E. Montvidas: maestro V. Noreika buvo ne tik vokalo, bet ir gyvenimo mokytojas

90-osioms maestro gimimo metinėms skirtas ištisas renginių įvairiuose Lietuvos miestuose ciklas. Organizatoriai pabrėžia, kad juo siekiama ne tik pagerbti V. Noreikos atminimą, bet ir gyvai paliudyti jo kūrybinį bei pedagoginį palikimą, suburiant įvairių kartų dainininkus ir muzikos puoselėtojus.

Pagrindinis šio renginių ciklo akcentas – maestro gimtadienio dieną surengtas vakaras-koncertas „Didysis tenoras“ Lietuvos valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje. Jo programoje – įvairių kartų profesoriaus mokinių operos solistų Arūno Malikėno, Liudo Norvaišos, Dainiaus Puišio, Kęstučio Alčauskio, Rafailo Karpio, Jovitos Vaškevičiūtės, Laimono Pautieniaus, Vaido Vyšniausko, Salomėjos Petronytės ir Mindaugo Zimkaus balsai.

Su dienraščiu „Bernardinai.lt“ apie dainininką, vokalo mokytoją maestro Virgilijų Noreiką mintimis dalijasi jo buvęs mokinys operos solistas, tenoras EDGARAS MONTVIDAS.

Gerbiamasis Edgarai, kokie buvo pirmieji jūsų susitikimai su maestro Virgilijumi Noreika? Ar tiesa, kad vienas jų lėmė jūsų gyvenimo kelią?

Mokantis Juozo Gruodžio konservatorijoje Kaune ir jau mokslams artėjant prie pabaigos, man teko ne kartą važiuoti pas maestro, jam prisistatyti prieš stojamuosius egzaminus. Paskutiniuose konservatorijos kursuose nusprendžiau savo gyvenimą susieti su operiniu dainavimu. Suprantama, norėjau pakliūti į paties geriausio mokytojo klasę. Ne paslaptis, kad puikūs atlikėjai ne visada būna puikūs pedagogai. Mano atveju ši taisyklė negaliojo, nes maestro buvo nuostabus ir atlikėjas, ir pedagogas, išugdęs visą plejadą garsių dainininkų.

Turėjau porą tokių susitikimų. Kai pirmą kartą atvažiavau į Vilnių, iš pradžių nedrįsau praverti maestro kabineto duris – keletą minučių pastovėjau. Atidariau jas tik tuomet, kai baigėsi dainavimas ir nutilo muzika.

Į akis pirmiausia krito nesuvaidinta pagarba. Maestro mėgdavo į pamoką pasikviesti daugiau studentų, kad šie klausytų, mokytųsi. Tuo metu jie kaip tik stebėjo maestro pamoką su vienu auklėtiniu. Įstrigo pagarba, kabineto erdvės iškilmingumas.

Likimas lėmė, kad pirmaisiais studijų metais man neteko mokytis pas maestro Noreiką. Visi veržėsi pas jį, ir man nebeliko vietos. Maestro pažadėjo stebėti mano mokymąsi ir balso vystymąsi. Antraisiais studijų metais jau perėjau į jo klasę. Pas jį baigiau ir magistro studijas. Turiu prisipažinti, kad paskutiniais metais daug koncertavau, nemažai dainavau Latvijos nacionalinėje operoje. Negalėčiau pasakyti, kad buvau retas svečias pamokose, bet ne toks dažnas kaip pirmaisiais metais.

Maestro Virgilijus Noreika išugdė, kaip sakote, ne vieną dešimtį daugiau ar mažiau žinomų dainininkų. Koks jis buvo mokytojas?

Jis buvo iš tų pedagogų, kurie netaiko vieno kurpalio visiems. Pabrėždavo, kad gauname pagrindinės italų klasikinės dainavimo mokyklos bel canto pagrindus.

Maestro buvo labai reiklus, mes jo prisibijodavome – bet pagarbiai, žinodavome, kad jeigu ateisime nepasiruošę, bus bėdų. Visada jautėme, kad už durų laukia ne vienas dainininkas, kad lengvai galime savo vietą prarasti. Todėl labai stengėmės.

Maestro buvo labai reiklus, mes jo prisibijodavome – bet pagarbiai, žinodavome, kad jeigu ateisime nepasiruošę, bus bėdų. Visada jautėme, kad už durų laukia ne vienas dainininkas, kad lengvai galime savo vietą prarasti. Todėl labai stengėmės. Aš nuolat ruošdavau naujas programas. Maestro tai jausdavo, jam labai patikdavo darbštūs, iniciatyvūs studentai.

Iš pradžių mokytojas mums neleisdavo patiems rinktis repertuaro. Supratome: labai svarbu, jog pirmaisiais metais pedagogas vestų dainininką už rankos, kad šis savo dainavimu nenukryptų, kur nereikia.

Kartu jis buvo labai šiltas žmogus. Nepamiršdavo mūsų gimtadienių. Kai būdavo rengiami koncertai Lietuvoje, jis atsižvelgdavo į finansinę studentų padėtį. Vieni jų buvo kilę iš labiau pasiturinčių šeimų, kiti iš visai nepasiturinčių kaip aš. Maestro stengėsi visiems suteikti vienodas galimybes kartu su juo važinėti po Lietuvą ir šiek tiek prisidėti prie stipendijos.

Norėčiau pabrėžti svarbų momentą. Koncertų Lietuvoje metu mes matydavome, kaip maestro bendrauja su publika, kaip parenka programą. Tai buvo viena iš svarbesnių jo mokyklos dalių, nes vienas dalykas yra dainuoti kabinete, kitas – stovėti scenoje ir transliuoti savo žinią publikai. Man tai buvo didžiulė mokykla.

Sakote, kad Virgilijus Noreika buvo daugiau nei mokytojas, kad paliko ypatingą mokyklą. Jo mokiniams tereikia šią veiklą tęsti. Jūs tai ir darote. Kokias išmoktas pamokas dabar perduodate savo studentams?

Aš tarsi toliau nešu tą bel canto mokyklos deglą. Tiesą pasakius, nesu labai aktyvus pedagogas, nes mano kaip solisto veikla, taip pat organizuojant Pažaislio muzikos festivalį yra intensyvi. Esu vizituojantis profesorius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Savo studentų klasės neturiu, bet vesdamas meistriškumo kursus visada pabrėžiu pagrindinius principus, kuriuos čia pats išmokau.

Metaforiškai mėgstu sakyti – tai yra stabilaus pamato liejimas, ant kurio vėliau visą gyvenimą statai ir puoselėji vokalinį pastatą, savo namą. Muzikos akademijoje labai svarbu išlieti šį stabilų pamatą.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama