Išpažinimai dabarčiai. „Ką nori pažinti?“ Klausimas, parodantis kelią

Jaunas atsivertėlis Augustinas atsako su gluminančiu aiškumu: „Dievą ir sielą.“ Paskui priduria: „Nieko kito.“

Toks atsakymas gali skambėti spiritualistiškai, atsietas nuo konkrečių problemų. Iš tiesų jis paliečia žmogiškosios būklės esmę. Kas mes esame? Iš kur ateiname? Kur mes einame? Tai klausimai, į kuriuos negali atsakyti jokios techninės žinios. Juose skamba troškimas, kuris visą gyvenimą vedė Augustiną ir kuris šiandien vis dar gali nukreipti mūsų gyvenimą.

Prieš keletą metų Augustinas skendėjo abejonėse. Buvo palikęs manicheizmą, bet dar neradęs atsakymo į didįjį blogio klausimą. Kaip blogis gali egzistuoti pasaulyje, kurį sukūrė gerasis Dievas? Neturint atsakymo viskas Augustinui atrodė neaišku, abejotina. Jis pasislėpė skepticizme, bent jau išoriškai atsisakydamas tiesos.

Tačiau kažkas jame priešinosi. Gilus, nenugalimas troškimas. Jis negalėjo paneigti savo tiesos troškulio. Būtent šis vidinis alkis atvedė Augustiną prie stebinančio įsitikinimo: Si fallor, sum (lot. „Jei klystu, vadinasi, esu“) („Apie Dievo miestą“, XI, 26). 

Niekas negali būti apgautas, jei neegzistuoja. Tai slenkstis, už kurio Augustinui atsiveria naujas kelias – egzistencijos ir sąmonės egzistavimo tikrumas, šimtmečiais aplenkdamas garsųjį René Descartes'o cogito. Tiesa, kuri ne primetama iš išorės, bet gimsta iš pačios asmeninės patirties širdies.

Šiandien toks mąstymas gali atrodyti drąsus, bet jame glūdi esminis iššūkis: jei tikrai norime pažinti, turime pripažinti tiesą kaip kažką, kas yra pirmiau už mus, kas pranoksta mus ir mus kviečia. Tiesa nėra mūsų kūrinys, tai buvimas, kuris teisia, kaip šviesa, kuri mus traukia ir atidengia. Tiesa yra pirmiau už bet kokį galimą pažinimą ir yra jo pagrindas.

Nieko negalima pažinti, jei pirmiau nepažįstama tiesa. Bet kas yra tiesa? Tai, kas yra. Dar daugiau – tai, kas negali nebūti.

Šis atradimas vėl atveda Augustiną prie didžiojo klausimo – ką aš noriu pažinti? Dievą ir sielą. Ne daiktus tarp kitų daiktų, bet dvi realybes, nuo kurių priklauso pasaulio ir gyvenimo prasmė. Kelias, vedantis prie Dievo, eina per sielos pažinimą, ir atvirkščiai. Vienas yra kito sąlyga.

Tačiau Augustinas prisipažįsta: „Aš myliu tik Dievą ir sielą, bet nė vieno iš jų nepažįstu“ („Pokalbiai su savimi“, I, II.7). Paradoksas, susijęs su mumis visais, – mes trokštame tiesos, bet jokia forma jos neturime. Mus veda troškimas. Pažinti galima ne pasisavinant, o mylint.

Būtent meilė atveria akis, grynina žvilgsnį, leidžia mums matyti. „Juk negalima mylėti to, ko visiškai nepažįsti. Bet kai myli tai, ką kažkiek pažįsti, dėl šios meilės gali pažinti tai geriau ir giliau“ (Jono Evangelijos komentaras, 96.4). Be meilės nėra tikro pažinimo.

Augustinui žinojimas yra jausminis aktas, pirmiau nei konceptualus. Žinojimas niekada nėra neutralus ar atsietas aktas, jis visada yra susijęs, įkūnytas, trokštamas. Tai dalyvavimo aktas. Žmogus yra traukiamas, vedamas, stumiamas to, ką myli, link. Taigi protas nėra savarankiškas, jis yra įsišaknijęs širdyje. Pažįstama tik tai, kas mylima.

Tiesa nėra formulė, kurią reikia išmokti, tai buvimas, su kuriuo reikia susitikti. Ir kadangi tik tai, kas yra tiesa, tikrai egzistuoja, tik tai, kas yra amžina, išties gali būti vadinama tiesa. Tiesa nemiršta, todėl tikrasis pažinimas visada yra žingsnis amžinybės link.

Tačiau tiesos kelias niekada nėra tiesus. Augustinas patiria tikėjimo baimę. Po praeities nusivylimų jis bijo vėl suklysti. „Išpažinimuose“ jis pasakoja, kaip Ambraziejaus pamokslai ir jo dvasinis Šventojo Rašto aiškinimas jį ir žavėjo, ir kėlė nerimą.

Pažinti sielą – tai ne ką nors žinoti, o surasti savo namus. Ir ten pagaliau atpažinti Dievą.

Biblija, kuri jam anksčiau atrodė grubi, dabar atsiveria kaip gyvas slėpinys. Tačiau jis dvejoja. „Norėjau, – rašo jis, – tapti tikras dėl tų dalykų, kurių nemačiau, taip, kaip buvau tikras, kad septyni ir trys yra dešimt!“ („Išpažinimai“, VI, 4.6).

Jis norėtų tiesos be rizikos. Tačiau tiesa, norėdama pasirodyti, reikalauja visos asmenybės įsitraukimo, širdies permainos. Būtent šis vidinis pasipriešinimas tampa proga naujam pasitikėjimui. Tikėjimas gydo sužeistą protą. Ir tiesa pamažu atsiskleidžia. Tiesos kelias yra neišvengiamai ir apvalymo kelias. Dievo pažinimas nėra intelektualinis užsiėmimas – tai askezė.

Tiesos traukiama siela turi išsivaduoti iš netikrų gėrybių, iliuzijų, paviršutiniškumo. Tik tyros akys gali matyti saulės šviesą. Tik laisva širdis gali priimti tiesą. Taigi ir sielos pažinimas yra ne abstrakti analizė, o sugrįžimas prie šaltinio. Tai ne objekto aprašymas, bet savo gyvojo „aš“, kuriame gyvena tiesa, atpažinimas. 

Jei tiesa nemiršta, tai ir siela negali mirti. Šią išvadą Augustinas padarė ne remdamasis dogmomis, bet eidamas griežtu keliu, sujungiančiu protą, patirtį ir troškimą. Tad pradinė įtampa – pažinti Dievą ir sielą – palaipsniui išsisklaido – pažinti yra dvasinis veiksmas, nes jis susijęs su tuo, kas nepraeina. Tikrasis žinojimas nesustoja prie daiktų paviršiaus, jis įsiskverbia į tai, kas neregima, amžina, kas iš tiesų svarbu.

Augustinas apibūdina žmogaus egzistencinį kelią kaip ens desiderans (lot. „ieškanti esybė“) pastangas, – jo niekada nepatenkina jokia baigtinė tikrovė, o jo širdis yra nuolat ir visiškai atvira.

Savo kelio pabaigoje jis suvokia, kad troškimas, kurį sukelia ribotos būtybės, iš tiesų yra nukreiptas į Begalybę. Sielos pažinimas nebėra spekuliatyvus žinojimas, tai sugrįžimas namo. Siela susitaiko su Dievu. Tik taip ji tampa pajėgi tikrai pažinti.

Taigi, tai nėra pasirinkimas tarp tikėjimo ir proto, tarp širdies ir intelekto – tai pripažinimas, kad pažinimo kelias visada yra vieningas ir vientisas. Pažįstama visu savimi – protu, jausmais, laisve. Pažinimas yra ne dominavimas, o klausymasis. Tai yra ne užkariavimas, bet santykis.

Šis gyvenimo kelias atvedė Augustiną prie pernelyg kūniško požiūrio į žinojimą atsisakymo. Platoniškas vidinis gyvenimas ir alegorinis Šventojo Rašto skaitymas atvėrė jam naują pasaulį. Jis rašė: „Dabar tesiglaudžia prie tavęs mano siela, kurią ištraukei iš tokio klampaus mirties jauko“ („Išpažinimai“, VI, 6.9).

Pažinti sielą – tai ne ką nors žinoti, o surasti savo namus. Ir ten pagaliau atpažinti Dievą.

O mes ką norime pažinti? Šis klausimas išlieka aktualus ir šiandien. Informacijos pertekliaus ir prasmės trūkumo laikais Augustinas kviečia mus grįžti prie pagrindinių klausimų. Svarbu ne tik žinoti daugiau. Svarbu žinoti, ką verta žinoti. Ne visos žinios keičia gyvenimą. Kai kurios tik blaško, kitos sukelia sumaištį. Tik tos, kurios mus iš tikrųjų įtraukia, tokios kaip Dievas ir siela, mus keičia.

Savo kelionės pabaigoje Augustinas netvirtina, kad rado visus atsakymus. Tačiau jis žino, ko ieškoti ir kaip ieškoti. Ir galbūt to mums šiandien labiausiai trūksta – žinoti, kas yra vertinga, žinoti, ko trokšti. Laikais, kai viską, atrodo, įmanoma perprasti, bet mažai kas yra tikrai pažinta, Augustino klausimas skamba kaip niekada aktualiai.

Ar galime orientuotis tarp dirbtinio intelekto, algoritmų ir didžiųjų duomenų, jei pirmiausia nepasiteiraujame, kas mes esame ir ką tikrai norime žinoti? Klausimas lieka atviras. Galbūt užtenka pradėti nuo čia. Nuo ieškančiojo „aš“, nuo tiesos, kuri kviečia, nuo meilės, kuri traukia.

Pagal publikaciją „Avvenire“ išvertė Saulena Žiugždaitė.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama