Poezijos knygą „Marialė“ pristačiusi G. Kazlauskaitė: „Nuo savęs nepabėgsi ir kailio neišversi“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Už lango besikeičiant dangaus spalvoms ir lietui lyg tyčia nustojus lyti, knygos pristatymas virto atviru pokalbiu, atskleidžiančiu poetės kūrybinį bei asmeninį kelią, jos santykį su tikėjimu, politika ir Švč. Mergele Marija.
Knygos pavadinimą išgirdo per radiją
Paklausta, kaip radosi knygos pavadinimas, G. Kazlauskaitė pripažino, kad kūrybinį procesą įkvėpė Mergelės Marijos figūra, o knygos pavadinimo idėja gimė išgirdus radijo laidą, kurioje menotyrininkė Tojana Račiūnaitė paminėjo žodį „Marialė“. Šis lotyniškas žodis reiškia religines knygas, kuriose pasakojama apie stebuklus, įvykusius Švč. Mergelės Marijos dėka.
„Man žodis labai patiko, todėl iškart jį užsirašiau“, – teigė knygos autorė.
Prasidėjus COVID-19 pandemijai poetė dažnai lankydavosi Bernardinų kapinėse, ten žvelgdavo į įvairias Mergelės Marijos skulptūras, ir jos vėliau tapo poezijos knygos įkvėpėjomis. „Kai kurios skulptūros štampuotos, kitos įdomesnės: viena sudužus, kita su nuskelta galva. Taip ir parašiau porą eilėraščių“, – pasakojo G. Kazlauskaitė.
Poetės Giedrės Kazlauskaitės knygos „Marialė“ pristatymas. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Poetė Giedrė Kazlauskaitė. Knygos „Marialė“ pristatymas. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Galiausiai dar didesnį norą poetei kurti sukėlė prasidėjęs karas Ukrainoje, kurį popiežius pavedė Švč. Mergelės Marijos globai prisimindamas Fatimos pranašystes. Būtent tai, pasak autorės, ir sujungė jos mintis į vientisą knygos koncepciją, – ir „Marialė“ išvydo dienos šviesą.
Knyga leido priimti Mergelę Mariją
G. Kazlauskaitė atviravo, kad ankstesniuose gyvenimo etapuose Dievo Motinos figūra jai atrodė itin tolima: „Mergelė Marija kaip moteriška figūra atrodė visiškai nutolusi nuo mano pasaulio ir nuo to, kas aš esu: nuo tapatybės, savivokos. Ji man atrodė toli esanti esybė, kuri nesusivokia, kas vyksta šešioliktame amžiuje.“
Ji kritiškai žiūrėdavo ir į tradicinį religinį modelį, kuriame dominuoja Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus, o Marija atrodo lyg pagalbinis, santūrus personažas. Tačiau šios knygos rašymas padėjo poetei gilintis į Švč. Mergelės Marijos ikonografiją ir vaizdinius, o tai leido užmegzti asmeninį ryšį.
„Su šita knyga pradėjau Mergelės Marijos link artėti, ja domėtis, stebėti“, – prisiminimais dalijosi G. Kazlauskaitė.
Man buvo svarbi keitimosi pastanga. Bet kiek ji iš tikrųjų įvyko – sunku pasakyti. Nuo savęs nepabėgsi ir kailio neišversi.
Pokyčiai yra būtini, kai tampa lengva
Nors G. Kazlauskaitės naujausia knyga „Marialė“ pasirodė po ilgos pertraukos nuo pastarosios jos knygos „Gintaro kambarys“, autorė teigė, kad ši pauzė nebuvo atsitiktinė. Tai buvo sąmoningas žingsnis, skirtas kūrybinei transformacijai.
„Man buvo svarbi keitimosi pastanga. Bet kiek ji iš tikrųjų įvyko – sunku pasakyti. Nuo savęs nepabėgsi ir kailio neišversi“, – kalbėjo ji.
Poetas, kritikas M. Burokas pritarė, kad kūryboje pokyčiai yra būtini, ypač tuomet, kai rašyti tampa nebesunku: „Reikia kažką daryti kitaip, kai atsiranda pernelyg didelis rašymo lengvumas, kai įsijungia fabrikėlis. Manau, kad Giedrė keičiasi su kiekviena savo knyga.“
Poetai Marius Burokas ir Giedrė Kazlauskaitė. G. Kazlauskaitės knygos „Marialė“ pristatymas. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Poetas Marius Burokas. Poetės Giedrės Kazlauskaitės knygos „Marialė“ pristatymas. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Net eilėraščiuose negali nepolitikuoti
Poetė neslėpė, kad politikuoti eilėraščiuose jai patinka, – politiškiausi kūriniai jos knygoje yra „Didžiausias yra Ramusis“, „Prezidento rinkimai“. Politinių eilėraščių padaugėjo prasidėjus karui Ukrainoje.
M. Buroko teigimu, G. Kazlauskaitės žvilgsnis kūryboje negailestingas, nukreiptas tiek į save, tiek į kitus. „Tai aštriausia knyga iš visų Giedrės knygų. Negailestingo švelnumo“, – reziumavo poetas.
Jis taip pat pripažino, kad G. Kazlauskaitės poezija yra nepatogi visiems, nes knygoje sudėti eilėraščiai neatitinka vienos politinės ideologijos: „Vieni randa, kaip prisikabinti prie vienų dalykų, kiti prie kitų: tokia skaudulių ir problemų litanija šie eilėraščiai kartais ir tampa. Su perbėgimais, ir žmonijos, ir savo skaudžiais taškais.“
Poetės Giedrės Kazlauskaitės knygos „Marialė“ pristatymas. Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Ištrauka iš eilėraščio „Didžiausias yra Ramusis“
Atiduodu Tėvynės idėją pabėgėliui iš Afganistano, tegul jis pasitiesia ją kaip kilimėlį, apsikloja kaip miegmaišiu.
Esu dėkinga jums, mano tėvai, už beprotybę savo galvoj – jaunystėj ten vyko svaigulinga ruja, ir niekaip nė vienas iš jūsų nenugalėjo.
Mano Heimat yra sapnai, mano Heimat yra žodžiai, iš visų vandenynų didžiausias yra Ramusis, siūbuojąs kaip Žemės pasąmonė.
Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980) – poetė, kritikė, eseistė. 2004 m. baigė lietuvių filologijos bakalauro, 2007 m. – lietuvių literatūros magistro studijas Vilniaus universitete. Buvo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė, Šiuolaikinės literatūros skyriuje rengė disertaciją „Patirties pavidalai Vinco Mykolaičio-Putino autobiografiniuose tekstuose ir kūryboje“. 2010–2024 m. buvo kultūros laikraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė – nuo 2011 m.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Jurga
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
