R. Zubovas apie M. K. Čiurlionį: „Didieji genijai pralenkia laiką ne į priekį, o į viršų“

Neįmanoma priaugti iki Čiurlionio. Yra nematomas genijų lygmuo, kurį mes suvokiame, kad jis toks yra, bet iš tikrųjų jis nėra iki galo pažįstamas nė vienam iš mirtingųjų“, – artėjant kompozitoriaus, dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ųjų gimimo metinių datai – rugsėjo 22-ajai – sako ROKAS ZUBOVAS, pianistas ir pedagogas, Vilniaus M. K. Čiurlionio namų direktorius, profesorius, M. K. Čiurlionio provaikaitis.

Anot jo, M. K. Čiurlionis išliks kaip vienas iš tų amžinųjų ženklintojų, kurie savo vizijomis kalbės kiekvienoje kartoje. „Kiekviena karta, kiekviena epocha atsineša savąjį Čiurlionio suvokimą“, – tikina R. Zubovas.

youtube.com video

Pokalbį norėčiau pradėti nuo muzikinio kūrinio, kuris nuo seno skamba mūsų kultūroje. Tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio harmonizuota lietuvių liaudies daina „Ant kalno gluosnys“. Ją skambina įvairaus amžiaus ir muzikinio meistriškumo atlikėjai – nuo muzikos mokyklos moksleivio iki profesoriaus Vytauto Landsbergio. Tačiau tokio minėto kūrinio atlikimo kaip jūsų nesu girdėjęs, turiu galvoje interpretaciją.

Kiekvieną kartą, atlikdamas vieną ar kitą kūrinį, groju skirtingai. Groju, kaip jį jaučiu tą minutę. Įrašydamas visus Čiurlionio fortepijoninius kūrinius nuolatos galvojau, kad aš ne akmenyje iškalu kūrinį, kuris visada bus toks. Pirmiausia į jį žiūriu kaip į tam tikrą momento išgyvenimą, kaip tą kūrinį girdžiu atlikimo metu.

Kai įjungiamas mikrofonas, mano talentas išeina iš kambario. Kiekvieną kartą sunku užfiksuoti tą momentą.

Čiurlionis, harmonizuodamas lietuvių liaudies dainas, siekė sujungti tradicinę lietuvių melodiką ir profesionaliosios muzikos priemones. „Ant kalno gluosnys“ yra puikus jo išskirtinio talento ir gilios meilės liaudies menui pavyzdys. Pasak muzikologo profesoriaus Vytauto Landsbergio, Čiurlionis šią dainą grojo savo mecenatui Mykolui Oginskiui 1894 metais. Tai liudija jo vieną iš ankstyvųjų liaudies dainų aranžavimo bandymų. Ši daina yra viena iš keleto, kurias Čiurlionis vėliau perharmonizavo. Ar galite patvirtinti šią istoriją?

Profesorius Vytautas Landsbergis yra didieji pečiai, už kurių rikiuojasi visų kartų čiurlionininkai. Vienas didžiausių profesoriaus nuopelnų yra tas, kad po Antrojo pasaulinio karo jis apvažiavo visą Lenkiją ir pakalbino Čiurlionį regėjusius žmones, po kruopelę surinko neįkainojamus jo biografijos duomenis.

Profesoriaus dėka mes daugiau sužinojome apie Čiurlionio gyvenimą Lenkijoje, apskritai apie visą kompozitoriaus veiklą. O ką jau kalbėti apie mokslinius profesoriaus darbus.

Jeigu profesorius sako, kad Čiurlionis grojo Mykolui Oginskiui, tai taip ir buvo. „Ant kalno gluosnys“ priskiriamas pirmiesiems išlikusiems Čiurlionio muzikinės saviraiškos ženklams.

Dainos Čiurlionio rankose išgyvena labai gražią transformaciją. Pirmosiose išlikusiose dainose „Ant kalno gluosnys“, „Sėjau rūtą, sėjau mėtą“, lopšinėje „Kas bus, močiute, kas bus“ mes girdime tarsi etnografišką prisilietimą prie dainos. Čiurlioniui buvo labai svarbus dainos senoviškumas, tradiciškumas, jis norėjo, kad ji taptų visus vienijančia muzikine švente.

1906–1907 metais Čiurlionis iš naujo prisiliečia prie tų dainų, jos tampa pasakojimais, savarankiškais muzikos kūriniais. Jis juos apipina įvairiausiais harmoniniais, emociniais ir vaizdiniais pasauliais. Dainos melodija kaip šventas daiktas visą laiką išlieka nepakitusi, o aplink ją keičiasi pasauliai.

Manyčiau, vienas ryškiausių sugrįžimų prie tos pačios dainos yra „Sėjau rūtą“. Turime autentišką 1900-aisiais Čiurlionio ranka užrašytą „Sėjau rūtą“. Ši daina žvali, smagi, tinkama šokti. 1909 metais, su žmona Sofija grįžęs į Druskininkus, Čiurlionis iš naujo prisiliečia prie šios dainos. Ji naujai pražysta, tarsi sėdėtum naktį, žiūrėtum į dangų, į žvaigždes ir niūniuotum. Čia viskas susilieja į nepaprastai dainingą, plaukiančią, švelnią, kupiną meilės ir intymumo melodiją. Manau, kūrėjui ji reiškė labai daug itin asmeniškų, gilių, subtilių išgyvenimų.

Jūs ir profesorius Vytautas Landsbergis esate iki gelmių išnagrinėję Čiurlionio kūrybą. Ar yra dar kokių nors mažiau žinomų su juo susijusių faktų, kurie jus ypač žavi ir kuriais galėtumėte pasidalinti su mūsų skaitytojais ir žiūrovais?

Su didžiuoju menu yra taip – kiekviena karta jame mato tai, kas tuo metu labiausiai rezonuoja. Tai pasakytina ir apie Čiurlionį. Manau, ne vienas iš mūsų yra pajutęs – prieini prie to paties Čiurlionio paveikslo, ir jis tau kaskart sako vis kitus dalykus. Neįmanoma priaugti iki Čiurlionio. Yra nematomas genijų lygmuo, kurį mes suvokiame, kad jis toks yra, bet iš tikrųjų jis nėra iki galo pažįstamas nė vienam iš mirtingųjų.

Čiurlionis išliks kaip vienas iš tų amžinųjų ženklintojų, kurie savo vizijomis kalbės kiekvienoje kartoje. Kiekviena karta, kiekviena epocha atsineša savąjį Čiurlionio suvokimą.

Čiurlionis išliks kaip vienas iš tų amžinųjų ženklintojų, kurie savo vizijomis kalbės kiekvienoje kartoje. Kiekviena karta, kiekviena epocha atsineša savąjį Čiurlionio suvokimą.

Šiuo metu jis yra toks, koks yra, ir mums atrodo, kad jis toks ir yra. Ateisianti nauja karta turės savo Čiurlionį.

Žodžiu, mums nereikia krimstis, jeigu nesuprantame Čiurlionio muzikos arba paveikslų, kas norėta pasakyti?

Jokiu būdu nereikia krimstis. Čiurlionio namuose mes puoselėjame požiūrį, kad prie jo kūrybos reikia prisiliesti kuo anksčiau ir drąsiau. Vaikams ir šeimoms išleidžiame knygų, kad visa šeima galėtų susitikti prie Čiurlionio knygos, prie jo biografijos, paveikslų, kad klausytų paprasčiausias, grakščiausias, romantiškiausias muzikines jo kompozicijas ir tiesiogiai, emociškai su jomis bendrautų.

Kiekviename etape mes Čiurlionį matome kitaip.

Kai kurie jo muzikiniai kūriniai, kurie skambėjo prieš šimtą metų, šiandien skamba taip pat šiuolaikiškai ar net yra pralenkę laiką. Man kartais atrodo, kad didieji genijai pralenkia laiką ne į priekį, o į viršų – iškyla virš laiko. Čiurlionio tapyboje, muzikoje aš matau kilimą į viršų – virš mūsų kasdienybės, buities, laiko skalės.

Profesoriau, ar lengva atlikti Čiurlionį?

Girdžiu daug įvairių Čiurlionio interpretacijų. Man ypač patinka užsienio atlikėjų interpretacijos. Čiurlionis paliko nemažai eskizinio lygmens kūrinių, viskas tarsi palikta ateičiai: imk, bendrauk, suprask.

Ar sunku groti Čiurlionį? Taip. Sunku. Man atrodo, labai sunku, nes jis nenorėjo kurti lengvos, paprastai atliekamos muzikos.

Šiandien Čiurlionis pasaulyje žinomas ir kaip menininkas, ir kaip muzikas. Kiek dar didesniam jo žinomumui, populiarinimui suteiks šie jubiliejiniai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metai?

Manau, pats didžiausias visų šių metų įvykis – Vilniaus oro uostui suteiktas Čiurlionio vardas. Kiekvienas čia atvykstantis žmogus dabar atskrenda į Čiurlionio šalį, Čiurlionio uostą. Aš visiems sakau, kad oro uostą mes pakėlėme į nacionalinį lygmenį, suteikėme jam didžiausios nacionalinės vertybės vardą.

Čiurlionio žinomumą pasaulyje augina tai, kad kiekvienas žmogus pamato vieną kitą jo paveikslą, užrašytą mintį. Tokios Čiurlionio kūrybos sklaidos po pasaulį dar nėra buvę. Tai didžiulis visų mūsų pastangų vaisius. Mes esame ant slenksčio, kad Čiurlionis bus pripažintas pasaulio kultūros fenomenu.

Mūsų pokalbį norėčiau baigti primindamas vieną iš ženklų, apie kuriuos jūs kalbėjote. Druskininkų miesto erdvėje eksponuojamas Čiurlionio mėgstamiausias žodis „Nepyk“. Apie tai kalba proginiai leidiniai ir ženklelis „Nepyk“. Ką jums asmeniškai reiškia šis prosenelio mėgtas žodis, kiek šiandien mūsų santykiuose jis svarbus?

Čiurlionis šiandien aktualus įvairiais aspektais. Galvojant apie šiandienos pasaulį, koks jis susipriešinęs, kiek jame smurto, agresijos, neapykantos, Čiurlionio žodis „Nepyk“ galėtų tapti svarbiu ženklu visam pasauliui. Čiurlionis ieškojo bendrystės, grožio, harmonijos. Čia jis iškyla į globalų lygį.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama