Fotografas D. Matvejevas: koncertuose tik dirigentas tiesiogiai transliuoja muziką – mano parodoje jis vaizduoja tylą
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Tyla šiuo atveju yra būsena tarp gyvenimo triukšmo ir muzikos. Mane visada traukė tarpinės akimirkos, kai aktorius ar muzikantas pereina iš vieno pasaulio į kitą. Tą akimirką jis jau nebėra čia, bet dar nėra ten. Kai muzika skamba dar tik viduje“, – pasakoja fotografas.
Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbyje su fotografu D. Matvejevu – apie parodą, muzikos fotografiją ir profesijos ypatumus.
Parodos atidaryme sakėte, kad sunkiausia fotografuoti muziką – lengviau tylą. Kodėl?
Akivaizdu, kodėl – muziką sudaro garsai, o ne vaizdai. Yra atvejų, kai buvo bandoma nutapyti muziką – pavyzdžiui, tokie yra Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai. Galbūt įmanoma tai atkartoti ir fotografijos kalba. Akademinės muzikos koncertuose tik orkestro dirigentai tiesiogiai transliuoja muziką. Mano parodoje jie vaizduoja tylą.
Džiazo ar roko koncertuose kitaip – ten dažnai kur kas daugiau vizualumo: emocionalus atlikimas, šviesos, dūmai ir taip toliau. Padaryti įdomią nuotrauką akademinės muzikos koncertuose sunkiau – bet tuo ir įdomiau.
Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Dirigentas Juozas Domarkas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Kaip atrinkote nuotraukas parodai?
Pats fotografijų atrinkimas gana paprastas: žiūriu, ar patinka kadras, ar dera prie kitų, ar atskleidžia serijos temą. Be abejo, svarbus ne tik nufotografuotas asmuo, bet ir nuotraukos kompozicija, atmosfera, grafinis sprendimas. Taip pat tai yra galimybė parodyti, ko klausytojai ar žiūrovai paprastai nemato – pasirengimą koncertui ar dirigentų, nusisukusių nuo salės, veidus.
Parodos tema – „Pianissimo“. Kodėl nusprendėte įamžinti tylą?
Nors pianissimo reiškia „kuo tyliau“, tyla šiuo atveju yra būsena tarp gyvenimo triukšmo ir muzikos. Mane visada traukė tarpinės akimirkos, kai aktorius ar muzikantas pereina iš vieno pasaulio į kitą. Tą akimirką jis jau nebėra čia, bet dar ir ne ten. Kai muzika skamba dar tik viduje.
Galima sakyti, kad egzistuoja triukšmas, tyla ir muzika. Pastaruoju metu daugėja triukšmo – informacinio ir kitokio. Dėl triukšmo negirdime savęs, kitų, negirdime ir muzikos. Išgirsti muziką galima tik tyloje.
Jūsų paroda sudaryta iš nespalvotų nuotraukų. Kodėl taip pasirinkote?
Kad būtų dar tyliau. Spalva kartais per garsiai šaukia.
Pianistas Petras Geniušas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Operos solistas Edgaras Montvidas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Fotografuojate ne tik koncertus, bet ir teatro pasirodymus, repeticijas. Ar turite mėgstamiausią žanrą?
Nenorėčiau išskirti kurio nors vieno žanro. Be to, fotografuoju ne tik pasirodymus – dirbu ir studijoje.
Dažniausiai fotografuoju koncertus, kuriuose vizualumas nėra svarbiausias. Į simfoninį koncertą dauguma ateina klausyti, o ne žiūrėti. Aš pats kaip klausytojas dažnai užsimerkiu – kartais vaizdas trukdo muzikai.
Teatruose priešingai – tai vizualus menas. Kai kas sako, kad turbūt teatrą fotografuoti man įdomiausia, bet ten daug kas jau sukurta režisieriaus ir scenografo. O koncertai, priešingai, yra iššūkis: turi nuolat svarstyti, kaip išsisukti iš padėties, kaip įdomiai perteikti vizualinę informaciją.
Esate minėjęs, jog muzikantą fotografuoti sudėtinga ir dėl to, kad dažniausiai jį pagauni tik atliekantį savo darbą – tarsi nematyti pačios kūrybos ar subtilių emocijų.
Iš tiesų daug kas priklauso nuo situacijos. Mano darbas gal ir nėra kuo nors ypatingas – didelę dalį kūrybinių sprendimų lemia erdvė, kurioje fotografuoju. Pagrindinis specifinis skirtumas – labai svarbu netrukdyti atlikėjams ir klausytojams.
Esu fotografas, tai mano duona. Turiu atlikti užsakymą taip, kad užsakovas būtų patenkintas. Turiu perduoti informaciją ne žodžiais, o vaizdais. Bet šalia šio kasdienio darbo kartu bandau daryti ką nors, kas man įdomu, ieškoti temų. Taip atsirado du ciklai „Tss...“ ir „Laukimas“, iš kurių susideda ši paroda.
Pianistė Mūza Rubackytė. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Italų pianistas, kompozitorius, dirigentas Ezio Bosso. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Fotografuojate jau kelis dešimtmečius. Kaip susidomėjote fotografija?
Vaikystėje beveik visi domisi fotografija. O šiais laikais fotografuoja kiekvienas. Visiškai atsitiktinai (o gal ir ne) pradėjau fotografuoti teatruose, paskui – koncertų salėse.
Pavydžiu žmonėms, kurie nuo pat pradžių žinojo, ką nori veikti visą gyvenimą, ir nuosekliai siekė tikslo. Kartais net išgirstu, kad jie nieko kito ir nenorėtų daryti. Bet aš įžvelgiu truputį melo: juk visada smalsu pasvarstyti, kur gyvenimo keliai būtų nuvedę, jeigu viskas būtų buvę kitaip.
Manau, jeigu žmogui tektų gyventi antrą kartą, jis nebūtinai rinktųsi tą patį – kartoti būtų nuobodu. Tad nežinau, ar būčiau fotografas, jei ne mane čia atvedę gyvenimo vingiai. Nesakau, kad nepatinka – priešingai, man labai įdomu. Bet kartais pagaunu save galvojantį, kad galėjau būti ir kas nors kitas.
Dažniausiai fotografuojate skaitmeniniu būdu, nors parodos „Tyli šviesa“ eksponatai sukurti juostine fotografija. Nenorėjote grįžti prie analoginės fotografijos?
Truputį ilgiuosi juostinio proceso – tai buvo didelė mano profesinio gyvenimo dalis. Kartais sapnuoju cheminius analoginės fotografijos procesus. Deja, dažniausiai tai košmarai apie apšviestas juostas ir panašiai. Gerbiu fotografus, kurie vis dar dirba šiuo būdu. Galbūt ir pats kada nors prie to grįšiu, jei pajusiu, kad tam, ką noriu parodyti, reikia juostos.
Manau, nuotrauka savaime netampa geresnė vien dėl to, kad daryta su juosta. Lygiai taip pat nespalvota nuotrauka nebūtinai bus meniškesnė už spalvotą. Kartais sulaukiu komplimentų, kad mano nuotraukos labai patiko, nes žavi nespalvota fotografija. Man tai visada atrodo keistas komplimentas. Taip, juoda ir balta gama gali vizualiai suvienyti kadrus, pašalinti tam tikrais atvejais nereikalingą spalvą, paaštrinti kokį nors psichologinį aspektą, bet spalvos pasirinkimas dar nieko nepasako apie nuotraukos kokybę ar idėją.
Britų dirigentas Christopheris Lyndonas-Gee. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Kai fotografuojate renginius, ar svarbu, kad jus matytų kaip fotografą? Ar verčiau liktumėte nepastebėtas?
Kaip sakiau, svarbiausia – netrukdyti koncertui. Kai kurie atlikėjai net prašo, kad prieš pasirodymą jų niekas neblaškytų, ir tai visiškai suprantama – tai jų teisė.
Tačiau kartais fotografui tenka būti šiek tiek įkyriam – kitaip neatliksi savo darbo. Svarbiausia – neįžeisti žmogaus, neperžengti asmeninių jo ribų ir laikytis profesionalios etikos.
Žmonės dažnai juokais fotografus vadina paparacais. Šiek tiek atsibodęs juokelis. Reiškinys paparazzi mažai susijęs su fotografija – paparacai bet kokiais būdais medžioja skandalingus reiškinius. Pats itališkas žodis reiškia įkyrią musę. Kartais ir reportažų fotografas gali būti panašus į tokią įkyrią musę.
Šiais laikais fotografo etika tapo gerokai griežtesnė. Daugelis nuotraukų, kurios šiandien laikomos mūsų aukso fondu, dabar būtų neįmanomos – pavyzdžiui, Antano Sutkaus „Aklas pionierius“.
Fotografija įdomi dėl daugiasluoksniškumo: fotografuojate kitą meno kūrinį, o paskui jūsų darbas pats tampa kūriniu. Galima sakyti, interpretacijos interpretacija. Ar susimąstote apie tai?
Kadaise esu pasakęs: interpretatorių interpretavimas. Tai buvo pasakyta tik apie parengto spektaklio fotografavimą. Konkrečiai šioje parodoje pristatyti vienos socialinės grupės žmonių fotoportretai, siejami vienos temos, aplinkos, atmosferos. Ar tai menas, ar ne – tegul sprendžia kiti.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Dirigentas Juozas Domarkas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Kaip atrinkote nuotraukas parodai?
Pats fotografijų atrinkimas gana paprastas: žiūriu, ar patinka kadras, ar dera prie kitų, ar atskleidžia serijos temą. Be abejo, svarbus ne tik nufotografuotas asmuo, bet ir nuotraukos kompozicija, atmosfera, grafinis sprendimas. Taip pat tai yra galimybė parodyti, ko klausytojai ar žiūrovai paprastai nemato – pasirengimą koncertui ar dirigentų, nusisukusių nuo salės, veidus.
Parodos tema – „Pianissimo“. Kodėl nusprendėte įamžinti tylą?
Nors pianissimo reiškia „kuo tyliau“, tyla šiuo atveju yra būsena tarp gyvenimo triukšmo ir muzikos. Mane visada traukė tarpinės akimirkos, kai aktorius ar muzikantas pereina iš vieno pasaulio į kitą. Tą akimirką jis jau nebėra čia, bet dar ir ne ten. Kai muzika skamba dar tik viduje.
Galima sakyti, kad egzistuoja triukšmas, tyla ir muzika. Pastaruoju metu daugėja triukšmo – informacinio ir kitokio. Dėl triukšmo negirdime savęs, kitų, negirdime ir muzikos. Išgirsti muziką galima tik tyloje.
Jūsų paroda sudaryta iš nespalvotų nuotraukų. Kodėl taip pasirinkote?
Kad būtų dar tyliau. Spalva kartais per garsiai šaukia.
Pianistas Petras Geniušas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Operos solistas Edgaras Montvidas. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Fotografuojate ne tik koncertus, bet ir teatro pasirodymus, repeticijas. Ar turite mėgstamiausią žanrą?
Nenorėčiau išskirti kurio nors vieno žanro. Be to, fotografuoju ne tik pasirodymus – dirbu ir studijoje.
Dažniausiai fotografuoju koncertus, kuriuose vizualumas nėra svarbiausias. Į simfoninį koncertą dauguma ateina klausyti, o ne žiūrėti. Aš pats kaip klausytojas dažnai užsimerkiu – kartais vaizdas trukdo muzikai.
Teatruose priešingai – tai vizualus menas. Kai kas sako, kad turbūt teatrą fotografuoti man įdomiausia, bet ten daug kas jau sukurta režisieriaus ir scenografo. O koncertai, priešingai, yra iššūkis: turi nuolat svarstyti, kaip išsisukti iš padėties, kaip įdomiai perteikti vizualinę informaciją.
Esate minėjęs, jog muzikantą fotografuoti sudėtinga ir dėl to, kad dažniausiai jį pagauni tik atliekantį savo darbą – tarsi nematyti pačios kūrybos ar subtilių emocijų.
Iš tiesų daug kas priklauso nuo situacijos. Mano darbas gal ir nėra kuo nors ypatingas – didelę dalį kūrybinių sprendimų lemia erdvė, kurioje fotografuoju. Pagrindinis specifinis skirtumas – labai svarbu netrukdyti atlikėjams ir klausytojams.
Esu fotografas, tai mano duona. Turiu atlikti užsakymą taip, kad užsakovas būtų patenkintas. Turiu perduoti informaciją ne žodžiais, o vaizdais. Bet šalia šio kasdienio darbo kartu bandau daryti ką nors, kas man įdomu, ieškoti temų. Taip atsirado du ciklai „Tss...“ ir „Laukimas“, iš kurių susideda ši paroda.
Pianistė Mūza Rubackytė. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Italų pianistas, kompozitorius, dirigentas Ezio Bosso. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Fotografuojate jau kelis dešimtmečius. Kaip susidomėjote fotografija?
Vaikystėje beveik visi domisi fotografija. O šiais laikais fotografuoja kiekvienas. Visiškai atsitiktinai (o gal ir ne) pradėjau fotografuoti teatruose, paskui – koncertų salėse.
Pavydžiu žmonėms, kurie nuo pat pradžių žinojo, ką nori veikti visą gyvenimą, ir nuosekliai siekė tikslo. Kartais net išgirstu, kad jie nieko kito ir nenorėtų daryti. Bet aš įžvelgiu truputį melo: juk visada smalsu pasvarstyti, kur gyvenimo keliai būtų nuvedę, jeigu viskas būtų buvę kitaip.
Manau, jeigu žmogui tektų gyventi antrą kartą, jis nebūtinai rinktųsi tą patį – kartoti būtų nuobodu. Tad nežinau, ar būčiau fotografas, jei ne mane čia atvedę gyvenimo vingiai. Nesakau, kad nepatinka – priešingai, man labai įdomu. Bet kartais pagaunu save galvojantį, kad galėjau būti ir kas nors kitas.
Dažniausiai fotografuojate skaitmeniniu būdu, nors parodos „Tyli šviesa“ eksponatai sukurti juostine fotografija. Nenorėjote grįžti prie analoginės fotografijos?
Truputį ilgiuosi juostinio proceso – tai buvo didelė mano profesinio gyvenimo dalis. Kartais sapnuoju cheminius analoginės fotografijos procesus. Deja, dažniausiai tai košmarai apie apšviestas juostas ir panašiai. Gerbiu fotografus, kurie vis dar dirba šiuo būdu. Galbūt ir pats kada nors prie to grįšiu, jei pajusiu, kad tam, ką noriu parodyti, reikia juostos.
Manau, nuotrauka savaime netampa geresnė vien dėl to, kad daryta su juosta. Lygiai taip pat nespalvota nuotrauka nebūtinai bus meniškesnė už spalvotą. Kartais sulaukiu komplimentų, kad mano nuotraukos labai patiko, nes žavi nespalvota fotografija. Man tai visada atrodo keistas komplimentas. Taip, juoda ir balta gama gali vizualiai suvienyti kadrus, pašalinti tam tikrais atvejais nereikalingą spalvą, paaštrinti kokį nors psichologinį aspektą, bet spalvos pasirinkimas dar nieko nepasako apie nuotraukos kokybę ar idėją.
Britų dirigentas Christopheris Lyndonas-Gee. Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Dmitrijaus Matvejevo fotografija
Kai fotografuojate renginius, ar svarbu, kad jus matytų kaip fotografą? Ar verčiau liktumėte nepastebėtas?
Kaip sakiau, svarbiausia – netrukdyti koncertui. Kai kurie atlikėjai net prašo, kad prieš pasirodymą jų niekas neblaškytų, ir tai visiškai suprantama – tai jų teisė.
Tačiau kartais fotografui tenka būti šiek tiek įkyriam – kitaip neatliksi savo darbo. Svarbiausia – neįžeisti žmogaus, neperžengti asmeninių jo ribų ir laikytis profesionalios etikos.
Žmonės dažnai juokais fotografus vadina paparacais. Šiek tiek atsibodęs juokelis. Reiškinys paparazzi mažai susijęs su fotografija – paparacai bet kokiais būdais medžioja skandalingus reiškinius. Pats itališkas žodis reiškia įkyrią musę. Kartais ir reportažų fotografas gali būti panašus į tokią įkyrią musę.
Šiais laikais fotografo etika tapo gerokai griežtesnė. Daugelis nuotraukų, kurios šiandien laikomos mūsų aukso fondu, dabar būtų neįmanomos – pavyzdžiui, Antano Sutkaus „Aklas pionierius“.
Fotografija įdomi dėl daugiasluoksniškumo: fotografuojate kitą meno kūrinį, o paskui jūsų darbas pats tampa kūriniu. Galima sakyti, interpretacijos interpretacija. Ar susimąstote apie tai?
Kadaise esu pasakęs: interpretatorių interpretavimas. Tai buvo pasakyta tik apie parengto spektaklio fotografavimą. Konkrečiai šioje parodoje pristatyti vienos socialinės grupės žmonių fotoportretai, siejami vienos temos, aplinkos, atmosferos. Ar tai menas, ar ne – tegul sprendžia kiti.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
