norėtųsi susigrąžinti, buvo išdaužyti.
Kokį prosenelį įsivaizduojate jūs?
Man Čiurlionio portretas susilipdė kiek vėliau. Atėjo laikas, ir aš perskaičiau Sofijos prisiminimus. Ji laikėsi nuostatos, kad dėmesį reikia kreipti į kūrybinį menininko palikimą, o asmeniniai bruožai svarbūs tik tiek, kiek padeda suprasti kūrybą.
Manau, mano prosenelis buvo gyvo temperamento, linksmas, gero būdo. Jis mėgo rinktinę draugystę rateliuose, o vietose, kur būdavo daugiau žmonių ir garsesnės kalbos, patylėdavo. Sofija sakė, kad jis buvo švelnus ir turėjo puikų humoro jausmą. Taip pat minėjo, kad Čiurlionis buvo šviesaus, neeilinio proto ir, kai taip užgeso, buvo labai skaudu. Jis buvo jautrus ir galėdavo užsisklęsti priėmęs blogą poelgį į širdį. Visad sakė „nepyk“ ir paskui paaiškindavo: „Aš nesakau, kad tu pyksti, sakau „nepyk“ primindamas, kad pykčių neturi būti.“
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namuose esančioje lankytojų knygoje išraityti įvairių svečių palinkėjimai. Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau buvo ir tokių situacijų, kai ir jam trūkdavo kantrybė. Savo sesers Marijos sužadėtinį jis išgrūdo pro duris. Jie jau buvo susižadėję, bet sužadėtinis vis tiek atėjo pas tėvus derėtis dėl kraičio. Jis turėjo konkrečią viziją, kiek pinigų tikėtis, ir apie tai kalbėjo atvirai. Kai Mikalojus Konstantinas apie tai sužinojo, sesers sužadėtinį tiesiog išgrūdo pro duris. Bet dėl to santykiai neiširo. Vėliau sužadėtinis vis tiek grįžo, susitarė su tėvais, ir Marija ištekėjo.
Ar skaitydamas memuarus jautėte turintis panašumų su proseneliu?
Taip. Kartais pagalvoju – teisingai, aš irgi taip daryčiau. Ir pomėgiai mūsų panašūs. Man būtina pasivaikščioti ir pabūti vienam. Mikalojaus Konstantino sesuo Jadvyga pasakojo, kad Čiurlionis taip pat vaikščiodavo. Neretai ir naktimis. Sutemus išeidavo į Dzūkijos miškus ir ypač mėgdavo audrotu oru vaikščioti. Kur jis eidavo ir ką galvodavo, niekas nežino. Tačiau pasivaikščiodamas gali viską susidėlioti, pergalvoti, kas buvo, projektuoti, kas bus.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Nuotrauka iš privačios Džiugo Palukaičio kolekcijos
Man taip pat kaip ir proseneliui, kai nėra galimybių pabūti su savimi, darosi sunku. Ne tik nusibosta, bet ir pradeda šlubuoti atmintis, nukrypsta dėmesys, prarandu pastabumą ir matau, kad jau reikia pertraukos.
Tačiau čia slypi pavojus – vis dėlto gyvenimą reikia projektuoti atsižvelgiant į tai, kad būsi tarp žmonių. Jeigu visą laiką vienas mąstai, atsiranda minčių, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizduoji ir kokio norėtum. Vienas sudėlioji tą utopišką vaizdą, o grįžęs tarp žmonių matai, kad viskas čia ne taip. Čiurlionis buvo kiek nusivylęs tikrove. O kaip ją pakeisti? Per kūrybą, paveikslus. Tokia jo optimistinė vizija.
Kokį palikimą Čiurlionis paliko visuomenei?
Jis iki šiol traukia daugelio dėmesį. Žmonės gali jo kūriniuose įžvelgti aktualių sau minčių. Galbūt pažiūrėję į Čiurlionio paveikslą nusiramina, įgauna vilties. Gal pagalvoja, kad ateityje viskas bus gerai. Paveikslams laiko skyręs žmogus gali svarstyti, kad galima gyventi ir lėčiau. Gal nebūtinai kasdien turi nutikti kas nors naujo? Juk galima kartais sugrįžti ir prie to paties vertingo dalyko. Vieni žmonės kuria greitą tempą, o kiti jau negali to išvengti, tačiau Čiurlionio paveikslai primena apie natūralų žmogaus ritmą.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės kambarys. Bernardinai.lt nuotrauka
Suskleidžiu skėtį ir pakeliu akis. Vos įėjus į Čiurlionių namus ant sienos pasitinka Sofijos ir Mikalojaus Konstantino portretas. Tai skulptorės Dalios, Sofijos anūkės ir Džiugo mamos, kūrinys. Girgždančiomis grindimis įeinu į Sofijos kambarį, kuris alsuoja prisiminimais – lova, kurioje Sofija miegojo, stalas, prie kurio buvo rašomi jos darbai, knygos, menančios šių garsių žmonių prisilietimus. Atsisėdusi į senovinę kėdę, ant kurios greičiausiai sėdėjo žymūs svečiai, kreipiuosi į Dž. Palukaitį.
Ką jums reiškia šiemet minimas 150-asis Čiurlionio gimimo jubiliejus?
Esu pripratęs prie dėmesio savo proseneliui. Prisimenu, kai buvo minimas Čiurlionio šimtmetis. Tuomet buvau vos trylikos. Buvo švenčiama labai iškilmingai, ir tai man buvo nauja įspūdinga patirtis. Kadangi prosenelis buvo seniai miręs, man atrodė, kad šimtametis žmogus yra sena praeitis. Tik vėliau supratau, kad aplinkybėms susiklosčius jis dar būtų galėjęs gyventi.
Čiurlionio metams nutapiau porą akvarelių. Paroda, kuriai piešiau, pavadinta „Laiškai Čiurlioniui“. Taigi, prieš tapydamas galvojau, ką laiške jam parašyčiau, jeigu galėčiau. Ši tema man pasirodė gana sudėtinga, nes į ją sutelpa beveik viskas. Juk laiške gali rašyti įvairiausiomis temomis. O tai, ką gali parašyti, dažniausiai gali ir nupiešti.
Tada ėmiau galvoti: jei tikrai rašyčiau laišką proseneliui, aš, kaip giminaitis, norėčiau jam papasakoti, kaip mes dabar gyvename – jam turėtų būti įdomu. Mintys apsistojo prie Sofijos našlystės ir gedulo tik iškeliavus mylimam vyrui. Mano paveikslas „Vasaros pabaiga“ pasakoja apie Sofijos liūdesį.
Ar prosenelio kūryba jus įkvepia? O gal kartais tapydamas stengiatės išvengti asociacijų su proseneliu?
Neturiu tikslo nutolti nuo Čiurlionio stiliaus. Tapau, kas patinka. Kartais mano darbuose galima įžvelgti asociacijų su proseneliu, o kartais – nelabai. Besidomintieji menotyra teigia, kad Čiurlionio reiškinys yra įdomus. Jis stipriai paveikė to meto bendruomenę. Jo asmenybei ir kūriniams buvo skiriama dėmesio, apie juos diskutuota. Tačiau kaip dailininkas jis neturi ryškių sekėjų. Žinoma, jis suteikė meninį impulsą to meto aplinkai, tačiau ne dailės pasaulyje.
Džiugas Palukaitis, „Vasaros pabaiga“ (2025 m.). Dž. Palukaičio nuotrauka
Atrodo, kad Lietuvos tapytojai nutipeno paskui Antaną Samuolį. Taip pat matomi Antano Žmuidzinavičiaus ir Petro Kalpoko sekėjai. Jų darbai daugiausia vaizduoja peizažus. O Čiurlionis įkvepia savo darbais ir asmenybe, bet kaip kūrėjas yra vienas. Tačiau šis unikalumas gali būti priežastis, kodėl jo paveikslai iki šiol traukia žiūrovus ne vien forma, bet ir gilesnėmis prasmėmis, kurias kiekvienas turi pats atrasti.
Dailininkas dažnai nenori aiškinti savo paveikslo minties. Viena priežastis gali būti dėl to, kad pirminės idėjos apie paveikslą būna ne visai konkrečios, o kita – kūrinys turi pats kalbėti. Dailininkas nenori uždėti tekstinio štampo ant savo kūrinio. Kai autorius pasako, kad darbas turėtų būti apie tai, daugiau jo prasmių niekas dažniausiai ir neieško. Tarsi paklausęs: „Kokia čia malda?“, ir išgirdęs: „Sveika, Marija“, žmogus prabėga: „Ai, jau žinau, einu toliau.“
Čiurlionis aiškiai norėjo, kad žmonės ilgiau žiūrėtų į paveikslus, atrastų ką nors savo ir interpretuotų. Jo darbai – daugiasluoksniai, ir juose galima atrasti labai įdomių minčių.Čiurlionis aiškiai norėjo, kad žmonės ilgiau žiūrėtų į paveikslus, atrastų ką nors savo ir interpretuotų. Jo darbai – daugiasluoksniai, ir juose galima atrasti labai įdomių minčių. Kokie talentai jūsų giminėje persiduoda iš kartos į kartą? Vienintelė Čiurlionio dukra Danutė buvo rašytoja. Jos kelias buvo paskui mamą – literatūra. Danutės pirmoji dukra Dalia – mano mama – skulptorė. Sofija džiaugėsi, kad anūkė bus skulptorė, ir minėjo, kad per menininkų suvažiavimą Čiurlionis yra bandęs skulptūrą. Jį kuravusiam dėstytojui taip patiko tie darbai, kad jis norėjo Čiurlionį prikalbinti palikti tapybą ir tapti skulptoriumi. Sofija manė, kad Mikalojus Konstantinas būtent Daliai paliko skulptūrą. Jis turėjo šį talentą, bet jo nevystė. Mano mamos abu broliai yra architektai. O aš tapau. Namie buvome auginami laisvai – suaugusieji mums neduodavo užduočių nei ką skaityti, nei ką žinoti, nei ką paišyti. Jie stebėjo ir džiaugėsi. Vaikystėje man labai patiko piešti, ir tam skirdavau daug laiko. Kai buvau mažas, man nerūpėjo, ar pasaulyje yra daugiau dailininkų. O dabar darbai kitokie. Kokie pasakojimai apie Čiurlionį prisimenami giminėje? Sofija savo dukrai nedaug tepasakojo apie Mikalojų Konstantiną. Ši tema jai buvo skaudi. Kai jųdviejų dukra Danutė buvo maža, Čiurlionis dar nebuvo tokio masto reiškinys. Ji klausinėdavo apie tėvelį. Sofija nenoromis pasakydavo vieną kitą žodį, ir paskui Danutė liovėsi klausinėti. Suprato, kad mamai nemalonu. Vėliau augdama sužinojo tikrąją istoriją – tarp tėvų buvo didelė meilė ir didelė tragedija. Jie kartu praleido trejus metus, iš kurių paskutiniai nebebuvo laimingi, nes Čiurlionis sunkiai sirgo ir jo liga buvo, kaip Juozas Tallat-Kelpša rašė, tikros sutemos. Sofija pasirinko atsiminimus pasilikti sau, o Danutė savų neturėjo.
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės lova. Bernardinai.lt nuotrauka
Paskui atsirado kitų Čiurlionį pažinojusių žmonių liudijimai. Jie rašė memuarus. Vėliau ir Sofija įamžino savo atsiminimus. Kartais gal ir šioje lovoje gulėdama (parodo į man už nugaros stovinčią lovą – aut. past.). Kadangi ji sirgo širdies liga, pagrindinis vaistas buvo gulėti. Ji nemažai laiko praleisdavo lovoje. Kai pagerėdavo, vėl keldavosi, judėdavo.
Dabartinė karta labai domisi palikimu – ar liko suknelių, batelių. Tačiau žmonės, gyvenę anuomet, negalvojo, kad tokius dalykus reikia išsaugoti. Ačiū Dievui, liko baldai, knygos, kambarys. Tuo pasirūpino Danutė. Bet įvairūs servizai ir kiti daiktai, kuriuos norėtųsi susigrąžinti, buvo išdaužyti.
Kokį prosenelį įsivaizduojate jūs?
Man Čiurlionio portretas susilipdė kiek vėliau. Atėjo laikas, ir aš perskaičiau Sofijos prisiminimus. Ji laikėsi nuostatos, kad dėmesį reikia kreipti į kūrybinį menininko palikimą, o asmeniniai bruožai svarbūs tik tiek, kiek padeda suprasti kūrybą.
Manau, mano prosenelis buvo gyvo temperamento, linksmas, gero būdo. Jis mėgo rinktinę draugystę rateliuose, o vietose, kur būdavo daugiau žmonių ir garsesnės kalbos, patylėdavo. Sofija sakė, kad jis buvo švelnus ir turėjo puikų humoro jausmą. Taip pat minėjo, kad Čiurlionis buvo šviesaus, neeilinio proto ir, kai taip užgeso, buvo labai skaudu. Jis buvo jautrus ir galėdavo užsisklęsti priėmęs blogą poelgį į širdį. Visad sakė „nepyk“ ir paskui paaiškindavo: „Aš nesakau, kad tu pyksti, sakau „nepyk“ primindamas, kad pykčių neturi būti.“
Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės namuose esančioje lankytojų knygoje išraityti įvairių svečių palinkėjimai. Bernardinai.lt nuotrauka
Tačiau buvo ir tokių situacijų, kai ir jam trūkdavo kantrybė. Savo sesers Marijos sužadėtinį jis išgrūdo pro duris. Jie jau buvo susižadėję, bet sužadėtinis vis tiek atėjo pas tėvus derėtis dėl kraičio. Jis turėjo konkrečią viziją, kiek pinigų tikėtis, ir apie tai kalbėjo atvirai. Kai Mikalojus Konstantinas apie tai sužinojo, sesers sužadėtinį tiesiog išgrūdo pro duris. Bet dėl to santykiai neiširo. Vėliau sužadėtinis vis tiek grįžo, susitarė su tėvais, ir Marija ištekėjo.
Ar skaitydamas memuarus jautėte turintis panašumų su proseneliu?
Taip. Kartais pagalvoju – teisingai, aš irgi taip daryčiau. Ir pomėgiai mūsų panašūs. Man būtina pasivaikščioti ir pabūti vienam. Mikalojaus Konstantino sesuo Jadvyga pasakojo, kad Čiurlionis taip pat vaikščiodavo. Neretai ir naktimis. Sutemus išeidavo į Dzūkijos miškus ir ypač mėgdavo audrotu oru vaikščioti. Kur jis eidavo ir ką galvodavo, niekas nežino. Tačiau pasivaikščiodamas gali viską susidėlioti, pergalvoti, kas buvo, projektuoti, kas bus.
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Nuotrauka iš privačios Džiugo Palukaičio kolekcijos
Man taip pat kaip ir proseneliui, kai nėra galimybių pabūti su savimi, darosi sunku. Ne tik nusibosta, bet ir pradeda šlubuoti atmintis, nukrypsta dėmesys, prarandu pastabumą ir matau, kad jau reikia pertraukos.
Tačiau čia slypi pavojus – vis dėlto gyvenimą reikia projektuoti atsižvelgiant į tai, kad būsi tarp žmonių. Jeigu visą laiką vienas mąstai, atsiranda minčių, kad pasaulis ne toks, kokį įsivaizduoji ir kokio norėtum. Vienas sudėlioji tą utopišką vaizdą, o grįžęs tarp žmonių matai, kad viskas čia ne taip. Čiurlionis buvo kiek nusivylęs tikrove. O kaip ją pakeisti? Per kūrybą, paveikslus. Tokia jo optimistinė vizija.
Kokį palikimą Čiurlionis paliko visuomenei?
Jis iki šiol traukia daugelio dėmesį. Žmonės gali jo kūriniuose įžvelgti aktualių sau minčių. Galbūt pažiūrėję į Čiurlionio paveikslą nusiramina, įgauna vilties. Gal pagalvoja, kad ateityje viskas bus gerai. Paveikslams laiko skyręs žmogus gali svarstyti, kad galima gyventi ir lėčiau. Gal nebūtinai kasdien turi nutikti kas nors naujo? Juk galima kartais sugrįžti ir prie to paties vertingo dalyko. Vieni žmonės kuria greitą tempą, o kiti jau negali to išvengti, tačiau Čiurlionio paveikslai primena apie natūralų žmogaus ritmą.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
