Naujas Lietuvos teatrų sezonas – ką matysime šiemet?

Tad kaip nepasiklysti tarp premjerų ir kas laukia žiūrovų šiais metais? Dienraštis „Bernardinai.lt“ skaitytojams parengė Lietuvos teatrų artėjančių svarbiausių premjerų santrauką. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) 106-ąjį sezoną atvers su Amilcare Ponchielli opera „Lietuviai“. Pagal Adamo Mickiewicziaus poemą „Konradas Valenrodas“ sukurta opera pirmą kartą suskambo 1874 m. Milano (Italija) teatre „La Scala“. Taip lietuviškas kūrinys tapo italų laisvės kovos simboliu. Nepalankios aplinkybės ilgai neleido šiam kūriniui suskambėti Lietuvoje, tad pirmą kartą lietuvišką pastatymą buvo galima pamatyti tik 1981-aisiais Čikagoje. 2009 m. opera buvo pastatyta Trakų pilyje, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Vėliau koncertinis „Lietuvių“ atlikimas Valstybės dienos proga publiką suburdavo į Valdovų rūmų kiemą. Šiemet šis kūrinys bus pirmą kartą rodomas scenoje – taip rugsėjo 5-oji teatrui taps istorine diena. LNOBT švenčia ir baleto šimtmetį. Gruodžio 4 d. žiūrovų lauks kulminacinė šio žanro šventė – Léo Delibes’o komiškasis baletas „Kopelija“. Šis baletas tapo vienu populiariausių Lietuvoje, nes būtent nuo jo 1925 m. gruodžio 4 d. prasidėjo profesionalios baleto trupės kelias šalyje. Baleto šimtmečiui paminėti kūrinį statys choreografas Martynas Rimeikis. Operos „Lietuviai“ repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka Operos „Lietuviai“ repeticija. Martyno Aleksos nuotrauka Lietuvos nacionalinis dramos teatras Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) 86-ąjį sezoną pradės režisierės Eglės Švedkauskaitės spektaklis „Ronja plėšiko duktė“, sukurtas pagal vieną žymiausių garsios švedų rašytojos Astrid Lindgren romanų. Pasakojimo centre – mergaitė Ronja, gimusi plėšikų vado Matiso šeimoje. Jos vaikystė bėga žaidžiant su plėšikais, o už žaibo perskeltos pilies sienų laukia pažintis su magiška giria, pilna nykštukų, skraidūnių ir kitų nepaprastų būtybių. Tėvas Matisas tikisi, kad jo greitai auganti dukra perims vadovavimą plėšikų gaujai, tačiau mergaitė vis dėlto turi pati pasirinkti savo gyvenimo kelią. „Man atrodo, kad Astrid Lindgren kūrinyje užrašytos pamokos dabar be galo aktualios ir svarbios. Mūsų kuriama „Ronja plėšiko duktė“ – tai muzikali, šmaikšti ir kartu gili brandos istorija“, – apie spektaklį pasakoja jo režisierė E. Švedkauskaitė. Spektaklio premjera – rugsėjo 6 d. Nuo rugsėjo 25 d. iki spalio 13 d. vyks Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, kurio šių metų šūkis – „Teatras yra ginklas“. „Apie ką šiandien gali įspėti teatras? Kokį vaidmenį jis atlieka pasaulyje, kuris nyksta, apokaliptiškai artėja pražūties ir susinaikinimo link? – retoriškai klausia festivalio vadovė Kristė Agota Savė. – Kiekvieną dieną realybė iš skaitomų tekstų apie nelaimes persikelia į mūsų gyvenimus: karai, pandemijos, gamtos stichijos kabo virš galvos kaip Damoklo kardas.“ Festivalio svečias – Avinjono teatro festivalio meno vadovas Tiago Rodriguesas, pristatysiantis du spektaklius: „Atminimai“ (spalio 8, 10 d.) ir „Katarina ir fašistų žudymo grožis“ (spalio 9, 10 d.), nagrinėjančius poezijos galią ir keršto dvasią. Lietuviškoje festivalio programoje bus rodomi Nauberto Jasinsko, Agnietės Lisičkinaitės, Lauros Kutkaitės, Eglės Jackaitės, Oskaro Koršunovo, Uršulės Bartoševičiūtės, Dominyko Vaitiekūno, Gretos Grinevičiūtės bei kitų vaidybiniai ir choreografiniai kūriniai. Lapkričio mėnesį LNDT Naujojoje salėje bus parodyta dramaturgo ir režisieriaus Nauberto Jasinsko muzikinė drama „Velnio nuotaka“ – spektaklis, įkvėptas Arūno Žebriūno filmo, aktorės Vaivos Mainelytės gyvenimo linijos, Johno Cassaveteso intymios kino kalbos ir Kazio Borutos apysakos „Baltaragio malūnas“. „Velnio nuotaką“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje žiūrovai panardinami į legendinio lietuvių filmo atmintį – scena tampa amžėjančios aktorės vidiniu prisiminimu, ilgesiu ir sapnu, o antrojoje dalyje rodomas tų pačių personažų susitikimas šiandien: jų ryšys iširo, meilė pasibaigė, pažadai išblėso. „Šis spektaklis kelia klausimą – ar rekonstrukcija yra meilė praeičiai, ar nesugebėjimas kurti ir būti dabartyje?“ – pristato režisierius N. Jasinskas. Anot jo, tai ne naujas K. Borutos kūrinio pastatymas, o šiuolaikinė refleksija apie laiko galią ir prisiminimų bei tikrovės neatitikimą. Spektaklio premjera – lapkričio 13 d. Teatro naujienos atkeliauja ir iš Latvijos – rugsėjo 19 d. Rygos dailės teatre bus rodoma lenkų režisieriaus Łukaszo Twarkowskio premjera „The Oracle“, kurioje pasirodys ir du lietuvių aktoriai – Nelė Savičenko bei Rytis Saladžius. Ši premjera – antroji mokslinės trilogijos dalis. Pirmoji – „Quanta“ – buvo pradėjusi praėjusių metų LNDT sezoną. Kaip rašo Dailės teatras, Ł. Twarkowskis, bendradarbiaudamas su kitais Europos teatrais, sukūrė ambicingiausią šio teatro spektaklį, tęsiantį teatro ir kino raiškos sąjungą. „The Oracle“ atskleidžia britų matematiko ir logiko Alano Turingo, Turingo testo kūrėjo, atradimus natūralaus ir dirbtinio intelekto srityje Antrojo pasaulinio karo metais, kai jis iššifravo nacių pajėgų siųstas žinutes. „Jis buvo žmogus, gebantis išspręsti didžiausias pasaulio mįsles, tačiau pats gyvenęs paslapties gaubiamą gyvenimą. Jo palikimas apima Turingo, arba Orakulo, mašiną – koncepciją, kurios fizinis įgyvendinimas lieka neįmanomas“, – rašoma spektaklio apraše. Anka Herbut, „Oracle“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Rygos (Latvija) dailės teatras, 2025 m.). Marko Rasso nuotrauka Anka Herbut, „Oracle“ (rež. Łukaszas Twarkowskis, Rygos (Latvija) dailės teatras, 2025 m.). Marko Rasso nuotrauka Valstybinis jaunimo teatras Valstybinio jaunimo teatro 61-ąjį sezoną pradės premjera – dramaturgo Henriko Ibseno pjesė „Laukinė antis“, režisuota Oskaro Koršunovo. Šis H. Ibseno dramos pastatymas – tai nuoseklios Jaunimo teatro repertuaro strategijos tąsa. „Teatras, svarstydamas apie šiuolaikinį žmogų ir jam aktualias psichologines bei filosofines temas, atsigręžia į svarbius ir sudėtingus pasaulinės literatūros bei dramaturgijos tekstus“, – skelbia Jaunimo teatras. Pjesėje pasakojama apie Ekdalių šeimą, kurios tarytum laimingą kasdienybę sujaukia svečias iš praeities. Gregersas Verlė, siekiantis bet kokiu atveju sakyti tik tiesą, atskleidžia šeimininkams tam tikras paslaptis apie kiekvieno jų praeitį ir sugriauna jų laimingos šeimos ir namų iliuziją. Ten, kur kiti mato laimę, Verlė mato melą, ir šios iliuzijoje bei mele įstrigusios šeimos simboliu tampa Ekdalių palėpėje laikoma sveikstanti laukinė antis, kurią kadaise pašovė aistringas medžiotojas senasis Ekdalis. „Kuo labiau pasaulis pakrinka, tuo labiau išryškėja takoskyra tarp tiesos ir teisingumo. Kuo daugiau atsiranda „teisuolių“, tuo mažiau lieka teisingumo. Kai tiesą keičia posttiesa ar propaganda, o teisingumą lemia ideologijos, kai tiesa įpainiojama socialiniuose tinkluose, o teisingumas vykdomas patiktukais ir algoritmais, pats laikas teatrui atsigręžti į moralę“, – apie spektaklį kalba režisierius O. Koršunovas. Spektaklio premjera – spalio 1 d. Spektaklio „Laukinė antis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras) repeticija. Arvydo Gudo nuotrauka Spektaklio „Laukinė antis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras) repeticija. Arvydo Gudo nuotrauka Valstybinis Vilniaus mažasis teatras Rugsėjo 3 d. į Mažojo teatro sceną grįžta praėjusio sezono premjera – Oskaro Koršunovo spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. Mariaus Ivaškevičiaus pjesė skiriama filosofo Immanuelio Kanto aplinkai ir jo žymiausiam veikalui „Grynojo proto kritika“. Kūrinys nukelia į 1784 m. Karaliaučių. Prūsijoje lapkričio mėnuo. Tvyro nuojauta, kad visuomenė išgyvens reikšmingus socialinius pokyčius. Į nugarą jau alsuoja Didžioji Prancūzijos revoliucija. Laikydamasis įprasto ritualo valgyti ilgesnius pietus vyriškoje kompanijoje ir – svarbiausia – šiukštu nekalbėti apie darbą, filosofas sėdasi pietauti. „Žmogus yra tikslas savaime. Ši Kanto formuluotė artima Koršunovui. Kantiškoji individo nepriklausomybės idėja svarbi autorinio teatro kūrėjams. „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ tapo ne tiek filosofo teorijų perteikimu, kiek jo idėjų regimu šaltiniu, nujaučiamo, neapčiuopiamo, bet egzistuojančio pasaulio įkūnijimu. Nuolat išnyra mintis apie individualų laimės ir laisvės supratimą“, – „Kultūros barų“ recenzijoje rašo teatrologė Daiva Šabasevičienė. Marius Ivaškevičius, „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras, 2025 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka OKT / Vilniaus miesto teatras Rugsėjo 19 d. Ukmergėje ir rugsėjo 28 d. Utenoje OKT / Vilniaus miesto teatras naują kultūros sezoną pradės praėjusių metų premjera – Eglės Jackaitės ir Oskaro Koršunovo bendru darbu „Šventoji“. Įkvėptas Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“, monospektaklis pasakoja moters išgyvenimo radikalioje patriarchalinėje visuomenėje istoriją. Jame susilieja gandais ir mistika apipinta šventosios Marijos Egiptietės istorija su asmeniniu E. Jackaitės gyvenimu. „Tai spektaklis apie moterį. Jis ir apie mane, ir apie mano mylimas moteris – mano mamą, drauges. Apie kiekvieną sužeistą, nuliūdusią, kenčiančią, išduotą, patiriančią prievartą. Manau, kad pasaulyje yra labai daug moterų, kurios susidūrė su kančia, smurtu ir prievarta“, – mintimis dalijasi E. Jackaitė. Aktorė pasakoja, kad monospektaklio gimimas buvo neišvengiamas. „Aš nepasirinkau šios temos – turbūt ji mane pasirinko. Matyt, toks Dievo planas ir taip turėjo atsitikti. Atsitiktinumų nebūna“, – šypsosi ji. Spektaklis „Šventoji“ (rež. Eglė Jackaitė ir Oskaras Koršunovas). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Vilniaus senasis teatras Rugsėjo 2 ir 3 d. į Vilniaus senąjį teatrą žiūrovai kviečiami po vieną – jame bus rodoma praėjusių metų premjera – režisieriaus Manto Jančiausko imersinis spektaklis vienam žiūrovui „Toli toli“. Jaunosios kartos režisierius M. Jančiauskas nori leisti žiūrovams, įpratusiems spektaklį stebėti tik salėje, pamatyti šį teatrą iš kitų žiūros taškų. „Šįkart nereikia tradicinio scenos veiksmo – žiūrovas kviečiamas pasivaikščioti po teatrą ir išgirsti jo balsus. Galbūt net nueiti į patalpas, kurių niekada nematė – pavyzdžiui, kostiuminę. Ir išgirsti žmonių, kurie dažniausiai lieka užkulisiuose, pasakojimus“, – teigia jis. Spektaklio dramaturgija sudaryta iš dokumentinės medžiagos – liudijimų fragmentų, iš kurių suklijuotas poetinis koliažas, o scenografija – pats pastato interjeras, jame esantys objektai, senų spektaklių elementai, nurašyti kostiumai, dekoracijų, archyvinės medžiagos artefaktai. Kiekvienas žiūrovas po teatrą keliaus individualiai, po erdves klaidžios vienui vienas. Tai padaryti padės virtualus vedlys, ausinės, technologijos. Imersinis spektaklis „Tol toli“ (rež. Mantas Jančiauskas, Vilniaus senasis teatras). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Rugsėjo 5-ąją scenoje bus parodytas Jurijaus Butusovo režisuotas spektaklis „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ pagal Tomo Stoppardo pjesę, skirtas pagerbti rugpjūčio 9 d. tragiškai išėjusio režisieriaus atminimą. Jurijus Butusovas (g. 1961 m.) – viena ryškiausių šiuolaikinio teatro figūrų, jis pelnė galybę teatro apdovanojimų, kūrė spektaklius Rusijos, Norvegijos, Danijos, Bulgarijos, Pietų Korėjos scenose. Kritikai jį vadina režisieriumi šamanu, išmanančiu fantastinį, arba sapnų, realizmą. Jo pastatymai išsiskiria nenuspėjamumu, gyvybingumu, itin jautria teatrine kalba, metaforiškumu. Spektaklyje visiems žinomas klasikinis Williamo Shakespeare’o pjesės „Hamletas“ siužetas meistriškai apžaidžiamas: Danijos princo Hamleto vaikystės ir studijų draugus Rozenkrancą ir Gildensterną Hamleto tėvas Klaudijus pasikviečia palydėti princą į Angliją. Karalius įteikia jiems slaptą laišką, kuriame prašoma nukirsti galvą teisėtam karūnos įpėdiniui. Rozenkrancas ir Gildensternas Hamletą lydi į neabejotiną mirtį, tačiau princui sėkmingai apkeitus laišką patys patenka į likimo pinkles. Spalio mėnesį Vilniaus senajame teatre režisierius Jokūbas Brazys pristatys spektaklį „Jūra vandenynas“ pagal Alessandro Baricco romaną, pasakojantį skirtingų žmonių, iš pirmo žvilgsnio nesusijusių, gyvenimo dramas. „Tai tarsi kolektyvinės vienatvės seansas ant jūros kranto. Buvimas kartu prie jūros supina ir keičia jų gyvenimus“, – rašoma premjeros aprašyme. Kiekvieno atvykusiojo santykis su jūra intymus. Vieni atvažiavo gydytis, kiti – vildamiesi pabėgti nuo problemų, iliuzijų, negandų. Iš esmės kiekvienas jūroje kažko ieško – ar vaistų, ar savęs, ar išganymo, vilties, ar užmaršties. „Viešbutis prie jūros tampa skaistykla. Čia neegzistuoja nei laiko, nei erdvės nuovoka. Jūra tampa neišvengiamybe, kurioje viskas prasidėjo ir į kurią reikia sugrįžti. Jūra tampa neapčiuopiama, lieka tik jos idėja. „Jūroje vandenyne“ kiekvienas veikėjas kelia sau esminį klausimą – kaip įminti jūrą ir jos paslaptį, nes įminęs jūros paslaptį kiekvienas įmintų ir dalį savo paslapties“, – kalba režisierius J. Brazys. Spektaklio premjera – spalio 4 d. Tomas Stoppardas, „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“ (rež. Jurijus Butusovas, Vilniaus senasis teatras, 2023 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Valstybinis Šiaulių dramos teatras Dar viena Jokūbo Brazio premjera bus rodoma ir Valstybiniame Šiaulių dramos teatre – spektaklis „Icarus Machine“, statomas pagal Ovidijaus poemą „Metamorfozės“. „Icarus Machine“ – tai Dedalo ir Ikaro mito dekonstrukcija, griaunanti jo logiką. Šiame pasakojime Dedalas nebėra tik garsus graikų inžinierius ir skulptorius – jis yra Minotauras, tik ne pastatyto Labirinto viduje, o savo paties kaltės, baimės ir nesėkmės struktūroje. Ikaro skrydis nebelieka laisvės proveržis – jo kūną nuolat degina saulė, kuri visada per arti. „Tai pasaulis, kuriame skrydis nėra laisvė – tai neišvengiama griūtis, įrašyta pačiame troškime palikti. Čia paukščiai neegzistuoja – jų nėra. Bet jų buvimo likučiai yra visur“, – rašoma spektaklio apraše. Spektaklio premjera numatoma spalio 18 d. Spektaklio „Icarus Machine“ (rež. Jokūbas Brazys) vizualas Nacionalinis Kauno dramos teatras Nacionalinis Kauno dramos teatras būsimo 106-ojo sezono pradžią žymės lenkų režisieriaus Jakubo Skrzywaneko premjera „Vėlinės“, inspiruota Adamo Mickiewicziaus „Vėlinių“ II ir IV dalies. Režisierius J. Skrzywanekas yra jaunosios kartos menininkas, jo spektakliai provokuoja, kelia nepatogius klausimus ir temas. Žinomiausi J. Skrzywaneko darbai – „Spartakas. Meilė maro metu“, „Jono Pauliaus II mirtis“ ir „Mein Kampf“, kuriame nacistinės Vokietijos diktatoriaus manifestas tampa karo įspėjimu dėl šiuolaikinių politikų vartojamos kalbos. „Vėlinėse“ režisierius imsis nagrinėti mūsų istorines nuodėmes – tokia yra spektaklio tema. „Šį kartą Vėlinių apeigose mirusieji šauksis gyvųjų, kad apsvarstytų, ką iš tikrųjų reiškia nusidėti, ir klaustų, ar atpirkimas apskritai yra įmanomas, o jei taip, kieno jis rankose?“ – retoriškai klausia J. Skrzywanekas. Spektaklis bus parodytas lapkričio 28 d. Klaipėdos dramos teatras Klaipėdos dramos teatro duris naująjį sezoną atvers režisierės Lauros Kutkaitės kuriamas spektaklis „Milena“ pagal rašytojo Franzo Kafkos ir čekų žurnalistės, rašytojos, vertėjos bei antinacistinio judėjimo narės Milenos Jesenskos susirašinėjimo istoriją bei pačios M. Jesenskos esė. „Spektaklis „Milena“ nepretenduoja rekonstruoti Milenos ir Kafkos ryšio ar pristatyti dokumentinį Milenos portretą – jis siekia šį ryšį permąstyti atliekant savotišką teatrinę fragmentų redakciją. Šešios aktorės scenoje – kiekviena jų ir Milena, ir Kafka, ir jos pačios, bandančios kalbėtis su Milena, ir redaktorės, dėliojančios sceninio laiško chronologiją“, – rašoma spektaklio pristatyme. Pasak premjeros režisierės, ją labiausiai patraukė pats laiškų formatas ir jų chronologija, sudėliota redaktorių. „Vadinasi, redaktoriai atlieka tam tikrą vertimą. Šis vertimas laike, šis kitų žmonių asmeninių reikalų iškėlimas į viešumą ir sudėliojimas savo nuožiūra mane ir piktina, ir žavi. Toks montažiškas laiškų formatas sukuria gerą aikštelę teatriniam žaidimui“, – svarsto režisierė L. Kutkaitė. Spektaklio premjera – rugsėjo 12 d. Antroji teatro premjera – Artūro Areimos režisuojamas „Ričardas III“ pagal Williamo Shakespeare’o tragediją. Kaip rašoma teatro puslapyje, tai pirmasis Klaipėdos dramos teatro bendradarbiavimas su A. Areimos teatru. „Spektaklyje pasakojama negailestingo, manipuliatyvaus Glosterio hercogo išlikimo ir nuosmukio istorija. Pjesėje atsispindi šiandieniniam pasauliui ypač aktualios temos – makiaveliška politika ir valdymo principai, nestabilaus, negailestingo ir nenuoseklaus valdymo padariniai, gebėjimas manipuliuoti kitais pasitelkus retoriką ir kalbą (propagandą)“, – teigiama teatro puslapyje. Pasak režisieriaus A. Areimos, šiuo metu pasaulis ir mūsų valstybė išgyvena ypač reikšmingą laikotarpį, kai iš naujo reikia permąstyti laisvės, demokratijos, saugumo, atsakomybės, savitarpio pagalbos sąvokas, todėl šias temas būtina pristatyti ir analizuoti visuomenėje kuo plačiau. Spektaklio premjera vyks lapkričio 14 d. Williamas Shakespeare'as, „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus, Juozo Miltinio dramos teatras, 2024 m.). Arvydo Gudo nuotrauka Juozo Miltinio dramos teatras Jubiliejinį 85-ąjį sezoną Juozo Miltinio dramos teatras pradeda su šūkiu „Scena, kalbanti apie tave“. „Scena kalba apie mus – mūsų svajones, tikslus, kasdienybes ir asmenybes. Apie nusivylimus ir pergales, skausmą ir džiaugsmą“, – rašoma pranešime žiniasklaidai. Rugsėjo mėnesį teatre pradės režisieriaus Aleksandro Špilevojaus kūryba – praėjusių metų premjeros „Pupos“ (rugsėjo 3 d.) ir Williamo Shakespeare'o tragedija „Makbetas“ (rugsėjo 19, 20, 23, 24 d.). Lapkričio mėnesį teatre bus parodytas jaunosios kartos režisierės Gretos Štiormer spektaklis „Sapnuose prie bedugnės“. Kūrybinė komanda kvies susipažinti su keturių jaunų žmonių istorijomis apie savo paauglystę: kartų konfliktus, pykčius, meilę, norą pritapti, bet ir kartu būti savitiems bei originaliems. Kūrinys pasakoja istoriją apie tris bičiulius, kuriems tenka susivienyti, kad išgelbėtų kompiuteriniame žaidime užstrigusį draugą. Siurrealistinė drama sujungs kompiuterinių žaidimų kultūrą ir psichologinį realizmą. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama