M. K. Čiurlioniui – 150: „Dvasingumas, kurio mums dabar trūksta, buvo jo kūrybos šerdis“

Jubiliejiniai M. K. Čiurlionio metai pasiekė kulminaciją – rugsėjo 22-ąją švenčiame tautos genijaus gimimo dieną. Dienraštis „Bernardinai.lt“ pristato proginį pokalbį su mokytoju R. Jankausku apie M. K. Čiurlionio reprezentavimo problemą, sudėtingą pritapimą prie epochos, ne visiems suprantamą dvasingumą ir tautos namų idėją. Jūsų mokiniai juokauja, kad tiek daug žinote ir kalbate apie Čiurlionį, jog jį net sapnuojate. Tai tiesa? Ne, tokio lygio dar nepasiekiau, ir Čiurlionio nėra tekę sapnuoti. Dešimtoje klasėje atsiskaitydami už Čiurlionio sonatas, formas ar struktūras mokiniai su tuo susiduria pirmą kartą, todėl ir atrodo, kad Jankauskas yra išprotėjęs dėl Čiurlionio. Bet Jankauskas nėra išprotėjęs, Čiurlionio nesapnuoja, tačiau šimtu procentų žino, kad tai yra genijus, kurį reikia sugebėti atskleisti ir pamatyti. Tenka pripažinti, kad šiemet Čiurlionio yra kiek per daug. Nepaisant kiekybės, retai matau, kad kas nors užkabintų giliąją esmę. Visur jis vaizduojamas kiek paviršutiniškai – paminklas, gatvė, muziejus, o tikras Čiurlionis paskęsta. Ricardas Jankauskas Vilniaus licėjaus etikos ir muzikos mokytojas Ričardas Jankauskas. Kęstučio Pleitos nuotrauka Kaip tuomet turėtume minėti Čiurlionį, kad būtų sudėti reikalingi akcentai? Pamenu, metų pradžioje mačiau filmą, sukurtą pagal simfonines poemas „Miške“ ir „Jūra“: Nidoje, miške, muzikantai žaidžia, valgo obuoliukus – toks lengvabūdiškas „chi chi“. Bet palaukite, Čiurlionis nėra „chi chi“, tai subtilūs dalykai. Suprantu, norint pritraukti šiuolaikinį žmogų, reikia performatyvumo, bet ką mes tuo parduodame? Ar subtiliai jaučiamą Čiurlionį, kuris yra arti Dievo, persmelktas panteizmo, gamtos sudievinimo? Ar tik Čiurlionį kaip vardą? Šiuolaikinėje vartotojiškoje ir reklaminėje kultūroje Čiurlionis atrodo labai svetimas. Tai rizikinga – bandome jį išreklamuoti, bet prarandame gelmę. Čiurlionis nėra tinkamas mūsų laikams. Jis yra tylos, gilumos, dvasinis žmogus, o mes šiandien esame rėksniai. Ar dar yra galimybių mūsų kartai suprasti Čiurlionį ir jo gelmę? Ar jau per vėlu, per daug nutolome? Nežinau. Vis prisimenu virtualiosios realybės filmą „Angelų takais“, kuris sužavėjo tiek daug žiūrovų. Man tai primena žmones, kurie pradėję sportuoti nusiperka gražią aprangą. Ar tai turi ką nors bendro su sveiku kūnu? Ne, bet jeigu nauja apranga padeda geriau jaustis, motyvuoja – gerai, svarbiausia, kad sportuoji. Nors bėgti basam netgi sveikiau. Su „Angelų takais“ yra panašiai: taip, panaudoti tam tikri Čiurlionio elementai, bet ar žiūrovai supranta religijos gylį, panteistinį sakralumą? Ne, jie tik gauna efektą „gražu“. Sunku patikėti, kad galėtume grįžti į vėlyvojo romantizmo laikus, kai įsigilinus buvo klausomasi kelių valandų kūrinių. Dabar mūsų formatas – trys minutės, „Eurovizijos“ stilius. Manau, šiuo atveju mokykla dar gali išlaikyti savo poziciją. Vadinasi, tai tapo jūsų misija? Taip. Bet kiek galima mokykloje nuveikti? Pamokų nedaug, viskas ribota... Labai daug priklauso nuo mokytojo: kiek jis suvokia, ar yra asmenybė ir ar turi charizmą atverti dalykus, kuriuos vartotojiška popkultūra užgožia. Net ir kalbant apie Čiurlionį – neretai jis tampa tik saldainio popierėliu. Kompozitorius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Wikipedia.org nuotrauka Pakalbėkime apie Čiurlionio asmenybę, į kurią galima žiūrėti iš įvairių kampų. Įdomu, kaip mokiniams jį pristatote, be įprastų, visiems žinomų duomenų – kompozitorius, dailininkas ir mūsų tautos genijus? Tapyti Čiurlionis pradėjo 1894-aisiais, Vakarų civilizacijai sparčiai sukant vartotojiškos kultūros, materialumo link. Čia man patinka cituoti Nietzschę: „Dievas mirė, mes jį nužudėme.“ Kalbama ne apie patį Dievą, kurio nužudyti neįmanoma, bet apie tai, kad žmogus tapo centru, o ekologija ir gamta – nebesvarbios. Tuo metu Čiurlionis buvo kitoks: jam Dievas nebuvo miręs, gamta – taip pat. Dvasingumas, kurio mums dabar trūksta, buvo jo kūrybos kontekstas. Mes deginame džiungles, niokojame gamtą, kad galėtume turėti gerus atlyginimus, gerai atostogauti. O šis žmogus kalbėjo apie visai ką kita – apie Lietuvą, jos idėją, dvasingumą. Pristatydamas Čiurlionį pirmiausia jį miniu kaip tapytoją simbolistą. Jis buvo labai išsilavinęs žmogus – kalbant ne tik apie meną, muziką, tapybą, bet ir religiją, filosofiją, psichologiją, net fiziką. Jis operavo simboliais, patikrintais per šimtus tūkstančių metų. Pavyzdžiui, karūna jo kūriniuose reiškia ne šiaip valdovą, bet kosminės tvarkos ženklą. Arba kryputė, vaizduota „Žalčio sonatoje“, – nuo neatmenamų laikų amžino judėjimo, dievybės simbolis. Čiurlionio kūryboje tokių simbolių yra daug, ir jis jais plačiai operuoja. Simbolika nėra primityvi – ji daugiaprasmė, labai gili. Viskas priklauso nuo to, kiek esi pasiruošęs ją skaityti. Čiurlionis tapė paprastomis pigiomis medžiagomis: pastele, akrilu, kartonu, todėl daug ko neišliko – tiek tapybos, tiek muzikos. Iš kitos pusės, paveikslų jėga yra ne kokybė, o jų simbolika, todėl, net ir netekus raiškos ar spalvos patrauklumo, kūrinys nepraranda gelmės.

Lietuva yra katalikiška šalis, kurioje apie religiją kalbama tradicinėmis formomis, per altorinius paveikslus ar kitokias priemones. O Čiurlionis apie sakralius dalykus kalbėjo moderniai. Todėl jo niekas nesuprato, net itin išsilavinę.

Kalbant apie asmenybę, svarbu suvokti epochą, kurioje ji gimė ir gyveno. Esate sakęs, kad Čiurlionio amžiuje mokslas stūmė civilizaciją į priekį, o menas gelbėjo pasaulio dvasingumą, kuris nyko kartu su moksliniu progresu. Kaip kūrėjui pavyko išgyventi tokioje aplinkoje? Sunkiai. Lietuva yra katalikiška šalis, kurioje apie religiją kalbama tradicinėmis formomis, per altorinius paveikslus ar kitokias priemones. O Čiurlionis apie sakralius dalykus kalbėjo moderniai. Todėl jo niekas nesuprato, net itin išsilavinę. Žmonės nebuvo pasiruošę net ir modernizmui, o Čiurlionio kūryboje visa tai susipynė su filosofiniais, religiniais, istoriniais, kultūriniais dalykais. Savo epochoje Čiurlionis liko nesuprastas, o kada jis pradėtas vertinti? Sunku atsekti. Net ir tarpukariu Čiurlionį suprato tik pavieniai žmonės – Vytautas Kairiūkštis ar Paulius Galaunė, kurie mėgino jį interpretuoti. Problema ta, kad Čiurlionis nėra aiškiai parašęs, kokia tai sonata, kokia dalis – viską reikia sudėlioti. Man pačiam buvo painu, kai vaikams aiškinau jo kūrybą, o tada Vytautas Landsbergis rado naujų dokumentų, laiškų, nuotraukų ir kai kurias dalis sukeitė. Galvoje viskas buvo gražiai sulipę, o čia bumbt – ir viskas pasikeičia. Tarpukariu Čiurlionis buvo pripažintas tik siauro išsilavinusių žmonių sluoksnio, tačiau dauguma jo neperėmė. Pavyzdžiui, simfoninė poema „Jūra“ pirmą kartą atlikta tik 1936-aisiais. Čiurlionis negirdėjo nei „Miške“, nei „Jūros“, jis pats klausė: kodėl negroja? Atsakymas – per daug sudėtinga, žmonės nesupras. Vėliau atėjo sovietmetis, vyravo socialistinis realizmas, ideologija – šiuo laikotarpiu Čiurlionis apskritai nebuvo reikalingas. Tik nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos jo muzika ir tapyba pamažu grįžo į viešumą. Kodėl Čiurlionis neišpopuliarėjo savo laiku? Nes žmogus tapė vos penkerius metus, nuo 1905-ųjų iki 1909-ųjų – ir viskas. Jis iššovė kaip van Goghas, bet šis kūrė Nyderlanduose, o Čiurlionis – carinėje Rusijoje. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Žinia“ (1904–1905 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Laidotuvių simfonija (IV)“ (1903 m.). Ciurlionis.eu nuotrauka Čiurlionio provaikaitis, pianistas Rokas Zubovas yra sakęs: „Per aštuonis mėnesius būdamas Vilniuje jis sukūrė lietuviškąjį judėjimą ir kultūrinį traukinį XX amžiuje.“ Žinome, kad Čiurlionis ne tik kūrė, bet ir vykdė organizacinę veiklą, liejo pamatus, kuriais vaikštome šiandien. Kaip jam pavyko tiek nuveikti per tokį trumpą laiką? Čiurlionis gerai suprato, ką reikia daryti: jeigu norime lietuviškos autentiškos kultūros, reikia pradėti nuo liaudies muzikos, tačiau pirmiausia ją reikia surinkti. Tarkime, gyveni Dzūkijoje, kur yra vienbalsės dainos, bet mes juk klausomės trijų ar net keturių balsų muzikos. Vadinasi, dainas reikia harmonizuoti ir pritaikyti taip, kad lietuviai galėtų dainuoti 2024-aisiais Dainų šventėje. Čiurlionis tą ir darė: rinko liaudies dainas, jas harmonizavo, sistemino, vadovavo chorams, dalyvavo lietuvių draugijose. Tada kyla kitas klausimas: jei pretenduojate tapti kultūra, ar turite bent operą? Jeigu ne, apie kokią civilizaciją kalbate? Ar galite išversti „Hamletą“, chemijos vadovėlį? Ne, nes gyvenome ne tomis aplinkybėmis ir tokių žodžių neturėjome. Žodžius sukuria civilizacija, jie atsiranda kartu su reiškiniais, pasaulio suvokimu. Taip ir muzika: jeigu neturi simfonijos, kvarteto, sonatų, esi kultūriškai silpnas. Lietuva tuo metu neturėjo nieko, viską reikėjo kurti nuo nulio. Tuo metu Rusija pralaimėjo karą Japonijai, kilo krizė, revoliuciniai judėjimai. Lenkai ėjo savo nacionalistine kryptimi, o Lietuvoje ėmė sklisti žinios, kad galėtume turėti savo unikalią kultūrą. Čiurlionis šį lūžį jautė, tačiau taip pat suprato, kad Vilniuje lietuvybė – labai silpna. Žmonės savo rankomis ėmėsi atstatyti Šv. Mikalojaus bažnytėlę, sudužusią, be langų ir stogo, kad turėtų vietą, kurioje Mišios vyktų lietuvių kalba. Atvažiavęs į Vilnių Čiurlionis negalėjo net darbo rasti, tačiau suprato, kad reikia pradėti nuo liaudies dainų ir dainų švenčių.

Mes, paprasti žmonės, apsišarvavę tarsi krokodilų oda, tokių dalykų nejaučiame, bet menininkai – kitokie. Jie – tarsi žmonės be odos: jaučia kiekvieną skersvėjį. Gyventi be odos labai sunku, visą laiką skauda.

Turbūt nieko keisto, kad tokiomis aplinkybėmis žmogaus psichika nebeatlaikė? Čiurlionis buvo ypač jautrus, dar paauglystėje, kai keturiolikos metų išvyko į Plungę, pajuto pirmąją depresiją. Nesavas jautėsi ir grįžęs į Druskininkus, o vėliau aplankė pirmoji meilė – Marija. Čiurlionis ją labai mylėjo, bet ši ištekėjo už našlio, turtingo vyro. Įsivaizduokite – dalyvauti mylimos moters vestuvėse... Galbūt tas lūžis pastūmėjo jį išvykti į Leipcigą, pabėgti nuo Varšuvos. Čiurlionis buvo labai gilus žmogus, bet nesugebėjo už save pakovoti. Jis eidavo su Marija per laukus ir sakydavo: „Čia grikiai, čia kviečiai, paklausyk – kai vėjas pučia, jie skirtingai skamba.“ Tokie subtilūs ir jautrūs žmonės nepabėgs, neskriaus, nežudys. Mes, paprasti žmonės, apsišarvavę tarsi krokodilų oda, tokių dalykų nejaučiame, bet menininkai – kitokie. Jie – tarsi žmonės be odos: jaučia kiekvieną skersvėjį. Gyventi be odos labai sunku, visą laiką skauda. Tada Čiurlionis sutiko Sofiją – tvirtą, jauną, gražią, intelektualią. Susitiko priešingybės – būtent tokio žmogaus jam reikėjo. Jeigu Sofija būtų buvusi šalia paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais, galbūt viskas būtų pasisukę kitaip. Čiurlionis kompleksavo, negavo darbo, išseko. Šalia esantis stiprus žmogus tą energiją būtų galėjęs nukreipti kita linkme, tačiau taip neįvyko, ir tai Čiurlionį galutinai palaužė. Čiurlionis nebuvo silpno proto, priešingai, labai protingas, intelektualus. Kartu jame slypėjo, kaip dabar pasakytume, bipolinis sutrikimas: kai užeina – nemiega, kuria, tapo, rašo, beveik nevalgo. Energija trykšta, kol galiausiai išsenka, baterija sėda ir jis palūžta. Taip pat Konstantino ir Sofijos sąjungai nepritarė kai kurie aplinkiniai: nei Sofijos tėvai, nei dėdė Jūraitis nenorėjo, kad ji už jo tekėtų – visi linkėjo normalaus gyvenimo, materialios gerovės. Sofijai pasirinkus Čiurlionį, jųdviejų santykius visą laiką lydėjo įtampa. Čiurlionis tai puikiai suprato. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė. Nuotrauka iš privačios Džiugo Palukaičio kolekcijos Čiurlionis entuziastingai palaikė dar 1907-aisiais pareikštą idėją – kurti Tautos namus. Nepraėjus nė 120 metų idėja įgyja kūną – pamatai jau liejami. Kuo tai svarbu Lietuvos kultūrai ir visuomenei? Pirmiausia reikia suprasti, kodėl apskritai kilo Tautos namų idėja. Elementaru – Mokslo draugijai reikėjo vietos susirinkti. Erdvės reikėjo ir Jonui Basanavičiui su savo bendražygiais, ir kompozitoriui Mikui Petrauskui, statančiam operą „Birutė“. Pirmąją lietuvių dailės parodą vos priglaudė Vileišio rūmuose – suteikė kelis kambarius, prikalė vinių, tačiau tada Vileišis pasakė: „Daugiau vinių nekalsite.“ Lietuviai neturėjo nieko – nei bibliotekos, nei teatro, nei parodų ar koncertų salės. Tautos namai buvo būtini. Gaila, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai buvo nupirktas žemės sklypas Tauro kalne, karas viską sužlugdė. Vilnius atiteko lenkams, vėliau sovietai pastatė Profsąjungų rūmus. Ilgai čia buvo griuvėsiai, dabar kažkas vyksta, tačiau išlieka klausimas: ką jūs čia statysite? Reikia vertinti realistiškai: jeigu pastatysite kokybišką koncertų salę – puiku. Bet gal labiau reikėtų modernios erdvės, kurioje būtų galima rengti šiuolaikinio teatro pastatymus su šviesomis, videotechnologijomis ir kitomis? Jei laikysimės senojo Tautos namų koncepto – kad būtų biblioteka, salė, tai neatitiks šiandienos realybės. Tautos namai – gerai, bet juk esmė ne pats pastatas. Svarbiausia – kaip jis funkcionuos ir kas čia vyks. Jei nebus vykdomi komerciškai pelningi projektai, ar mūsų valstybė pakankamai subrendusi finansuoti projektus, kurie galbūt bus nuostolingi, bet ilgalaikėje perspektyvoje padės išsaugoti mūsų autentiškumą? Tauro kalnas. Ciurlioniokelias.lt nuotrauka Ir vis dėlto minime įspūdingą jubiliejų – 150 metų nuo Čiurlionio gimimo. Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie stengiasi bent kiek prisiliesti prie Čiurlionio kūrybos, jį pažinti ir suprasti? Tikiu, kad Čiurlionis yra tikras genijus: labai plataus lauko žmogus, dvasingas, stipriai įsitraukęs į lietuvišką kultūrą. Linkiu pabandyti jį suprasti tokį, koks iš tikrųjų yra, o ne tokį, kokį reklamuojame ir bandome gražiai pateikti. Tą padaryti nėra lengva, greičiausiai – per knygas, savišvietą, švietimą. Medijų rėmimo fondo logotipas Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.