Menas, kuriame dera laisvė ir cenzūra. Koks yra Irano kinas?
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Vis dėlto net tokiomis sąlygomis gimsta filmai, be to, dar neretai susižeria prestižinius Europos ir JAV kino festivalių apdovanojimus. Taip nutiko ir šiemet: prestižiškiausiame Europos kino renginyje Kanų kino festivalyje aukščiausias prizas „Auksinė palmės šakelė“ atiteko Irano režisieriui Jafarui Panahi už juostą „Tai buvo tik atsitiktinumas“ (It Was Just an Accident, 2025 m.).
Apie meną, kuriame dera laisvės siekis ir cenzūros ribojimai, – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su kino kritiku EDVINU PUKŠTA ir kinotyrininku NARIUMI KAIRIU.
Sena tradicija
Kinas Irane atsirado XX a. pradžioje – kai pačiam žanrui buvo vos penkeri metai. Nors tuo metu Vakaruose kinas dar nebuvo laikomas gerbiama meno forma, Irane tai tapo kilmingųjų pramoga – pirmasis persų kino režisierius buvo Mirza Ebrahimas Khanas Akkasas Bashi, oficialus Persijos karaliaus Mozaferedino fotografas. Nors filmas neišliko, kino pagrindų pradžia jau tuo metu buvo.
Po ilgų šalies santvarkos pokyčių 3-iajame dešimtmetyje buvo įkurta pirmoji kino mokykla. Ją įsteigęs rusų ir armėnų imigrantas Ovanesas Ohanianas sukūrė pirmuosius iranietiškus nebyliuosius filmus – „Hagi Agha, kino aktorius“ (Hagi Agha, The Cinema Actor) ir „Abi ir Rabi“ (Abi and Rabi).
Režisieriaus Ovaneso Ohaniano nebyliojo filmo „Hagi Agha, kino aktorius“ („Hagi Agha, The Cinema Actor“, Iranas, 1993 m.) kadras. Imdb.com nuotrauka
Dėl Pahlavi dinastijos režimo kontrolės ir griežtos cenzūros kinui buvo sunku vystytis taip, kad šis atspindėtų šalies kultūrą. Taip paplito judėjimas Film Farsi – žemos kokybės filmai, kuriems buvo būdingas Holivudo ir Indijos populiariųjų filmų imitavimas ir dažnas dainų bei šokių naudojimas.
7-ajame dešimtmetyje įsigalėjo naujoji kino banga. Ji įsitvirtino kaip atsakas į beskonį Film Farsi kiną: kūrėjai teigė, kad šis žanras neatspindi tikrų Irano gyventojų normų ir meninio visuomenės skonio. Maišydami realizmą, dokumentinį stilių su senomis poezijos tradicijomis, Irano kūrėjai skatino šalies žiūrovus tapti išrankius, tikėdamiesi leisti šalies kinui klestėti ir vystytis. Taip buvo sudaryti stiprūs kino pagrindai, kuriuos galime matyti ir šiandieniuose Irano filmuose.
Poezija prieš režimą
Po 1979 m. Islamo revoliucijos, kurios pagrindinė priežastis buvo tuomečio šacho vykdyta aktyvi Irano vesternizacija, naujoji valdžia ėmė reguliuoti šalį pagal šariatą – nuostatus, įtvirtintus Korane ir sunoje.
Šis posūkis smarkiai paveikė kino industriją. Šalies Kultūros ministerija nustatė griežtas gaires: vengti bet kokio turinio, prieštaraujančio islamo vertybėms bei moralei, nekritikuoti vyriausybės ir jos politikos, užtikrinti, kad moterys būtų vaizduojamos kukliai ir laikantis islamo aprangos kodekso. Be to, visų filmų autoriai privalėjo gauti ministerijos leidimą.
Pagal naujus reglamentus daugelis filmų kūrėjų, aktorių ir komandos narių buvo tardomi, jiems buvo uždrausta dirbti, arba jie buvo spaudžiami viešai remti naują režimą. Daugelis buvo priversti išvykti iš šalies.
Cenzūros gniaužtai stiprėjo ir XXI a. – išrinkus prezidentu Mahmoudą Ahmadinejadą, kilo Žaliasis judėjimas. Rinkimų rezultatų klastojimu įsitikinę iraniečiai išėjo į gatves. Po šių neramumų kūrėjus imta dar kruopščiau tikrinti, o įtariamiems reformistinėmis pažiūromis atimta teisė kurti. Taip vienas iš protesto dalyvių režisierius J. Panahi buvo nuteistas kalėti šešerius metus, jam buvo uždrausta 20 metų kurti bet kokį filmą.
Ilgalaikė cenzūra išmokė Irano kūrėjus kalbėti netiesiogiai. Pasitelkdami metaforas, alegorijas jie perteikia mintis apie šalies politinę ir socialinę realybę, nepažeisdami oficialių taisyklių.
Viena iš ryškiausių technikų – slidi riba tarp fikcijos ir realybės. Abbaso Kiarostami filme „Stambus planas“ (Close-up, 1990 m.) pasakojama tikra istorija apie vyrą, kuris apsimeta kitu garsiu režisieriumi Mohsenu Makhmalbafu. Čia realūs įvykiai ir suvaidintos scenos susilieja: daugelis aktorių vaidina save, pats M. Makhmalbafas taip pat pasirodo filme.
Rež. Abbaso Kiarostami filmo „Stambus planas“ („Close-up“, Iranas, 1990 m.) kadras
Cenzūra paskatino atsirasti ir savitiems žanrams – pavyzdžiui, buto dramoms (angl. apartment dramas). Šiame žanre butas nėra tik paprasta filmo veiksmo vieta – tai vienas iš pasakojimo būdų apie vidurinės klasės žmonių kasdienį gyvenimą, rūpesčius ir problemas. Tačiau šis žanras gimė ne iš noro papasakoti vien tai, kas vyksta už uždarų durų. Tokia erdvė režisieriui yra saugesnė: nereikia saugotis viešos hidžabo kontrolės ar neislamiškų miesto fonų, kurie galėtų patraukti cenzorių dėmesį.
Anot N. Kairio, tokie kūrybos sprendimai nėra unikalūs vien Iranui. „Pažiūrėkime, kas vyksta Kinijoje, Rusijoje, kas vyko Sovietų Sąjungoje – ten režimas pripažįsta tik vieną tiesą. Jeigu pasiūlai savo meninę tiesą, režimas, be abejo, bando ją nuslopinti. Tuomet pasirinkimas aiškus – arba tapti sodininku ar valytoju, arba ieškoti būdų apeiti taisykles“, – tvirtina kinotyrininkas.
Vis dėlto Iranas išsiskiria tuo, kad čia įvairios kūrybos priemonės pasitelkiamos ne tik dėl cenzūros spaudimo. „Iraniečiai nuo senų laikų turi originalią poezijos ir literatūros tradiciją. Jiems nereikia ieškoti naujų priemonių cenzūrai apeiti – jie natūraliai mąsto metaforomis. Jie net turi šventę, skirtą poezijai. Kas dar tokią turi? Kai taip gyveni kasdien, tai neišvengiamai atsispindi ir kine“, – pabrėžia N. Kairys.
Kinotyrininkas Narius Kairys. Ričardo Šileikos nuotrauka
Žmonėms patinka maištas
Paradoksas, kad šalies, kuri Vakarų žiniasklaidos dažniausiai kritikuojama už griežtą režimą ir cenzūrą, filmai sulaukia neįtikėtinų rezultatų įvairiuose kino festivaliuose: 24 Kanų kino festivalio nominacijos, 22 „Oskarų“ nominacijos (keturi laimėjimai) ir trys „Auksiniai lokiai“ Berlyno filmų festivalyje.
„Pažiūrėję, kiek Irano kūrėjų apdovanojama įvairiuose kino festivaliuose, pamatytume, kad dauguma jų kuria tremtyje ar nelegaliomis priemonėmis“, – atkreipia dėmesį N. Kairys.
Viena iš priežasčių, kodėl Irano filmai sulaukia pasaulio dėmesio, yra ta, kad liberalių demokratijų gyventojams patinka menas, naudojamas kaip pasipriešinimo forma.
„Vienas iš pastarųjų garsiai nuskambėjusių iranietiškų filmų „Šventosios figos sėkla“ (The Seed of Sacred Fig, rež. Mohammadas Rasoulofas, 2024 m.) kurtas be jokių leidimų – kitaip jo nebūtų buvę. Tad čia iš karto atsiranda maišto elementas, ir jis festivalių auditorijai, be abejo, patinka. Nes tai – savotiškas pasipriešinimas“, – aiškina kinotyrininkas.
Rež. Mohammado Rasoulofo filmo „Šventosios figos sėkla“ („The Seed of the Sacred Fig“, Iranas, Prancūzija, Vokietija, 2024 m.) kadras
Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, gali būti ir taip, kad tarptautiniuose festivaliuose įvertinti filmai už kūrėjų drąsą ir pasipriešinimą šalyje įsigaliojusiam režimui iš tiesų daugiau vertinami už kūrybinį ryžtą nei meninę kokybę. „Tačiau ir čia paradoksas – taip nėra. Prisimenant kino istoriją, Irano filmai dažniausiai būna iš tiesų labai geri“, – priduria jis.
Anot N. Kairio, Irano kinas išlieka populiarus pasaulyje dėl paprastos priežasties – šios šalies kūrėjai turi seną kinematografijos tradiciją, o kinas čia jau kelis dešimtmečius lieka mėgstamiausia meno forma. Šis auksinis klestėjimo laikas dešimtajame dešimtmetyje, pradėtas režisierių A. Kiarostami, M. Makhmalbafo ir kitų, paskatino pasaulį susipažinti su iranietišku kinu: „Kai pamatai vieną, antrą, trečią gerą filmą ne vien to paties kūrėjo, supranti, kad šalyje kino tradicija yra stipri.“
J. Panahi – dvejopi cenzūros standartai?
Šiemet Kanų kino festivalyje laimėjęs J. Panahi savo padėkos kalboje ragino tautiečius atidėti nesutarimus ir kitas problemas į šalį. „Dabar svarbiausia yra mūsų šalis ir jos laisvė, – kalbėjo jis. – Sujunkime jėgas. Niekas neturi drįsti mums nurodyti, kokius drabužius dėvėti, ką turėtume ir ko neturėtume daryti.“
Nepaisydamas nuo 2010 m. iki 2023 m. galiojusių apribojimų, režisierius sukūrė tris filmus, slapta juos išvežė iš šalies ir pelnė prestižinius Kanų bei Venecijos kino festivalių prizus.
Vis dėlto kino kritikas E. Pukšta abejoja šiuo pasiekimu: „Vieną kartą gal ir pavyktų nelegaliai išvežti filmą į Kanus, antrą kartą – gal irgi, bet dėl trečio jau sunku patikėti. Juolab kad Panahi filmai – atvirai antivalstybiniai, kritikuojantys tai, kas šiuo metu vyksta Irane.“
Kino kritikas Edvinas Pukšta. Audriaus Solomino nuotrauka
E. Pukšta primena panašią istoriją su režisieriumi Ali Asgari ir jo filmu „Žemiškos eilės“ (Terrestrial Verses, 2023 m.). Vos grįžęs iš Kanų A. Asgari buvo areštuotas Teherano oro uoste: iš jo buvo atimtas pasas, telefonas, visa technika, jam skirtas namų areštas ir uždrausta kurti filmus. Pusę metų režisierius negalėjo su niekuo susisiekti.
„O dabar Panahi po pergalės Kanuose su dar aštresniu nei Asgari filmu džiaugsmingai grįžta į Iraną, ir jo niekas nesuima. Po kelių dienų jam net leidžiama išvykti į Sidnėjaus kino festivalį“, – stebisi kino kritikas.
Jis primena ir praėjusių metų istoriją, kai režisieriai Maryam Moghaddam ir Behtashas Sanaeeha po filmo „Mano mėgstamiausias tortas“ (My Favourite Cake, 2024 m.) buvo taip pat areštuoti, nors jų kūrinys, pasak E. Pukštos, nebuvo toks aštrus kaip J. Panahi.
Iraniečių režisierius Jafaras Panahi. Wikipedia.org nuotrauka
N. Kairys taip pat stebisi, kaip įmanoma kelis kartus iš eilės nelegaliai išgabenti filmus iš Irano ir išvengti sankcijų.
„Žiūrovai galėtų pamanyti, kad ši cenzūra – pačių kino kūrėjų režisuota konspiracija. Bet taip nėra: Panahi turėjo badauti, kad būtų išklausytas, o Rasoulofas po vėliausių savo filmų privalėjo bėgti iš šalies. Net jų gyvenimo istorijos vertos kino filmų“, – komentuoja kinotyrininkas.
Vis dėlto klausimas, kodėl J. Panahi atveju valdžia elgiasi kitaip, lieka atviras.
Irano kinas – kultinis
Kad ir kritikuojame Irano režimą ir represijas, toliau žiūrime šios kino mokyklos kūrinius. N. Kairys atvirauja, kad, nors Kanų kino festivalio programa bus viešai rodoma tik po pusės metų, naujas J. Panahi filmas tikrai domina.
„Manau, Irano režisieriai tikrai nusipelnė šio statuso – juos galima vadinti kultiniais kūrėjais. Jau iš anksto lauki filmo, kad suprastum, kuo jis ypatingas. Irano kinas išskirtinis – ne tiek dėl to, kad dirbtinai sukeltas jo ažiotažas, kiek dėl to, kad iš tikrųjų jis turi ką pasiūlyti mūsų kartais pavargusiai vaizduotei“, – šypsosi pašnekovas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Režisieriaus Ovaneso Ohaniano nebyliojo filmo „Hagi Agha, kino aktorius“ („Hagi Agha, The Cinema Actor“, Iranas, 1993 m.) kadras. Imdb.com nuotrauka
Dėl Pahlavi dinastijos režimo kontrolės ir griežtos cenzūros kinui buvo sunku vystytis taip, kad šis atspindėtų šalies kultūrą. Taip paplito judėjimas Film Farsi – žemos kokybės filmai, kuriems buvo būdingas Holivudo ir Indijos populiariųjų filmų imitavimas ir dažnas dainų bei šokių naudojimas.
7-ajame dešimtmetyje įsigalėjo naujoji kino banga. Ji įsitvirtino kaip atsakas į beskonį Film Farsi kiną: kūrėjai teigė, kad šis žanras neatspindi tikrų Irano gyventojų normų ir meninio visuomenės skonio. Maišydami realizmą, dokumentinį stilių su senomis poezijos tradicijomis, Irano kūrėjai skatino šalies žiūrovus tapti išrankius, tikėdamiesi leisti šalies kinui klestėti ir vystytis. Taip buvo sudaryti stiprūs kino pagrindai, kuriuos galime matyti ir šiandieniuose Irano filmuose.
Poezija prieš režimą
Po 1979 m. Islamo revoliucijos, kurios pagrindinė priežastis buvo tuomečio šacho vykdyta aktyvi Irano vesternizacija, naujoji valdžia ėmė reguliuoti šalį pagal šariatą – nuostatus, įtvirtintus Korane ir sunoje.
Šis posūkis smarkiai paveikė kino industriją. Šalies Kultūros ministerija nustatė griežtas gaires: vengti bet kokio turinio, prieštaraujančio islamo vertybėms bei moralei, nekritikuoti vyriausybės ir jos politikos, užtikrinti, kad moterys būtų vaizduojamos kukliai ir laikantis islamo aprangos kodekso. Be to, visų filmų autoriai privalėjo gauti ministerijos leidimą.
Pagal naujus reglamentus daugelis filmų kūrėjų, aktorių ir komandos narių buvo tardomi, jiems buvo uždrausta dirbti, arba jie buvo spaudžiami viešai remti naują režimą. Daugelis buvo priversti išvykti iš šalies.
Cenzūros gniaužtai stiprėjo ir XXI a. – išrinkus prezidentu Mahmoudą Ahmadinejadą, kilo Žaliasis judėjimas. Rinkimų rezultatų klastojimu įsitikinę iraniečiai išėjo į gatves. Po šių neramumų kūrėjus imta dar kruopščiau tikrinti, o įtariamiems reformistinėmis pažiūromis atimta teisė kurti. Taip vienas iš protesto dalyvių režisierius J. Panahi buvo nuteistas kalėti šešerius metus, jam buvo uždrausta 20 metų kurti bet kokį filmą.
Ilgalaikė cenzūra išmokė Irano kūrėjus kalbėti netiesiogiai. Pasitelkdami metaforas, alegorijas jie perteikia mintis apie šalies politinę ir socialinę realybę, nepažeisdami oficialių taisyklių.
Viena iš ryškiausių technikų – slidi riba tarp fikcijos ir realybės. Abbaso Kiarostami filme „Stambus planas“ (Close-up, 1990 m.) pasakojama tikra istorija apie vyrą, kuris apsimeta kitu garsiu režisieriumi Mohsenu Makhmalbafu. Čia realūs įvykiai ir suvaidintos scenos susilieja: daugelis aktorių vaidina save, pats M. Makhmalbafas taip pat pasirodo filme.
Rež. Abbaso Kiarostami filmo „Stambus planas“ („Close-up“, Iranas, 1990 m.) kadras
Cenzūra paskatino atsirasti ir savitiems žanrams – pavyzdžiui, buto dramoms (angl. apartment dramas). Šiame žanre butas nėra tik paprasta filmo veiksmo vieta – tai vienas iš pasakojimo būdų apie vidurinės klasės žmonių kasdienį gyvenimą, rūpesčius ir problemas. Tačiau šis žanras gimė ne iš noro papasakoti vien tai, kas vyksta už uždarų durų. Tokia erdvė režisieriui yra saugesnė: nereikia saugotis viešos hidžabo kontrolės ar neislamiškų miesto fonų, kurie galėtų patraukti cenzorių dėmesį.
Anot N. Kairio, tokie kūrybos sprendimai nėra unikalūs vien Iranui. „Pažiūrėkime, kas vyksta Kinijoje, Rusijoje, kas vyko Sovietų Sąjungoje – ten režimas pripažįsta tik vieną tiesą. Jeigu pasiūlai savo meninę tiesą, režimas, be abejo, bando ją nuslopinti. Tuomet pasirinkimas aiškus – arba tapti sodininku ar valytoju, arba ieškoti būdų apeiti taisykles“, – tvirtina kinotyrininkas.
Vis dėlto Iranas išsiskiria tuo, kad čia įvairios kūrybos priemonės pasitelkiamos ne tik dėl cenzūros spaudimo. „Iraniečiai nuo senų laikų turi originalią poezijos ir literatūros tradiciją. Jiems nereikia ieškoti naujų priemonių cenzūrai apeiti – jie natūraliai mąsto metaforomis. Jie net turi šventę, skirtą poezijai. Kas dar tokią turi? Kai taip gyveni kasdien, tai neišvengiamai atsispindi ir kine“, – pabrėžia N. Kairys.
Kinotyrininkas Narius Kairys. Ričardo Šileikos nuotrauka
Žmonėms patinka maištas
Paradoksas, kad šalies, kuri Vakarų žiniasklaidos dažniausiai kritikuojama už griežtą režimą ir cenzūrą, filmai sulaukia neįtikėtinų rezultatų įvairiuose kino festivaliuose: 24 Kanų kino festivalio nominacijos, 22 „Oskarų“ nominacijos (keturi laimėjimai) ir trys „Auksiniai lokiai“ Berlyno filmų festivalyje.
„Pažiūrėję, kiek Irano kūrėjų apdovanojama įvairiuose kino festivaliuose, pamatytume, kad dauguma jų kuria tremtyje ar nelegaliomis priemonėmis“, – atkreipia dėmesį N. Kairys.
Viena iš priežasčių, kodėl Irano filmai sulaukia pasaulio dėmesio, yra ta, kad liberalių demokratijų gyventojams patinka menas, naudojamas kaip pasipriešinimo forma.
„Vienas iš pastarųjų garsiai nuskambėjusių iranietiškų filmų „Šventosios figos sėkla“ (The Seed of Sacred Fig, rež. Mohammadas Rasoulofas, 2024 m.) kurtas be jokių leidimų – kitaip jo nebūtų buvę. Tad čia iš karto atsiranda maišto elementas, ir jis festivalių auditorijai, be abejo, patinka. Nes tai – savotiškas pasipriešinimas“, – aiškina kinotyrininkas.
Rež. Mohammado Rasoulofo filmo „Šventosios figos sėkla“ („The Seed of the Sacred Fig“, Iranas, Prancūzija, Vokietija, 2024 m.) kadras
Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, gali būti ir taip, kad tarptautiniuose festivaliuose įvertinti filmai už kūrėjų drąsą ir pasipriešinimą šalyje įsigaliojusiam režimui iš tiesų daugiau vertinami už kūrybinį ryžtą nei meninę kokybę. „Tačiau ir čia paradoksas – taip nėra. Prisimenant kino istoriją, Irano filmai dažniausiai būna iš tiesų labai geri“, – priduria jis.
Anot N. Kairio, Irano kinas išlieka populiarus pasaulyje dėl paprastos priežasties – šios šalies kūrėjai turi seną kinematografijos tradiciją, o kinas čia jau kelis dešimtmečius lieka mėgstamiausia meno forma. Šis auksinis klestėjimo laikas dešimtajame dešimtmetyje, pradėtas režisierių A. Kiarostami, M. Makhmalbafo ir kitų, paskatino pasaulį susipažinti su iranietišku kinu: „Kai pamatai vieną, antrą, trečią gerą filmą ne vien to paties kūrėjo, supranti, kad šalyje kino tradicija yra stipri.“
J. Panahi – dvejopi cenzūros standartai?
Šiemet Kanų kino festivalyje laimėjęs J. Panahi savo padėkos kalboje ragino tautiečius atidėti nesutarimus ir kitas problemas į šalį. „Dabar svarbiausia yra mūsų šalis ir jos laisvė, – kalbėjo jis. – Sujunkime jėgas. Niekas neturi drįsti mums nurodyti, kokius drabužius dėvėti, ką turėtume ir ko neturėtume daryti.“
Nepaisydamas nuo 2010 m. iki 2023 m. galiojusių apribojimų, režisierius sukūrė tris filmus, slapta juos išvežė iš šalies ir pelnė prestižinius Kanų bei Venecijos kino festivalių prizus.
Vis dėlto kino kritikas E. Pukšta abejoja šiuo pasiekimu: „Vieną kartą gal ir pavyktų nelegaliai išvežti filmą į Kanus, antrą kartą – gal irgi, bet dėl trečio jau sunku patikėti. Juolab kad Panahi filmai – atvirai antivalstybiniai, kritikuojantys tai, kas šiuo metu vyksta Irane.“
Kino kritikas Edvinas Pukšta. Audriaus Solomino nuotrauka
E. Pukšta primena panašią istoriją su režisieriumi Ali Asgari ir jo filmu „Žemiškos eilės“ (Terrestrial Verses, 2023 m.). Vos grįžęs iš Kanų A. Asgari buvo areštuotas Teherano oro uoste: iš jo buvo atimtas pasas, telefonas, visa technika, jam skirtas namų areštas ir uždrausta kurti filmus. Pusę metų režisierius negalėjo su niekuo susisiekti.
„O dabar Panahi po pergalės Kanuose su dar aštresniu nei Asgari filmu džiaugsmingai grįžta į Iraną, ir jo niekas nesuima. Po kelių dienų jam net leidžiama išvykti į Sidnėjaus kino festivalį“, – stebisi kino kritikas.
Jis primena ir praėjusių metų istoriją, kai režisieriai Maryam Moghaddam ir Behtashas Sanaeeha po filmo „Mano mėgstamiausias tortas“ (My Favourite Cake, 2024 m.) buvo taip pat areštuoti, nors jų kūrinys, pasak E. Pukštos, nebuvo toks aštrus kaip J. Panahi.
Iraniečių režisierius Jafaras Panahi. Wikipedia.org nuotrauka
N. Kairys taip pat stebisi, kaip įmanoma kelis kartus iš eilės nelegaliai išgabenti filmus iš Irano ir išvengti sankcijų.
„Žiūrovai galėtų pamanyti, kad ši cenzūra – pačių kino kūrėjų režisuota konspiracija. Bet taip nėra: Panahi turėjo badauti, kad būtų išklausytas, o Rasoulofas po vėliausių savo filmų privalėjo bėgti iš šalies. Net jų gyvenimo istorijos vertos kino filmų“, – komentuoja kinotyrininkas.
Vis dėlto klausimas, kodėl J. Panahi atveju valdžia elgiasi kitaip, lieka atviras.
Irano kinas – kultinis
Kad ir kritikuojame Irano režimą ir represijas, toliau žiūrime šios kino mokyklos kūrinius. N. Kairys atvirauja, kad, nors Kanų kino festivalio programa bus viešai rodoma tik po pusės metų, naujas J. Panahi filmas tikrai domina.
„Manau, Irano režisieriai tikrai nusipelnė šio statuso – juos galima vadinti kultiniais kūrėjais. Jau iš anksto lauki filmo, kad suprastum, kuo jis ypatingas. Irano kinas išskirtinis – ne tiek dėl to, kad dirbtinai sukeltas jo ažiotažas, kiek dėl to, kad iš tikrųjų jis turi ką pasiūlyti mūsų kartais pavargusiai vaizduotei“, – šypsosi pašnekovas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Tulaitė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
