L. Donskio pranašystės stebina ir šiandien. J. Donskienė – apie knygą „Donskis yra Donskis“
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
L. Donskis pasižymėjo kaip mąstantis, atviras ir kritiškas intelektualas, gebantis diskutuoti ir reflektuoti sudėtingas socialines, politines ir etines problemas. Šią asmenybę dar geriau pažinti padės neseniai išleista jo bendražygės JOLANTOS DONSKIENĖS parengta knyga „Donskis yra Donskis“ (išleido leidykla „Tyto alba“).
Autorė mielai sutiko pasidalyti mintimis apie knygą su dienraščio „Bernardinai.lt“ skaitytojais ir klausytojais.
youtube.com video
Knygos pavadinimas „Donskis yra Donskis“ – itin iškalbingas. Tai patvirtintų, manau, filosofą pažinoję, prie jo kūrybos gelmių prisilietę žmonės. Knygoje – penkiasdešimties žmonių įžvalgos. Tai filosofai, aktoriai, režisieriai, muzikai, rašytojai, mokslininkai, politikai, diplomatai. Manyčiau, lengviau būtų buvę pačiai parašyti knygą, nei sudėlioti iš minėtų žmonių pasisakymų Leonido Donskio gyvento laiko kontekstą.
Mačiau, girdėjau ir jutau, kaip žmonės reagavo į pirmąsias dvi knygas – „Man skauda“ ir „Blogis yra laikinas“. Leidyklos vadovė Lolita Varanavičienė pasakė: „Jolanta, reikėtų daugiau apie Leonidą sukurti.“ Atsakiau: „Nežinau, nes Leonido knygos yra prieinamos, LRT mediatekoje galima pažiūrėti ir paklausyti jo laidų.“
Leidyklos vadovė tuomet pasakė, kad reikėtų Leonido biografijos. Tada prisiminiau vieną įvykį. Piligrimai – „Camino Lituano“ kūrėjai – Leonido garbei buvo organizavę žygį nuo tėvo Stanislovo iki Czesławo Miłoszo gimtinės. Šis žygis buvo puikus, jį vainikavo susitikimas Miłoszo gimtinėje, salėje susirinko daugiau kaip šimtas žmonių, aš buvau pakvietusi tris Leonido draugus. Visi trys įtraukti į knygą – palieku intrigą.
Šių trijų draugų kalbos buvo įrašytos, nes tuo metu jie negalėjo atvykti, tačiau mielai sutiko pasidalinti mintimis apie Leonidą. Renginys buvo pavadintas „Linksmoji Leonido biografija“ – norėjome, kad jis nebūtų liūdnas, kad draugai pasakotų linksmus prisiminimus.
Dėl vieno Leonido kursioko teko važiuoti į Klaipėdą ir jį ten kalbinti, filmuoti. Tuomet pamaniau: „Taigi pats geriausias dalykas būtų pradėti kalbinti.“
Knygos viršelyje matysite abėcėlės tvarka surašytas visas Leonidą pažinojusiųjų pavardes. Turinys suskirstytas į Leonido gyvenimo etapus: studijos, „Žilvitis“, tai yra Klaipėdos etapas, kelionių etapas ir taip toliau. Bandėme visus mano surinktus pasakojimus sudėlioti taip, kad būtų įdomu skaityti ir tai atspindėtų Leonido gyvenimą.
Bičiulių pasakojimai buvo tokie neįtikėtinai geranoriški, nuoširdūs. Po kiekvieno jų jausdavau patirianti pilnatvę, ramybę, ir tai mane labai įkvėpė. Nė vienas neatsisakė, visi sutarti susitikimai įvyko. Viskas klojosi sklandžiai, gerai, lengvai. Ir aš jaučiuosi gerai atlikusi šį darbą.
Leonidas Donskis vaikystėje. Šeimos archyvo nuotrauka
Stovykloje „Žilvitis“. Leonidas Donskis – Neptūnas. Šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis stovykloje „Žilvitis“. Šeimos archyvo nuotrauka
Daugelis mūsų filosofą įsivaizduoja kaip susikaupusį, mažakalbį, mažai bendraujantį su žmonėmis. Tačiau Leonidas Donskis buvo visai kitoks. Likimas lėmė, kad ir man teko jį savotiškai atrasti – tada jauną Klaipėdos universiteto mokslo darbuotoją filmavome tiesioginėje radijo laidoje uostamiesčio studijoje. Jis kalbėjo, tarsi būtume seni geri pažįstami. Norėjosi Leonido tik klausyti ir nepertraukti nereikalingais klausimais. Ar jis tikrai buvo iš jaunumės įvaldęs kalbėjimo meną?
Yra įdomi istorija apie Leonido gebėjimą aiškiai ir gražiai reikšti mintis. Jis užaugo šeimoje, kurioje mamos gimtoji kalba buvo lenkų, o tėčio – jidiš. Leonidas norėjo studijuoti filosofiją, bet sovietmečiu Lietuvoje nebuvo galimybės ją studijuoti kaip pagrindines studijas. Reikėjo važiuoti arba į tuometinį Leningradą, arba į Maskvą. Net nežinau, kaip ten viskas susiklostė, bet Leonidas įstojo į lietuvių kalbą ir literatūrą ir teatro pedagogiką.
Beje, Sergejus Kanovičius (poetas, vertėjas, eseistas – aut. past.), taip pat užaugęs kitokioje kalbinėje aplinkoje, irgi studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Manyčiau, kad Leonido pasirinkimas išmokti gražiai kalbėti ir tas noras labai aiškiai reikšti mintis kilęs iš studijų.
Rašote, kad šiandien daugelis pripažįsta, jog mūsų neramiais laikais trūksta išmintingo filosofo Leonido Donskio balso, ką jis pasakytų vienoje ar kitoje įtemptoje situacijoje, kokią išeitį pasiūlytų. Tačiau to trūko ir esant jam gyvam. Atsimenu, žmonės kaip išganymo laukdavo Donskio vedamų tiesioginių televizijos pokalbių laidų, kurios buvo rodomos nepatogiu laiku – labai vėlai. Kaip manote, kodėl?
Pirmoji laida pasirodė labai seniai – 2003-iaisiais ar 2004-aisiais. Tai buvo puikus sumanymas: Leonidas pradėjo kalbinti politikus, kultūros žmones, kartais ir mažakalbius. Jam sekdavosi prakalbinti. Laida su Arvydu Saboniu buvo ypatinga, žinojome, kad Sabonis nemėgsta kalbėti. Žodžiu, tas laikas buvo tikrai labai įdomus, ir nieko panašaus tuo metu nebuvo.
Nežinau, kaip tai veikė visuomenę, kodėl ne tik mokslo ar kultūros žmonės laukdavo tos laidos. Tačiau turguje, gatvėje, visur, kur Leonidą atpažindavo, žmonės jį stabdydavo. Kartais aš išdrįsdavau paprastesnio, vyresnio amžiaus žmogaus pasidomėti: „O kas jums labai patinka?“ Atsakydavo: „Nežinau, aš paklausau, paklausau, ir man taip ramu pasidaro, net geriau miegu.“ Dalinuosi tokiais dalykais, kuriuos puikiai pamenu ir dėl kurių man buvo miela.
Tuo metu mes jau buvome grįžę į Lietuvą, buvo pasibaigusios Leonido akademinės klajonės, kelionės, ir visos jėgos buvo atiduodamos dėstymui. Ir toji televizijos laida buvo unikali, buvo vienintelė.
Leonidas Donskis su Rita Kavoliene, žmona Jolanta ir Arvydu Šliogeriu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su Vytautu Vepštu ir Algiu Mickūnu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Filosofas Raimondas Kazlauskas taikliai pasakė: „Leo man atrodė it ugnis su vandeniu – buvo neįtikėtinai tolerantiškas ir agresyvus vienu metu. Be to, jis mokėjo įsiklausyti į konkurentą ir netgi priimti priešišką poziciją. Jis stengėsi laikytis Voltaire’o požiūrio: galiu bjaurėtis tuo, ką šnekate ar darote, bet esu pasiruošęs padaryti viską, kad turėtumėte galimybę užsiimti tuo, kuo tikite.“
Taip. Su Raimondu buvo ypatingas susitikimas. Jie kartu su Leonidu studijavo tuometinėje aspirantūroje, šiandieninėje doktorantūroje. Gyveno gretimuose bendrabučio kambariuose, čia buvo tikrai labai įdomus laikas prieš pat nepriklausomybę.
Su Raimondu daug metų buvau nekalbėjusi. Jį prisiminiau kaip unikalų Leonido bičiulį. Tuomet paskambinau – pradėjome šnekėtis, atrodė, tarsi būtume vakar išsiskyrę. Kalbėdamas apie Leonidą jis prisiminė jo vidinį pyktį, kurį greičiausiai nukreipdavo į kūrybą. Kai Leonidas susidurdavo su neteisybe, pažeminimu, su dalykais, kurie žeidė tiek jo paties orumą, tiek kenčiančius žmones, pirmoji reakcija turbūt būdavo pyktis, bet jis kažkaip – sunku net paaiškinti, kaip – sugebėdavo visa tai transformuoti į tekstus, į klausimų, kurie jam kildavo, atsakymų paiešką.
Aš labai jautriai reagavau į Raimondo pasakojimą, ir man miela, kad šiai knygai pasirinkau artimą Leonido bičiulį. Tai paglostė mano savimeilę.
Taiklią pastabą knygoje pateikė ir buvęs profesoriaus kolega filosofas Arūnas Sverdiolas. Jis prisimena Leonidą Donskį Europos Parlamente: „Leonidas buvo už visus – jis nebuvo prieš nieką.“ Ką jums sako šie kolegos žodžiai?
Negaišti laiko gilinantis į kvailą kitų žmonių elgesį, negaišti laiko bandant suprasti – geriau atsiduoti kuriant, rašant, dirbant su jaunimu, dalinantis mintimis, apmąstymais, kurie Leonidui atrodė labai svarbūs. Jis tiesiog nuoširdžiai dalinosi ir negaišo laiko.
Arūnas Sverdiolas labai gražiai parodo Leonidą. Nudžiugino puiki jo pastaba. Negaišti laiko – vadinasi, gyvenime daryti, būti, sukurti pakankamai gerų dalykų, kad jie prispaustų blogus dalykus.
Įdomią įžvalgą apie Leonidą Donskį pateikė ir kultūros istorikas Darius Kuolys. Jis tarsi nuotoliu bendrauja su juo: „Pagrįsti tavo perspėjimai, Leonidai, ir dėl Lietuvai gresiančio intelektinio nesavarankiškumo, ir dėl vidutinybių viešpatystės, ir nuo kultūros atsiskyrusios politikos lėkštumo, ir dėl šiuolaikinių Vakarų silpnybių.“ Ar tai, apie ką kalba Darius Kuolys, tikrai užkoduota Leonido Donskio kūryboje?
Darius geriau galėtų atsakyti į šį klausimą, nes tai jo žodžiai. Leonidas labai daug rašė. Jo raštai išversti, man atrodo, į 28 kalbas, kai kurias knygas – mokslines, teorines – jis rašė anglų kalba.
Kai neliko Leonido, atrodė, ką dabar skaityti. Nors buvo internetas – spausk mygtuką ir rasi senas laidas, „Be pykčio“, dar ką nors. Ir pasisekė: „Tyto alba“ išleido pirmąją knygą „Man skauda“, į kurią sudėti paskutinių dvejų metų Leonido tekstai. Jie nebuvo išleisti kaip knyga – buvo paskelbti portaluose, elektroninėje erdvėje.
Kita knyga „Blogis yra laikinas“ išleista po metų: joje surinkti paskutinių vienuolikos metų Leonido tekstai, atspindintys tai, kas jam atrodė svarbiausia, kas buvo įdomiausia ir apie ką jis rašė.
Šios dvi knygos turi nenusakomai didžiulę sėkmę – gausiai perkamos, cituojamos. Daugelis kalba, kaip visa tai Leonidas sugebėjo įžvelgti – juk parašyta prieš daugiau negu dešimtį metų! Apie tai kalbama knygų pristatymuose, bičiulių aplinkoje.
Leonidas Donskis. Šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su Zygmuntu Baumanu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su žmona Jolanta. Šeimos archyvo nuotrauka
Kadangi Leonidas Donskis buvo linksmas, mėgo humorą – kiek man teko asmeniškai tai patirti, – šį pokalbį norėčiau baigti linksmesne gaida. Draugai Leonidą neretai vadindavo vardo trumpiniais: Leo, Liuka. Ar jam tai patikdavo, ar jis į tai tiesiog nekreipdavo dėmesio?
Tikras Leonido vardas buvo Liuka. Leo jį vadino užsienio kolegos, anglakalbiai sakydavo „Lion“. Kiti jį tapatindavo su Graikija. Leonido mama buvo net nustebusi: „Kodėl tu Liuką pradėjai vadinti Leonidu? Jis gi Liuka!“
Tokia jo vardo istorija, buvo kraipoma ir pavardė.
Esate naujausios knygos apie Leonidą Donskį, pavadinimu „Donskis yra Donskis“, sudarytoja, bendraautorė. Kas sugalvojo šį gražų ir labai tikslų, iškalbingą pavadinimą?
Štai čia turbūt pati linksmiausia istorija. Leidykloje „Tyto alba“ buvo puiki mūsų kūrybinė grupė. Rinkome nuotraukas, šriftą. Buvome sugalvoję kokius penkis šešis pavadinimus. Kažkas pasakė: „Jolanta, mums vis tiek geriausias pavadinimas būtų „Donskis yra Donskis“.“
Tada aš paskambinau šių žodžių autoriui. Žinojau, kieno jie, – Giedriukas Savickas atsiliepė. Sakau: „Giedriau, ar tavęs nėra per daug Lietuvoje? Esi visur, tave visi kalbina. Sudaryta nuostabi knyga, ir čia vėl tu esi, nes pasakei: „Kaip Sabonis yra Sabonis, kaip jūra yra jūra, taip Donskis yra Donskis.“
Taip ši knyga pavadinta Giedriaus Savicko žodžiais.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Leonidas Donskis vaikystėje. Šeimos archyvo nuotrauka
Stovykloje „Žilvitis“. Leonidas Donskis – Neptūnas. Šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis stovykloje „Žilvitis“. Šeimos archyvo nuotrauka
Daugelis mūsų filosofą įsivaizduoja kaip susikaupusį, mažakalbį, mažai bendraujantį su žmonėmis. Tačiau Leonidas Donskis buvo visai kitoks. Likimas lėmė, kad ir man teko jį savotiškai atrasti – tada jauną Klaipėdos universiteto mokslo darbuotoją filmavome tiesioginėje radijo laidoje uostamiesčio studijoje. Jis kalbėjo, tarsi būtume seni geri pažįstami. Norėjosi Leonido tik klausyti ir nepertraukti nereikalingais klausimais. Ar jis tikrai buvo iš jaunumės įvaldęs kalbėjimo meną?
Yra įdomi istorija apie Leonido gebėjimą aiškiai ir gražiai reikšti mintis. Jis užaugo šeimoje, kurioje mamos gimtoji kalba buvo lenkų, o tėčio – jidiš. Leonidas norėjo studijuoti filosofiją, bet sovietmečiu Lietuvoje nebuvo galimybės ją studijuoti kaip pagrindines studijas. Reikėjo važiuoti arba į tuometinį Leningradą, arba į Maskvą. Net nežinau, kaip ten viskas susiklostė, bet Leonidas įstojo į lietuvių kalbą ir literatūrą ir teatro pedagogiką.
Beje, Sergejus Kanovičius (poetas, vertėjas, eseistas – aut. past.), taip pat užaugęs kitokioje kalbinėje aplinkoje, irgi studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Manyčiau, kad Leonido pasirinkimas išmokti gražiai kalbėti ir tas noras labai aiškiai reikšti mintis kilęs iš studijų.
Rašote, kad šiandien daugelis pripažįsta, jog mūsų neramiais laikais trūksta išmintingo filosofo Leonido Donskio balso, ką jis pasakytų vienoje ar kitoje įtemptoje situacijoje, kokią išeitį pasiūlytų. Tačiau to trūko ir esant jam gyvam. Atsimenu, žmonės kaip išganymo laukdavo Donskio vedamų tiesioginių televizijos pokalbių laidų, kurios buvo rodomos nepatogiu laiku – labai vėlai. Kaip manote, kodėl?
Pirmoji laida pasirodė labai seniai – 2003-iaisiais ar 2004-aisiais. Tai buvo puikus sumanymas: Leonidas pradėjo kalbinti politikus, kultūros žmones, kartais ir mažakalbius. Jam sekdavosi prakalbinti. Laida su Arvydu Saboniu buvo ypatinga, žinojome, kad Sabonis nemėgsta kalbėti. Žodžiu, tas laikas buvo tikrai labai įdomus, ir nieko panašaus tuo metu nebuvo.
Nežinau, kaip tai veikė visuomenę, kodėl ne tik mokslo ar kultūros žmonės laukdavo tos laidos. Tačiau turguje, gatvėje, visur, kur Leonidą atpažindavo, žmonės jį stabdydavo. Kartais aš išdrįsdavau paprastesnio, vyresnio amžiaus žmogaus pasidomėti: „O kas jums labai patinka?“ Atsakydavo: „Nežinau, aš paklausau, paklausau, ir man taip ramu pasidaro, net geriau miegu.“ Dalinuosi tokiais dalykais, kuriuos puikiai pamenu ir dėl kurių man buvo miela.
Tuo metu mes jau buvome grįžę į Lietuvą, buvo pasibaigusios Leonido akademinės klajonės, kelionės, ir visos jėgos buvo atiduodamos dėstymui. Ir toji televizijos laida buvo unikali, buvo vienintelė.
Leonidas Donskis su Rita Kavoliene, žmona Jolanta ir Arvydu Šliogeriu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su Vytautu Vepštu ir Algiu Mickūnu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Filosofas Raimondas Kazlauskas taikliai pasakė: „Leo man atrodė it ugnis su vandeniu – buvo neįtikėtinai tolerantiškas ir agresyvus vienu metu. Be to, jis mokėjo įsiklausyti į konkurentą ir netgi priimti priešišką poziciją. Jis stengėsi laikytis Voltaire’o požiūrio: galiu bjaurėtis tuo, ką šnekate ar darote, bet esu pasiruošęs padaryti viską, kad turėtumėte galimybę užsiimti tuo, kuo tikite.“
Taip. Su Raimondu buvo ypatingas susitikimas. Jie kartu su Leonidu studijavo tuometinėje aspirantūroje, šiandieninėje doktorantūroje. Gyveno gretimuose bendrabučio kambariuose, čia buvo tikrai labai įdomus laikas prieš pat nepriklausomybę.
Su Raimondu daug metų buvau nekalbėjusi. Jį prisiminiau kaip unikalų Leonido bičiulį. Tuomet paskambinau – pradėjome šnekėtis, atrodė, tarsi būtume vakar išsiskyrę. Kalbėdamas apie Leonidą jis prisiminė jo vidinį pyktį, kurį greičiausiai nukreipdavo į kūrybą. Kai Leonidas susidurdavo su neteisybe, pažeminimu, su dalykais, kurie žeidė tiek jo paties orumą, tiek kenčiančius žmones, pirmoji reakcija turbūt būdavo pyktis, bet jis kažkaip – sunku net paaiškinti, kaip – sugebėdavo visa tai transformuoti į tekstus, į klausimų, kurie jam kildavo, atsakymų paiešką.
Aš labai jautriai reagavau į Raimondo pasakojimą, ir man miela, kad šiai knygai pasirinkau artimą Leonido bičiulį. Tai paglostė mano savimeilę.
Taiklią pastabą knygoje pateikė ir buvęs profesoriaus kolega filosofas Arūnas Sverdiolas. Jis prisimena Leonidą Donskį Europos Parlamente: „Leonidas buvo už visus – jis nebuvo prieš nieką.“ Ką jums sako šie kolegos žodžiai?
Negaišti laiko gilinantis į kvailą kitų žmonių elgesį, negaišti laiko bandant suprasti – geriau atsiduoti kuriant, rašant, dirbant su jaunimu, dalinantis mintimis, apmąstymais, kurie Leonidui atrodė labai svarbūs. Jis tiesiog nuoširdžiai dalinosi ir negaišo laiko.
Arūnas Sverdiolas labai gražiai parodo Leonidą. Nudžiugino puiki jo pastaba. Negaišti laiko – vadinasi, gyvenime daryti, būti, sukurti pakankamai gerų dalykų, kad jie prispaustų blogus dalykus.
Įdomią įžvalgą apie Leonidą Donskį pateikė ir kultūros istorikas Darius Kuolys. Jis tarsi nuotoliu bendrauja su juo: „Pagrįsti tavo perspėjimai, Leonidai, ir dėl Lietuvai gresiančio intelektinio nesavarankiškumo, ir dėl vidutinybių viešpatystės, ir nuo kultūros atsiskyrusios politikos lėkštumo, ir dėl šiuolaikinių Vakarų silpnybių.“ Ar tai, apie ką kalba Darius Kuolys, tikrai užkoduota Leonido Donskio kūryboje?
Darius geriau galėtų atsakyti į šį klausimą, nes tai jo žodžiai. Leonidas labai daug rašė. Jo raštai išversti, man atrodo, į 28 kalbas, kai kurias knygas – mokslines, teorines – jis rašė anglų kalba.
Kai neliko Leonido, atrodė, ką dabar skaityti. Nors buvo internetas – spausk mygtuką ir rasi senas laidas, „Be pykčio“, dar ką nors. Ir pasisekė: „Tyto alba“ išleido pirmąją knygą „Man skauda“, į kurią sudėti paskutinių dvejų metų Leonido tekstai. Jie nebuvo išleisti kaip knyga – buvo paskelbti portaluose, elektroninėje erdvėje.
Kita knyga „Blogis yra laikinas“ išleista po metų: joje surinkti paskutinių vienuolikos metų Leonido tekstai, atspindintys tai, kas jam atrodė svarbiausia, kas buvo įdomiausia ir apie ką jis rašė.
Šios dvi knygos turi nenusakomai didžiulę sėkmę – gausiai perkamos, cituojamos. Daugelis kalba, kaip visa tai Leonidas sugebėjo įžvelgti – juk parašyta prieš daugiau negu dešimtį metų! Apie tai kalbama knygų pristatymuose, bičiulių aplinkoje.
Leonidas Donskis. Šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su Zygmuntu Baumanu. L. Donskio šeimos archyvo nuotrauka
Leonidas Donskis su žmona Jolanta. Šeimos archyvo nuotrauka
Kadangi Leonidas Donskis buvo linksmas, mėgo humorą – kiek man teko asmeniškai tai patirti, – šį pokalbį norėčiau baigti linksmesne gaida. Draugai Leonidą neretai vadindavo vardo trumpiniais: Leo, Liuka. Ar jam tai patikdavo, ar jis į tai tiesiog nekreipdavo dėmesio?
Tikras Leonido vardas buvo Liuka. Leo jį vadino užsienio kolegos, anglakalbiai sakydavo „Lion“. Kiti jį tapatindavo su Graikija. Leonido mama buvo net nustebusi: „Kodėl tu Liuką pradėjai vadinti Leonidu? Jis gi Liuka!“
Tokia jo vardo istorija, buvo kraipoma ir pavardė.
Esate naujausios knygos apie Leonidą Donskį, pavadinimu „Donskis yra Donskis“, sudarytoja, bendraautorė. Kas sugalvojo šį gražų ir labai tikslų, iškalbingą pavadinimą?
Štai čia turbūt pati linksmiausia istorija. Leidykloje „Tyto alba“ buvo puiki mūsų kūrybinė grupė. Rinkome nuotraukas, šriftą. Buvome sugalvoję kokius penkis šešis pavadinimus. Kažkas pasakė: „Jolanta, mums vis tiek geriausias pavadinimas būtų „Donskis yra Donskis“.“
Tada aš paskambinau šių žodžių autoriui. Žinojau, kieno jie, – Giedriukas Savickas atsiliepė. Sakau: „Giedriau, ar tavęs nėra per daug Lietuvoje? Esi visur, tave visi kalbina. Sudaryta nuostabi knyga, ir čia vėl tu esi, nes pasakei: „Kaip Sabonis yra Sabonis, kaip jūra yra jūra, taip Donskis yra Donskis.“
Taip ši knyga pavadinta Giedriaus Savicko žodžiais.
Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
