Kunigas J. M. Goštautas OP apie savo knygą „Susitikimas“: tai nėra kelionės vadovėlis – vandenyne kiekvienas kuria savo jūrlapį
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Leidyklos „Magnificat leidiniai“ pristatyme rašoma: „Daug tikinčiųjų išgyvena maldą kaip sausą, formalią praktiką. Ši knyga kviečia į maldą pažvelgti kaip į gyvybės šaltinį, per kurį žmogus susitinka su gyvuoju Dievu. Remdamasis Bažnyčios šventųjų liudijimais ir gyvąja tradicija, asmenine maldos patirtimi, autorius giliai ir įtaigiai apmąsto maldą kaip vidinio gyvenimo slėpinį. Kiekvienas skyrius yra sustojimas, pažymėtas asmeniniu Dievo artumo išgyvenimu, abejonėmis ir atradimais – kaip nebylus paraginimas išdrįsti leistis į savo autentišką maldos kelią.“
Pirmasis viešas knygos pristatymas įvyko vakar, rugsėjo 14 d., Didžiuosiuose Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje, o šiandien su ja supažindiname dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojus ir žiūrovus.
youtube.com video
Tai pirmoji jūsų parašyta knyga. Kaip šalia didelio, intensyvaus darbo radote laiko užsiimti kūryba, tapote rašytoju?
Manęs dažnai klausia, kaip aš visur suspėju. Atsakau paprastai: „Kadangi niekur nespėju, todėl visus darbus pasidarau.“ Žmonės dažnai sako, kad neturi laiko. Manau, jie turi laiko, tik pernelyg sukoncentravę dėmesį į pačią laiko neturėjimo mintį.
Ši knyga yra ilga kelionė. Dėliodamas jos skyrelius pamačiau, kad vienas seniausių skyrelių parašytas 2013 metais. Taigi knygos gimimo procesas prasidėjo prieš dvylika metų.
Kodėl jūs apskritai ėmėtės knygos „Susitikimas“? Tai buvo ilgai brandinta mintis ar staiga kilo įkvėpimas?
Minties apie knygą neturėjau. Paprastai mėgstu užsirašyti dalykus, kuriuos išgyvenu – ar tai būtų malda, ar susitikimai su žmonėmis, dvasinės patirtys. Dažniausiai tai sugula popieriuje – mintys, idėjos; gimsta iš vidinės laikysenos – rašau norėdamas turėti atsiminimą. Ši knyga yra tokio proceso vaisius, į rinkinį susidėliojo daugybė meditacijų, apmąstymų, įvairiausių minčių, ir taip gimė knyga.
Broli Jokūbai, kiek knygoje „Susitikimas“ yra bendrų teologinių apmąstymų ir kiek gilios bei turtingos jūsų asmeninės patirties?
Giliausi teologiniai apmąstymai, kad ir kokie jie būtų, man turi kalbėti. Jie turi pereiti per mano vidų, per širdį. Tai reikalinga, kad visa tai galėčiau perduoti, padovanoti tam, kuriam to reikės.
Ar rašant šią knygą teko kai kuriuos dalykus, susitikimus išgyventi tarsi iš naujo?
Tikrai teko. Kai kurie skyreliai, kai kurios mintys užrašyti kaip tam tikros patirties šešėliai. Reikėjo iš naujo sugrįžti į tą momentą ir viską sudėlioti į rišlų tekstą – iš naujo pergyventi tas patirtis, kad galėčiau kuo aiškiau jas aprašyti ir dovanoti skaitytojams.
Br. Jokūbo Marijos Goštauto OP knyga „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.). Br. Mykolo Ferenco OFM Cap. nuotrauka
Mūsų skaitytojams, žiūrovams dovanojate ilgai brandintą ir jau įgyvendintą kūrinį – knygą „Susitikimas“. O kokią žinutę siunčiate kiekvienam asmeniškai? Juk gyvename sekuliarizuotoje visuomenėje, kurioje į daugelį dalykų žiūrima gana skeptiškai.
Iš anksto konkrečios minties nebuvo, bet ji savaime susidėliojo knygoje. Šiandien daug kalbama apie santykius – draugų, šeimos, tėvų ir vaikų. Manau, kad labai svarbu remtis santykiais. Ar santykis su Dievu įsirašo į šį kontekstą, ar ne? Skaitydamas savo paties knygą tarsi bandau parodyti, kad visi mūsų kasdieniai santykiai turi atsiremti į kokį nors amžiną pagrindą. Tas amžinas pagrindas gali būti susitikimas – santykis, kurį aš kuriu su Dievu.
Nors Dievas nėra mano brolis ar draugas, kurį kasdien sutinku, aplankau ir su kuriuo pasikalbu, bet tas santykis kuriasi per mano atvirumą Dievo realybei. Ir ten yra visko... Jeigu mano santykis su Dievu kuriamas tik vertikaliai per formalią maldą, tai jis ir liks formalus, tarsi skambutis gydytojui dėl kokio nors reikalo. Tačiau santykis su Dievu yra kur kas giliau. Tai patys giliausi mano vidinio gyvenimo procesai – šaltinio paieškos, su šešėliais ir gelmėmis, su čiurlenimu, kurį vos vos girdžiu, bet noriu jį sekti. Santykis su Dievu yra apie tai.
Aš noriu parodyti – jeigu savo gyvenimo santykius kuriame pasikliaudami Dievu, tai yra labai daug. Tai mus sustiprina, praturtina, netgi tuos santykius, kuriuos išgyvename kasdienybėje su kitais žmonėmis.
Atverskime knygą ir skaitykime. „Krikščioniška malda yra nuobodi ir sausa, nesuteikianti pilnatvės! Ne kartą tokį pasakymą esu girdėjęs net iš pačių uoliausių krikščionių. Ir tai mane glumina“, – rašote savo knygoje. Ar gali būti, kad žmogus apie maldą taip sausai galvotų?
Mums, krikščionims, katalikams, malda yra kaip konkreti praktika – ryto, vakaro malda, malda prieš valgį, po valgio, Rožinio malda, Kryžiaus kelias... Iš šių maldų galima pasisemti daug gerų dalykų, bet maldos pamatas turi būti gilesnis.
Šią mintį užrašyti mane paskatino patirtis iš susitikimų su žmonėmis, kurie pradėjo ieškoti maldos gelmės Rytų meditacijose – budistinėse, tao ir kitose vidinio sąmoningumo praktikose. Knygoje aš puslapis po puslapio siekiu parodyti, kad tos meditacijos nėra santykis, jos nėra susitikimas su gyvuoju Dievu.
Mūsų Bažnyčios šventųjų patirtis liudija, kad Dievas yra šalia, Jis keičia mūsų gyvenimą, jeigu aš Jį įsileidžiu, sutinku visose savo gyvenimo patirtyse – jeigu Jį kviečiu į savo gyvenimo patirtis.
Per visą knygą tarsi gija eina mintis, kad malda keičia mūsų gyvenimą – ar tai norėjote pasakyti?
Tikrai taip. Tik tai vienu metu yra ir pranašumas, ir galbūt stabdis kai kuriems žmonėms, kurie paims į rankas šią knygą, nes, kaip minėjau, malda dažnai suvokiama kaip konkreti praktika, konkretūs kartojami žodžiai, veiksmai. Bet malda yra susitikimas, todėl ir knygą pavadinau ne „Malda“ ar „Kontempliacijos gelmėmis“, dar kaip nors panašiai, bet „Susitikimu“.
Br. Jokūbas Marija Goštautas OP savo knygos „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.) pristatymo Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje metu 2025 m. rugsėjo 14 d. Ritos Bagdonaitės nuotrauka
Broli Jokūbai, savo knygoje „Susitikimas“ jūs pateikiate ir naudingų patarimų. Ko pamokytumėte tuos, kurie pradeda maldos praktiką?
Knygoje yra nemažai pavyzdžių, bet esminis dalykas – būti Dievo akivaizdoje. Aiškiausias to buvimo pavyzdys – iš Arso klebono (šv. Jono Marijos Vianėjaus) istorijos, kai jis kasdien matydavo vieną kaimietį, savo parapijietį, kuris ateidavo į tuščią bažnyčią ir tiesiog būdavo tyloje. Kartą jam išeinant iš bažnyčios Arso klebonas paklausė, ką jis ten veikia. Žmogus atsakė, kad meldžiasi. Kaip? Jis nelaikydavo rankose nei maldaknygės, nei rožinio, jo lūpos nekrutėdavo... Žmogus atsakė: „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane.“
Br. Jokūbas Marija Goštautas OP savo knygos „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.) pristatymo Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje metu 2025 m. rugsėjo 14 d. Donato Pranckevičiaus nuotrauka
Pirmasis viešas jūsų knygos pristatymas – Šiluvos atlaiduose, o kada laukti susitikimo Vilniuje?
Pirmąjį susitikimą Vilniuje, mūsų vienuolyno Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, planuojame spalio 10 dieną 19 valandą. Tai bus Lukiškių Dievo Motinos atlaidų (spalio 10–12 d.) pradžia. Po vakaro šv. Mišių susitiksime ir pasikalbėsime apie šią knygą.
Leidykla nusiteikusi keliauti ir pristatyti knygą skaitytojams. Dar prieš pristatymą mūsų vienuolyne spalio 5-ąją bus pristatymas mano gimtinėje – Telšiuose, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, po 12 valandos šv. Mišių. Spalio 6 dieną 18 valandą – Utenos miesto bibliotekoje, spalio 17 dieną 16 valandą – Zarasų mieto bibliotekoje.
Tokia bus pradžia – keliausime į susitikimus.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Br. Jokūbo Marijos Goštauto OP knyga „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.). Br. Mykolo Ferenco OFM Cap. nuotrauka
Mūsų skaitytojams, žiūrovams dovanojate ilgai brandintą ir jau įgyvendintą kūrinį – knygą „Susitikimas“. O kokią žinutę siunčiate kiekvienam asmeniškai? Juk gyvename sekuliarizuotoje visuomenėje, kurioje į daugelį dalykų žiūrima gana skeptiškai.
Iš anksto konkrečios minties nebuvo, bet ji savaime susidėliojo knygoje. Šiandien daug kalbama apie santykius – draugų, šeimos, tėvų ir vaikų. Manau, kad labai svarbu remtis santykiais. Ar santykis su Dievu įsirašo į šį kontekstą, ar ne? Skaitydamas savo paties knygą tarsi bandau parodyti, kad visi mūsų kasdieniai santykiai turi atsiremti į kokį nors amžiną pagrindą. Tas amžinas pagrindas gali būti susitikimas – santykis, kurį aš kuriu su Dievu.
Nors Dievas nėra mano brolis ar draugas, kurį kasdien sutinku, aplankau ir su kuriuo pasikalbu, bet tas santykis kuriasi per mano atvirumą Dievo realybei. Ir ten yra visko... Jeigu mano santykis su Dievu kuriamas tik vertikaliai per formalią maldą, tai jis ir liks formalus, tarsi skambutis gydytojui dėl kokio nors reikalo. Tačiau santykis su Dievu yra kur kas giliau. Tai patys giliausi mano vidinio gyvenimo procesai – šaltinio paieškos, su šešėliais ir gelmėmis, su čiurlenimu, kurį vos vos girdžiu, bet noriu jį sekti. Santykis su Dievu yra apie tai.
Aš noriu parodyti – jeigu savo gyvenimo santykius kuriame pasikliaudami Dievu, tai yra labai daug. Tai mus sustiprina, praturtina, netgi tuos santykius, kuriuos išgyvename kasdienybėje su kitais žmonėmis.
Atverskime knygą ir skaitykime. „Krikščioniška malda yra nuobodi ir sausa, nesuteikianti pilnatvės! Ne kartą tokį pasakymą esu girdėjęs net iš pačių uoliausių krikščionių. Ir tai mane glumina“, – rašote savo knygoje. Ar gali būti, kad žmogus apie maldą taip sausai galvotų?
Mums, krikščionims, katalikams, malda yra kaip konkreti praktika – ryto, vakaro malda, malda prieš valgį, po valgio, Rožinio malda, Kryžiaus kelias... Iš šių maldų galima pasisemti daug gerų dalykų, bet maldos pamatas turi būti gilesnis.
Šią mintį užrašyti mane paskatino patirtis iš susitikimų su žmonėmis, kurie pradėjo ieškoti maldos gelmės Rytų meditacijose – budistinėse, tao ir kitose vidinio sąmoningumo praktikose. Knygoje aš puslapis po puslapio siekiu parodyti, kad tos meditacijos nėra santykis, jos nėra susitikimas su gyvuoju Dievu.
Mūsų Bažnyčios šventųjų patirtis liudija, kad Dievas yra šalia, Jis keičia mūsų gyvenimą, jeigu aš Jį įsileidžiu, sutinku visose savo gyvenimo patirtyse – jeigu Jį kviečiu į savo gyvenimo patirtis.
Per visą knygą tarsi gija eina mintis, kad malda keičia mūsų gyvenimą – ar tai norėjote pasakyti?
Tikrai taip. Tik tai vienu metu yra ir pranašumas, ir galbūt stabdis kai kuriems žmonėms, kurie paims į rankas šią knygą, nes, kaip minėjau, malda dažnai suvokiama kaip konkreti praktika, konkretūs kartojami žodžiai, veiksmai. Bet malda yra susitikimas, todėl ir knygą pavadinau ne „Malda“ ar „Kontempliacijos gelmėmis“, dar kaip nors panašiai, bet „Susitikimu“.
Tai, kad mes išgyvename sunkiausias, ribines gyvenimo patirtis ir po to vėl viskas susiklosto gerai, yra ženklai, jog vis dėlto kažkas laiko man ranką ant peties. Tai aš vadinu gyvuoju Dievu.Rašote: „Dievas prisiliečia prie kiekvieno skirtingai, unikaliai, nes mūsų gyvenimai yra skirtingi, mūsų istorijos yra skirtingos, kiekvieno mūsų kelias yra vis kitoks.“ Ar kiekvienas skaitantis šią knygą turi tai pajausti? Tai yra mano kvietimas kiekvienam pažvelgti į savo gyvenimą, patirtis ir pamatyti, ar jose buvo kažkas, kas tarsi laikė man ranką ant peties. Tai, kad mes išgyvename sunkiausias, ribines gyvenimo patirtis ir po to vėl viskas susiklosto gerai, yra ženklai, jog vis dėlto kažkas laiko man ranką ant peties. Tai aš vadinu gyvuoju Dievu. Kartais susirūpinusios mamos ir močiutės jūsų klausia, kaip pritraukti į Bažnyčią vaikus ir anūkus. „Pamokslai ir prievarta neveiksmingi – tai tiesa. Reikia prakalbinti pamatinį troškimą, kurį nešiojasi kiekvienas, nors kai kas jį yra užkasęs giliai savo širdies žemėje“, – rašote jūs. Tai kaip prakalbinti tą pamatinį troškimą, kurį visi turime, tik nemokame pasinaudoti? Ši mintis gimė iš pokalbių, kuriuose dažnai buvo klausiama, kaip priversti vaikus eiti į bažnyčią. Neįmanoma priversti vaikų ar anūkų eiti į bažnyčią. Aš pats iš vaikystės tai prisimenu – mus su broliu močiutė taip pat versdavo eiti į bažnyčią, ir mums tai labai nepatikdavo. Kartais į ją netgi neidavome – nusipirkdavome saldainių ir valgydavome prie ežero, kol baigdavosi Mišios. Bet labiausiai iš vaikystės įstrigo prisiminimai, kaip namuose močiutė pasiėmusi rožinį meldžiasi. Labiausiai mane palietė tokie dalykai kaip susitikimai su žmonėmis, kurie turi vidinį gyvenimą, meldžiasi, arba per atlaidus matomi žmonės, kurie nesidemonstruodami susikaupę meldžiasi – tiesiog būna maldoje. Toms susirūpinusioms mamoms ir močiutėms patariu pirmiausia melstis ir leisti savo vaikams daryti klaidas, bet melsti Dievą, kad juos apsaugotų nuo mirtinų klaidų. Ateis laikas, ir galbūt jiems prieš akis iškils besimeldžiančios mamos, močiutės ar tėčio paveikslas, jie susimąstys, kad tai yra kažkas tikra, ir norės patys pamėginti. Tos mamos ir močiutės, paklaustos, kur buvo Dievas jų gyvenime, kai jos buvo jauno amžiaus, dažniausiai atsako, kad Jo nebuvo. Tai kodėl jūs norite priversti savo vaikus eiti į bažnyčią? Taip, yra nuostabių šeimų, kuriose vaikai užauga tikintys nuo mažens, bet tai yra tarsi aukso gabalėliai – reti grynuoliai. Dažniausiai žmogui tai nerūpi iki tam tikro momento, kai jis pats atranda Dievą.
Br. Jokūbas Marija Goštautas OP savo knygos „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.) pristatymo Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje metu 2025 m. rugsėjo 14 d. Ritos Bagdonaitės nuotrauka
Broli Jokūbai, savo knygoje „Susitikimas“ jūs pateikiate ir naudingų patarimų. Ko pamokytumėte tuos, kurie pradeda maldos praktiką?
Knygoje yra nemažai pavyzdžių, bet esminis dalykas – būti Dievo akivaizdoje. Aiškiausias to buvimo pavyzdys – iš Arso klebono (šv. Jono Marijos Vianėjaus) istorijos, kai jis kasdien matydavo vieną kaimietį, savo parapijietį, kuris ateidavo į tuščią bažnyčią ir tiesiog būdavo tyloje. Kartą jam išeinant iš bažnyčios Arso klebonas paklausė, ką jis ten veikia. Žmogus atsakė, kad meldžiasi. Kaip? Jis nelaikydavo rankose nei maldaknygės, nei rožinio, jo lūpos nekrutėdavo... Žmogus atsakė: „Aš žiūriu į Jį, o Jis žiūri į mane.“
Kad ir kiek mes būtume užsiėmę, vis dėlto galime dieną rasti dvi minutes taip nurimti, pasakyti: „Dieve, aš esu priešais Tave, žvelgiu ieškančiomis akimis, bet žinau, kad Tu mane matai. Laukiu Tavęs.“ Nuo to viskas prasideda.Kad ir kiek mes būtume užsiėmę, vis dėlto galime dieną rasti dvi minutes taip nurimti, pasakyti: „Dieve, aš esu priešais Tave, žvelgiu ieškančiomis akimis, bet žinau, kad Tu mane matai. Laukiu Tavęs.“ Nuo to viskas prasideda. Mane suintrigavo jūsų parašyta mintis: „Taip gali atsitikti, nes esama dvasinių gyvenimų, suręstų ant klaidingos intelektualinės kontempliacijos pamato, o ši yra tik gražių apmąstymų, bet ne Dievo meilės vaisius.“ Gal galėtumėte šią mintį praplėsti? Į šią mintį sudedu daug dalykų. Juose yra net labai pamaldūs Dievo įvaizdžiai – pavyzdžiui, intelektualinė struktūra, kad Dievas yra teisėjas. Ši idėja yra teisinga ir iškyla iš Šventojo Rašto, bet jeigu mano mintis sukoncentruota tik į tai, kad Dievas yra teisėjas, tada ir mano santykis su Dievu konstruojamas kaip su teisėju. Aš pradedu bylas, rašau skundus, skundžiu tuos, kuriuos reikia teisti. Dievą matau kaip teisėją, kuris teisia kiekvieną mano gyvenimo žingsnį. Tai pavojinga. Dievo Apvaizda mane mato, bet ar Dievas visada yra teisėjas? Arba Dievas policininkas, – aš žinau, kam reikia duoti „bananų“ – tik paklausk manęs. Arba Dievas bankininkas, kuris man duoda visokių gėrybių, suteikia lizingą. Bet tai nėra santykis su Dievu. Jeigu šitaip grindi santykį su Dievu, tai kiek kartų per dieną skambini savo gydytojui arba policijai? Jeigu mano santykis su Dievu yra kaip su funkcionieriumi, tai niekada nebus susitikimas – tai bus tik pareigos, kurias aš Jam suteikiu. Ir blogiausias dalykas – kai Dievas šių pareigų nevykdo... Dar viena graži mintis iš jūsų knygos: „Dvasinis augimas yra kelionė, į kurią mus šaukia Dievas. Galime rasti kelio, jo etapų ar krypties panašumų, bet šį kelią eina kiekvienas unikaliu Dievo skirtu būdu.“ Taip. Ši mintis yra viena svarbiausių mano dvasiniame gyvenime ir susitikimuose su žmonėmis, kurie kuria maldos santykį, ieško Dievo. Man atrodo, tai popiežiaus Benedikto XVI mintis: „Kiek yra žmonių, tiek yra kelių pas Dievą.“ Visi eina skirtingais keliais, bet viena kryptimi. Sakoma, kad nežinome, iš kur Šventoji Dvasia ateina ir kur nueina, bet jeigu patiki savo gyvenimą, savo patirtis Šventajai Dvasiai, Ji neša tave Dievo link ir nuneš. Ši knyga yra apie tai, kaip aš mąstau. Tai nėra vadovėlis, kaip ir kur jūs turite keliauti. Įvade sakau, kad tai dvasinė kelionė – kaip plaukimas laivu: aš kažkur sustoju, išmetu inkarą, palieku plūdurą, nes toje vietoje radau gelmę – gal kitas plaukdamas pro šalį sustos pažiūrėti, kas ten yra. Vandenynas yra platus, ir kiekvienas kuria savo jūrlapį. Tikiuosi, mūsų visų kryptis yra ta pati – ieškoti Dievo ir susitikti su Juo Amžinybėje.
Br. Jokūbas Marija Goštautas OP savo knygos „Susitikimas“ („Magnificat leidiniai“, 2025 m.) pristatymo Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaiduose Šiluvoje metu 2025 m. rugsėjo 14 d. Donato Pranckevičiaus nuotrauka
Pirmasis viešas jūsų knygos pristatymas – Šiluvos atlaiduose, o kada laukti susitikimo Vilniuje?
Pirmąjį susitikimą Vilniuje, mūsų vienuolyno Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje, planuojame spalio 10 dieną 19 valandą. Tai bus Lukiškių Dievo Motinos atlaidų (spalio 10–12 d.) pradžia. Po vakaro šv. Mišių susitiksime ir pasikalbėsime apie šią knygą.
Leidykla nusiteikusi keliauti ir pristatyti knygą skaitytojams. Dar prieš pristatymą mūsų vienuolyne spalio 5-ąją bus pristatymas mano gimtinėje – Telšiuose, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčioje, po 12 valandos šv. Mišių. Spalio 6 dieną 18 valandą – Utenos miesto bibliotekoje, spalio 17 dieną 16 valandą – Zarasų mieto bibliotekoje.
Tokia bus pradžia – keliausime į susitikimus.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
