Kai paslaptys vis dar lieka neatskleistos. Serialo „Tvin Pyksas“ fenomenas

Šiandien neabejojama, kad „Tvin Pyksas“ – vienas įtakingiausių D. Lyncho kūrinių. Jo atmosfera ir stilistika atpažįstama šiuolaikiniame kine, literatūroje ir net muzikoje. Tačiau tuo metu tokia sėkmė atrodė neįmanoma. Medijų analitikas Paulas Shulmanas tik pasirodžiusį serialą vertino skeptiškai: „Tvin Pyksas“ – nekomercinis produktas, neturintis šansų išlikti. Jis radikaliai skiriasi nuo to, prie ko mes, žiūrovai, esame pripratę. Seriale nėra nė vieno personažo, prie kurio norėtume prisirišti.“ Ši prognozė nepasitvirtino: pirmoji dviejų valandų trukmės serialo serija tapo žiūrimiausiu televizijos filmu, jį rodęs televizijos kanalas ABC pasiekė didžiausią per ketverius metus reitingą, o „Emmy“ apdovanojimuose pirmasis „Tvin Pykso“ sezonas gavo 14 nominacijų. Apie šio serialo fenomeną dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja kino kritikė, kultūros apžvalgininkė MONIKA GIMBUTAITĖ, žurnalistas RYTIS ZEMKAUSKAS ir kompozitorius ŠARŪNAS NAKAS. Serialo „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“, rež. Davidas Lynchas, Markas Frostas, 1990 m.) kadras Komercinė sėkmė už nišos ribų „Tvin Pyksas“ pasakoja istoriją apie FTB specialųjį agentą Deilą Kuperį, kuris fiktyviame Šiaurės Vakarų pakrantės miestelyje Tvin Pykse tiria vietinės paauglės Loros Palmer žmogžudystę. Serialas paremtas detektyvo žanro elementais, tačiau, kaip ir daugelis kitų D. Lyncho kūrinių, išsiskiria keistu tonu, antgamtiniais elementais ir ekscentriškais personažais, įkvėptais amerikietiškų siaubo filmų ir muilo operų. Po filmų „Trintukagalvis“ (Eraserhead, 1977 m.) ir „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986 m.) sėkmės D. Lynchas tapo vienu ryškiausių Holivudo režisierių. Tačiau to meto televizija nebuvo laikoma prestižine meno forma, todėl režisierius nenorėjo kurti serialo. Lūžio tašku tapo jo agento Tony Krantzo pasiūlymas kurti televizijos projektą panašiu stiliumi kaip „Mėlynas aksomas“ – apie nepagražintą amerikiečių gyvenimą. D. Lynchas ir M. Frostas nebuvo sužavėti šia mintimi, tačiau galiausiai nusprendė patenkinti agento norą. Taip gimė „Tvin Pyksas“. Režisierius Davidas Lynchas. EPA-ELTA nuotrauka Pagrindinė siužeto linija – Loros Palmer žmogžudystė – iš pradžių neturėjo būti atskleista. Kūrėjai teigė nuo pat pradžių žinoję įtariamojo tapatybę, bet Loros istorija jiems buvo tik siužeto katalizatorius, leidęs kiekvienam veikėjui judėti į priekį. Vis dėlto televizijos kanalas ABC privertė atskleisti žudiką jau antrojo sezono viduryje. Reitingai smuko, D. Lynchas nusisuko nuo projekto ir grįžo tik paskutinėms serijoms. Tačiau finaliniai žodžiai – „Susimatysime po 25 metų“ – gerbėjams įstrigo ilgam. 2017-aisiais pasirodęs trečiasis sezonas buvo sutiktas taip pat entuziastingai kaip ir pirmasis. Kas lėmė, kad tokiam nekomerciniam kūriniui pavyko įsitvirtinti masinėje auditorijoje ir išlaikyti gerbėjus daugiau nei du dešimtmečius? Žurnalisto R. Zemkausko manymu, sėkmę lėmė kūrėjų gebėjimas gana eksperimentinį serialą pateikti patraukliai – jame nestigo simpatiškų aktorių, stilingai panaudotos žanrų klišės sulaikė žiūrovų dėmesį. „Gražuoliai aktoriai ir įtampa – mirtinas kokteilis. Viskas paremta muilo operų grožybėmis, kurios pačios savaime tampa parodija. Ir greta – siužetas, visiškai prieštaraujantis tradicinei formai, kai staiga suvoki, kad tai yra ne apie žmogžudystę. Tokiu būdu iš tiesų gali daug pasiekti – norint plačiajai auditorijai atnešti savo pasaulį, reikia jį komerciškai pateikti. Lynchas tą puikiai suprato“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ pasakoja R. Zemkauskas. TV laidų vedėjas Rytis Zemkauskas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka Žurnalistas teigia, kad tokiu pat principu sukurti ir D. Lyncho filmai „Pamirštas greitkelis“ (Lost Higway, 1997 m.) bei „Malholando kelias“ (Mulholland Drive, 2001 m.) – juose taip pat vaidina patrauklūs aktoriai, filmams būdingas aukštos kokybės vaizdas, meistriškai kuriama įtampa: „Prie tokios įtampos žiūrovai televizijoje jau pripratę – atrodo, kad už kampo tuoj pasirodys kažkas baisaus, ir tai iš tiesų įvyksta. Ironiška, bet kartu ir genialu.“ O filmai, kur šių sprendimų nebuvo, nepritraukė didelės auditorijos. R. Zemkauskas prisimena kitą D. Lyncho ir M. Frosto bendrą darbą – komediją „Eteryje“ (On the Air, 1992 m.). Siurrealus, absurdiškas humoras ir neįprastas žanras paprastų žiūrovų taip nesudomino kaip „Tvin Pyksas“. „Tai buvo neįtikėtina ir labai linčiška satyra apie televizijos darbą, jo užkulisius. Joje Lynchas, kaip jam būdinga, gerai užkabino temą. Tačiau ji buvo skirta galvojantiems žiūrovams, tad nenuostabu, kodėl filmo reitingai buvo ne per geriausi“, – svarsto žurnalistas. Komedijos „Eteryje“ („On the Air“, rež. Markas Frostas ir Davidas Lynchas, 1992 m.) kadras Visa tai rodo, kad net ir keisčiausias turinys gali pasiekti masinę auditoriją, jeigu yra pateikiamas pagal jos taisykles. „Jeigu nori kurti ką nors intelektualaus ir gilaus, būk mielas, suvyniok į tokį popierėlį, kad žmonėms būtų įdomu žiūrėti“, – šypsosi R. Zemkauskas. Serialas, pakeitęs televizijos taisykles „Tvin Pykso“ reikšmė neapsiriboja vien sėkminga auditorija – šis serialas iš esmės pakeitė pačią televiziją. Pasak kino kritikės, kultūros apžvalgininkės M. Gimbutaitės, retas kūrinys taip aiškiai žymi televizijos estetikos ir siužeto kūrimo tradicijų lūžį. Iki tol televizija laikėsi griežtos struktūros – kiekvienas serialas buvo aiškiai priskiriamas vienam žanrui, ir nuo jo kanonų nukrypti buvo beveik neįmanoma. „Tvin Pyksas“ sumaišo šias žanro konvencijas ir jas dekonstruoja. Čia galime rasti ir melodramos, ir komedijos, ir siaubo, ir detektyvo apraiškų, kurios įgyja visai naujas formas. Bet kartu kiekvienas šių žanrų išlaiko atitinkamus elementus, todėl žiūrovams vis tiek lieka artumo jausmas“, – aiškina M. Gimbutaitė. Būtent sunkiai identifikuojamas žanrų derinys, M. Gimbutaitės manymu, yra šio serialo stiprybė: „Tai daugiasluoksnis kūrinys, kurį galima analizuoti skirtingais kampais. Vieni gali bandyti išsiaiškinti centrinę paslaptį, kas nužudė Lorą Palmer, kiti – pamatyti ir filosofinių poteksčių ar melodraminę istoriją. Galimybė prieiti prie šio kūrinio iš įvairių pusių yra viena priežasčių, kodėl „Tvin Pyksas“ pritraukė tokią plačią auditoriją.“ Žurnalistė, kino kritikė Monika Gimbutaitė. Emilijos Flipenkovaitės nuotrauka Todėl „Tvin Pyksas“ sukėlė šoką ne tik Lietuvoje, kurios auditorija dar nebuvo pratusi prie sudėtingo televizijos turinio, bet ir pačiose Jungtinėse Valstijose. Sulaužęs žanro rėmus ir įvedęs ypatingus estetikos bei naratyvo eksperimentus, šis kūrinys pakeitė pačią televiziją ir jos žanrus. „Tuo metu televizija buvo kanoniška ir aiškiai apsibrėžusi, ką ji gali ir ko negali, ir staiga „Tvin Pyksas“ atvėrė labai daug durų. Tai padėjo ne tik atsirasti daugeliui kitų televizijos kūrinių, bet ir nemaža dalimi prisidėjo prie to, kad šiandien televizijos kūrinius galime tyrinėti kaip kultūros reiškinius, lyginti, pavyzdžiui, su kinu“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ kalba M. Gimbutaitė. Kai muzika kalba garsiau nei žodžiai M. Frostas ir D. Lynchas kūryboje nuosekliai naudojo pasikartojančius, kartais paslaptingus motyvus – medžius (ypač egles ir pušis), kavą, vyšnių pyragą, taip pat daugybę nuorodų į kitus filmus ir televizijos laidas. Žiūrovų nuostabai simbolinė tapo ir serialo muzika – kompozitoriaus Angelo Badalamenti ir D. Lyncho kūryba. „Serialo muzika veikia kaip personažas. Tai yra vienas esminių viso vyksmo stebėtojų ir įvykių lėmėjų, lyg choras antikinėje tragedijoje, dainuojantis Dievo tekstą“, – teigia kompozitorius Š. Nakas. Serialo „Tvin Pyksas“ („Twin Peaks“, rež. Davidas Lynchas, Markas Frostas, 1990 m.) kadras „Tvin Pyksą“ prisimename kaip mistišką ir antgamtinį, tačiau iš tiesų jis pasakoja paprastų žmonių istorijas. Be pagrindinės siužetinės Loros Palmer nužudymo linijos, daugelio kitų žmonių istorijos yra melodramiškos – rodoma neištikimybė, melas, išdavystė, už gražaus fasado slypi kontrabanda, narkotikai, žmogžudystės. Taip muzika, pasak Š. Nako, šiuos klodus subtiliai atskleidžia – ji ne dubliuoja vaizdą, bet perteikia mintį, kad rami ir galbūt nuobodi medkirčių miestelio buitis slepia kai ką daugiau. „Badalamenti tarsi tyčia imasi tai parodyti itin nemadingomis priemonėmis – fetišizuotas sintezatoriaus skambesys, skambantis taip, lyg bet kuris mėgėjas tai laisvai galėtų atlikti, vos keli nerangūs akordai, judantys pirmyn ir atgal; trumpam pasklindanti, bet niekur nevedanti romantinė tema. Visa tai muziką pavertė ženkline“, – aiškina Š. Nakas. Kompozitorius Šarūnas Nakas. Ilmės Vyšniauskaitės / Lietuvos muzikos informacijos centro archyvo nuotrauka Anot jo, muzika turi dar vieną svarbų vaidmenį – ji ne tik jungia siužetą, bet ir primena egzistencinį veikėjų bejėgiškumą. „Kiekvienoje serijoje daug plepama, nuklystama į peripetijas – lyg būtų klaidžiojama labirinte. Bet muzika išlieka ta pati. Lyg siena, per kurią nė vienas veikėjas negali prasiveržti. Visi jie jaučiasi įklampinti. Ši muzikinė konstanta išlieka iki paskutinės serijos – ji nepažeidžiama“, – komentuoja kompozitorius. Būtent dėl šio eksperimento „Tvin Pykso“ muzika buvo pripažinta lygiai taip pat kaip pats serialas. 2010-aisiais laikraštis „The Guardian“ rašė, kad tokia kūryba vis dar išlieka televizijos muzikos takelių viršūnėje. Įdomu ir tai, kad ji padarė įtaką ir kitiems žanrams. „Susidarė savotiškas kultas. Jo apraiškų galima rasti ir džiaze, roke – to apsnūdusio, lūzeriško, sunkaus, pratiso skambesio, prieblandos, juodumo. Retas serialas gali sukurti atskirą muzikinį formatą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako Š. Nakas. Paslapčių menas – tikra kino magija Ar „Tvin Pyksas“ iš tiesų toks revoliucingas ir reikšmingas televizijos istorijoje? „Be jokios abejonės“, – tvirtina M. Gimbutaitė. Šis serialas lėmė, kad apskritai apie serialus galime kalbėti ne tik kaip apie pramoginius, žiūrimus prie kavos puodelio, bet ir kaip meninę viziją įkūnijančius kūrinius. Jeigu nebūtų „Tvin Pykso“, nebūtų ir tokių garsių serialų kaip „X failai“ (The X Files, 1993 m.), „Sopranai: mafijos kronika“ (The Sopranos, 1999 m.) ar net vieno garsiausių šio dešimtmečio serialų „Keisti dalykai“ (Stranger Things, 2016 m.). Serialo „Keisti dalykai“ („Stranger Things“, rež. The Duffer Brothers, 2005 m.) kadras „Tai išskirtinis atvejis – užtenka išgirsti pirmąjį įžangos akordą, ir iš karto supranti, kad tai – „Tvin Pyksas“, – sako Š. Nakas. – Jis mus pagavo tuo metu, kai gatvės ištuštėdavo dėl „Vergės Izauros“ ar „Santos Barbaros“. Staiga atsirado serialas, įdomus ne tik rafinuoto meno gerbėjams, bet ir tiems, kurie mėgo „Santą Barbarą“.“ Nors dalis žmonių kritikavo serialą dėl neaiškumo ar sunkiai suprantamos logikos, būtent ši mistika iki šiol išlaiko mūsų susidomėjimą. Praėjus 35 metams po premjeros, daugelis mįslių liko neįmintos. Intrigą sustiprino ir pats D. Lynchas – jis ne kartą atsisakė atskleisti savo kūrinių paslaptis, leisdamas žiūrovams patiems atrasti savas prasmes. „Filmas ar televizijos laida yra tarsi magijos triukas – o magai niekada nepasako, kaip jie tai padarė“, – viename interviu yra sakęs jis. Toks ir yra „Tvin Pyksas“ bei jo autorius Davidas Lynchas – neaiškūs, sapniški, absurdiški. „Lynchą kiekvienas skaito savaip. Ir tai labai gerai. Tai ir yra didžio kūrėjo požymis – teigdami, kad jis yra didis režisierius, vargu ar sutartume, dėl ko jis toks didis“, – reziumuoja R. Zemkauskas. Projektas „Nekasdienė kultūra — tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama