Nacionalinio teatro misija: ar mums pakanka lietuvių klasikos ir įvairovės teatre?

Laukiama ne tik naujojo teatro sezono, bet ir žinios, kas taps naujuoju LNDT generaliniu direktoriumi. Paraiškas kandidatai galėjo teikti iki rugpjūčio 14-osios.

Pastarąsias tris kadencijas, kurių viena trunka penkerius metus, šias pareigas ėjo Martynas Budraitis.

Kultūros ministerijos teigimu, gautos keturių kandidatų paraiškos dalyvauti šiame konkurse. Skelbiamų rezultatų data dar nenumatyta. „LNDT yra viena iš pagrindinių institucijų, formuojančių Lietuvos teatro raidą. Vadovui vienas keliamų tikslų yra kurti ir pristatyti aukščiausios meninės vertės profesionaliojo scenos meno kūrinius“, – rašoma Kultūros ministerijos atsakyme dienraščiui „Bernardinai.lt“.

Dienraštis kartu su režisieriumi OSKARU KORŠUNOVU, kultūrologu DARIUMI KUOLIU ir scenos menų kritike AUŠRA KAMINSKAITE kalbasi, koks turi būti nacionalinis teatras, kokia jo misija ir kokio vadovo reikia nacionaliniam teatrui. „Vienas esminių demokratinės visuomenės bruožų yra nepriklausomos ir savarankiškos kultūros institucijos, kalbančios visuomenei aktualiomis temomis. Diskusija apie LNDT repertuaro (ne)pakankamumą yra nuolatinis dialogas tarp pačios įstaigos, teatrologų ir visuomenės – ministerija neformuoja įstaigų repertuarinės politikos“, – teigiama Kultūros ministerijos pranešime. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

D. Kuolys: silpnas menas paprastai plaukia pasroviui su dabarties aktualijomis

„Pirmasis keliamas tikslas LNDT direktoriui yra toks: užtikrinti, kad teatras kalbėtų aktualiomis Lietuvos visuomenei temomis, plėtoti nacionalinę dramaturgiją. Teatras skelbiasi esąs ir Lietuvos, ir nacionalinis. Taigi pripažįstama, kad jis – nacionalinės kultūros dalis“, – teigia kultūrologas, literatūrologas, Vilniaus universiteto docentas dr. D. Kuolys.

Dar vienas svarbus LNDT vadovui keliamas tikslas yra kurti ir pristatyti aukščiausios meninės vertės profesionaliojo scenos meno kūrinius.

„Lietuvos visuomenė turi ne tik teisę, bet ir pareigą svarstyti, ar LNDT, kaip nacionalinės kultūros kūrėjas, šiandien savo vaidmenį atlieka deramai. Gaila, kad tokių svarstymų viešumoje negirdėti. Man atrodo, kad prisiimtą vaidmenį LNDT galėtų atlikti geriau“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ komentuoja D. Kuolys.

Kultūrologo teigimu, nepriklausomi, eksperimentiniai teatrai yra svarbi Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalis. Pasaulyje paprastai jie varžosi su valstybiniais, nacionaliniais teatrais meninio eksperimento laisve, drąsa. Bet nacionalinė dramaturgija – didžiųjų, valstybės išlaikomų teatrų rūpestis. Jei jie palieka tuščią erdvę, vargu ar ją gali užpildyti nepriklausomos trupės.  

Literatūrologas, kultūrologas, Vilniaus universiteto docentas dr. Darius Kuolys. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Paklaustas, ar LNDT geba atliepti aktualias visuomenei temas ir nepamesti klasikos, D. Kuolys tikina, kad neteisinga supriešinti klasiką ir aktualias visuomenei temas.

„Juk dalį savo kultūros tekstų vadiname klasika būtent todėl, kad šie tekstai – visada aktualūs, kad jų aktualumas nėra vienadienis, kad jie kelia pamatinius ir asmens, ir mūsų bendruomenės egzistencijos klausimus. Nevykęs, silpnas būtų teatras, kuris tik iš bėdos iliustruotų klasiką, bet neturėtų kūrybinių galių jos interpretuoti, atverti, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, su klasika persigrumti.

Silpnas menas paprastai plaukia pasroviui su dabarties aktualijomis, prisidėdamas prie gyvenimo banalinimo, primityvinimo, lėkštinimo. Tikras menas stengiasi užčiuopti gilesnius, universalesnius dalykus. Ir rimtas dialogas su klasika – ir tiesioginis, ir netiesioginis – neretai padeda tai padaryti. Gal padėtų ir LNDT?“ – svarsto D. Kuolys.

Pasak kultūrologo, nacionalinio teatro raidai impulsų galėtų suteikti net seni išmėginti būdai: paties LNDT ar Kultūros ministerijos skelbiami lietuviškų dramų konkursai, pjesių užsakymai pajėgiausiems lietuvių rašytojams, klasikos interpretacijoms skirtos kūrybinės dirbtuvės, pagaliau – bendri menininkų, teatro kritikų ir literatūrologų forumai, aptariantys nepelnytai primirštas Lietuvoje ir išeivijoje parašytas dramas.

„Fossilia“, įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2023 m.). Aktorė Vitalija Mockevičiūtė. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Birutė Kapustinskaitė, „Stand-up'as prasmei ir beprasmybei“ (rež. Eglė Švedkauskaitė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2024 m.). Aktoriai Vitalija Mockevičiūtė ir Karolis Kasperavičius. Roko Morkūno nuotrauka

„Beje, patys teatrų vadovų konkursai, jų sąlygos, ministerijos, savivaldybių sutartys su teatrų vadovais, jei elgiamasi išmintingai ir rūpestingai, gali tapti veiksmingu kultūros politikos būdu“, – tvirtina jis.

Kiek anksčiau socialiniame tinkle „Facebook“ D. Kuolys pasidalijo mintimis apie teatrą: „Regis, nėra Lietuva dabartine teatro kalba perskaičiusi ir nemažos dalies klasikos, ir įdomių, stiprių, bet sovietmečiu paribyje atsidūrusių tekstų.“  

„Pati Lietuvos dabartis, regis, sureikšmina klasikinius mūsų tekstus: Kazio Binkio „Generalinę repeticiją“, Vydūno „Pasaulio gaisrą“, Balio Sruogos „Kazimierą Sapiegą“ ir kitas istorines dramas, Antano Škėmos „Živilę“... Lieka dar įdomių neatrastų Algirdo Landsbergio, Kosto Ostrausko, Jokūbo Josadės tekstų. Ar nebūtų verta nauju žvilgsniu, nauja scenos kalba šiandien perskaityti Juozo Grušo, Kazio Sajos, Juozo Glinskio, dar kartą pasigalynėti su Vinco Krėvės „Šarūnu“, Justino Marcinkevičiaus „Mindaugu“? Ar po Rimo Tumino sugrįžti prie Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“?“ – prideda D. Kuolys.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka O. Koršunovas: LNDT išgyvena ne pačius geriausius laikus  Pasak teatro režisieriaus O. Koršunovo, LNDT turėtų būti savotiškas garvežys kitiems teatrams, deja, gaudamas keliais kartais didesnę dotaciją jis nėra kitų teatrų priešakyje ir netampa neginčijamu pavyzdžiu.  „Šiuo metu LNDT išgyvena ne pačius geriausius laikus. Nors lankomumo rodikliai nėra blogi, tai susiję su LNDT ypatingu statusu, reprezentacine vieta ir pastatu, finansinėmis galimybėmis, žinomumu. Didžiausią lankomumą ir meninės vertės atgarsį visuomenėje turi senieji spektakliai, kurie rodomi dešimt ir daugiau metų“, – sako jis.  Pasak režisieriaus, šiais laikais objektyviai nustatyti meno vertę – beveik neįmanoma. „Kritikai, akivaizdu, suteikė daug bonusų, laukdami pokyčių ir naujovių. Tarsi ir toliau viltingai laukiama, tačiau jaučiama nusivylimo gaidelė, ypač kuluaruose ir tarp žiūrovų. Teatras ryžosi eksperimentams ir naujovėms, bet nepasirūpino tiltais tarp žiūrovų lūkesčių ir savo siekių. Tam tikrą teatro ir visuomenės burbulą pokyčiai tenkina, bet didžiosios dalies tai nepaliečia. Teatras tampa elitiniu reiškiniu, kuris aplenkia daugumą. Žinoma, taip visada buvo tarp aukštojo meno ir daugumos poreikių. Bet teatro tikslas – tą atskirtį mažinti, ir tai jau profesionalumo klausimas“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tvirtina O. Koršunovas. Režisierius Oskaras Koršunovas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Jo teigimu, LNDT, siekdamas naujos teatro kalbos estetinėmis ir etinėmis šiuolaikinėmis pasaulio koordinatėmis, visgi nieko naujo nepasako. „Tai, kuo pasaulyje garsėjo lietuviškas teatras – stipria režisūra, metaforomis, klasikinės dramaturgijos interpretacijomis, aktoryste, – mes prarandame. Nuo to, galima sakyti, buvo sąmoningai nusisukta kaip nuo seno paveldo, bet vietoj to nieko naujo neatsirado. Todėl, kad ir kaip paradoksalu, siekdami neatsilikti nuo madų vis labiau tampame provincija. LNDT atsinaujindamas ir pasiūlydamas garsųjį šūkį „Neik į teatrą“ nepasiūlė nieko, dėl ko būtų galima nepaisyti to šūkio.

Teatre taip ir liko viskas vieno žmogaus rankose. Taip sukurta LNDT vadybos struktūra – galutinius sprendimus daro tik generalinis direktorius, kuris jau tampa nepakeičiamas ir amžinas. Tai yra ne tik LNDT, bet ir visų mūsų teatrų problema.

Toliau stato tie patys Lietuvos ir jau anksčiau kviesti užsienio režisieriai, kokybiškai savęs nepralenkdami. Didžiausias dėmesys ir lėšos skirti užsienio režisieriams, o jauni režisieriai, išskyrus vadovus, gauna mažiausias lėšas pastatymams. Iš esmės pokyčiai vyko tik fasadiški. Nauji meno vadovai nebuvo išrinkti, jie ir anksčiau dirbo ir režisavo LNDT (išskyrus Kamilę Gudmonaitę), buvo pervadintos tik jų pareigybės. Bet tikro vadovo atsakomybės, laisvės ir galios jie negavo. Teatre taip ir liko viskas vieno žmogaus rankose. Taip sukurta LNDT vadybos struktūra – galutinius sprendimus daro tik generalinis direktorius, kuris jau tampa nepakeičiamas ir amžinas. Tai yra ne tik LNDT, bet ir visų mūsų teatrų problema. Meno vadovai yra visiškai priklausomi nuo generalinių direktorių, kurie bet kada gali juos atleisti. LNDT atveju jau buvo atleista daug meno vadovų, o ir nauji nesiruošia dar vienai kadencijai. Taigi visa pasaka, kad ateina jauni vadovai, deja, taip ir lieka tik pasaka. Iš teatro aktorių girdėti skundų, kad jiems nusibodo būti eksperimentiniais triušiais įvairiuose projektuose, nes nebėra didelių pastatymų su dideliais vaidmenimis, nebėra klasikinių pastatymų, kuriuose ugdoma aktorystė. O ir pati aktorystė nebėra tai, kas šiuolaikiniame teatre laikoma prioritetu“, – kritikos negaili O. Koršunovas. Dorina – Rasa Samuolytė, Kleantas – Darius Meškauskas. Molière'as, „Tartiufas“ (režisierius Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2017 m.). Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka Williamas Shakespeare'as, „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (režisierius Oskaras Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras) 2024 m. sausio 26 d. LNDT nuotrauka „Skambiai paskelbta, kad režisūrinis teatras mirė. Dabar režisieriais gali būti visi arba šią funkciją gali atlikti kolektyvas. Dramą pakeitė postdrama. Teatras suicidiškai nebenori būti teatru. Teatro kritikai su malonumu konstatuoja, kad teatras jiems nebeįdomus, ir mieliau rašo apie šiuolaikinį šokį“, – tęsia O. Koršunovas. Jis prideda, kad tai yra bendros pasaulinės tendencijos. „Vis dėlto šias tendencijas labiau atliepia festivaliai ir nepriklausomi teatrai, o ne repertuariniai ar tuo labiau nacionaliniai. O pasaulyje matome, kad nacionaliniai teatrai išlieka ištikimi savo esmei. Siekia novatoriškumo, bet ir turtingos tradicijos išsaugojimo. Siekia didelės kultūrinės apimties“, – sako O. Koršunovas.

LNDT turi išskirtinę bazę, dotaciją ir patį teatrą reprezentacijai. Todėl jis turi didžiules galimybes palaikyti nepriklausomus teatrus.

Anot režisieriaus, nepriklausomi teatrai neturi tiek pajėgumų, kad uždangstytų nišas, kurių neužpildo nacionalinis teatras. Be to, LNDT nepriklausomas naudotis savo laisve, kurti inovacijas, tarpdisciplininius menus ir kitus eksperimentus.  „LNDT turi išskirtinę bazę, dotaciją ir patį teatrą reprezentacijai. Todėl jis turi didžiules galimybes palaikyti nepriklausomus teatrus. Deja, to beveik nedarė, nebent už dideles sumas nuomoja sales. Lygios partnerystės ir koprodukcijos tikrai yra per mažai. Nepriklausomi teatrai turi savo problemų, susijusių su salių nebuvimu ir finansavimu. Ir šiaip jau pasmerkti išnykti, bet tai kita tema“, – komentuoja O. Koršunovas. A. Kaminskaitė: LNDT repertuare tikrai matyti įvairovė

Scenos menų kritikė A. Kaminskaitė nurodo, kad nacionalinis teatras geba atspindėti visumą ir suteikti žiūrovams galimybę pamatyti įvairų teatrą.

„Nacionaliniame dramos teatre galima pamatyti tiek klasikinių Lietuvos dramaturgijos kūrinių, tiek šiuolaikinių, taip pat viso pasaulio klasikos. Jei žiūrėtume objektyviai, repertuare tikrai matyti įvairovė: turime lietuviškos šiuolaikinės, klasikinės dramaturgijos, taip pat užsienio klasikos. Yra konservatyvesnių spektaklių, yra modernesnių. Vieni pastatymai paremti klasikiniais tekstais, kiti sukurti pagal devised teatro principus, kai dramaturgija dėliojama kūrybos procese. Yra spektaklių, kur svarbiausia forma, ir tokių, kur svarbiausia – aktorių vaidyba.

Pasirinkimo tikrai netrūksta. Problema atsiranda tada, kai klausiame: „Ar to užtenka visuomenei?“ Mano atsakymas – neužtenka. Todėl turime daugiau teatrų – juk vienas teatras neprivalo patenkinti visų poreikių. Nors nacionalinis teatras vadinamas nacionaliniu, šalia jo veikia ir kiti valstybiniai teatrai, taip pat finansuojami mokesčių mokėtojų. Jie irgi turi prisidėti prie bendros sistemos, kad būtų patenkinti įvairūs visuomenės poreikiai. O dar turime nepriklausomą sceną“, – sako ji.

Scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė. Justino Stacevičiaus / LRT nuotrauka

Pasak A. Kaminskaitės, niekada nebus taip, kad teatras įtiks visiems.

„Vieniems visuomenės nariams atrodo, kad svarbiausia yra nacionalinė dramaturgija, kitiems – gastrolės ar edukacija. Tai visada interpretacijos klausimas. Kadangi teatras yra nacionalinis, galima daryti prielaidą, kad nacionalinės dramaturgijos turėtų būti daugiau. Tačiau nereikėtų manyti, kad repertuaras turi apsiriboti lietuvių autorių kūriniais ar lietuvių režisieriais. Mes esame ir lietuviai, ir europiečiai – natūralu, kad dalijamės praktika su kitomis šalimis“, – tikina ji.

Paklausta, kokiomis savybėmis turi pasižymėti LNDT direktorius, A. Kaminskaitė teigia, kad kilus klausimams jis turėtų gebėti aiškiai, tvirtai ir atsakingai pareikšti savo poziciją, jausti atsakomybę, būtų gerai, jei turėtų ryšių užsienyje. Ir, žinoma, turėtų puikiai pažinoti Lietuvos režisierius, aktorius, nepriklausomą lauką.

„Svarbu, kad tai nebūtų revoliucionierius. Teatras šiandien tikrai nėra tokioje skylėje, kad reikėtų viską griauti ir pradėti iš naujo. Toks požiūris būtų žalingas. Pastaraisiais metais, pavyzdžiui, dėl meno vadovų iniciatyvos atsigavo vidurinės kartos aktoriai, kurie ilgą laiką neturėjo ryškių vaidmenų. Tai parodė, kad Lietuvoje turime puikių aktorių – tik reikia jiems sudaryti sąlygas ir mokėti juos atskleisti. Jei būtų pasirinktas vadovas, kuris užkirstų kelią šiam procesui ir privilegijuotų tik tam tikrus žmones, tai būtų labai nesveika.

Tobulas vadovas turėtų gebėti įvertinti, kas jau pasiekta, ir kartu vesti komandą į priekį. Jei pats nesugebėtų formuoti meno krypties, bent jau turėtų pasikviesti meno vadovą, kuris tuo rūpintųsi, o pats daugiau dėmesio skirti vadybai ir finansams. Taigi reikalingas stiprus vadybininkas, kartu gebantis suburti ir įkvėpti komandą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ sako A. Kaminskaitė.

Pauliaus Markevičiaus instaliacija „Ataka Fungus“ (tvarumo projekto STAGES dalis) Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Ingos Juodytės nuotrauka

„Teatras – ne momentinių aktualijų menas“

„Man atrodo, kad šiuo metu teatras galėtų prisidėti prie šalies nacionalinio saugumo. Tai galėtų būti tarsi laikina jo misija. Kodėl? Todėl, kad šiandien, manau, nėra svarbesnio uždavinio“, – apie teatro funkciją Lietuvoje kalba A. Kaminskaitė.

Pasak jos, teatras jau dabar atlieka daug funkcijų – padeda atsipalaiduoti, užpildyti laiką, suteikia galimybę žmonėms išgyventi psichologinius procesus, įkvepia pamąstymams ar pokyčiams. Tačiau prisidėti prie visuomenės atsparumo, prie bendro saugumo šiandien yra labai aktualu.

Teatro stiprybė yra ne atsiliepti į įvykius, o kalbėti apie gilesnius procesus – apie visuomenę, žmonijos raidą, žmogaus patirtį. Teatras – ne momentinių aktualijų menas. Jis kalba apie ilgalaikius procesus, apie tai, kas formuoja mus kaip visuomenę ir žmoniją.

„Kalbu apie tai, kad teatras neturėtų žmonių slėgti vien depresija. Greta to, kad rodo problemas, jis turėtų įkvėpti ir vilties, skatinti rūpinimąsi žmogumi, nes valstybė yra žmonės. Politikus galima kritikuoti, bet teatro esmė ta, kad žmonės susirenka, pasijuokia, kartu pabūna, kartu išgyvena. Tai irgi formuoja visuomenę.

Būtų labai sveika, jei teatras skatintų supratimą, kad kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie savo aplinkos ir šalies gerovės. Kaip tai padaryti? Manau, geriausiai – asmeniniu menininkų pavyzdžiu. Spektakliuose puikiai matyti, kada kūrėjai iš tikrųjų domisi tuo, ką kuria, ir kada – ne. Bet čia atsiranda dilema: kad menininkai būtų įsitraukę, jie turi kalbėti apie sau įdomius dalykus, o teatrai vis tiek turi tam tikras užduotis. Kaip suderinti kūrybos laisvę ir institucinius tikslus – čia jau prasideda tikrosios problemos“, – teigia A. Kaminskaitė.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Anot pašnekovės, aktualijų klausimu teatras retai reaguoja tiesiogiai, jis gali aktualinti dalykus, kurie yra ilgesnės trukmės, giluminiai.

„Teatro stiprybė yra ne atsiliepti į įvykius, o kalbėti apie gilesnius procesus – apie visuomenę, žmonijos raidą, žmogaus patirtį. Teatras – ne momentinių aktualijų menas. Jis kalba apie ilgalaikius procesus, apie tai, kas formuoja mus kaip visuomenę ir žmoniją“, – tvirtina A. Kaminskaitė.

Teatro misija ir svarba

„Nacionalinio teatro misija – puoselėti teatro meną, išlaikant gilų tradicinį, kultūrinį, pasaulinį ir lietuvišką paveldą, kartu kuriant naują teatrą, atliepiantį dabartį. LNDT turi būti visuomenės veidrodis ir kultūros bastionas, naujausių idėjų, giliausių politinių įžvalgų, naujausių pasaulio kultūrinių tendencijų susidūrimų vieta. Teatras visuomet buvo dvasinė gydykla ir gyvenimo mokykla. Toks jis ir turėtų išlikti.  Teatras savo esme yra individo ir visuomenės identiteto formavimosi vieta.  Mūsų nepriklausomybė ir gebėjimas nepasiduoti priklauso nuo kultūrinio pamato, kurio vienas kertinių pamatų yra teatras. Todėl LNDT svarba yra ypač didelė“, – tvirtina režisierius O. Koršunovas.  D. Kuolys tikina, kad teatrui derėtų išsaugoti ar susigrąžinti rezistencinę, atsparos misiją – nepasiduoti dabarties tuštybei, banalybei. Priešintis gyvenimo primityvinimui, niekinimui. „Czesławas Miłoszas sakytų: neleisti praeities ir ateities matuoti dabarties žmogaus menkumu. Lietuvos teatras būdavo stiprus, kai eidavo prieš srovę, kai nenusilenkdavo vienokiai ar kitokia konjunktūrai, kai nepaisydamas aplinkybių kalbėdavo apie žmogaus ir tautinės bendruomenės likimą sava meno kalba“, – sako jis. Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt videomedžiagos kadras Pasak A. Kaminskaitės, vienos misijos teatras neturi, o kiekvienas teatro vadovas gali formuluoti savo viziją.

„Nacionaliniam teatrui aš nepriskirčiau jokios vienos misijos. Teatras apskritai – vienas iš kultūros reiškinių, be kurių žmonija negali egzistuoti. Jo ištakos glūdi dar pirmykščiuose ritualuose, kai žmonės apsimesdavo kuo nors kitu, atlikdavo veiksmus, nebūtinus kasdienybei, ir tai tapdavo bendru patyrimu. Šiandien – tas pats, tik kitokia forma. Jei teatras išliko tūkstantmečius, vadinasi, jo poreikis yra nuolatinis.

Todėl kiekvienas vadovas gali nusistatyti savo misiją, o visuomenės komentarai ar nuomonės savaime nepaverčia jų privalomais reikalavimais“, – tvirtina ji.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriaus konkursą skelbia Kultūros ministerija. Konkursas vyksta viešo atrankos proceso principu: kandidatai turi iki nustatytos datos (šiemet – rugpjūčio 14 d.) pateikti prašymą dalyvauti, taip pat gyvenimo aprašymą, dokumentus, patvirtinančius kvalifikacinių reikalavimų atitiktį, ir penkerių metų perspektyvinę veiklos programą.

Konkursą rengia speciali komisija, kurios veiklą ir sudarymo principus reglamentuoja Kultūros ministerijos patvirtintos konkurso nuostatos. Viešai detalus komisijos narių sudarymo mechanizmas paprastai neskelbiamas.

LNDT direktoriaus atrankos kriterijai apima ne tik formalius kvalifikacinius reikalavimus, bet ir kandidato kūrybos bei vadybos viziją. Ypač vertinamas gebėjimas užtikrinti teatro atvirumą įvairioms auditorijoms, plėtoti nacionalinę dramaturgiją, kurti aukštos meninės vertės spektaklius ir paversti teatrą dinamiška bendradarbiaujančia kultūros institucija.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama