L. Jablonskienė: jaučiamės stipriausi galėdami žiūrovams pasiūlyti naujas žinias, atveriančias plačius kultūros kontekstus

Šiuo metu NDG eksponuojama paroda „Tarp aušrų. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus 2015–2025 m. įsigyti kūriniai“ atspindi svarbią viso muziejaus, taip pat galerijos gyvenimo dalį, o galerijos direktorė dienraščiui „Bernardinai.lt“ plačiau pasakoja, kaip pasikeitė galerija, su kokiais sunkumais susiduria, kokiomis parodomis didžiuojasi ir kas laukia ateityje. „Galerija turi nuolat kurti savo identitetą, mąstyti apie programų turinį ir įsivertinti, kas turėtų būti tęsiama, o ką galbūt reikėtų keisti. Siekiame būti vieni geriausių šioje srityje, ir ne tik Lietuvoje. Todėl turime galvoti, kaip įvairinti muziejaus ir platesne prasme kultūros veiklą, atrasti vis kitokių kalbėjimo su auditorija būdų, taip pat – naujų bendradarbiavimo su menininkais strategijų ir formų“, – sako L. Jablonskienė. 2015–2025 m. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekciją papildė daugiau nei 22 tūkstančiai vaizduojamojo, liaudies ir taikomojo meno kūrinių, iš jų 1791 buvo įsigytas. Dabar eksponuojamoje parodoje „Tarp aušrų“ sudėta dalis per dešimtmetį sukauptų eksponatų – tai lyg pastarųjų metų muziejaus gyvenimo atspindys. Apžvelgdama pastaruosius metus, kaip vertinate Nacionalinės dailės galerijos gyvavimą? Šiuo metu pasaulyje muziejai vertina savo veiklos atsigavimą po pandemijos. Taigi pastarieji penkeri metai yra prasmingas žvilgsnis atgal, nes pandemijos metu ir iškart po jos gana smarkiai pasikeitė vienas, o gal ir daugiau muziejų veiklos parametrų. Pirmiausia – lankytojų skaičius. Didieji pasaulio muziejai išgyveno išties rimtas krizes. Neseniai buvo atliktas Tate'o muziejaus padalinių lankytojų statistikos pokyčio vertinimas. Apžvalga parodė, kad kai kur fiksuojamas grįžimas prie ankstesnių skaičių, kai kur – augimas, o kai kur – vis dar šioks toks nuosmukis. Tokius tyrimus atliko ir kiti pasaulio muziejai. Be abejo, tai susiję ir su dėl įvairių priežasčių kintančiomis turizmo tendencijomis, nes didžiuosiuose miestuose ir jų didžiuosiuose muziejuose daugiausia lankytojų yra turistai, o ne vietos gyventojai, nors ir pastarųjų netrūksta, ypač edukacijos tikslais. Paroda „Tarp aušrų. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus 2015–2025 m. įsigyti kūriniai“. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Paroda „Tarp aušrų. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus 2015–2025 m. įsigyti kūriniai“. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Tad verta pažvelgti į penkmetį ir Nacionalinės dailės galerijos gyvenime. Juolab kad 2019 m., prieš pat pandemiją, galerija šventė savo veiklos dešimtmetį, ir tuomet taip pat mėginome apibendrinti nuveiktus darbus. Jūsų klausimas apie kelerius praėjusius metus mane paskatino susimąstyti, kas per tą laiką įvyko. Manau, kad tokios lankomumo krizės, kokią patyrė didieji pasaulio muziejai, mes, kaip ir kiti Lietuvos muziejai, išvengėme. Be abejo, iškart po pandemijos lankytojų buvo mažiau, tačiau muziejų lankymas atsigavo gana greitai. Galbūt todėl, kad dauguma mūsų žiūrovų yra Lietuvos gyventojai ir ne vien vilniečiai. Jie sugrįžo į galerijos sales gana greitai ir yra tokie pat dėmesingi. NDG paprastai tikisi sulaukti apie 50–60 tūkstančių lankytojų per metus, o pastaraisiais metais yra apsilankę ir iki 80 tūkstančių. Žinoma, šie skaičiai labai priklauso nuo rengiamų parodų ir kitos veiklos. Kas iš tiesų buvo svarbu Nacionalinei galerijai per pastarąjį laikotarpį, palyginti su ankstesniais metais? Visų pirma tai, kad pats muziejų laukas Lietuvoje labai pasikeitė. 2009 m. pradėjusi veikti galerija buvo viena iš naujos muziejinės veiklos pionierių: turėjo puikias ekspozicines erdves ir saugyklas, atitinkančias tarptautinius muziejinius reikalavimus, ambicingą programą, apimančią ir tarptautinius projektus, ir naujais tyrimais grįstas Lietuvos dailės parodas, prodiusavo aktualius šiuolaikinių menininkų kūrinius. Dabar daug Lietuvos muziejų atnaujinti, suaktyvėję, ypač per pastaruosius penkerius šešerius metus. Pirmiausia Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, kurio padalinys yra Nacionalinė dailės galerija, ėmė stiprinti, įvairinti tiek parodinę, tiek edukacinę veiklą visuose padaliniuose. Šiandien vien Vilniuje Radvilų rūmai, Taikomosios dailės ir dizaino muziejus, Vilniaus paveikslų galerija, Vytauto Kasiulio dailės muziejus išsiskiria įdomiomis specifinio profilio parodomis, pritraukiančiomis daug žiūrovų, tarp jų ir nuolatinius ištikimus gerbėjus.

Manau, ryškiausias šio laikotarpio bruožas – išaugusi konkurencija muziejų ir kitų meno institucijų lauke. NDG į tai žvelgiame kaip į iššūkį.

Itin įsibėgėjo MO muziejaus veikla. Jis tapo ir partneriu mūsų darbuose, ir konkurentu pozityvia prasme – veikiame panašiame lauke ir neleidžiame vieni kitiems užsnūsti. Lankytojams duris atvėrė ir nauji muziejai bei kitos vizualiųjų menų institucijos: pavyzdžiui, „Stasys Museum“ Panevėžyje, Vilniuje – Sapiegų rūmai, naujos komercinės galerijos bei menininkų valdomos erdvės. Aktyviau organizuojami įvairūs projektai Kaune, Klaipėdoje ir kituose miestuose. Visa tai suteikia žiūrovams daugiau galimybių rinktis. Manau, ryškiausias šio laikotarpio bruožas – išaugusi konkurencija muziejų ir kitų meno institucijų lauke. NDG į tai žvelgiame kaip į iššūkį. Galerija turi nuolat kurti savo identitetą, mąstyti apie programų turinį ir įsivertinti, kas turėtų būti tęsiama, o ką galbūt reikėtų keisti. Siekiame būti vieni geriausių šioje srityje, ir ne tik Lietuvoje. Todėl turime galvoti, kaip įvairinti muziejaus ir platesne prasme kultūros veiklą, atrasti vis kitokių kalbėjimo su auditorija būdų, taip pat naujų bendradarbiavimo su menininkais strategijų ir formų. LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktorė dr. Lolita Jablonskienė. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka Kuo gali didžiuotis galerija? Kokie buvo didieji projektai, kurie džiugino? Vienas iš stipriųjų NDG parodų programos dalykų yra didelės tarptautinės parodos – tiek atvežamos į Lietuvą, tiek projektai, kuriuos galime pasiūlyti partneriams užsienyje. Pastaraisiais metais labai džiaugėmės Aleksandros Kasubos (Kašubienės) kūrinių, pasiekusių muziejų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, paroda, kuri buvo rodoma NDG iškart po pandemijos, 2021-aisiais, kartu su Kasubai dedikuotu šiuolaikinės menininkės Emilijos Škarnulytės projektu. Aleksandros Kasubos kūrybą 2024 m. pristatėme ir Lietuvos sezono Prancūzijoje metu – Šiuolaikinio meno muziejuje Carré d’Art Nime. Paroda sulaukė daug meno kritikų ir žurnalistų dėmesio. Kitais metais šios menininkės darbai bus rodomi personalinėje parodoje Tate St Ives – viename iš Tate'o muziejaus padalinių garsiame pajūrio kurorte Sent Aivse. 2024 m. pirmą kartą Lietuvoje eksponavome vieno žymiausių pasaulyje XX a. fotografų litvako Davido Goldblatto retrospektyvą iš Pietų Afrikos – tai vienas nedažnų bendradarbiavimo su Afrikos žemynu atvejų. Pristatėme ir puikią parodą „Vilnius–Wilno–Vilne“, ją surengėme kartu su Krokuvos nacionaliniu dailės muziejumi, atverdami menkai pažįstamą tarpukario Vilniaus paveldą. Ši paroda vyko ir Krokuvoje, ir Vilniuje. Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Paroda „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Be abejonės, žiūrovams įsiminė ir Japonijos populiariosios kultūros istorijai skirta paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai“. Ji sulaukė daug įvairios publikos, taip pat tų, kurie retai užeina į muziejus. Įgyvendinant šį projektą, prasmingai susijungė galerijos patirtis ir parodos kuratoriaus, LNDM generalinio direktoriaus dr. Arūno Gelūno ekspertinės žinios. Antra stipri Nacionalinės dailės galerijos programos linija – moksliniais ir kuratoriniais tyrimais grįstos parodos. Šiais metais atnaujinome ilgalaikę XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspoziciją, jai seniai reikėjo pokyčių. Naują aktualų pasakojimą apie šį laikotarpį sukūrė vienos autoritetingiausių eksperčių, parodos kuratorės profesorė Giedrė Jankevičiūtė ir NDG kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė. Kitų metų pavasarį numatome atidaryti fotografo Virgilijaus Šontos parodą. Išsamus šio šiandien daugelį dominančio, bet fragmentiškai pažįstamo menininko kūrybos tyrimas jau vyksta, vadovaujant kuratorei, žinomai fotografijos istorikei Margaritai Matulytei. Gražuolės, pamėklės ir samurajai Paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka Paroda „Gražuolės, pamėklės ir samurajai. Japonijos popkultūros tradicija nuo Edo laikotarpio ukijo-ė iki XX–XXI a. mangos, animės ir sūpā furatto“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Andrej Vasilenko nuotrauka Bendradarbiaudami su tyrėjais, pasinaudodami parodomis, jų katalogais, konferencijomis ir seminarais galime žiūrovams suteikti naujų įspūdžių, žinių, pateikti įvairių meninės kultūros reiškinių interpretacijas, plėsdami visuomenės akiratį ir skatindami kritinį mąstymą. Šie dalykai mums labai svarbūs. Su kokiais sunkumais tenka susidurti? Neseniai pakeista muziejų veiklos finansavimo tvarka. Nebegauname paramos iš Lietuvos kultūros tarybos, esame finansuojami iš specialios Kultūros ministerijos programos, skirtos muziejų veiklai skatinti. Džiaugiamės šia nauja programa, tik skirstomų lėšų joje, deja, nepakanka mano minėtiems intensyviems Lietuvos muziejų darbams paremti. Tai yra didžiausias iššūkis. Matyt, dėl lėšų trūkumo šios programos projektus vertinantys ekspertai pirmenybę teikia istorinio atminimo parodoms, o ne šiuolaikinio meno projektams, tačiau pastarieji muziejams taip pat yra svarbūs – jie padeda fiksuoti ir analizuoti naujausiųjų laikų istoriją, taip pat megzti dialogą su jaunesne auditorija. Todėl dirbdami su šiuolaikiniais menininkais ieškome įvairių bendradarbiavimo būdų, taip pat tarptautiniuose projektuose, tarp jų ir gaunančiuose ES programų finansavimą. Tai yra iššūkis, nes NDG nuo pat atidarymo nuosekliai rengia ir grupines, ir personalines šiuolaikinių menininkų parodas. Eksponavome, manau, žiūrovams tikrai įsiminusias Deimanto Narkevičiaus, Dariaus Žiūros, taip pat Nomedos ir Gedimino Urbonų, Artūro Railos kūrinių ir kitas parodas. Norime ir turime šią veiklą tęsti. Esu įsitikinusi, kad turime erdvės vėl įsibėgėti ir apgalvoti, kaip pokyčiai galėtų rutuliotis. Davidas Goldblattas, (Ne)matomos struktūros Pietų Afrikos fotografo Davido Goldblatto paroda „David Goldblatt: (ne)matomos struktūros“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka Pietų Afrikos fotografo Davido Goldblatto paroda „David Goldblatt: (ne)matomos struktūros“ Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka Sakėte, kad lankytojų skaičius išaugo. Ar pasikeitė auditorija, ar ji įvairi? Auditorija yra įvairi. Dažniausiai šiuolaikinio meno parodos arba tikslingai į specifinę auditoriją orientuoti projektai, pavyzdžiui, minėta Japonijos populiariosios kultūros paroda, sulaukia jaunesnių – 20–40 metų amžiaus – lankytojų, tarp jų ir moksleivių bei studentų. Istorinės parodos paprastai pritraukia kiek vyresnę auditoriją, kuri galbūt turi daugiau žinių apie kultūros paveldą, domisi juo. Tai nereiškia, kad tokių parodų nelanko jaunimas. Mano ne tyrimais, o labiau stebėjimu grįsta išvada būtų ta, kad Nacionalinės dailės galerijos lankytojai apskritai jaunėja. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, taip pat NDG, pradėjo daug aktyviau kurti įvairias auditorijas. NDG jau ne pirmus metus dirba su specialių poreikių turinčiais lankytojais. Nuolatinėje Lietuvos dailės ekspozicijoje turime elementų, skirtų regėjimo negalios žmonėms: taktiliniai kūrinių patyrimo būdai ir audiogalimybės leidžia kitaip susipažinti su eksponatais. Bendradarbiaujame su turinčiaisiais įvairių proto negalios apraiškų, pavyzdžiui, atminties sutrikimų, kitų specialiųjų poreikių. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas ir Nacionalinės dailės galerijos direktorė dr. Lolita Jablonskienė. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka Daug dėmesio skiriame ir žmonėms, turintiems autizmo spektro sutrikimus bei disleksiją. Siekiant juos įtraukti į muziejaus veiklą, kuriamos specialios metodikos, tuo tikslu bendradarbiaujant su bendruomenėmis ir viešosiomis įstaigomis ar asociacijomis. Muziejus siekia dalyvauti šių žmonių gyvenime, pasiūlyti, kas anksčiau buvo ne taip lengvai prieinama. NDG jau kelerius metus vykdo įtraukią programą senjorams. Greta kitų veiklų skatiname senjorų ir jaunų menininkų bendravimą: kviečiame juos susitikti galerijoje, lankytis parodose, dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, taip pat menininkų studijose. Tikimės, kad tai padeda griauti barjerus, kurie kartais trukdo priimti šiuolaikinio meno kūrinius ir patirti emocinį bei intelektinį jų poveikį. Galerija bendradarbiauja su viešosiomis įstaigomis, padedančiomis integruotis pabėgėliams, taip pat iš Ukrainos. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padaliniuose, įskaitant NDG, dirba kolegė edukatorė, dėl karo pasitraukusi iš Ukrainos, vedanti užsiėmimus ukrainiečių bendruomenės nariams – ir vaikams, ir suaugusiesiems. Esame surengę nedidelę parodėlę darbų, sukurtų per šiuos užsiėmimus, bandydami gretinti modernųjį Ukrainos ir Lietuvos meną, ieškoti bendrumų ir skirtumų. Taigi tai yra ne vien laisvalaikio užsiėmimai, bet ir būdas pažinti Lietuvos bei Ukrainos kultūras, šių šalių istoriją. Bendraujame su pabėgėliais ir iš kitų kraštų – Artimųjų Rytų, Afrikos šalių, kitų: siūlome jiems galerijos erdvę susitikimams, patirčiai pasidalyti, Lietuvos kultūrai pažinti. Net jei jų ateina nedaug, dirbame, nes tikime, kad muziejus gali būti įvairias auditorijas telkianti institucija. Kaip pavyksta išlikti patraukliam lankytojams ir skirtingas auditorijas vienijančiam kultūros centrui? Tai yra galerijos siekis nuo pat jos įkūrimo. Atidarius NDG, galbūt ir todėl, kad esame, kaip kartais sakome, ne toje upės pusėje, nes toje pusėje yra senamiestis ir visos kultūros įstaigos, mums visada rūpėjo pritraukti žmones ne tik į parodas, bet ir į įvairius renginius, kuriuose plečiame parodose pristatomas žinias, interpretuojame kūrinius ir per juos kuriamus pasakojimus. Kiekvieną parodą lydi speciali šviečiamoji programa. Dažniausiai tam pasitelkiame menininkus, menotyrininkus ar kitus kultūros profesionalus, kurie papildo galerijos kuriamą turinį savo žiniomis ir veiklomis. O pastaraisiais metais, kaip minėjau, stengiamės tas programas išplėsti ir pritaikyti įvairesnėms auditorijoms. Noriu pabrėžti, kad šios programos skirtos ne tik menininkams ar meno kultūra nuolat besidominčiai, bet ir apskritai plačiajai publikai. Geras pavyzdys būtų 2021 m. NDG vykusi paroda „Aniceta, Stasys, Teresė, Jonas, Janė, Petras, Mykolas, Uršulė, Anupras ir kiti. Čiabuvių pasakojimai“. Joje buvo eksponuojama etnografinė Lietuvos fotografija, taip pat įvairūs etnografiniai artefaktai – tekstilė, kaukės ir kiti. Šioje parodoje organizavome renginius regionų bendruomenėms. Atvykę į galeriją žmonės kartu su edukatoriais ir kitais kviestiniais specialistais parodoje kalbėjosi, kas rodoma ir kas apskritai aktualu bendruomenės atminčiai. Taigi tai, ką darėme nuo pat pradžių, tebėra labai svarbi mūsų veiklos dalis, nes, kaip ir skelbiame savo misijoje, iš tikrųjų siekiame būti atviri ir kalbėtis su visuomene.

Žmonės nemato, kiek daug intelektinio darbo vyksta muziejuje. Tai tikrai nėra tik kūrinių perkėlimas iš saugyklų į parodų sales – apie galutinį rezultatą reikia gerokai pamąstyti.

Lankytojai visad mato tik galutinį variantą. Koks yra gyvenimas galerijos viduje – ko nemato lankytojai? Nacionalinės dailės galerijos ekspoziciją pristatančios knygelės įžangoje atkreipiu dėmesį į Konstitucijos prospekte esančius du pasvirusius NDG priestatus – kartais vadinamus ekranais. Žmonės dažnai domisi, kas ten yra. Gal kokios techninės patalpos? Atsakau, kad tai yra galerijos smegenys. Muziejų veikla, mano manymu, greta pačios kolekcijos kaupimo ir priežiūros apima dar du svarbius dalykus. Pirmiausia – čia daug galvojama. Kad sukurtum parodą ar edukacinį projektą, turi turėti specialių žinių ir mokėti jas kartu su kolegomis – kuratoriais, edukatoriais, architektais ir dizaineriais, komunikatoriais ir kitais – sutelkti ir suteikti vienokį ar kitokį pavidalą. Žmonės nemato, kiek daug intelektinio darbo vyksta muziejuje. Tai tikrai nėra tik kūrinių perkėlimas iš saugyklų į parodų sales – apie galutinį rezultatą reikia gerokai pamąstyti. Antra – muziejus yra ir nuolatinė statybų aikštelė. Didelėse Nacionalinės dailės galerijos erdvėse reikia daug dirbti įrengiant parodų architektūrą. Dėl to čia nuolat kas nors griaunama, statoma, gręžiama, glaistoma, tiesiami elektros laidai, kabinami, lyginami audiniai, reguliuojami šviestuvai ir taip toliau. Esame net siūlę žiūrovams stebėti šį procesą iš didžiosios parodų salės balkono. O menininkai yra sukūrę videofilmą apie parodų statybas NDG. Nacionalinė dailės galerija. Gintarės Grigėnaitės nuotrauka Kartais ir kūrybinius, ir techninius darbus atlieka tie patys žmonės. Žinoma, yra tokių darbų, kuriuos visuomet atlieka parodų įrengimo specialistai technikai, tačiau ir parodų kuratoriams bei edukatoriams nesyk yra tekę pasiraitoti rankoves ir net kelnių klešnes dalyvaujant statybose. Turbūt daug kas įsivaizduoja, kaip jūs sakote, kad parodos yra tik kūrinių perkėlimas iš saugyklos į salę. Kiek galerijoje rengiant parodas yra svarbi kuratorystė? Šiuolaikinis muziejus remiasi kuratoryste. Muziejaus ekspozicijos nėra mechaniška kūrinių dėlionė. Kuratorystė – tam tikros idėjos perteikimas pasakojimu, įtaigiai dėstomu erdvėje ir įtraukiančiu žiūrovus. Galėčiau pasiūlyti skaitytojams pavyzdį apie asmenines erdves: daugelis namuose turi pasikabinę fotografijų, gal vieną kitą tapybos kūrinį, pastatę vazą ar kitą objektą. Juos galima sudėlioti dvejopai – taip, kad tiesiog gražiai atrodytų tam tikroje vietoje, arba taip, kad, pavyzdžiui, atėjusiam svečiui galėtum papasakoti istoriją apie savo šeimą, būstą, aplinkybes, kuriomis šie artefaktai buvo įgyti. Tai dvi skirtingos ekspozicijos: paprastas iškabinimas, kuriam pakanka pasitelkti interjero dizainerį, ir prasmę kuriantis unikalus pasakojimas, kurį sukuria pats žmogus, o muziejuje išplėtoja kuratorius, remdamasis specialiomis žiniomis ir turėdamas aiškią idėją. Tad paroda pasakoja istoriją, kurią sudėlioti turi kuratorius. Kokia atsakomybė tenka kuratoriams? Galerijos turėtų jais pasitikėti? Kuratoriai kuria galeriją. Džiaugiuosi, kad per keliolika NDG veiklos metų keli iš jų galerijoje dirba nuosekliai ir šiandien gali dalytis patirtimi su prisijungusiais vėliau. Kiekvienų metų galerijos programa išsirutulioja kuratorių diskusijose, gryninant projektų kryptis, atitinkančias galerijos viziją ir analizuojančias visuomenei aktualias temas. Vėliau kuratoriai dirba savarankiškai. Pastaruoju metu daugiausia dėmesio skiriame kelioms kryptims. Pirmiausia norime išryškinti moterų menininkių kūrybą. Tai parodo ne tik minėti Aleksandros Kasubos palikimo pristatymai, bet ir menininkių kūrinių integravimas į nuolatinę ekspoziciją bei jų kūrybos parodų rengimas. Tikiuosi, žiūrovams įsiminė 2025 m. pavasarį NDG didžiojoje salėje veikusi tarpukario Baltijos šalių moterų fotografių paroda, Lietuvoje surengta pirmą kartą. Nacionalinės dailės galerijos nuolatinė XX a. pirmosios pusės Lietuvos dailės ekspozicija. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka Parodos „Sidabro merginos. Retušuota Baltijos šalių fotografijos istorija“ atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje. Gintarės Grigėnaitės / NDG nuotrauka Antra kryptis – žmogaus ir gamtos santykių, ekologijos temos, klimato kaitos problemos. Šiuos klausimus analizavo šiuolaikinių menininkų Gedimino ir Nomedos Urbonų paroda „Dalinai užpelkinta institucija“ (2023 m.), jie svarbūs ir 2024 m. NDG pristatytoje Algimanto Jono Kuro kūryboje (paroda „Himnas perskilusiai šypsenai“) – šis dailininkas vienas pirmųjų sovietmečiu kritiškai pažvelgė į besiplečiantį gamtos niokojimą. Tokius projektus planuojame rengti ir ateityje. Trečia – poimperinio, pokolonijinio pasaulio būvio apmąstymas. 2023 m. vykusioje tarptautinėje parodoje „Sutrikus tai tampa apčiuopiama. Infrastruktūros ir solidarumai už posovietinės būklės“ kalbėta apie nematomas, paslėptas infrastruktūras, leidžiančias Rusijai vis dar kontroliuoti buvusias sovietines teritorijas. Paroda, kurioje dalyvavo Baltijos, Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano ir kitų šalių menininkai, atskleidė kritinę pasaulio būseną, kurioje atsidūrėme dėl įsiplieskusių karų, skatinamų imperinio, kolonijinio mąstymo. Karas Ukrainoje taip pat aidi NDG parodų programoje. 2022 m. eksponavome Aleksandro Gliadelovo fotografijų parodą „Karas Ukrainoje. 2022 metai“, o 2023 m. – Antano Sutkaus, Artūro Morozovo ir Tado Kazakevičiaus fotografijų parodą „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“. Galerijai rūpi aktualijos, kuriomis šiandien alsuoja visas pasaulis. Šios temos vyraus ir ateinančiame sezone? Taip, šiuo metu jos mums atrodo svarbios. Tik jas įkūnysime, be abejo, skirtingai. Mąstome apie parodas, kurios dar labiau įtrauktų lankytojus, skatintų juos būti aktyvius parodos erdvėje. Tačiau kol kas negaliu išduoti mūsų planų – tebūnie tai savotiška staigmena. LNDM Nacionalinės dailės galerijos direktorė dr. Lolita Jablonskienė. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka Muziejams svarbu lankytojų grįžtamasis ryšys. Kokių atsiliepimų sulaukiate? Dažniausiai sulaukiame labai palankių atsiliepimų. Žmonės išeina švytinčiomis akimis, šypsodamiesi. Matome tai ir dabar, organizuodami ekskursijas bei susitikimus su menininkais, kurių kūriniai rodomi šiuo metu veikiančioje naujai įsigytų darbų parodoje „Tarp aušrų“. Paskelbtos ekskursijos visada užpildomos, vadinasi, žmonės domisi ir mato vertę mūsų kuriamose parodose, edukacinėse programose bei kituose projektuose. Kaip minėjau, pastaruoju metu muziejų ir kitų institucijų, rengiančių parodas, aktyvumas labai išaugo. Gerokai padaugėjo ir koncertų, spektaklių, imta organizuoti daugiau įvairių festivalių. Tad kartais girdime nusiskundimų, kad nespėjama aplankyti vieno ar kito įvykio NDG, net parodų, nes kultūros renginių pasiūla išties yra didelė. Bet tuo turėtume džiaugtis. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.