Kalba ir asmenybė (II)
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Pirmąją dalį skaitykite čia.
Čia kaip su slaptažodžiais – slaptažodis gali turėti šimtą pozicijų, ir jei suklysi nors vienoje, jo neįveiksi. Tai lyg situacija, į kurią patenkame siekdami nulaužti itin gerai apsaugotą kodą – jį galų gale privalome tiesiog tiksliai žinoti, ir joks mąstymas – juolab laisvas mąstymas – apie tą kodą čia nieko nepadės.
Kaip išlikti atsakingam kalboje?
Kalboje viskas kitaip. Turi atspindėti tau projektuojamą žodį jau su tam tikra modifikacija. Kad tas atspindys būtų tikrai refleksiškas, reflektyvus – būtent filosofine, konceptualia kritinės refleksijos prasme, jis neturi būti toks kaip šviesos atspindys nuo idealiai lygaus veidrodžio, kai į kitą pusę atspindėjimo būdu grąžinamas visiškai toks pats (nors ir veidrodiškai apverstas) pradinio vaizdo atvaizdas.
Kai kalbame apie kreivus veidrodžius, dažniausiai turime mintyje klaidą, suklaidinimą, netyčinį tikrovės iškreipimą ar tyčinį jos iškraipymą, bet paradoksas tas, kad atsakingas – kritine refleksija grįstas – mūsų santykis su realybe yra įmanomas tik tada, kai, kritiškai reflektuodami pašnekovo ištartą žodį, jį sugrąžiname atgal jau bent šiek tiek pakeistą, modifikuotą, lyg atspindėtą nuo ne visiškai lygaus veidrodžio – juk atsakomybė už dialogą reikalauja remtis būtent panašumo, o ne grynosios tapatybės ar grynosios skirtybės logika.
Kad ir kaip neįprastai atrodytų iš pirmo žvilgsnio, adekvatus ir atsakingas santykis su realybe yra ją kalbiškai interpretuojantis santykis, o juk pati interpretavimo procedūra, leidžianti atverti santykinius panašumus, realybę atskleidžia taip, tarsi ji būtų atspindėta nuo ne visiškai lygių veidrodžių, ir kaip tik toks realybės atspindėjimas yra adekvačiausias.
Kiekviena iš tiesų apmąstyta mintis dialogo partneriui turi būti grąžinama jau šiek tiek modifikuota – tik tada tas žodis, logos, gali tinkamai cirkuliuoti, vaikščiodamas pirmyn ir atgal tarp abiejų dialogo dalyvių. Ir tik tokiu būdu mes galime išlikti atsakingi kalboje.
Pexels.com nuotrauka
Autentiška kalba, autentiškas mąstymas, autentiškas asmuo
Lygiai taip pat ir su identitetu. Dabar dažnai žaidžiame įvairius ideologinius žaidimus – atminties politikos ir apskritai tapatybės politikos žaidimus, kuriais siekiama ne tikrovę suvokti, o formaliais valios sprendimais nustatyti tam tikrą tariamai teisingą – ir visiems bendruomenės nariams absoliučiai privalomą – santykį su tikrove.
Tokia politika teikia labai prastus precedentus, ir apskritai tai itin prastas būdas mums visiems kartu politiškai gyventi. Kad mūsų politiniai sprendimai, susiję su atmintimi ir identitetu, būtų iš tiesų autentiški, turime naujai apmąstyti kalbos santykį su savastimi ir asmens santykį su tuo, kas bet kuriame asmenyje yra iš tiesų savastinga. Jei šią mąstymo užduotį atliktume tinkamai, tai turėtų teigiamų padarinių ir paminklų, ir atminimo politikai.
Norėčiau atkreipti dėmesį į paradoksalią prasminę įtampą, kylančią tarp graikiškojo žodžio idios, reiškiančio „savą, nuosavą“, taigi nurodančio į savitumą, savastingumą, ir žodžio idiotēs, reiškiančio tą, kuris rūpinasi bei užsiima tik savo paties reikalais (o sykiu – kiek vėlesne ir išvestine prasme – kvailį, kuriam, senovės graikų manymu, dėl protinių galių ar kompetencijų stokos trūksta gebėjimo suvokti bendrų reikalų svarbą ir pajėgumo dalyvauti viešose politinėse diskusijose, kuriose būtent bendri reikalai ir buvo svarstomi). Čia ir slypi paradoksas, nes kai kalbame apie asmenį, kalbame iš savasties, savastingumo perspektyvos.
Asmuo turi turėti kažką savo – savo mintį, nuomonę, kad būtų asmenybė. Juk tą, kuris mąsto savo protu ir kalba savo žodžiais, tiesiog savaime laikome protingesniu ir išmintingesniu už tą, kuris neturi savo nuomonės, pajėgumo mąstyti savo mintimis ir gebėjimo kalbėti savo, o ne kitų jam primestais žodžiais. Bet ko reikia, kad tas, kuris yra – bent jau savo paties akyse – savitas ir savastingas, netaptų idiotu?
Žvelgiant dialektiškai ir konceptualiai, graikai idiotu laikė tą, kuris negali (nebent rizikuotų apsijuokti) ateiti į agorą kaip įdomiai ir savitai mąstantis – taip, kad jo mąstymas būtų aktualus ir kitiems. Jeigu jis mąsto tik kliedėdamas – tai, ką jis susapnuoja savo sapnuose ir klejonėse, niekam neįdomu. Arba jeigu jis kalba tik trivialiomis bendrybėmis, tuomet jis taip pat yra neįdomus.
Matome, kad riba tarp idioto būsenos ir to, kuris mąsto savitai ir savastingai, būklės kartais gali būti labai siaura ir plona. Ir būtent šioje konceptualioje įtampoje atsiranda galimybė naujai užklausti apie savasties ir asmens santykį, kiekvieną autentišką asmenį – ypač asmenybe tampantį ar jau tapusį asmenį – nusakant kaip tą, kuris pajėgia mąstyti ir savitai, ir sykiu taip, kad jo mąstymas galėtų tapti įdomus ir kitiems, įgydamas tam tikrą universalumo bei svarbos visai visuomenei matmenį.
Visų pirma mokykloje turėtume įtvirtinti tokią panašumo logika grįstą autentiškos kalbos, autentiško mąstymo, autentiško asmens, autentiškos laisvės ir autentiškos atsakomybės sampratą, kuri leistų pakilti tiek virš aklo, vergiškai konformistinio paklusnumo, pajungiančio asmenį kolektyvistiniam grynosios tapatybės etosui, tiek virš tokio pat aklo, individualistinį grynojo skirtingumo etosą apreiškiančio paaugliško troškimo atmesti absoliučiai viską, kas išeina už ego ribų.
Unsplash.com nuotrauka
Paminklai
Čia taip pat yra ir su paminklais, ir su autoritetais. Kodėl tiek ginčų kyla dėl paminklų, dėl to, ar vienas, ar kitas asmuo vertas paminklo? Čia suveikia mūsų stabmeldiškas mąstymas. Patys graikai darė skirtį tarp statulų, statomų dievams – jos buvo vadinamos agalma (pažodžiui šis terminas reiškė puošnų atvaizdą, keliantį nuostabą bei pasigėrėjimą), ir statulų, statomų žmonėms – jos buvo vadinamos andrias (pažodžiui šis daiktavardis reiškė vyro atvaizdą, nors juo taip pat galėjo būti vadinamos ir moterų statulos).
Mes, net ir puikiai suvokdami, kad jau nesame pagonys ir jau nebevaizduojame dievų – o juk Dievo apskritai neįmanoma perteikti jokiu regimu pavidalu, nes jis yra nematomas, lyg būdami neišaugę iš pagoniškos paauglystės vis dar dažnai norime žmones vaizduoti kaip dievus. Norime tiems, kuriems kaip žmonėms pritiktų tik andrias rūšies paminklai, statyti agalma tipo paminklus – taip juos sudievindami.
Tuomet manome, kad jeigu statome kam nors paminklą, jis turi būti dieviškas. Sakytume, tai jau negali būti kaip senovės graikų laikais paminklas, tarkim, olimpinių žaidynių nugalėtojui, kuris taip pat yra mirtingas žmogus ir daugeliu atžvilgių netobulas. Jis laimėjo tam tikrose rungtyse – greičiau nubėgo, toliau nusviedė ietį ar diską, – bet nėra dievas. Mes tokio atleto statulą iš karto pašalintume iš viešosios erdvės, atskleidę, kad šis sporto rungties nugalėtojas toli gražu nebuvo dieviškai beydis bei tobulas ir visose kitose gyvenimo srityse
Olimpinių ir kitų žaidynių nugalėtojams, iškiliems politikams, karvedžiams, filosofams, menininkams ir mokslininkams senovės graikai ir romėnai tiek viešosiose, tiek privačiose erdvėse statė andrias rūšies statulas, kad būtų prisimenami jų įspūdingi pasirodymai šlovės akimirką ar išskirtiniai nuopelnai konkrečiose veiklos srityse. Buvo suvokiama, kad tai tiesiog paminklai, susiję su atmintimi – monumentum (lietuviškas žodis „paminklas“, beje, taip pat gerai išreiškia sąsają su atmintimi).
Šiuo atveju paminklo ryšys su atmintimi yra esminis. O atmintis gali būti apie viską – apie patį įvykį ir apie žmogų, kuris savo gyvenime, jei jį suvokiame kaip visumą, yra įvairus, turintis ir gerų, ir blogų bruožų. Jis kažką padarė įspūdingo – ir mes pastatėme paminklą andrias. Bet tai nėra paminklas dievui. Ironiška, kad mes savo supratimu apie paminklus, sakytume, taip ir likome pagonys, bet, deja, jau esame praradę senovės graikams – beje, taip pat pagonims – būdingą subtilumą, nulemtą skirties tarp žmogaus ir dievo, o sykiu ir tarp žmogui bei dievui derančių paminklų, įsisąmoninimo.
Šiuolaikinio mūsų supratimo apie paminklų prigimtį ydingumą atskleidžia ir tokia, atrodytų, nekalta aplinkybė, kad žodis „monumentalus“, kilęs iš paminklą reiškiančio lotyniško daiktavardžio monumentum, mums visų pirma asocijuojasi ne su atmintimi bei atminimu, o veikiau su didingumu ir milžiniškais masteliais, tad netiesiogiai ir su tuo, kas didinga jau ne žmogiškai, o būtent dieviškai.
Mes norėtume žmones paversti dievais arba vaizduoti žmones kaip dievus – štai čia ir slypi pagoniška, stabmeldiška nuostata. Ir mes to net nesuprantame – neturime supratimo, kas yra paminklas. O graikai, nors taip pat pagonys, mus pamokytų šio subtilaus skirtumo tarp agalma ir andrias.
Pexels.com nuotrauka
Autentiška kalba, autentiškas mąstymas, autentiškas asmuo
Lygiai taip pat ir su identitetu. Dabar dažnai žaidžiame įvairius ideologinius žaidimus – atminties politikos ir apskritai tapatybės politikos žaidimus, kuriais siekiama ne tikrovę suvokti, o formaliais valios sprendimais nustatyti tam tikrą tariamai teisingą – ir visiems bendruomenės nariams absoliučiai privalomą – santykį su tikrove.
Tokia politika teikia labai prastus precedentus, ir apskritai tai itin prastas būdas mums visiems kartu politiškai gyventi. Kad mūsų politiniai sprendimai, susiję su atmintimi ir identitetu, būtų iš tiesų autentiški, turime naujai apmąstyti kalbos santykį su savastimi ir asmens santykį su tuo, kas bet kuriame asmenyje yra iš tiesų savastinga. Jei šią mąstymo užduotį atliktume tinkamai, tai turėtų teigiamų padarinių ir paminklų, ir atminimo politikai.
Norėčiau atkreipti dėmesį į paradoksalią prasminę įtampą, kylančią tarp graikiškojo žodžio idios, reiškiančio „savą, nuosavą“, taigi nurodančio į savitumą, savastingumą, ir žodžio idiotēs, reiškiančio tą, kuris rūpinasi bei užsiima tik savo paties reikalais (o sykiu – kiek vėlesne ir išvestine prasme – kvailį, kuriam, senovės graikų manymu, dėl protinių galių ar kompetencijų stokos trūksta gebėjimo suvokti bendrų reikalų svarbą ir pajėgumo dalyvauti viešose politinėse diskusijose, kuriose būtent bendri reikalai ir buvo svarstomi). Čia ir slypi paradoksas, nes kai kalbame apie asmenį, kalbame iš savasties, savastingumo perspektyvos.
Asmuo turi turėti kažką savo – savo mintį, nuomonę, kad būtų asmenybė. Juk tą, kuris mąsto savo protu ir kalba savo žodžiais, tiesiog savaime laikome protingesniu ir išmintingesniu už tą, kuris neturi savo nuomonės, pajėgumo mąstyti savo mintimis ir gebėjimo kalbėti savo, o ne kitų jam primestais žodžiais. Bet ko reikia, kad tas, kuris yra – bent jau savo paties akyse – savitas ir savastingas, netaptų idiotu?
Žvelgiant dialektiškai ir konceptualiai, graikai idiotu laikė tą, kuris negali (nebent rizikuotų apsijuokti) ateiti į agorą kaip įdomiai ir savitai mąstantis – taip, kad jo mąstymas būtų aktualus ir kitiems. Jeigu jis mąsto tik kliedėdamas – tai, ką jis susapnuoja savo sapnuose ir klejonėse, niekam neįdomu. Arba jeigu jis kalba tik trivialiomis bendrybėmis, tuomet jis taip pat yra neįdomus.
Matome, kad riba tarp idioto būsenos ir to, kuris mąsto savitai ir savastingai, būklės kartais gali būti labai siaura ir plona. Ir būtent šioje konceptualioje įtampoje atsiranda galimybė naujai užklausti apie savasties ir asmens santykį, kiekvieną autentišką asmenį – ypač asmenybe tampantį ar jau tapusį asmenį – nusakant kaip tą, kuris pajėgia mąstyti ir savitai, ir sykiu taip, kad jo mąstymas galėtų tapti įdomus ir kitiems, įgydamas tam tikrą universalumo bei svarbos visai visuomenei matmenį.
Visų pirma mokykloje turėtume įtvirtinti tokią panašumo logika grįstą autentiškos kalbos, autentiško mąstymo, autentiško asmens, autentiškos laisvės ir autentiškos atsakomybės sampratą, kuri leistų pakilti tiek virš aklo, vergiškai konformistinio paklusnumo, pajungiančio asmenį kolektyvistiniam grynosios tapatybės etosui, tiek virš tokio pat aklo, individualistinį grynojo skirtingumo etosą apreiškiančio paaugliško troškimo atmesti absoliučiai viską, kas išeina už ego ribų.
Unsplash.com nuotrauka
Paminklai
Čia taip pat yra ir su paminklais, ir su autoritetais. Kodėl tiek ginčų kyla dėl paminklų, dėl to, ar vienas, ar kitas asmuo vertas paminklo? Čia suveikia mūsų stabmeldiškas mąstymas. Patys graikai darė skirtį tarp statulų, statomų dievams – jos buvo vadinamos agalma (pažodžiui šis terminas reiškė puošnų atvaizdą, keliantį nuostabą bei pasigėrėjimą), ir statulų, statomų žmonėms – jos buvo vadinamos andrias (pažodžiui šis daiktavardis reiškė vyro atvaizdą, nors juo taip pat galėjo būti vadinamos ir moterų statulos).
Mes, net ir puikiai suvokdami, kad jau nesame pagonys ir jau nebevaizduojame dievų – o juk Dievo apskritai neįmanoma perteikti jokiu regimu pavidalu, nes jis yra nematomas, lyg būdami neišaugę iš pagoniškos paauglystės vis dar dažnai norime žmones vaizduoti kaip dievus. Norime tiems, kuriems kaip žmonėms pritiktų tik andrias rūšies paminklai, statyti agalma tipo paminklus – taip juos sudievindami.
Tuomet manome, kad jeigu statome kam nors paminklą, jis turi būti dieviškas. Sakytume, tai jau negali būti kaip senovės graikų laikais paminklas, tarkim, olimpinių žaidynių nugalėtojui, kuris taip pat yra mirtingas žmogus ir daugeliu atžvilgių netobulas. Jis laimėjo tam tikrose rungtyse – greičiau nubėgo, toliau nusviedė ietį ar diską, – bet nėra dievas. Mes tokio atleto statulą iš karto pašalintume iš viešosios erdvės, atskleidę, kad šis sporto rungties nugalėtojas toli gražu nebuvo dieviškai beydis bei tobulas ir visose kitose gyvenimo srityse
Olimpinių ir kitų žaidynių nugalėtojams, iškiliems politikams, karvedžiams, filosofams, menininkams ir mokslininkams senovės graikai ir romėnai tiek viešosiose, tiek privačiose erdvėse statė andrias rūšies statulas, kad būtų prisimenami jų įspūdingi pasirodymai šlovės akimirką ar išskirtiniai nuopelnai konkrečiose veiklos srityse. Buvo suvokiama, kad tai tiesiog paminklai, susiję su atmintimi – monumentum (lietuviškas žodis „paminklas“, beje, taip pat gerai išreiškia sąsają su atmintimi).
Šiuo atveju paminklo ryšys su atmintimi yra esminis. O atmintis gali būti apie viską – apie patį įvykį ir apie žmogų, kuris savo gyvenime, jei jį suvokiame kaip visumą, yra įvairus, turintis ir gerų, ir blogų bruožų. Jis kažką padarė įspūdingo – ir mes pastatėme paminklą andrias. Bet tai nėra paminklas dievui. Ironiška, kad mes savo supratimu apie paminklus, sakytume, taip ir likome pagonys, bet, deja, jau esame praradę senovės graikams – beje, taip pat pagonims – būdingą subtilumą, nulemtą skirties tarp žmogaus ir dievo, o sykiu ir tarp žmogui bei dievui derančių paminklų, įsisąmoninimo.
Šiuolaikinio mūsų supratimo apie paminklų prigimtį ydingumą atskleidžia ir tokia, atrodytų, nekalta aplinkybė, kad žodis „monumentalus“, kilęs iš paminklą reiškiančio lotyniško daiktavardžio monumentum, mums visų pirma asocijuojasi ne su atmintimi bei atminimu, o veikiau su didingumu ir milžiniškais masteliais, tad netiesiogiai ir su tuo, kas didinga jau ne žmogiškai, o būtent dieviškai.
Mes norėtume žmones paversti dievais arba vaizduoti žmones kaip dievus – štai čia ir slypi pagoniška, stabmeldiška nuostata. Ir mes to net nesuprantame – neturime supratimo, kas yra paminklas. O graikai, nors taip pat pagonys, mus pamokytų šio subtilaus skirtumo tarp agalma ir andrias.
Jeigu mūsų bendruomenė turės šį bei tą bendro, ji bus labiau konsoliduota, solidesnė moraline prasme, solidaresnė ir geriau gebanti atsilaikyti išorinėms grėsmėms.Autoritetai Dabar – apie autoritetą, kuris taip pat siejasi su mūsų tema. Jei žiūrėtume etimologiškai, žodis „autoritetas“ (iš lot. auctoritas, dar plg. lot. auctor „augintojas, gausintojas, kūrėjas, autorius“) yra kildinamas iš lotyniško veiksmažodžio augere – „auginti“. Tikras autoritetas turėtų būti suvokiamas kaip tas, kuris ne tik užaugęs iki įspūdingo ūgio, bet ir toliau augantis. O tam, kad jis būtų suvokiamas kaip augantis, turi būti suprasta, jog jis dar neturi tobulo ūgio. Jei jis auga, vadinasi, iki tobulo ūgio jam dar trūksta – nepaisant autoritetui būdingo svarumo ir solidumo, jis nėra tobulas ir galutinai pabaigtas, dėl to jis nėra dieviškas, veikiau žmogiškas ir žmogiškai trapus. Būtent tokie autoritetai ir darytų įtaką – ir mokiniams, ir suaugusiesiems. Ne tie, kurie yra pasiekę dievišką, galutinį ūgį, bet tie, kurie vis dar auga. Lietuviški žodžiai augti, auginti, ugdymas yra tos pačios šaknies, kaip ir ūgis bei jau minėti lotyniški žodžiai auctoritas, auctor ir augere. Šis supratimas turėtų keisti mūsų požiūrį į tai, kas yra autoritetas, ką turėtume laikyti autoritetu. Tai ne galutinio, tobulo ūgio dievybė, ne absoliučiai tobulas galutinio ūgio pavyzdys, kurį reikėtų kopijuoti kaip galutinį modelį, o veikiau asmenybė, kuri ir pati geba toliau augti, ir kitiems rodo paties gebėjimo augti pavyzdį. Asmenybę, kaip sudėtingą ir dialektišką reiškinį, turime suvokti lygiai taip pat, kaip ir autoritetą – asmenybės mastą turėtų nusakyti ne tik tam tikras pasiektas jos ūgis, bet ir tolesnio jos augimo galimybės. Tik toks autoritetas mums būtų įtaigus. Ir iš tiesų būtent tokie autoritetai traukia tiek mokinius mokykloje, tiek visuomenės narius apskritai. Savo pastabas baigdamas noriu atkreipti dėmesį į tai, kad tikra kalba, kaip ir tikra asmenybė, yra dialektinė skirtingų perspektyvų derinimo, gyvo mąstymo ir apskritai gyvybės zona. Ne gatavų receptų, ne slaptažodžių, ne parolių, ne šviesos spindulio atmušimo nuo vienos ar kitos absoliučiai lygios plokštumos terpė, o veikiau gyva, lanksti, mus įtraukianti ir mus auginanti terpė. Tokią kalbą kultivuodami tampame atsparūs. Stipresnė yra ne supriešinta visuomenė, o ta, kuri turi kažką bendro – kaip šį bei tą bendro turinti bendrija, perfrazuojant mūsų filosofo Alphonso Lingio mintį (jis kalbėjo apie nieko bendro neturinčiųjų bendriją). Jeigu mūsų bendruomenė turės šį bei tą bendro, ji bus labiau konsoliduota, solidesnė moraline prasme, solidaresnė ir geriau gebanti atsilaikyti išorinėms grėsmėms. Nes ne tik geografinė periferija, bet ir dvasinis branduolys yra svarbus – jį reikia stiprinti. Ir būtent kalba, mąstymas ir mokykla turi su tuo dirbti. Bus daugiau. Pranešimas skaitytas 2025 m. „Santaros–Šviesos“ suvažiavime.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
