Kaukolės kaip patirties ir išgyvenimų simbolis. Pokalbis su dailininku G. Makarevičiumi

Gintaras Makarevičius – vienas ryškiausių Lietuvos scenografų, kūręs scenografiją tokiems spektakliams kaip režisieriaus Oskaro Koršunovo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2011 m.), „Mūsų klasė“ (režisierius O. Koršunovas, dramaturgas Tadeuszas Słobodzianekas, Klaipėdos dramos teatras, 2015 m.), o tapybos lauke prisistatė 2016-aisiais Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas“ su paroda „Pasidavimas“. Dailininkas atvirauja – scenografija – tai kolektyvinis darbas, į jį įsitraukia daugelis kūrėjų, o tapyba išlieka asmeniška, intymiausia kūrybos forma. „Būtent to ilgainiui man pradėjo stigti“, – tikina jis. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su G. Makarevičiumi – apie meną, kuriamą iš pasąmonės gelmių. Gintaro Makarevičiaus paroda „Apkabink save manimi“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mikos Savičiūtės nuotrauka Esate teigęs, kad parodos darbai buvo sukurti dar nežinant, kaip atrodys galutinis variantas. Ar dažnai taip kuriate? Iš tikrųjų tai sudėtingas procesas. Kiekvienas menininkas turi tam tikrą asmeninę kūrybos alchemiją, kuri vienaip ar kitaip jam pasiteisina. Kadangi esu studijavęs tapybą, galiu nutapyti bet kokios stilistikos paveikslą – tiek realistinį, tiek visiškai kitokį. Man kūryba pirmiausia yra atradimas. Šiais darbais ir siekiau ieškoti naujų kelių – taip galiu valdyti kūrybos procesą ir kartu išlikti atviras. Spontaniška raiška man įdomiausia: tapydamas tai, ką tuo metu jaučiu, o ne ką buvau iš anksto suplanavęs, atrandu įvairiausių dalykų, slypinčių kažkur pasąmonėje. Tokiu būdu dirbti labai įdomu: tuomet nesijaučiu tik savo minčių iliustratorius, veikiau – pasąmonės tyrinėtojas. Paminėjote, kad tokius darbus sunkiausia rodyti viešai. Kodėl? Rinkdamas darbus parodai visada atsižvelgiu į bendrą kontekstą – kaip jie dera tarpusavyje ne tik estetiškai, bet ir turinio prasme. Todėl kai kurių tenka atsisakyti. Kita priežastis – kai kurie kūriniai man yra labai asmeniški. Viena vertus, man svarbu kalbėti apie dalykus, kurie man reikšmingi, tačiau kartais sunku peržengti asmenines ribas. Tad būna, kad nesu pasiruošęs juos rodyti viešai. Kai tapau, sau leidžiu viską. Būdamas vienas galiu pasinerti į įvairiausias mintis. Tačiau rengiant parodą tenka galvoti, kas šiuos darbus matys. Todėl tam tikra savicenzūra neišvengiama. Kartais nutinka ir taip, kad kai kurių darbų nenoriu rodyti, bet juos atrenka kuratoriai – tada reikia tartis. Manau, tai pažįstama daugeliui menininkų. Gintaro Makarevičiaus paroda „Apkabink save manimi“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mikos Savičiūtės nuotrauka Gintaro Makarevičiaus paroda „Apkabink save manimi“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mikos Savičiūtės nuotrauka Šioje parodoje daug natūralių, neryškių tonų. Kaip rinkotės spalvas? Iš vienos pusės, šias spalvas galima laikyti mūsų egzistenciniais akcentais, įsigėrusiais į tapatybę – žiemos pabaigos ar pavasario pradžios purvas yra kažkuo labai lietuviškas. Jis ateina iš vaikystės kartu su melancholijos pojūčiu. Iš kitos pusės, tai – tapybos proceso padarinys. Visi darbai tapyti keliais seansais, tai reiškia, kad kiekvieną jų galėjau visiškai pakeisti. Tokiu būdu eidamas vis gilyn ir maišydamas spalvas priėjau prie tokios monochrominės moduliacijos. Ši pridususių spalvų gama man labai artima – ją nesąmoningai atradau jau seniai. Šiuose pustoniuose subtiliai skamba kiti niuansai, papildomos potemės. Jie primena mūsų intuityvias mintis: galvodamas apie viena, staiga pajunti prabėgantį naują minties šešėlį. Manau, tai geriausiai atsiskleidžia šioje spalvų gamoje. Gintaro Makarevičiaus paroda „Apkabink save manimi“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mikos Savičiūtės nuotrauka Be spalvų, kitas bendras parodos bruožas yra kaulai, griaučiai. Kaip jie atsirado jūsų kūryboje? Esu sukūręs daug darbų, kuriuose yra kaukolės. Priežasčių turbūt ne viena, bet, spėju, pagrindinė susijusi su asmenine patirtimi. Man teko būti šalia mirštančio žmogaus. Šis mirties dvelksmas pakeitė ligtolinę mano pasaulėjautą. Todėl kaukolės tapo šių išgyvenimų simboliu. Įdomu, kad tapydamas figūrą ar veidą, gilindamas vaizdą galiausiai priartėju prie kaulų. Tai turbūt natūraliai kyla iš mano išgyvenimų, ir aš sąmoningai to nestabdau – tiesiog ištapau. Dažniausiai tokių darbų neeksponuoju. Tačiau kai parodžiau juos kuratorei, ji panoro juos įtraukti į parodą. Galiausiai juos pamatęs bendroje ekspozicijoje suvokiau, kad jie atveria kitą prasmę – barokiško vanito simboliką – tuštybių tuštybės, beprasmybės ir žmogiškų pastangų ribotumo idėją.

Tai mano emocijų ir potyrių išraiška. Keičiantis gyvenimui, tai, kas anksčiau buvo svarbu, palaipsniui praranda prasmę, to vietą užima kiti dalykai.

Svarbu ir tai, kaip šie darbai nutapyti. Mano manymu, jie sukurti ne gąsdinti žiūrovą. Tai mano emocijų ir potyrių išraiška. Keičiantis gyvenimui, tai, kas anksčiau buvo svarbu, palaipsniui praranda prasmę, to vietą užima kiti dalykai. Tai atspindi ir darbų pavadinimai – pavyzdžiui, „Tirpstanti žiema“. Tai apie šaltas gilias žiemas, kurias dar prisimenu iš vaikystės. Tokių nebeliko. Taigi šie darbai yra tam tikra besikeičiančio gyvenimo refleksija. Manau, tapyba visuomet veikia keliais lygmenimis. Pirmasis – tai, kas vaizduojama: tam tikra semantinė ar simbolinė reikšmė. Antrasis – kaip tai padaryta: kaip nutapyta, kokią nuotaiką skleidžia spalvos. Šis lygmuo jau yra simbolio interpretacija. Kai abu sujungiame, galime pajusti darbo visumą. O kaip suprasime – priklauso nuo mūsų. Gintaras Makarevičius, „Tirpstanti žiema“. Paroda „Apkabink save manimi“ Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“. Mikos Savičiūtės nuotrauka Jus geriau pažįstu kaip scenografijos kūrėją nei kaip dailininką. Kaip nusprendėte grįžti prie tapybos? Iš tikrųjų grįžau jau seniai – parodose su tapybos kūriniais dalyvauju nuo 2016-ųjų. Tai mano paralelinė kūryba, ir jos man labai trūko. Scenografija yra kolektyvinis darbas, susidedantis iš daugybės grandžių. Tavo idėja turi pereiti daugelį filtrų – pirmiausia režisieriaus, tuomet jau ir ekonominį, ar tai apskritai įmanoma sukurti. Tapyba – visai kas kita. Ji yra tavo kūryba nuo pradžios iki galo, pati intymiausia jos forma. Būtent to ilgainiui man pradėjo stigti. Dar sugrįšiu prie pavadinimo – „Apkabink save manimi“. Ką jis reiškia? Iš tiesų tai vieno darbo pavadinimas. Tačiau dėl savo minties jis puikiai tiko ir parodai. Ši ekspozicija, nors jos taip oficialiai nevadinu, yra jubiliejinė – tam tikras mano kelio peržvelgimas: kas buvo reikšminga, kas pasikeitė, o kas nutolo. Galiausiai supratau, kad svarbiausias viso mano kelio dėmuo yra menas. Jis mane lydi nuo vaikystės – visada kūriau, piešiau, lipdžiau. Dėl jo tapau tuo, kas esu. Šis pavadinimas simbolizuoja ir mano kvietimą apkabinti žiūrovą menu. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama