15-oji Kauno bienalė: neramiais laikais norėjome leisti menui būti meniškam
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šiemet lankytojai gali aplankyti tris pagrindines ir dvi lydinčiąsias parodas, kuriose eksponuojami daugiau nei 30-ies menininkų darbai.
Įtempto pasaulio vaizdas mene
Skulptūra, kinas, garsas, tapyba, kompiuteriniai žaidimai, performansai ir kitos meno rūšys interaktyviai traukia lankytojus tai užsidėti ausines, tai įmesti sukurtą monetą į žaidimų aparatą, tai išlieti pyktį beisbolo lazda daužant televizorių.
Meno kūriniai slepia gilesnę mintį – kad ją suprastum, reikia sustoti ir pamąstyti. Šių metų bienalės tema „Gyvenimas po gyvenimo“ taip pat turi reikšmę.
„Pavadinimas skamba lyg mantra – gyvenimas po gyvenimo po gyvenimo po gyvenimo. Tai primena statistiką ir dabartinės politikos sukeltą gyvybės nuvertėjimą. Taip tarsi kartojasi istorijos ciklai ir kyla klausimas – ar modernizmas vis suksis ratu ir kartosis, ar vis dėlto baisus momentas, kurį dabar išgyvename, gali pasikeisti į pozityvesnį demokratinės ateities vaizdą?“ – pavadinimo prasmę susirinkusiems lankytojams aiškino Kauno bienalės kuratorius ADOMAS NARKEVIČIUS.
Šiemet bienalė yra jubiliejinė – Kaune rengiama 15-ąjį kartą. Tačiau kita, po dvejų metų vyksianti, irgi bus jubiliejinė – sueis 30 metų nuo pirmosios Kauno bienalės, surengtos 1997-aisiais.
„Kiekviena bienalė yra aktuali tuo laiku. Šiųmetė atliepia geopolitines, socialines ir kultūrines aktualijas. Galbūt menininkai nepateikia atsakymų, teiginių į lankytojams kylančius klausimus, bet kviečia svarstyti, reflektuoti, patiems įsivardyti, kokie galėtų būti atsakymai ar ateities scenarijai“, – aiškino dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinta Kauno bienalės vadovė NERINGA KULIK.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik. Bernardinai.lt nuotrauka
Kad renginys galėtų įvykti, be menininkų, komandoje plušo įvairių sričių specialistai – architektai, interjero dizaineriai, informacinių technologijų žinovai. Visi jie stengėsi suderinti pozityvią lankytojų patirtį su aiškiai nešama šių dienų žinia.
„Siekėme, kad parodoje būtų matoma, jog žemė patiria neramius laikus, bet kartu norėjome sukurti smalsumo ir žaismingumo erdvę, kad menas galėtų išlikti meniškas. Gražu matyti, kaip šios skirtingos perspektyvos gali sugyventi vienoje parodoje. Jaučiu, kad Lietuvoje tvyro įtempta socialinė nuotaika. Norėjome, kad šios parodos skatintų pasilikti ir pabūti neapibrėžtume, o ne bėgti nuo jo. Taip pat meno kūriniais siekiama parodyti, kad tik bendruomeniškai veikdami galime sukurti šviesesnę ateitį“, – kalbėjo A. Narkevičius.
Kauno bienalės kuratorius Adomas Narkevičius. Bernardinai.lt nuotrauka
Dauguma meno kūrinių eksponuojama „Stumbro“ gamykloje. Pasak N. Kulik, nuo 2015-ųjų bienalės parodos vyksta menui neįprastose industrinėse vietose. Erdvė, kurioje eksponuojami kūriniai, prieš pusmetį buvo sandėlis – dabar ji, rodos, niekuo nepasikeitė, tik papildyta meno darbais.
Didžiosios bienalės parodos išdėstytos trijose vietose, o lydinčiosios – dviejose, taip jos kviečia lankytojus atidžiau pažinti Kauną.
„Parodų erdvės atskleidžia skirtingus miesto architektūros sluoksnius. Pagrindinė paroda surengta „Stumbro“ gamykloje – 120 metų istoriniame pastate; Kauno menininkų namuose esanti dalis reprezentuoja modernizmo architektūrą, o laikinoji Čiurlionio galerija yra neseniai atnaujinta ir kviečia naujomis akimis pažvelgti į senovinį statinį“, – kalbėjo N. Kulik.
Grįžti į vaikystę
Į bienalę susirinko menininkai iš daugiau nei 20-ies skirtingų šalių. Šiemet tarptautinio festivalio parodose puikuojasi nemažai lietuvių darbų. N. Kulik atviravo, kad šis renginys jai labai svarbus, nes suteikia galimybę pasireikšti naujiems menininkams.
Šiuolaikinio meno stiprybė – atspindėti šiandienos realijas. Jis gali pašiepti, kritikuoti, pagirti ar tiesiog parodyti, kas vyksta pasaulyje. Meno darbų atėjęs apžiūrėti lankytojas kartais gali pajusti visiškai naujas arba net savo vaikystės laikų emocijas.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino kūrinio „Vienas už liūdesį, du už džiaugsmą“ autorius TOSIĄ LENIARSKĄ iš Lenkijos ir LAURENĄ AUDERĮ iš Didžiosios Britanijos.
Menininkai iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos Tosia Leniarska ir Laurenas Auderis. Bernardinai.lt nuotrauka
Salėje, kurioje eksponuojamas menininkių kūrinys, girdimas įvairių garsų kratinys. Čia ant kilimo stovi minkšta sofa, o prieš ją – senas televizorius, per kurį rodomi įvairūs ryškūs vaizdai.
„Nepulk į paniką, jei nieko nesupranti. Vaizdo įrašas padarytas taip, kad vos žvilgtelėjus nepavyktų suprasti, kas vyksta, todėl reikia prisėsti ir skirti tam dėmesio. Šis meno kūrinys rezonuoja su šiuolaikinio žmogaus tempu ir jo sulėtinimu.
Pamačius šį vaizdo įrašą pirma į galvą šaunanti mintis turėtų būti: „Ką?“, tada žmogus tikriausiai mėgins suprasti, kas rodoma: „Hmm?“. Nesupratęs tikriausiai vėl pamanys: „Kas čia per nesąmonė?“, o vėliau tiesiog atsipalaiduos ir nesipriešins neapibrėžtumui“, – apie savo kūrinį kalbėjo L. Auderis.
Menininkai iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos Tosia Leniarska ir Laurenas Auderis. Bernardinai.lt nuotrauka
Vis dėlto kodėl menininkai nori lankytojams sukelti tokias mintis? Atsakymas slypi pojūtyje. „Nesuprantamas vaizdas tarsi leidžia sustoti, įsižiūrėti į bienalės meno kūrinius ir nukelia į vaikystę, kai nesuprasti būdavo įprasta. Anksčiau žiūrėdavome tradicinę televiziją, srautas tiesiog eidavo be mūsų pastangų, ir mes ne visada suvokdavome, ką matome. Taigi, kūrinio tikslas – priminti jausmą, kai buvome vaikai ir nesuprasdavome, kas vyksta, bet viską atvirai priimdavome į vidų“, – kūrinio mintį komentavo T. Leniarska.
Iš po uniformos kyšo asmenybė
Vos įėjus į industriniame sandėlyje įrengtą parodą pasitinka anglų kalba raudonomis raidėmis štampuotas užrašas „Industrinė revoliucija“. Visi aplinkoje išdėstyti meno kūriniai atrodo eksponuojami, išskyrus vieną. Kampe stovinčios tarsi lankstyto metalo pašiūrės vaizdas toks, lyg ji čia būtų stovėjusi jau seniau. Tarsi ją kažkas būtų suglamžęs ir palikęs šiame kampelyje.
„Atrodo, kad kūrinys pagamintas iš gofruoto lakštinio metalo ar asbesto. Šios medžiagos yra kietos ir linkusios irti, rūdyti. Tačiau iš tikrųjų visa struktūra padaryta iš sukietintos drobės, kuri iš esmės yra gryna medvilnė. O natūraliai yra minkšta ir linkusi teptis, dulkėti. Tai sukuria gražų švelnumo ir kietumo dialogą“, – savo meno kūrinį dienraščiui „Bernardinai.lt“ apibūdino menininkas iš JAV CUDELICE'AS BRAZELTONAS IV.
Menininkas iš JAV Cudelice'as Brazeltonas IV. Bernardinai.lt nuotrauka
Darbe kontrastas kuriamas ne tik tarp minkšto ir kieto. Šviesios spalvos išorė kontrastuoja su tamsiu vidumi. Užėjus į pašiūrę jos gale matyti ant juodos medžiagos baltai pieštas žmogus. Pakėlus akis tamsiose lubose pro mažus plyšelius prasišviečia iš išorės sklindantys spindulėliai.
Paklaustas, kodėl kūrė būtent tokio stiliaus meną, pašnekovas atsakė, kad, jo manymu, moderniuose darbuose trūksta fiziškumo, nes vaizdas telefonų ekranuose yra plokščias, dėl to šiuolaikinio žmogaus patirtis grįsta vien vaizdais.
„Šis darbas parodo mane kaip asmenį. Žinote, tai kažkas panašaus, kai žmonės vilki apsitrynusią odinę striukę ar suplėšytus džinsus, – tokie daiktai turi istoriją. Ir atvirkščiai: dirbantys plieno gamykloje žmonės dėvi uniformas – tai paslepia individą, padaro jį vienetu.
Mano meno kūrinys yra metafora, kad po ta uniforma vis tiek yra asmenybės dalelė, ji kyšo. Struktūra, atrodanti kaip karinė palapinė ar kiemo pašiūrė, vis tiek pažymėta dizaino ženklu, kuris tarsi pro užuolaidos plyšį leidžia pamatyti menininko tapatybę“, – apie kūrinį pasakojo C. Brazeltonas IV.
Gražios idėjos, kurias nori perteikti menininkai, nebūtinai bus suprastos būtent tuo būdu. Kiekvienas bienalės lankytojas kurs savitą patirtį ir ryšį su menu. Bienalės vadovė kalbėjo, kad vienas pagrindinių renginio tikslų yra parodyti, jog šiuolaikinis menas – labai įvairus ir visi jame galime atrasti patraukiančią detalę.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik. Bernardinai.lt nuotrauka
Kad renginys galėtų įvykti, be menininkų, komandoje plušo įvairių sričių specialistai – architektai, interjero dizaineriai, informacinių technologijų žinovai. Visi jie stengėsi suderinti pozityvią lankytojų patirtį su aiškiai nešama šių dienų žinia.
„Siekėme, kad parodoje būtų matoma, jog žemė patiria neramius laikus, bet kartu norėjome sukurti smalsumo ir žaismingumo erdvę, kad menas galėtų išlikti meniškas. Gražu matyti, kaip šios skirtingos perspektyvos gali sugyventi vienoje parodoje. Jaučiu, kad Lietuvoje tvyro įtempta socialinė nuotaika. Norėjome, kad šios parodos skatintų pasilikti ir pabūti neapibrėžtume, o ne bėgti nuo jo. Taip pat meno kūriniais siekiama parodyti, kad tik bendruomeniškai veikdami galime sukurti šviesesnę ateitį“, – kalbėjo A. Narkevičius.
Kauno bienalės kuratorius Adomas Narkevičius. Bernardinai.lt nuotrauka
Dauguma meno kūrinių eksponuojama „Stumbro“ gamykloje. Pasak N. Kulik, nuo 2015-ųjų bienalės parodos vyksta menui neįprastose industrinėse vietose. Erdvė, kurioje eksponuojami kūriniai, prieš pusmetį buvo sandėlis – dabar ji, rodos, niekuo nepasikeitė, tik papildyta meno darbais.
Didžiosios bienalės parodos išdėstytos trijose vietose, o lydinčiosios – dviejose, taip jos kviečia lankytojus atidžiau pažinti Kauną.
„Parodų erdvės atskleidžia skirtingus miesto architektūros sluoksnius. Pagrindinė paroda surengta „Stumbro“ gamykloje – 120 metų istoriniame pastate; Kauno menininkų namuose esanti dalis reprezentuoja modernizmo architektūrą, o laikinoji Čiurlionio galerija yra neseniai atnaujinta ir kviečia naujomis akimis pažvelgti į senovinį statinį“, – kalbėjo N. Kulik.
Grįžti į vaikystę
Į bienalę susirinko menininkai iš daugiau nei 20-ies skirtingų šalių. Šiemet tarptautinio festivalio parodose puikuojasi nemažai lietuvių darbų. N. Kulik atviravo, kad šis renginys jai labai svarbus, nes suteikia galimybę pasireikšti naujiems menininkams.
Šiuolaikinio meno stiprybė – atspindėti šiandienos realijas. Jis gali pašiepti, kritikuoti, pagirti ar tiesiog parodyti, kas vyksta pasaulyje. Meno darbų atėjęs apžiūrėti lankytojas kartais gali pajusti visiškai naujas arba net savo vaikystės laikų emocijas.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ pakalbino kūrinio „Vienas už liūdesį, du už džiaugsmą“ autorius TOSIĄ LENIARSKĄ iš Lenkijos ir LAURENĄ AUDERĮ iš Didžiosios Britanijos.
Menininkai iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos Tosia Leniarska ir Laurenas Auderis. Bernardinai.lt nuotrauka
Salėje, kurioje eksponuojamas menininkių kūrinys, girdimas įvairių garsų kratinys. Čia ant kilimo stovi minkšta sofa, o prieš ją – senas televizorius, per kurį rodomi įvairūs ryškūs vaizdai.
„Nepulk į paniką, jei nieko nesupranti. Vaizdo įrašas padarytas taip, kad vos žvilgtelėjus nepavyktų suprasti, kas vyksta, todėl reikia prisėsti ir skirti tam dėmesio. Šis meno kūrinys rezonuoja su šiuolaikinio žmogaus tempu ir jo sulėtinimu.
Pamačius šį vaizdo įrašą pirma į galvą šaunanti mintis turėtų būti: „Ką?“, tada žmogus tikriausiai mėgins suprasti, kas rodoma: „Hmm?“. Nesupratęs tikriausiai vėl pamanys: „Kas čia per nesąmonė?“, o vėliau tiesiog atsipalaiduos ir nesipriešins neapibrėžtumui“, – apie savo kūrinį kalbėjo L. Auderis.
Menininkai iš Lenkijos ir Didžiosios Britanijos Tosia Leniarska ir Laurenas Auderis. Bernardinai.lt nuotrauka
Vis dėlto kodėl menininkai nori lankytojams sukelti tokias mintis? Atsakymas slypi pojūtyje. „Nesuprantamas vaizdas tarsi leidžia sustoti, įsižiūrėti į bienalės meno kūrinius ir nukelia į vaikystę, kai nesuprasti būdavo įprasta. Anksčiau žiūrėdavome tradicinę televiziją, srautas tiesiog eidavo be mūsų pastangų, ir mes ne visada suvokdavome, ką matome. Taigi, kūrinio tikslas – priminti jausmą, kai buvome vaikai ir nesuprasdavome, kas vyksta, bet viską atvirai priimdavome į vidų“, – kūrinio mintį komentavo T. Leniarska.
Iš po uniformos kyšo asmenybė
Vos įėjus į industriniame sandėlyje įrengtą parodą pasitinka anglų kalba raudonomis raidėmis štampuotas užrašas „Industrinė revoliucija“. Visi aplinkoje išdėstyti meno kūriniai atrodo eksponuojami, išskyrus vieną. Kampe stovinčios tarsi lankstyto metalo pašiūrės vaizdas toks, lyg ji čia būtų stovėjusi jau seniau. Tarsi ją kažkas būtų suglamžęs ir palikęs šiame kampelyje.
„Atrodo, kad kūrinys pagamintas iš gofruoto lakštinio metalo ar asbesto. Šios medžiagos yra kietos ir linkusios irti, rūdyti. Tačiau iš tikrųjų visa struktūra padaryta iš sukietintos drobės, kuri iš esmės yra gryna medvilnė. O natūraliai yra minkšta ir linkusi teptis, dulkėti. Tai sukuria gražų švelnumo ir kietumo dialogą“, – savo meno kūrinį dienraščiui „Bernardinai.lt“ apibūdino menininkas iš JAV CUDELICE'AS BRAZELTONAS IV.
Menininkas iš JAV Cudelice'as Brazeltonas IV. Bernardinai.lt nuotrauka
Darbe kontrastas kuriamas ne tik tarp minkšto ir kieto. Šviesios spalvos išorė kontrastuoja su tamsiu vidumi. Užėjus į pašiūrę jos gale matyti ant juodos medžiagos baltai pieštas žmogus. Pakėlus akis tamsiose lubose pro mažus plyšelius prasišviečia iš išorės sklindantys spindulėliai.
Paklaustas, kodėl kūrė būtent tokio stiliaus meną, pašnekovas atsakė, kad, jo manymu, moderniuose darbuose trūksta fiziškumo, nes vaizdas telefonų ekranuose yra plokščias, dėl to šiuolaikinio žmogaus patirtis grįsta vien vaizdais.
„Šis darbas parodo mane kaip asmenį. Žinote, tai kažkas panašaus, kai žmonės vilki apsitrynusią odinę striukę ar suplėšytus džinsus, – tokie daiktai turi istoriją. Ir atvirkščiai: dirbantys plieno gamykloje žmonės dėvi uniformas – tai paslepia individą, padaro jį vienetu.
Mano meno kūrinys yra metafora, kad po ta uniforma vis tiek yra asmenybės dalelė, ji kyšo. Struktūra, atrodanti kaip karinė palapinė ar kiemo pašiūrė, vis tiek pažymėta dizaino ženklu, kuris tarsi pro užuolaidos plyšį leidžia pamatyti menininko tapatybę“, – apie kūrinį pasakojo C. Brazeltonas IV.
Gražios idėjos, kurias nori perteikti menininkai, nebūtinai bus suprastos būtent tuo būdu. Kiekvienas bienalės lankytojas kurs savitą patirtį ir ryšį su menu. Bienalės vadovė kalbėjo, kad vienas pagrindinių renginio tikslų yra parodyti, jog šiuolaikinis menas – labai įvairus ir visi jame galime atrasti patraukiančią detalę.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
