Gyvenimą pasienyje ir karo grėsmę aprašiusi G. Grušaitė: „Nerimo choreografija vyksta vaizduotėje, kuri sugeba sukonstruoti šimtus scenarijų“

Sukūrusi gyvenimą Malaizijoje ir Londone, baigusi antropologijos studijas ir parašiusi tris romanus, G. Grušaitė grįžo prie šaknų – vizualiųjų menų. Nagrinėdama kolektyvinės traumos, žmogaus sąmonės paradoksalumą ir gyvenimą krizės pašonėje, ji teigia: „Katastrofa reikalauja sprendimo ar veiksmo, o marinuotis grėsmėje reiškia lėtą ir skausmingą procesą, kai nežinai, kas bus, todėl negali apsispręsti, kaip elgtis.“ Su menininke ir rašytoja G. Grušaite kalbamės apie antropologijos studijų įtaką dabartinei kūrybai, susiskaldžiusią literatų bendruomenę, autofikcijos dilemą ir tabu tapusį sovietinį paveldą. Rašytoja, menininkė Gabija Grušaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Gabija, daugeliui rugsėjis prilygsta tikriesiems naujiesiems metams. Ko tikitės iš naujojo sezono? Man labai patinka įsivaizduoti, kad metai prasideda rugsėjį. Šis naujo sezono ritmas yra natūralus, nes rugpjūtis dažnai būna šiek tiek sulėtėjęs, refleksijos metas, o rudenį norisi grįžti prie darbų, pradėti naujus projektus. Šiemet rugsėjis tapo naujais metais ir tiesiogine žodžio prasme, nes pradedu magistro metus Karališkajame menų koledže Londone, kur studijuosiu skulptūrą. Kol kas sunku sau pačiai įsivardyti lūkesčius, nes, viena vertus, metų pradžioje, pailsėjus, atsiranda įspūdžių, naujų galimybių gobšumas. Kita vertus, bandau būti atsargesnė, nes turiu polinkį bėgti, dirbti, gyventi savęs nestabdydama, kol patiriu perdegimą. Tad tikriausiai svarbiausias mano metų tikslas yra išlaikyti lėtesnį tempą, neprisiimti be galo daug veiklos, neišbarstyti dėmesio ir susitelkti į kelis tikrai svarbius projektus. Užaugote menininkų šeimoje: senelis ir brolis – dailininkai, tėtis – skulptorius. Žinau, kad vizualusis menas jums buvo tam tikras emocinis spaudimas sekti šeimos pėdomis. Ar galima teigti, kad pasirinktos antropologijos studijos yra tam tikra protesto išraiška? Dabar, žvelgdama iš laiko atstumo, manau, kad tikrai dalis motyvacijos buvo protestas prieš Čiurlionio menų mokykloje išmoktas vertybes ir sistemos nelankstumą, kuris, nujaučiau, bent iš dalies būtų tęsiamas Vilniaus dailės akademijoje. Bent jau tuo metu atrodė, kad reikia švaraus popieriaus lapo. Tikrai nesigailiu pasirinkusi antropologiją, daug mano kaip kūrėjos sprendimų ir tyrimų paremta studijoje išmoktais metodais. Be to, antropologija atvėrė daug plačiau problemas, kurias vis dar gvildenu. Šeimos įtaka šiuo atveju buvo netiesioginė, nes niekas nei kišosi, nei sakė, ką daryti. Pati savo galvoje konstravau lūkesčius, kurie, nors tikriausiai buvo tik numanomi, vis tiek mane gąsdino. Po studijų Londone, gyvenimo Malaizijoje ir trijų parašytų romanų grįžote prie šaknų – vizualiųjų menų. Kas paskatino šį grįžimą? Ir kiek jaučiate antropologijos įtakos šiandieninėje kūryboje? Paprasčiausias būdas įvardyti šį grįžimą – neišsitekau vienoje medijoje ir norėjau paauginti praktiką naujomis išraiškos priemonėmis. Nenoriu užsidaryti viename žanre ir visą gyvenimą rašyti tik romanus, nors ši kūrybos dalis išlieka svarbi. Neketinu nutraukti šios veiklos, bet kiekvienam romanui reikia daug laiko. Taip natūraliai pradėjau bendradarbiauti su Ronaldu Buožiu kuriant videokūrinius. Pirmasis viešai pristatytas darbas buvo „Pasimatymas su aštuonkoju“. Jis, viena vertus, yra savarankiškas kūrinys ir nėra „Grybo sapno“ iliustracija ar papildymas, kita vertus, išplečia romano visatą ir kita menine kalba nagrinėja tuos pačius klausimus. Šis daugialypiškumas man leidžia vis kitu kampu pažvelgti į dominamus klausimus ir atskleisti jų kompleksiškumą. Rašytoja, menininkė Gabija Grušaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka Septynerius metus praleidote Malaizijoje, kur žmonės šilti ir laikosi vertybių, teikia pirmenybę šeimai, draugams. O Lietuvoje svarbu ambicijos, karjera. Kuriam visuomenės poliui jaučiatės artimesnė? Daug apie tai mąsčiau pirmus metus grįžusi gyventi į Europą. Pasiilgdavau šilumos ir neįpareigojamų popiečių su draugais, tam tikro lėtumo, jausmo, kad yra daug laiko, todėl nereikia skubėti. Taip sunku pakeisti sprinto režimą čia, Europoje, o Malaizijoje jis natūraliai išnykdavo. Supratau, kad visgi vaikystė, praleista posovietinėje aplinkoje, kur buvo daug nesaugumo, daug išgyvenimo, pasąmonėje užkodavo lietuviškas vertybes: ambicijos, darboholizmas, aukšti standartai sau. Atsidūrusi aplinkoje, kur ir kiti žmonės turi šias savybes, pati to nesuprasdama iškart persijungiu. Malaizijoje nesąmoningai perėmiau aplinkinių vertybes, nebuvo kam skatinti darboholizmą (dirbti vis tiek reikėjo, tik tempas buvo normalesnis), lengviau tvarkydavausi su vidiniais išgyvenimais. Netikiu, kad kaip individai patys renkamės savo vertybes, tai daug sudėtingesnė lygtis, į kurią įeina aplinkos poveikis, šeimos dinamika ir psichologinė sveikata. Daug sprendimų vyksta nesąmoningai ir tam tikra prasme nuo mūsų nepriklauso.

Vienu metu esu abiejuose pasauliuose – šis atstumas padeda matyti, kad daugelis kūrėjų, ypač tie, kurie apibrėžia laikmečio dvasią ir pasiūlo naują pasaulio matymo viziją, sulaukia kokios nors kritikos. Tai natūrali santykio su išoriniu pasauliu dalis.

Ir vis dėlto kuriate čia, Lietuvoje. Tiesa, esate sulaukusi kritikos dėl reklamos kampanijų, popsiškos literatūros, nestandartinės romano kalbos. Ar nesijaučiate suvaržyta vietinės menininkų bendruomenės? Ir iš kur kyla tokia šiuolaikinio meno, šiuo atveju literatūros, ir visuomenės atskirtis? Šiuo metu nebegyvenu Lietuvoje, bet čia būnu dažnai, lankau draugus, šeimą, daug kūrinių pasirodo lietuvių kalba. Vienu metu esu abiejuose pasauliuose – šis atstumas padeda matyti, kad daugelis kūrėjų, ypač tie, kurie apibrėžia laikmečio dvasią ir pasiūlo naują pasaulio matymo viziją, sulaukia kokios nors kritikos. Tai natūrali santykio su išoriniu pasauliu dalis. Pradėjau suprasti, kad diskusijų gausa rodo, jog tai, ką darau, yra svarbu – žmonės turi nuomonę, vieniems patinka, kitiems ne. Tarkim, jei rašyčiau taip kaip visi, niekas nepastebėtų ir nereikštų nuomonės, todėl kritika man kelia džiaugsmą. Nebūtinai su ja sutinku, ne viskas atrodo vertinga, tačiau tai vis tiek yra atsakas į mano kūrybą, aš vertinu bet kokį pokalbį. Esate ne tik rašytoja, bet ir konferencijos REDA organizatorė, tad kalbinės temos jums yra itin artimos. Jūsų manymu, kodėl literatūros bendruomenei kalbos naujovės yra taip jautru? REDA buvo įdomus eksperimentas, iš jo jaučiuosi labai daug išmokusi. Dabar kur kas geriau suprantu institucinį lietuvių kalbos lauką ir žmones, kurie aktyviai jame veikia, tai sustiprino mano poziciją kalbos liberalizavimo klausimu. Šiais metais REDOS nebus dėl įvairių priežasčių, viena jų – pavargome spręsti finansavimo klausimus. Pirmais metais dar turėjome jėgų aktyviai ieškoti lėšų, partnerių, bet šiemet negavę valstybinės paramos nusprendėme susitelkti į kitus projektus. Be to, kartu su kuratorėmis pavargome emociškai, norėjome rasti daugiau bendradarbiavimo bendruomenėje, kuri, deja, yra gana susiskaldžiusi. Kitos kuratorės gal kiek kitaip suformuluotų savo atsakymus, bet man po truputį atėjo suvokimas, kad daugiausia įtakos galiu padaryti ne organizuodama, o kurdama. Reda, Open books REDA konferencija. „Open books“ nuotrauka Jūsų kūryboje atspirties tašku tampa dabartis – nemėgstate remtis praeitimi. Atrodo, ateities spėjimas jums sekasi: knygoje „Stasys Šaltoka. Vieneri metai“ palietėte tuo metu viešiau dar beveik neaptariamas temas, tokias kaip kūno traumos ar disociacija, o romane „Grybo sapnas“ rašydama apie šiandieną tiksliai užčiuopėte karo nuojautą. Kas jums padeda numatyti būsimas tendencijas? Kalbėti apie dabartį labai sunku, nes viskas, kas vyksta, nėra iki galo išsiskleidę, suformuluota, aptarta, įvardyta akademikų. Tai itin palanki terpė menininkams, nes nedaug kas nori eiti į šią klampią teritoriją. Dabartis neišvengiamai susipynusi su realybe, ir, nors rašau grožinę literatūrą, labai rimtai apmąstau tai, ką matau. Stengiuosi neiti į autofikcijos arba nostalgijos alėjas, čia labai padeda antropologinis dalyvavimo stebint metodas ir Marcelio Prousto įtaka. Mėginu balansuoti tarp autentiško pasakojimo ir universalios analizės, kuri galbūt padeda nuspėti ateitį, nes ji jau užkoduota dabartyje. Jus domina tokios temos kaip neantropocentriniai pasauliai, žmogaus santykio su kitų rūšių gyvybe kaita ir kolektyvinės traumos poveikis tapatybei. Šiuos klausimus nagrinėjote performanse „Pasimatymas su aštuonkoju“, romane „Grybo sapnas“ ir kituose savo kūriniuose. Kaip pavyksta perteikti iš pažiūros sudėtingas idėjas, kad jos būtų suprantamos ir įtraukiančios skaitytoją? Man smalsu, kaip skirtingai žmonės supranta mano kūrybą priklausomai nuo savo interesų lauko. Vieniems „Grybo sapne“ atrodo svarbiausia ateities vizija, kitiems – moterų tarpusavio santykiai, tretiems – lietuviškos tapatybės problema. Anksčiau galvodavau, kad teksto tirštumas yra neigiamas mano kūrybos bruožas, bet ilgainiui supratau, jog mane domina labai daug dalykų, ir viskas, apie ką skaitau, kuo domiuosi, kokia nors forma nugula knygose. Nors stengiuosi save riboti, daug ką ištrinu, perrašau, mėginu nebūti akademiška, nemoralizuoti ir nepamokslauti. grušaitė, pasimatymas su aštuonkoju Gabijos Grušaitės peformansas „Pasimatymas su aštuonkoju“. Asmeninio archyvo nuotrauka Gabijos Grušaitės peformansas „Pasimatymas su aštuonkoju“. Asmeninio archyvo nuotrauka Esate minėjusi, kad dažnai sulaukiate abejonių dėl savo kūrinių neautobiografiškumo. Turbūt tokios dvejonės suprantamos – pavyzdžiui, dalis „Grybo sapno“ veiksmo vyksta Pervalkoje, kur gyvenote ir jūs. Ar įmanoma veikėjus visiškai atskirti nuo autoriaus? Juk piešdamas įsivaizduojamą portretą žmogus dažnai nesąmoningai vaizduoja į save panašų veidą – ar rašant nevyksta tas pats? Spėju, kad abejonė autobiografiškumu susijusi su dabartiniu literatūros pasaulio klimatu, kur autofikcija yra svarbus fenomenas. Pastaruoju metu pasirodė gana daug lietuvių autorių knygų, paremtų šiuo kūrybos metodu, tad galbūt kliūva mano nemadingumas. O jei rimtai, nelabai mokėčiau palaikyti atstumą, kurio reikia rašant, jei visi veikėjai būtų panašūs į mane. Nekritikuoju kūrėjų, rašančių autofikcinius kūrinius, bet man pačiai taip kurti nepavyktų: domina daug platesnės patirtys, nei galiu asmeniškai išgyventi, – ilgainiui išsemčiau savo gyvenimą ir pradėčiau kartotis. Tačiau neneigiu, kad visi mano romanai kyla stebint pasaulį, kuriame gyvenu. Taip atsiranda Neringa, Malaizija, žmonių tipai, kuriuos matau aplink. Tačiau nė vienas iš jų nėra tikro žmogaus aprašymas, tai labiau susintetintas įspūdžių debesis, perleistas per fantazijos filtrą ir ilgai fermentuotas. Koks yra jūsų lūkestis, ką jaunas žmogus galėtų pasiimti iš šio romano? Net nesiryžtu spėti, koks yra šiuolaikinio jauno žmogaus pasaulis. Kiek esu bendravusi, girdėjau apie didelį nerimą dėl ateities – dėl klimato kaitos, galimybių ateityje susirasti darbą, politinio nestabilumo. Kai galvoju apie savo vaikystę, prisimenu, kokia ji buvo chaotiška. Kita vertus, buvome optimistiški, tikėjome, kad pasaulis yra mums po kojomis ir galime nors ir saujomis semti galimybes, kurių neturėjo mūsų tėvai. Turbūt kaip kiekviena autorė norėčiau, kad tai sužadintų smalsumą galvoti apie savo lūkesčius dėl ateities. Rašytoja, menininkė Gabija Grušaitė. Tautvydo Stuko nuotrauka Rugpjūčio mėnesį vienai dienai būrį svečių įsileidote į gimtuosius Sarius – tėčio studiją ir namus, kur pristatėte meno instaliaciją „Ferma“. Ką jautėte paviešinusi asmeninę erdvę, matydama svetimus žmones, vaikštančius tarp tėčio daiktų, nagrinėjančius jūsų vaikystės prisiminimus? Nuo „Fermos“ prabėgo mėnuo. Manau, renginys pavyko, galbūt labiausiai dėl atsiliepimų, kad žmonės jautėsi dalyvaujantys rituale, jiems tai sužadino norą grįžti į savo vaikystės prisiminimus, apmąstyti paveldėjimo svorį. Man pačiai tai tapo svarbiu žingsniu susitaikant su aplinka, kuri mane suformavo, ją priimant atvirai, be vertinimo. Svarbu buvo ir plačiau ją kontekstinti. Pradėjusi nuo tėčio studijos išsiplėčiau iki paribio tapatybės problematikos ir kolektyvinių patirčių apmąstymo. Manau, tai atspindi tą patį principą, kurį naudoju rašydama romanus: pradedu nuo ten, kur stoviu, bet žengiu tolyn stengdamasi matyti save iš šalies, suprasti bendražmogiškus dėsningumus, ieškoti ryšio su kitais. „Ferma“ nėra vienos šeimos istorija, stengiausi kurti poetinį tekstą, kuriame aptariami kartų santykis, posovietinės žaizdos, dabartinė įtampa Lietuvoje.

Mane domina teorija, kad didelis jautrumas grėsmei yra užkoduotas praėjusių kartų patirties per epigenetinius pokyčius. Todėl tikėtina, kad žmogus, kurio tėvai ar seneliai išgyveno karą, bus labiau linkęs jausti grėsmę nei tas, kurio bent trys protėvių kartos gyveno saugiai.

Pristatydama „Fermos“ instaliaciją sakėte: „Dažnai norima nustumti sovietinio paveldo klausimą – neva nukėlėme nereikalingas skulptūras, ir sovietmečio nebeliko.“ Jūs nusprendėte į šią tabu tapusią temą pažvelgti per nesaugumo prizmę. Kiek, jūsų manymu, liko sovietmečio žaizdų ir kaip jas būtų galima gydyti? Įdomu, kad šis klausimas tapo tabu, nors liečia beveik visus. Gal tai ir yra atsakymas, kodėl pastaruoju metu išsivystė toks jautrumas šioms temoms. Manau, tai, kad žmonės dar negali ramiai kalbėti apie sovietmečio paliktus epigenetinius pėdsakus ir kitus okupacijos atvertus skaudulius, ir rodo, jog tema yra skausminga, žaizdos neužgijusios, o įvykiai Ukrainoje tik paaštrina baimę ir nerimą. Suprantu, kodėl norėtųsi tą patirtį nubraukti kaip blogą sapną, juk tikrai buvo sunku gyventi brutaliame totalitariniame režime, bet negalime neigti, kad išgyvenimo strategijas, suformuotas norint ištverti to pasaulio absurdiškumą, mūsų tėvų ir senelių karta perdavė ateinančioms kartoms. Skulptūros yra fizinis okupacijos palikimas, bet visko, kas buvo sukurta, pastatyta ir išgyventa tais ilgais dešimtmečiais, juk nenugriausime, nesuvešime į muziejus. Važiuojant pro kaimus ir miestelius matyti kolūkio pastatų likučiai, o dauguma miestų gyventojų vis dar gyvena sovietmečiu statytuose pastatuose. Pokolonialinis laikotarpis reikalauja diskusijos, atvirumo, tik taip galima visiškai atsikratyti blogo sapno likučių. Menininkė Gabija Grušaitė ir kuratorių duetas Francesco Urbano Ragazzi. G. Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Jono Balsevičiaus nuotrauka Sariai – kaimas vos už keliolikos kilometrų nuo Baltarusijos. Gyvenimo pasienyje nuotaika atsispindi ir romane „Grybo sapnas“ – jame vaizduojama artėjanti grėsmė ir karo padariniai, bet ne pats karo procesas. Karo grėsmė egzistuoja ne tik mene, bet ir mūsų kasdienybėje. Kaip gyvenimas šalia agresoriaus, vykstantis karas Ukrainoje veikia jūsų pasąmonę? Grėsmės tema man įdomesnė kaip nuojauta, spėjimas ar nerimas dėl ateities, o ne kaip konkretūs įvykiai, reikalaujantys atsako. Katastrofa reikalauja sprendimo ar veiksmo, o marinuotis grėsmėje reiškia lėtą ir skausmingą procesą, kai nežinai, kas bus, todėl negali apsispręsti, kaip elgtis. Nerimo choreografija vyksta vaizduotėje, kuri sugeba sukonstruoti šimtus scenarijų, kuriuos emociškai išgyvename, lyg jie būtų tikri. Mane domina teorija, kad didelis jautrumas grėsmei yra užkoduotas praėjusių kartų patirties per epigenetinius pokyčius. Todėl tikėtina, kad žmogus, kurio tėvai ar seneliai išgyveno karą, bus labiau linkęs jausti grėsmę nei tas, kurio bent trys protėvių kartos gyveno saugiai. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.