15 metų R. Gavelį analizavusi J. Čerškutė: „Nežinau, ar būčiau pasirašiusi šiam planui, jeigu būčiau žinojusi, kiek metų jis bus mano gyvenime“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Literatūrologė Jūratė Čerškutė. Redos Mickevičiūtės nuotrauka „Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Ričardas Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinės vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą“, – rašoma knygos anotacijoje. Pristatymo metu kartu su autore J. Čerškute apie knygą diskutavo tekstologas, literatūrologas prof. dr. PAULIUS SUBAČIUS, žurnalistė, redaktorė GRAŽINA MICHNEVIČIŪTĖ, pokalbį moderavo filosofijos mokytojas ir publicistas Donatas Puslys. 
Knygos viršelis J. Čerškutė – neoficialioji R. Gavelio agentė J. Čerškutė prisipažino R. Gaveliu susidomėjusi ne iš asmeninės simpatijos jam ar Vilniui, o iš gryno mokslinio intereso. „Turbūt daugelis kolegų patvirtintų, kad taip nutinka, kai atrandi savo tyrimo objektą. Taip mano gyvenime atsirado Gavelis, užkabinęs „Vilniaus pokerio“ rašomąja struktūra“, – pasakojo literatūrologė. Anot jos, pradėjus tyrinėti rašytoją atrodė, kad R. Gavelis beveik neanalizuotas, kritikai vengė apie jį kalbėti. Tačiau peržiūrėjusi įvairias to meto recenzijas J. Čerškutė įsitikino, kad padėtis kitokia – nė viena R. Gavelio knyga neliko be kritinio atgarsio. Taip mokslininkė tapo neoficialia R. Gavelio agente: ji įsitikinusi, kad rašytojas yra svarbus ir neapeinamas lietuvių prozos istorijoje, ypač todėl, kad žymi svarbų lūžį tarp sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos literatūros. „Nežinau, ar būčiau pasirašiusi šiam planui, jeigu būčiau žinojusi, kiek metų jis bus mano gyvenime“, – šyptelėjo mokslininkė. „Nesuprantamumas yra akademinis kriterijus“ Knygos struktūra – trys pradžios ir trys dalys, kuriose nuosekliai aprašomi R. Gavelio kūrybos etapai. Tokia struktūra, kai autorius nagrinėjamas iš kelių skirtingų perspektyvų, atspindi rašytojo sukurtą „vidinių gyventojų“ teoriją. Pagal ją, tiek žmogus, tiek Vilnius yra sudaryti iš daugybės gyventojų ir nėra vientisi. Pasak mokslininkės, tokią metodiką ji pasirinko atsitiktinai – tarytum pati būtų sukūrusi savo rašymo sistemą, panašią į R. Gavelio.
Nesuprantamumas yra akademinis kriterijus. Reikia rašyti taip, kad žmonės nesuprastų – tada bus tikras mokslas. O antraštė turi skambėti grėsmingai – nes čia, žinote, akademija. Tad Jūratė eina labai drąsiai – rašo taip, kad žmonės suprastų.
Monografija nėra adaptuota disertacija – jos dekonstrukcinio tyrimo metodo dalys inkorporuotos į pilkuosius knygos puslapius, o visa kita papildyta arba perrašyta taip, kad knyga būtų suprantama ne tik akademinei auditorijai, bet ir platesniam skaitytojų ratui. Prof. P. Subačius gyrė tokį netradicinį sprendimą – monografiją parašyti suprantama kalba ir netgi pavadinime pavartoti šauktuką: „Šis šauktukas – sėkminga pastanga konfrontuoti su mūsų akademiniais įpročiais. Jūratė Čerškutė yra antras žmogus po profesoriaus Edvardo Gudavičiaus, kuris vien pavadinimu metė iššūkį nusistovėjusioms normoms.“ 
Literatūrologas, istorikas, Vilniaus universiteto profesorius Paulius Subačius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Profesorius priminė, kaip 2002 m. E. Gudavičius vieną savo poleminę studiją pavadino „----“ (brūkšnių pavadinimas). Mokslinė biblioteka atsisakė ją bibliografuoti, pabrėžė, kad toks pavadinimas negalimas – neatitinka akademinių standartų. „Kadangi nuo to karto praėjo ketvirtis amžiaus, labai tikiuosi, kad Jūratės knygą bibliografuos akademinės institucijos“, – šypsojosi profesorius. Taip pat jis ironizavo mokslinių veikalų kalbą: „Nesuprantamumas yra akademinis kriterijus. Reikia rašyti taip, kad žmonės nesuprastų – tada bus tikras mokslas. O antraštė turi skambėti grėsmingai – nes čia, žinote, akademija. Tad Jūratė eina labai drąsiai – rašo taip, kad žmonės suprastų. Taip nelieka per daugybę metų įsigaliojusios perskyros, kad apie literatūrą kalbėti mokslininkams reikia viena kalba, o paprastiems žmonėms – kita. Žmonės nėra kvaili. Jiems Gavelis yra įdomus.“ Kiek kūryboje turi būti autoriaus? Žurnalistė, redaktorė G. Michnevičiūtė prisiminė ilgus pokalbius su monografijos autore apie tai, kiek rašytojo kūrybos biografijoje turėtų atsispindėti ir jo gyvenimas. „Mano nuomone, vis tiek turi būti kažkiek ir autoriaus – jis negali pabėgti nuo savo kūrybos“, – svarstė žurnalistė. 
Žurnalistė, redaktorė Gražina Michnevičiūtė. Markuso Nikolos Mironovic nuotrauka J. Čerškutė prisipažino, kad doktorantūros pradžioje ji pati norėjo įtraukti daugiau biografijos detalių, tačiau vėliau tokios idėjos atsisakė. „Kai įstojau į doktorantūrą, sulaukiau nemažai siūlymų pakalbinti Gavelį pažinojusius žmones. Kaip kiekviena entuziastinga studentė buvau bepradedanti tai daryti. Tačiau vienas pašnekovas vieną atsiminimą papasakojo tris kartus – kiekvieną sykį vis labiau gražindamas save ir vis labiau juodindamas Gavelį. Tada supratau, kad atmintis yra nepatikima – kaip ir „Vilniaus pokeryje“, – dalijosi mokslininkė. Ji pridūrė, kad biografinis aspektas vis dėlto nėra jos tyrimų kelias. „Gražina yra žurnalistė. Anglakalbiame pasaulyje įdomiausias biografijas dažnai parašo būtent geri žurnalistai. Aš nesu žurnalistė – neturiu to natūralaus smalsumo. Man nekyla noras paklausti to, ko klaustų Gražina. Todėl aš vis dėlto lieku literatūros analizės pusėje“, – argumentavo J. Čerškutė. Nukalti dar nesuformuotą lietuvišką dvasią Savo kūryboje R. Gavelis siekė sukurti naują, vakarietišką lietuvį – nukalti gal ir egzistuojančią, bet dar nesuformuotą, neištobulintą lietuvišką dvasią. Pasak J. Čerškutės, panašią misiją sau buvo išsikėlęs ir jo įkvėpimo šaltinis – airių rašytojas ir poetas Jamesas Joyce’as su romanu „Ulisas“. Norint sukurti ką nors naujo, reikia nugriauti tai, kas sena. J. Čerškutės teigimu, R. Gavelį ypač erzino romantinė prozos tradicija, todėl jo romanai skamba kaip gana ciniška lietuviškų charakteristikų refleksija – taip jis atsiribojo nuo senųjų lietuvių prozos tradicijų.
Kone visi rašiniai mane įtikinėjo, kad juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias ir dvasingiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas. Mane kvietė vien juslauti – kitaip tariant, atsiduoti liaukų veiklai – ir šiukštu nemąstyti.
Kaip tai daro R. Gavelis? Mokslininkė atsako jo citata iš romano „Jauno žmogaus memuarai“: „Knygų lietuvis išties buvo žemdirbys, pasyvus kaip pati žemė. Visos jo savybės buvo pernelyg jau panašios į dvasinę impotenciją. Bet labiausiai mane pribloškė visuotinis nemąstymas. Knygų lietuvis gyveno kaži kokį ikiintelektinį gyvenimą, jis negebėjo ir nenorėjo mąstyti, jis vien tik jautė – kuo liūdniau ir bejėgiškiau, tuo geriau. Tarp eilučių galėjai įskaityti, kad mąstyti yra labai nelietuviška. Kone visi rašiniai mane įtikinėjo, kad juslinis pažinimas yra pats giliausias, žmogiškiausias ir dvasingiausias, o intelektas – tai daugmaž šėtono pramanas, piktai antilietuviškas dalykas. Mane kvietė vien juslauti – kitaip tariant, atsiduoti liaukų veiklai – ir šiukštu nemąstyti.“ 
Rašytojas Ričardas Gavelis. Algimanto Aleksandravičiaus fotografija (1997 m.) Literatūrologė pabrėžė ir miesto įtaką rašytojo pasaulėžiūrai: R. Gavelis buvo tikras vilnietis, todėl jam nebuvo natūralu rašyti apie tradicinio kaimo gyvenimą. „Mes sėdime per kelis namus nuo Gavelio gimtojo kiemo – Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios kiemo Aušros vartų kvartale. Jis pasakojo, kaip jo tėvas su mėsos pardavėju šnekėdavo jidiš kalba, o pats jis laisvai kalbėjo rusiškai ir lenkiškai. Taigi, ką girdėjome apie daugiatautį Vilnių, Gavelis iš tiesų patyrė“, – pasakojo ji.
Gavelis kritikavo mūsų provincialumą. Čia kalbame ne apie miesto ir kaimo skirtį, o apie individualumą. Žmonės bijo išsiskirti, todėl yra nelaisvi. Kai suvoki, kad „Vilniaus pokeris“ buvo parašytas tokiu laikotarpiu, imi suprasti, kokia stipri Gavelis buvo asmenybė – žmogus, savyje turėjęs tiek daug laisvės.
Prof. P. Subačiaus nuomone, rašytojas kaip tik nepereina nuo vienaip mąstančio lietuvio kaimiškos sampratos prie kitokios miestietiškos – verčiau iš konsoliduotos asmenybės, kuri susitapatina su kažkuo ir tokia lieka visą gyvenimą, į tokį žmogų, kuris savyje turi daug vidinių gyventojų – įvairios patirties ir pažiūrų. „Galėtų atrodyti, lyg Gavelis žmogų mato kaip šizofreniškų savybių turinčią asmenybę. Bet jis buvo fizikas teoretikas – skaitė vadovėlius, apmąstė tai, kas nėra aiškiai apibrėžiama. Todėl darė išvadą, kad žmogus yra sudėtingas ir turėtų sudėtingai reflektuoti savo būtį. Dėl to, mano galva, ydinga manyti, kad Gavelis pereina nuo vienos tapatybės prie kitos. Tai tiesiog kitoks žmogaus suvokimo principas“, – argumentavo tekstologas. G. Michnevičiūtė atkreipė dėmesį į R. Gavelio individualumą. Pasak jos, vien iš išvaizdos buvo galima suprasti, kad jis gyveno laisvo miesto žmogaus gyvenimą dar gūdžiu sovietmečiu: „Gavelis kritikavo mūsų provincialumą. Čia kalbame ne apie miesto ir kaimo skirtį, o apie individualumą. Žmonės bijo išsiskirti, todėl yra nelaisvi. Kai suvoki, kad „Vilniaus pokeris“ buvo parašytas tokiu laikotarpiu, imi suprasti, kokia stipri Gavelis buvo asmenybė – žmogus, savyje turėjęs tiek daug laisvės.“ Gaveliškas cinizmas ir pesimizmas D. Puslys pabrėžė rašytojo cinišką ir gana pesimistišką pasaulėžiūrą, ją palygindamas su filosofo Rogerio Scrutono mintimis knygoje „Pesimizmo nauda ir klaidingos vilties pavojus“ (angl. The Uses of Pessimism: And the Danger of False Hope). „Pasak Scrutono, pesimizmas kaip tik verčia matyti visus pavojus, galinčius tykoti kelyje. Ar toks buvo ir Gavelis?“ – klausė moderatorius. „Gavelis optimizmu tikrai netryško“, – šyptelėjo G. Michnevičiūtė. Jos manymu, rašytojas pirmiausia buvo abejojantis pesimistas, kiekvieną įvykį vertinantis išskirtinai kritiškai: „Visada abejoti – tokia buvo Gavelio laikysena. Rašydamas apžvalgas „Respublikoje“, jis keldavosi labai anksti, kad kiekvienai sričiai galėtų surinkti kuo daugiau informacijos. Tai – puikus žurnalisto bruožas.“ Tokia filosofija, žurnalistės nuomone, susiformavo dėl tuometinio laiko. „1993-iaisiais nušovė žurnalistą Vitą Lingį. Šis vienas iš daugybės įvykių rodė, kad tuo metu dirbti nebuvo lengva. Manau, tokie momentai ir pradėjo Gavelį gluminti“, – svarstė redaktorė.
Turbūt Gavelį sunervino, kad valdžią galiausiai perėmė buvę komunistai. Taigi, pagalvokime – gal neatsitiktinai romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ jis susprogdina Vilnių. Jis norėjo sugriauti visas senas struktūras ir kurti naują valstybę. O to neįvyko.
J. Čerškutės teigimu, esminis R. Gavelio siekis – kad lietuviai kuo greičiau persiorientuotų į vakarietišką pasaulėžiūrą: verstų ir skaitytų Vakarų literatūrą, reflektuotų patirtas nuoskaudas. „Turbūt Gavelį sunervino, kad valdžią galiausiai perėmė buvę komunistai. Taigi, pagalvokime – gal neatsitiktinai romane „Paskutinioji Žemės žmonių karta“ jis susprogdina Vilnių. Jis norėjo sugriauti visas senas struktūras ir kurti naują valstybę. O to neįvyko“, – apie rašytojo pasaulėžiūrą kalbėjo autorė. P. Subačius prisiminė, kaip į Laisvosios Europos radiją kartą atėjo jaunieji žurnalistai – kelerius metus padirbę prie politinės medžiagos, jie patys tapo gaveliškais pesimistais. „Dabar visi suprantame, kad paprastą optimizmą skleidė tik naivuoliai. Ir Gaveliui su tokiais žmonėmis nebuvo pakeliui. Šiandien matome, kad jis buvo teisus – daug greičiau nei kiti suvokė tikrovę“, – aiškino profesorius. 
Literatūrologe Jūratė Čerškutė. Mikos Savičiūtės / festivalio „Open books“ nuotrauka Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens yra gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina rašytojo Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Ričardas Gavelis (1950–2002) – prozininkas, dramaturgas, publicistas, fizikas, vienas ryškiausių lietuviškojo postmodernizmo atstovų. Garsiausias jo romanas „Vilniaus pokeris“ (1989) sukėlė tam tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai epochinis romanas, išsiskiriantis unikalia ir detalia sovietmečio refleksija, ryškiais, kritiškai apmąstomais nacionalinės tapatybės įvaizdžiais ir lietuvybės mitų nuvainikavimu. 
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
