Kalba ir asmenybė (I)

Kalbėsiu apie kalbos ir asmenybės ryšį, kalbos ir asmenybės sąsają. Bandysiu susieti mūsų tematiką su karo ir taikos temomis, taip pat su paminklų, atminimo, tautos atsparumo ir demokratijos atsparumo klausimais, nes visa tai dabar labai susiję.

Solidarumas

Šiandien turime mąstyti apie save kaip apie besimokančius. Patys taip pat esame mokiniai, nes pasaulis keičiasi taip greitai, o pokyčiai tokie drastiški, kad jaučiamės, lyg būtume mokykloje. Dėl to turime kalbėti ne apie tai, kaip mokysime jaunąją kartą, bet kaip kartu su ja mokysimės ir mes; ne tik apie tai, kaip bandysime skleisti šviesą jaunajai kartai, bet ir kiek patys savo gyvenime tos šviesos atrasime.

Tad šis mano kalbėjimas bus ne tik apie švietimą siaurąja prasme, bet ir apie tai, kokie mūsų dvasinės stiprybės šaltiniai pasaulyje, kuris, regis, išprotėjęs ir išėjęs iš visų ribų.

Labai svarbu, kad nepasiduotume emocijoms, kad išlaikytume gebėjimą blaiviai, šaltai mąstyti. Nes panika – blogas patarėjas. Senovės graikų mitologijoje dievas Panas, netyčia užklydusių žmonių užkluptas miško laukymėje karštą vasaros dieną, sukeldavo jiems paniką. Panika ištinka žmones, kurie neišlaiko blaivaus proto, pasiduoda emocijų karščiui – arba tiesiog išėjo pasivaikščioti karštą dieną.

Mums labai svarbu įsileisti vilties šviesą į savo gyvenimą ir nesileisti, kad mūsų mąstymą ir veiksmus užgožtų instinktai ar refleksai. Mūsų kaip „Santaros“ žmonių tikslas yra tartis mąstymo ir kalbos stichijoje. Tai yra ta terpė, plotmė, kuri angažuoja ir įveiklina blaivų mąstymą, blaivų protą, o ne gryną emociją.

Kalbant apie visos šalies ir visų kartų – ir vyresnės, ir jaunesnės – atsparumą grėsmėms, ypač karo grėsmei ir priešiškai įtakai, kuri gali ateiti ir ateina iš išorės, svarbu pastebėti, kad geografine ir gynybine prasme būtina ginti šalies sienas – tą išorinį apvadą ar periferiją, kurią turime saugoti, galbūt ir užminuoti. Tačiau dvasine prasme labai svarbu saugoti šalies, tautos, valstybės branduolį – tai, kas yra centre, kas substanciškai kieta, tvirta ir ką turėtume išlaikyti. Tą valstybės, šalies, tautos šerdį, mūsų dvasinės savasties šerdį, be kurios jokia gynyba neįmanoma.

Net ir priešas, matydamas, kad tauta yra konsoliduota, kad šalies branduolys yra sveikas, dešimt kartų pagalvos, ar verta pulti. Turėtume mąstyti ne tik periferijos, bet ir dvasinio branduolio lygmeniu. Mūsų – Lietuvos intelektualų, šviesuomenės – paskirtis yra konsoliduoti tautą. Ne vien mobilizuoti gynybinius ar imuninio atsako instinktus, kurie taip pat labai svarbūs, bet ir greta jų stiprinti dvasinį bei intelektinį gebėjimą susitelkti ir sučiuopti tai, kas substanciška.

Solidarumas čia svarbus ne tik intelektine, bet ir moraline prasme. Turime kalbėti, kaip galėtume konsoliduoti tautą: pirmiausia – savo pačių dvasines galias, kad būtume atsparūs; tada – jaunąją kartą ir visą tautą, visas tautos kartas dvasiškai konsoliduoti, kad būtume atsparūs iššūkiams. To nepadarysime, jei neugdysime asmenybės ir nemąstysime apie kalbą.

Savitumas ir sąsaja su bendruomene

Pirminis mano sumanymas – dar kai turėjau pirmąjį šio pranešimo konceptą – buvo kalbėti apie gimtąją kalbą, apie lietuvių kalbą ir jos svarbą mokyklai. Tačiau matydamas, kad horizontai išsiplėtė, dabar kalbėsiu apskritai apie kalbėjimo sąsają su mąstymu ir apie kalbos naikinantį, gydantį bei ugdantį potencialą.

Arvydas Šliogeris pasakytų, kad viską, ką baisaus žmogus nuveikia gyvenime, jis nuveikia dėl kalbos – dėl to, kad kalba jį sugundo. Kalba sugundo žmogų naikinti, žudyti – ir jokia kita gyva būtybė tokių baisybių nedaro – tik žmogus, kuris kalba, būdamas kalbos sugundytas, apžavėtas.

Tačiau kalba turi ir šviesią pusę – susijusią su mąstymu, nes kalba nėra tik kalbėjimas, tai taip pat ir mąstymas. Graikiškas žodis logos, reiškiantis ir žodį, ir kalbą, ir mąstymą, mums parodo šią jungtį. Turėtume atsverti naikinančią kalbos galią pozityviosiomis kalbos galiomis – tuo, ką kalba gali atlikti konsoliduodama mus kaip asmenybes ir kaip tautą, – ir tada kalba gali atskleisti visiškai kitą savo veidą.

Dabar – koks ryšys yra tarp kalbos ir asmenybės? Tas ryšys yra labai ambivalentiškas ir paradoksalus. Jis susijęs apskritai su pačios kalbos paradoksalumu – nes kalba yra susižinojimo, komunikacijos priemonė, taip pat mūsų mąstymo terpė. Tačiau būtent ši kalbos kaip komunikacijos priemonės savybė atskleidžia ir kalbai būdingą ambivalenciją. Mums įdomu klausytis kitų, o patys matome prasmę kalbėti tada, kai tikimės, kad pasakysime ką nors naujo, arba kai klausomės tikėdamiesi išgirsti ką nors naujo.

Taigi, kalba turi tenkinti du reikalavimus: pirma, tai turi būti bendruomeniškai reikšmingas keitimasis informacija – ne idiosinkratiškas, ne idiotiškas, bet turintis universalumo matmenį. Kita vertus, tos žinios ar mintys, kuriomis keičiamės, turi būti naujos arba dar neapmąstytos tokiu kampu. Kitaip tariant, turi būti tiek universalumo, tiek savitumo ir naujumo elementas. Jokia kalba negali gyvuoti be šių dviejų aspektų.

Kalba nunyksta arba praranda telkiančią, konsoliduojančią galią, jei tampa per daug idiosinkratiška – kai kliedime patys su savimi apie tai, kas kitiems neaktualu, arba kai kalbame banalybes, kartojame girdėtas mintis. Kiekvienas reikšmingas ir vertingas kalbėjimas turi turėti ir naujumo, savitumo aspektą, ir sąsają su bendruomene, bendrumu. Kalba visuomet gyvuoja tam tikroje įtampoje tarp šių polių. Jei ta įtampa prarandama, kalba tampa arba monologu su savimi, arba banalybių retransliavimu.

Kas yra kalba? Ar ji tėra slaptažodžių sistema, kuria kalbiškai pasitikriname, kurioje pusėje esame – kaip karinių naikintuvų atpažinimo ženklai: savas ar priešas?

Asmens tapatybė

Lygiai taip pat yra ir su asmenybe. Pati asmenybė yra ambivalentiškas reiškinys. Lietuviškas žodis „asmuo“, „asmenybė“ primena ryšį su būtimi – šaknis es-, kaip esti, esama. Čia ta pati šaknis es- kaip lietuvių kalbos esti – „yra“, lotynų kalbos es – „(tu) esi“, est – „(jis, ji) yra“ bei senosios graikų kalbos esti – „(jis, ji) yra“. Būtybė, kuri egzistuoja, nėra daiktas ir nėra mąstoma kaip daiktas. Pats žodis gana vėlyvas. Pažiūrėję į kitas kalbas matome, kad kai kuriose iš jų tokio žodžio apskritai nėra, o jei yra – jis taip pat semantiškai miglotas ar ambivalentiškas.

Lotyniškas asmenybę reiškiantis žodis yra persona, ir tradiciškai manoma, kad tai lyg širma, užtvara, iš už kurios sklinda garsas (sonus), jeigu remtumėmės tradicine šio žodžio etimologija. Kalbininkai teigia, kad žodis galbūt kilęs iš graikiško Persefonės – požemio deivės – vardo, per etruskų Fersu. Kadaise kaukė reiškė deivę Persefonę vaizduojančią teatro kaukę, o vėliau – bet kokią kaukę. Bet mums svarbiau ne tai, kokia tikroji šio žodžio kilmė, o tai, kaip patys romėnai suvokė šį žodį: kaip kaukę, iš už kurios sklinda garsas. Tad jei asmenybė suvokiama tik per kaukės prizmę, ji tampa tuo, kas paslepia dvasinę žmogaus esmę.

Bet lygiai toks pat yra ir veidas, nes veidas gali slėpti tai, kas nematoma – vidinę savastį, sielą, vidujybę. Veidas gali tiek atskleisti, tiek paslėpti esmę, ją ekranuoti. Tu gali arba autentiškai perteikti veido išraiška tai, kas yra tavo viduje, arba tą esmę iškreipti – parodyti visiškai priešingai ar perteikti bet kaip kitaip. Lygiai taip pat ir kaukė gali arba autentiškai perteikti veido bruožus ir kartu sielos vidujybę, arba ją iškreipti – parodyti inversiškai, priešingai ar perteikti kaip nors kitaip. Dėl to, kai kalbame apie asmenybę, galime įžvelgti, kad jai būdinga ambivalencija panaši į tą, kurią matome kalboje – prie to netrukus grįšime.

Kai svarstome apie tokį dalyką kaip asmens tapatybė, dažnai ją suvokiame kaip konstruojamą. Tarkime, manome, kad esame viduje savastingi, tokie, kokie esame, bet norime kitiems save pateikti tam tikru konkretesniu, tačiau nuo tikrosios savasties nutolusiu būdu. Norime būti reprezentabilūs, prezentabilūs, tinkami būti parodyti kitiems, norime pasirodyti tam tikru būdu – tada tą tapatybę sukuriame.

Tuomet mūsų asmeninė tapatybė, sąmoningai konstruojama ir projektuojama į išorę, gali smarkiai skirtis nuo tos autentiškos vidujybės, kuri, jei nebūtų iškreipiama ar pagražinama, idealiu atveju ir turėtų perteikti mūsų asmens savastį. Ir būtent šis momentas yra labai svarbus, nes jis būdingas ir kalbai.

Kas yra laisvas kalbėjimas?

Kas yra kalba? Ar ji tėra slaptažodžių sistema, kuria kalbiškai pasitikriname, kurioje pusėje esame – kaip karinių naikintuvų atpažinimo ženklai: savas ar priešas?

Kalba gali veikti būtent taip – kaip lojalumo patikrinimo priemonė. Tuomet žmogus gali kalbėti pagal tam tikrą kodą, taip, kaip kiti norėtų, kad jis kalbėtų, – ne taip, kaip jis pats norėtų, ne savastingai. Ir čia atsiranda simuliacijos (apsimetimo tuo, kas iš tiesų nesi) ir disimuliacijos (apsimetimo, kad nesi tas, kas iš tiesų esi) galimybės: neautentiškos, apsimestinės savasties simuliavimas arba tikrosios, autentiškos savasties slėpimas, ekranavimas, ištrynimas, užgožimas, melavimas ar kiti jos neadekvataus parodymo būdai.

Šis aspektas yra itin svarbus. Kalbos ambivalentiškumas – ir tiesiog pati kalba kaip terpė – atveria laisvės ir atsakomybės įtampos dialektiką. Kai kalbame apie laisvę, dažnai ją suvokiame kaip skirtingą nuo atsakomybės. Visuomenėje, mokykloje neretai manome, kad laisvė neturi būti suabsoliutinta, perspausta – ją esą turi atsverti atsakomybė.

Tačiau dalykas yra daug įdomesnis ir sudėtingesnis. Tikroji laisvė ir iš tiesų laisvas kalbėjimas įmanomi tik tada, kai yra tikra – neapribota – galimybė, o drauge su ja ir imperatyvas būti visiškai, neribotu būdu atsakingam. Kai tau leidžiama būti iš tiesų atsakingam, gali drąsiai imtis šios tikros, neribotos atsakomybės ir kalbėti visiškai laisvai, kitaip, nei dažniausiai įprasta šiuolaikinėje visuomenėje – kalbėti ne taip, kaip kalbėtum, jei kalba būtų tik slaptažodis, parolis, pilietinės tapatybės atpažinimo įrankis.

Nėra prasmės būti laisvam, jei laisvu kalbėjimu negali padaryti poveikio. Privalai turėti galios, kad būtum iš tiesų laisvas – kad tavo laisvė turėtų prasmę. Kitaip tariant, turi būti girdimas – ir tada kalbėsi atitinkamai, iš tiesų laisvai, savo žodžių neslėpdamas kaukėmis. Paprastai apie kalbą mąstome tik kaip apie naratyvus, kurie turėtų būti aklai tiražuojami absoliučiu pritarimu arba visiškai, be jokių išlygų atmetami ir paneigiami. Bet kalbos įdomumas juk ir kyla iš to, kad tai turi būti naujas kalbėjimas, tačiau universaliu ar bendruomeniškai reikšmingu būdu.

Atsakomybė kalboje

Jau minėjau, kad kalba kaip terpė yra panašumų, o ne grynosios tapatybės ar grynosios skirtybės reiškimosi terpė. Jei kalbu tik idiosinkratiškai, taip, kad niekam kitam, išskyrus mane patį, nėra įdomu, kalbu grynosios skirtybės (kitų atžvilgiu) režimu, o jei tik retransliuoju tai, ką girdėjau iš kitų – o juk tai irgi niekam neįdomu, nes kiti ir patys tai žino, – kalbu grynosios tapatybės režimu.

Tam, kad tai nebūtų tik atkartojimas ar neigimas, kalba turi reikštis kaip mąstymo stichija. Ir būtent tai susiję su tuo labai savitu atsakomybės kalboje būdu, apie kurį dabar trumpai ir pabandysiu pasvarstyti.

Esmė yra ta, kad, kai išgirstu kito mintį, kito žodį, turiu reaguoti tam tikru nebanaliu būdu. Tai reiškia, kad negaliu tiesiog pasakyti „taip“ ar atmesti – tai būtų nemąstantis, formalus reagavimas. Na, maždaug čia mūsų naratyvas arba štai priešų naratyvas. Ir įdomesnio santykio su tuo, ką sako kitas, jau nėra. Todėl, kad tas atsakingumas kalboje reikštųsi nebanaliai, atsakas turi būti paremtas ką tik įvardyta panašumo logika.

Kitaip tariant, aš turiu iš tiesų suvokti kito sakomą mintį, neformaliai į ją įsigilinti, atrasti įdomų ir savitą savo santykį su ta mintimi ir, kažkiek jai pritardamas, o sykiu kažkam joje oponuodamas, turiu cirkuliavimo būdu tą žodį grąžinti kitam, kuris pirmasis jį ištarė, nes tai ir yra dialogo esmė.

Dialogas – tai logos cirkuliavimas (atkreipkime dėmesį į žodžio „dialogas“ priešdėlį dia-, nurodantį į kalbančiuosius skiriantį tarpą bei jo įveikimą, kitaip tariant, į nuolatinį žodžio vaikščiojimą tarp pašnekovų abiem kryptimis). Kažkas tą žodį – tą žodžiu ištartą mintį – mums atneša, ir mes reaguodami turime ją grąžinti kitam nebanaliu būdu, ne formalaus patvirtinimo ar formalaus atmetimo pavidalu, bet taip, kad atsakydami kitam paliudytume atradę tam tikrą asmenišką ir neformalų savo santykį su mintimi, į kurią reaguojame. Tai yra atsakomybė ne tik už savo kalbėjimą, bet ir už kito kalbėjimą. Nes jeigu aš aklai pritariu arba aklai atmetu tai, ką sako kitas, aš nesu atsakingas už mūsų pokalbio situaciją.

Esminis dalykas yra tai, kad kalba numano ne tik mano atsakomybę už save patį, bet ir atsakomybę už kitą bei už mus abu toje situacijoje, kurioje dalyvaujame tuo pat metu. Mano gebėjimas nebanaliai – ne tik pritarimo ar neigimo būdu, bet savito logos grąžinimo kitam, vykstančio reflektuojant, taigi atspindint priešpriešine kryptimi žodžiu ištartą mintį, būdu – kuria atsakomybę už mane patį, kitą ir pagaliau už mus abu pokalbio situacijoje. Čia yra esminis dalykas.

Toks kalbos režimas reikalauja atmesti bet kokius slaptažodžius, bet kokius atmetimo ar patvirtinimo protokolus, algoritmines procedūras, kai kito kalbėjimą suvoki tik formaliai – kaip kviečiantį arba visiškai patvirtinti, arba visiškai atmesti. Už kitą aš tampu atsakingas tada, kai atsakau nebanaliai. Ir tuomet matome labai įdomų prasminį ryšį tarp atsakomybės ir atsakymo.

Jei atsakymas yra formalus – atmetantis arba mechaniškai patvirtinantis tai, kas sakoma, – tai nėra tinkamas atsakymas. Kad atsakymas būtų nebanalus, jis turi apimti apmąstymą, privalo įtraukti logos, įvairių aplinkybių, niuansų svėrimą, nes tik taip mano reagavimas nebus vien instinktyvus.

Bus daugiau. Pranešimas skaitytas 2025 m. „Santaros–Šviesos“ suvažiavime.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama