Parodą „Kisdama rymo“ pristačiusi menininkė A. Anglickaitė: paradoksas yra geriausia forma nusakyti tai, kas nenusakoma
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Ši paroda – tai jautrus pasinėrimas į laiko, cikliškumo ir amžinųjų paradoksų tyrinėjimą.
A. Anglickaitė kviečia į kelionę, kurioje susikerta cikliškumas ir linijiškumas, statika ir nuolatinis judėjimas. Tai paroda, kurioje analoginė fotografija, videofilmai ir piešiniai leidžia tyrinėti laiko, prigimties ir kūrybos paradoksus.
Pasak menininkės, ji sąmoningai atsisako tiesmuko naratyvo, vietoj to pasirinkdama minimalistinius pasikartojančius elementus, kurie sudaro tekstūros sodrumą.
Paroda – kaip pasaka be galo
Parodos kūrybine ašimi tapo senovės graikų filosofo Herakleito idėja, kad viskas kinta, bet kartu lieka taip pat – taip darbuose gimė savotiškas dialogas su laiku. Užuot pasirinkusi įprastą linijinę laiko sampratą, menininkė atsigręžia į ciklinį judėjimą.
„Pati ekspozicija sudėliota taip, kad viskas prasideda nuo visiškai juodos spalvos, tada šviesėja visiškai baltos link ir grįžta vėl į juodą“, – apie ciklą pasakoja menininkė.
Šis judėjimas ratu yra tarsi kelionė per kūrinius, neturinčius aiškios pradžios ar pabaigos. „Tu gali įeiti bet kuriuo momentu, nes yra padarytas loopas (liet. „kilpa“), kad pasaka galėtų tęstis be galo“, – teigia ji.
Akvilės Anglickaitės paroda „Kisdama rymo“ Radvilų rūmų dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka
Parodoje pabrėžiamas ir sugrįžimo motyvas. Tai ne tik grįžimas prie ciklinio laiko, bet ir atsigręžimas į kūrybos ištakas. A. Anglickaitė atsisakė skaitmeninių technologijų ir savo darbus kūrė naudodama tik analoginę fotografiją. Pasak jos, tokiu būdu buvo siekiama grįžti į laikus, kai menininkams pakakdavo tik popieriaus ir cheminių preparatų menui sukurti.
„Man buvo įdomu grįžti ir pasižiūrėti, ar šiandien tai veikia“, – sako ji.
Įkvėpimo šaltiniu tapo Renesanso epocha
Įkvėpimo parodai menininkė sėmėsi iš vokiečių renesanso tapytojo Albrechto Dürerio. „Šis žolės kupstas man labai primena Dürerio paveikslą, kuris taip pat vadinasi „Žolės kupstas“, – aiškina menininkė.
XV a. kūrinys jai tapo atspirties tašku, leidžiančiu sugrįžti į Renesanso epochą, kai menininkai pradėjo tyrinėti gamtą ir žmogų.
„Visi tapė religinius siužetus, kaip ir Düreris, bet kažkodėl vienu metu jam pasirodė, kad reikia nupiešti ir tą žolės kupstelį“, – savo įkvėpimo šaltiniu ir paralele su Renesanso epocha dalinasi A. Anglickaitė.
Akvilės Anglickaitės paroda „Kisdama rymo“ Radvilų rūmų dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka
Visi darbai, nors ir yra statiški, atgyja tik tuomet, kai žiūrovas juda, eina ratu.
Nusakyti tai, kas nenusakoma
Parodos pavadinimas „Kisdama rymo“ yra Herakleito Panta Rei vertimas ir reiškia paradoksą: „Panta Rei – tai du priešingi veiksmai, kurie susitelkia į vieną sakinį, kuris tarsi turėtų paaiškinti, kaip viskas yra.“
Šis teiginys sujungia du priešingus veiksmus – judėjimą ir ramybę. A. Anglickaitė teigia, kad būtent paradoksas yra geriausia forma, galinti nusakyti tai, kas nenusakoma.
„Dažniausiai tada, kai nežinai, kaip pasakyti tiesiai ir aiškiai arba kaip apibūdinti tai, kas yra nenusakoma, – geriausia forma tampa paradoksas. Arba dvi prieštaringos sąvokos, sudėtos į vieną visumą“, – sako menininkė.
Akvilės Anglickaitės paroda „Kisdama rymo“ Radvilų rūmų dailės muziejuje. Gintarės Grigėnaitės / LNDM nuotrauka
A. Anglickaitės paroda – tai kvietimas patirti laiką, suprasti paradoksus ir patiems ieškoti atsakymų į klausimus, ką ir kaip gali kalbėti sustingę bei judantys vaizdai.
Parodą „Kisdama rymo“ galima pamatyti Radvilų rūmų dailės muziejuje iki spalio 12 d.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Jurga
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
