Rūsčiu gidu prisistatantis D. Jokūbaitis: „Paradoksaliai pasakysiu – geriau masinio turizmo nebūtų“

Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbasi su D. Jokūbaičiu apie Rūstaus gido personažą, ekskursiją kaip teatrą, masinio turizmo problemą ir lietpaltį vilkintį Petro Cvirkos paminklą. Daugelis jus pažįsta kaip Rūstų gidą – kuris nupučia visas nesąmones ir romantizmo žiedadulkes. Kiek Rūstus gidas yra personažas, o kiek jame yra kasdienio Donato? Personažas neišvengiamai atsiranda, tačiau kartais ateina siaubinga riba, kai jis pradeda daryti įtaką man pačiam. O koks yra tikrasis „aš“, nežino nė vienas žmogus, ir aš nežadu to sužinoti. Viskas vyksta paradokso lygmeniu – susipynus humorui su rūstumu. Gilūs tikintieji sakytų, kad rūstumas yra nuodėmė, tačiau man tai atrodo tiesiog netolerancija nesąmonėms. Ir ne dėl to, kad ko nors nežinantieji būtų kvailiai. Ne – nežinojimas yra lengviausiai pašalinama savybė: užtenka paklausti, paskaityti, mokytis. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Sauliaus Jankausko nuotrauka Juk ir sakoma – gėda ne nežinoti, o nenorėti sužinoti... Gėda yra užsiciklinti savo nežinojimo įpročiuose. Žmonės yra tingūs, aš – taip pat, o tas tingumas yra pažadinamas, kai atsiranda įdomumas. O ar patį lengva nustebinti? Iki šiol esu visiškai naivus, tačiau mane labiausiai stebina žmonių nenoras susikalbėti ar bent išklausyti kitą. Žinoma, nekalbu apie totalius ribinius užribius, esančius už pakantos ir toleravimo ribų – žmones, keliančius grėsmę kitiems. Nesate stereotipinis gidas, ekskursijose nevengiate kandesnio žodžio, dramaturginio pasakojimo. Kiek savo istorijomis eksperimentuojate ir kaip nusprendžiate, koks būsite ateinančias kelias valandas? Nuosprendis ateina tą pačią minutę susitikus su žmonėmis. Ekskursija yra truputį stand-up žanras. Aišku, pagrindas yra žinios, kurios nėra mano improvizacija ar interpretacija, ir be jų ekskursijos nebūtų galima rengti. Tačiau klasikinės ekskursijos, kaip mokydavo sovietiniais laikais – turi vykti tik taip ir ne kitaip, – šiais laikais nebėra.

Aš neatėjau aiškinti tiesų, nes istorijos vadovėlius galite atsiversti ir be manęs. Atėjusiems pasakau: esu subjektyvus, bet pabandysiu viską papasakoti objektyviai. Ekskursija yra šioks toks teatras.

Aš neatėjau aiškinti tiesų, nes istorijos vadovėlius galite atsiversti ir be manęs. Atėjusiems pasakau: esu subjektyvus, bet pabandysiu viską papasakoti objektyviai. Ekskursija yra šioks toks teatras. Turbūt dramaturgijos specialybė, įgyta studijų metu, padeda šioje srityje? Gerąja prasme tikrai kiša koją. Kažką suimprovizuoji, matai, kad tinka, režisierius sako „fiksuojame“ ir paskui tą naudojame toliau. Arba nenaudojame ir pamirštame, renkamės ką nors kita. Jei matai, kad kas nors virsta pačiam atsibostančiu šablonu, reikia tai mesti. Juk kiekvienas iš mūsų, kad ir ką darome, pirmiausia galvojame apie save. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Jeigu per pirmas susitikimo minutes gebate nuskaityti žmogų ir prie jo prisitaikyti, vadinasi, gido darbe galima įžvelgti ir psichologinių gebėjimų, o gal net veidoskaitos? Apie veidus sakoma – iki trisdešimties yra toks, kokį davė gamta, o paskui – kokio nusipelnei. Mano rūstumas yra tarsi ties juoko riba, bet kartais priklauso nuo ekskursijos temos. Pavyzdžiui, vedžiau ekskursiją „Prie ruso buvo geriau“. Matai, kad Sovietų Sąjungos nematęs žmogus nesupranta, kodėl aš apie tą rusą taip kalbu. Būdamas gidu su žmogumi turi palaikyti nuolatinį santykį, neteisti jo, jeigu nežino, nes į ekskursiją jis ir atėjo sužinoti. Juk nesakysi: „Kaip gali nežinoti, ką mokykloje veikei?“ Kad visai plaukus pasileistum, turi nemėgti žmonių. Kartais pasileidžiate plaukus? Su sąlyga, jei tai ir bus suprantama kaip plaukų pasileidimas. Negali tiesiogiai konfliktuoti. Ačiū Dievui, publika žino, pas ką ateina, ir atsitiktinių lankytojų beveik nebūna. Nors pasakysiu atvirai: jeigu pradedu girdėti vatnikų nesąmones, mano tolerancija greitai baigiasi ir pasakau viską, ką galvoju. Žmonės dažnai mano, kad klientas visada teisus. Tuomet paklausiu – iš kur ištraukėte tokią nesąmonę? Tiesa, vienoje veido pusėje pasirodantis mano klastingas šypsnis parodo, kad žaidžiu. Kai tenka dešimtą kartą pasakoti, pavyzdžiui, apie Sapiegų rūmus, Petro ir Povilo bažnyčią ar Radvilų rūmus, nepabosta to paties kartoti? Čia ir vėl sceninis dalykas: yra pjesė, jos personažai – ir vėl vaidini iš naujo. Atminkime, kad žiūrovai kaskart yra kitokie, o tai gali labai koreguoti pasakojimo stilių ar žinių gausumą. Susikurti aiškią metodiką būtų baisiai sunku, įsijungia atidirbimo mechanizmai – ir mes vėl scenoje. Negali sau leisti būti nuobodus. Tai yra klasika, nesenstantys dalykai, apie kuriuos reikia pasakoti. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Gyvename vartotojiškoje visuomenėje esant milžiniškai visko ir visiems pasiūlai. Ar tokioje aplinkoje lengva išlaikyti žmonių dėmesį, juos pritraukti? Juk turime tiek nemokamų kultūros renginių, o čia dar ir mokėti reikia... Pinigus mokėti reikia, nes nemokami dalykai žmones nenormaliai išlepina. Nemokama gali būti tik artimo meilė, bet ir ji turi savą kainą. O dėl pritraukimo – nėra labai lengva, bet pas mane ateina žmonės, kuriems aš tinku. Nors yra ir tokių, kurie negali manęs pakęsti. Svarbiausia, kad pas mane nesilanko žmonės, kuriems išoperuotas humoro jausmas, tai būtų baisi nelaimė. Be humoro jausmo neįmanoma išgyti. Atminkime, kad humoras yra intelektualumo požymis, jo neįmanoma išmokti, nes tai įgimtas dalykas, o gal ir su patirtimi ateinantis. Juk nesijuoksi iš visko, tarkime, jeigu žmogus ant ledo paslydo. Šią vasarą tema apie humoro ribas plačiai nuskambėjo viešojoje erdvėje, kai garsūs komikai pajuokavo apie žmones, turinčius negalią. Sutinkate, kad humoras vis dėlto turi ribas? Yra posakis – kam ta teisybė, jeigu žmonės nuo jos verkia? Muštis reikia su lygiais arba stipresniais, bet jokiais būdais ne su silpnesniais. Pajuoka iš fizinės negalios šiais laikais yra visiškas nonsensas, galiu tai palyginti su sovietmečio pabaiga, kai sakydavo „žiūrėk, invalidas“. Tai yra tas pats marozynas, tik šiais laikais jis įgavo glamūrines formas. Vilniaus centre nebepamatysi gezų plika galva ir su treningais. Dabar jie įšoko į gražesnius drabužius, bet jų mentalitetas liko toks pats. Žmogus, gimęs be kojos ar turintis kitą negalią, negali savęs pakeisti. Juoktis būtų galima iš mano apsileidimo, bet tada aš nueičiau į dušą. Šiepti reikia žmogaus ydas ir puikybę. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Kad jau prakalbote apie gezus – gimėte Šiauliuose, o prieš 17 metų išvykote gyventi į Vilnių. Kiek jumyse liko tikrojo šiauliečio? Visas. O kur man jį padėti? Išduoti savo kraują, spjauti į veidą, nes dabar pižoninsiu Vilnių? Po „Pietinia kronikas“ visi puolė vilktis treningus, o aš nei 1995 metais juos vilkėjau, nei dabar tą darysiu. Buvau ilgaplaukis su suplyšusiais džinsais. O Vilniumi užsikrėčiau vos pirmą kartą jį pamatęs. Nors šis miestas turi juokingą tinklą, kuriame susirenka žmonės iš visų miestų miestelių, ir tada prasideda jų buvimas vilniečiais. Bet ką jūs apie vilnietiškumą suprantate? Dauguma čia atvyko daugiau uždirbti, o paskui – galėti trypti ant kaulų Lukiškių kalėjime. Mano nuomonė apie tai stipri, nes jeigu archeologai daugiau prakastų, rastų ir gyvą velnią. Ką gi tokio Vilnius turi, kad meilė vis neapleidžia? Kai myli, nesupranti, už ką. Kad ir esu niūraus būdo, man patinka Vilniaus jausmas, kurį kartais reikia atnaujinti. Matai, kaip žmonės miestą kankina beprasmiškais balaganais, statybomis, ekselio architektūra. Vilnius yra kaip didžiulis pyragas su daug sluoksnių, tu stovi ant vieno jų ir nesupranti, kas darosi apačioje. Kai suvoki, tada ir į viršų pradedi žvalgytis – kam statyti stogą be pamatų? Gamta taip pat daug duoda. Visas Vilniaus rinkinys yra nuostabus: ir kaimas, ir miestas, ežerai, miškai. Ir viską gauni viename mieste!

Gal šneku nihilistiškai, bet kol norime prabangos ir įspūdžių, masinis mūsų brovimasis kitur tapo teršalais.

Vilnius, kaip ir visa šalis, su metais keičiasi, daugėja ir turistų. Rodos, kaip ir kitos didžiosios sostinės, jau turime pramogų ir net gatvių, orientuotų į turizmą. Gidas Vladas Liepuonius yra pastebėjęs, kad Vilnius tampa disneilendu, o ne tikru miestu. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Tai yra baisi lemtis. Mes turime mažą Pilies gatvę, Barselona – didelę La Rambla. Paradoksaliai pasakysiu – geriau masinio turizmo nebūtų. Kelionės atpigo, vis važiuojame ką nors pamatyti, ieškome, kas nustebintų, bet mes jau pavėlavome ir jokios autentikos neberasime. Miestas su pastatais virsta dekoracija vaidinimui, turistai – aktoriai, vaidinantys, kad kažką supranta, bet tau neduota suprasti per kelias dienas. Gal šneku nihilistiškai, bet kol norime prabangos ir įspūdžių, masinis mūsų brovimasis kitur tapo teršalais. Ir kai patys važiuojame kitur, ir kai pas mus atvyksta, visada reikia reikalauti maksimalios pagarbos miestui – suvokimo. Greiti važiavimai yra beverčiai, nes koks tau skirtumas, lankysi Kiprą ar Kretą – tos pačios uolos, vanduo, tik vienur pigiau, o kitur brangiau. Kelionėms reikia ruoštis kaip susitikimui. Arba pasimatymui. Nors pasimatymui nereikia ruoštis – vis tiek bus blogai (juokiasi). Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Iš kur kyla noras įtikti turistui, atvykstančiam į šalį vos porai dienų? Dėl pinigų. Pinigai yra gerai, bet per porą dienų gylio neatrasi. Tikiu, kad žmogus normaliame gyvenime turi rasti laiko pagarbai – tai yra pamatinė vertybė. Dirbu Vytauto Didžiojo muziejaus Laisvės kovų skyriuje, gal todėl turiu prigimtinį poreikį klausti: kas, iš kur, kodėl, kiek sumokėta, kiek protėvių kraujo pralieta? Juk ant to kraujo ir kaulų mes gyvename. Ar tiesa, kad dabar gyvename geriau negu bet kada anksčiau? Reikia atminti, kad žmogaus atmintimi negalima pasitikėti, kartais tie mechanizmai nuslopina blogus dalykus ir palieka tik gerus, malonius. Todėl reikia žiūrėti racionaliai. Jeigu skaičiuosime ekonomiškai – taip, gyvename geriausiai. Mes visada esame ėjime, kūryboje, tik mūsų kūrybą kartkartėmis sutrikdo okupacijos. Nors ir dabar negalima sakyti, kad visa Lietuva gyvena gerai, tereikia išvažiuoti iš miesto į kaimą. Jokiais būdais nenoriu kaimų demonizuoti, bet esu už asmeninę atsakomybę: jeigu griūvant kolūkiui tau viskas sunyko ir nebenori atsikelti, tai yra tavo problema. Bet jeigu nori daryti, išsivaduoti iš inercijos, turi užsiimti kūryba – savo gerovės ir visokia kitokia. 35-eri nepriklausomybės metai – turbūt pakankamas laikas užsiimti tokia kūryba? Pakankamas. Turi pažiūrėti į save – ką gali iš savęs paimti? Ne atimti iš kito, nes svetimi drabužiai tau bus per maži arba nepatogūs. Rūbus turi siūtis pagal save. Aišku, nereikia atmesti ir intelektualinių pastangų, jų taip pat reikia įdėti. Nėra vietos dejonėms, kol turime santykinai taikos sąlygas, kad ir kaip arti būtų karas. Tai jaučiama, bet karas visais laikais būdavo arti. Su tomis grėsmėmis arba kariauji, arba kuri savo gyvenimą čia. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Šiek tiek apie aktualijas. Gyvename paminklų ir jų šalinimo amžiuje, nesibaigia diskusijos apie žmones, balansuojančius ties riba, ir kaip juos reikia vertinti. Jūsų nuomone, ar ne per daug sureikšminamas įamžinimo klausimas?  Paminklas yra bjaurus dalykas tuo, kad juos stato to laiko žmonės. Tam, kad pastatytum universalų, visiems tinkantį paminklą ir dar žinotum visas to žmogaus šviesiąsias bei tamsiąsias savybes, reikia būti ultragenijumi. Pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklo pastatymas buvo visiškas nesusipratimas ir tikrai ne už literatūrinius nuopelnus. Vincui Mykolaičiui-Putinui neturime paminklo, bet Cvirka stovi lietpalčiu apsigaubęs. Kartą vedžiau ekskursiją ukrainiečių kariams. Eidamas pro Cvirką nenorėjau apie jį pasakoti, bet grupė paklausė: „Kodėl šis paminklas vis dar stovi?“ Karą mačiusiam žmogui viskas būna aišku, dingsta visi niuansai, lieka tik juoda ir balta. Barokas.

Justinui Marcinkevičiui irgi galima paminklą pastatyti, tik tegul vidury stovi du juodi šratai su figūra tarp jų.

Dėl Salomėjos Nėries paminklo – ji buvo kairioji ir atliko sąmoningus žingsnius. Penkerius metus prieš okupaciją ji jau rašė tokius kairiuosius eilėraščius, kad padėk Dieve. Jeigu jau paliekame Nėrį, šalia prikalkime lentelę, kurioje būtų viskas apie ją parašyta. O kai paminklas stovi be konteksto, atrodo romantiškas. Justinui Marcinkevičiui irgi galima paminklą pastatyti, tik tegul vidury stovi du juodi šratai su figūra tarp jų. Kai pradedama varyti ant Marcinkevičiaus – prisitraukia juodas šratas, kai kalbama gražiai – baltas. Bus kinetinė skulptūra su kintamosiomis dalimis, neužcementuota. Gidas Donatas Jokūbaitis-Rūstus gidas. Asmeninio archyvo nuotrauka Grupė piliečių Seimui siūlo Vytautą Didįjį paskelbti Lietuvos karaliumi jo 600-ųjų mirties metinių proga. Kaip vertinate tokį siūlymą ir norą kurti istoriją? Taip istorijoje nevyksta. Didžioji žmonių klaida – bandyti apsirengti anų žmonių drabužiais arba savaisiais aprengti juos. Šioje vietoje pabūsiu biurokratas: pagal procedūras ar yra įvykęs karūnavimo faktas? Nėra. Taip, Vytautas – mūsų simbolinis širdžių karalius, bet gal pirmiau raskime jo palaikus? Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Austėja Zovytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama