Aktorius D. Želvys: „Per giliai susitapatinęs su vaidmeniu gali netyčia save paversti Hansu Kastorpu“

Klaipėdoje užaugęs aktorius teatru susidomėjo dešimties – jam tai buvo vienintelė vieta, kurios nesinorėjo palikti. Tačiau praėjus keliems dešimtmečiams romantika įgavo kitą atspalvį – D. Želvys atvirauja, kad dabar jam pasakojant atrodo, jog viskas buvo kur kas buitiškiau. „Prisimenu, kaip pats sakydavau, kad scenoje esu tik tam, kad suteikčiau prasmę. Bet nemanau, kad taip yra visada – scenoje ir daug egoizmo. Natūrali aktoriaus savybė – atkreipti kitų dėmesį, nenustoti reikštis. Tai prieštarauja pačiai aktorystės prasmei, bet kaip kitaip elgtis, kai pripranti stovėti tarp žmonių?“ – svarsto jis. Dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbyje su aktoriumi D. Želviu – apie studijų metus su Valentinu Masalskiu, vaidybos paradoksus ir gyvenimą po spektaklio, kai viduje dar nesijauti savimi. Nuo 2012 metų esi Klaipėdos jaunimo teatro aktorius, 2023-iaisiais tavo vardas pasirodė Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio filme „Poetas“, o 2024 metais įkūnijai Hansą Kastorpą režisieriaus Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“ pagal to paties pavadinimo Thomo Manno romaną. Ar prisimeni, kaip susidomėjai aktoryste? Tai buvo gana spontaniškas sprendimas. Vaikystėje domėjausi skirtingomis veiklomis, išbandžiau įvairiausius būrelius, bet vos pajutęs, kad nebūsiu geriausias, greitai juos mesdavau. Tai buvo ypač ryšku sporte, kur sėkmė dažnai priklauso nuo tavo fizionomijos. Kai tik suprasdavau, kad neišeis pirmauti, atsirasdavo pasiteisinimų, esą man ten niekada nepatiko. Tačiau iš visų veiklų niekada nebuvau metęs teatro. Prisijungiau prie teatro būrelio dešimties ir iš karto ten labai gerai pasijutau. Nebuvo svarbu, ar man sekasi, ar pavyksta iš pirmo karto. Todėl per daug savęs nelyginau su kitais. Kita vertus, nelabai ir galėdavai lygintis – vieną vaidmenį atlieki gerai, o įkūnydamas kitą personažą pasirodai prastai. Tiesiog vaidini ir matai, kaip į tave žiūri žiūrovai – ar tavyje ką nors įžvelgia, ar ne. Vėliau, svarstydamas apie įvairius gyvenimo pasirinkimus, pamačiau Valentino Masalskio ir jo studentų bendrą darbą. Taip susižavėjau, kad pasakiau savo teatro mokytojai – jeigu Masalskis rinktų kursą, aš stočiau tik pas jį. Taip ir nutiko – kai baigiau dvylika klasių, Masalskis rinko kursą. Iš pradžių šiek tiek dvejojau, bet tada mano paties žodžius man priminė mokytoja. Pabandžiau ir įstojau pas Masalskį. Aktorius Donatas Želvys. Asmeninio archyvo nuotrauka Kaip atrodė studijų metai su juo? Masalskis yra užburianti asmenybė. Mes buvome jo antrasis kursas, o pirmasis tuo metu dar nebuvo baigęs studijų. Prisimenu, kaip Masalskis vykdė gana grėsmingą studijų programą – iš šono galėjo atrodyti, kad mes įstojome į kažkokią sektą: repetuodavome nuo ryto iki vakaro, sėdėdavome teatre naktimis, su niekuo nebendraudavome, galvodavome tik apie teatrą ir gyvendavome tik jame. Tačiau tai buvo visų savanoriškas įsijungimas. Kas nesijungė – atsitraukė savaime. Aš pats neįsijungiau iš karto: iš pradžių buvo daug išgąsčio, o ir dažnai būdavau gana išsiblaškęs. Tada Masalskis man pasakė, kad jeigu tikrai noriu būti teatre, turiu stengtis, jeigu nenoriu – geriau ir nebandyti. Tos jo griežtos rankos man labai reikėjo. Taip stipriai priėmiau jo žodžius, kad nuo antro kurso atsidaviau teatrui iš visų jėgų. Tada ir mano šeimos nariai, draugai pajuto, kaip nykstu iš jų akiračio.

Dabar, kai žiūrovai tiek daug visko yra matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys.

Studijų metai buvo išties magiški. Net negalėčiau to pavadinti studijų metais. Man absoliučiai nerūpėjo jokios kitos disciplinos – visas dėmesys buvo nukreiptas į vaidybą, scenos kalbą, o į visa kita žiūrėdavau kaip tikras studentas: padarydavau paskutinę dieną vien tam, kad kuo greičiau atsiskaityčiau. Masalskis mums sugebėjo įteigti reikalingą rimtumą – ir profesijos, ir apskritai gyvenimo. Jis mokė, kad aktorius nėra daiktas – jis turi įrodyti režisieriui, kad yra vertas būti teatre. Turi ateiti pasiruošęs. Manau, kad po studijų tapau gerokai brandesnis, nes vos atsidūrus teatre tik rūpėjo, ką darau ir kokius vaidmenis renkuosi. Masalskio disciplina ir būdas mus užbūrė. Beveik visas mūsų kursas iki šiol yra teatre. Dabar, kiek girdėjau, Masalskis tapo minkštesnis, pedagogiškesnis, atlaidesnis. O aš prisimenu, kaip mes jo bijodavome... Bet galbūt tuomet buvome kitokie... Aktoriai Donatas Želvys ir Valentinas Novopolskis spektaklio „Laukinė antis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras) repeticijoje. Arvydo Gudo nuotrauka Aktorius Donatas Želvys spektaklio „Laukinė antis“ (rež. Oskaras Koršunovas, Valstybinis jaunimo teatras) repeticijoje. Arvydo Gudo nuotrauka Koks tavo požiūris į vaidybą, aktorystę? Dabar, kai žiūrovai tiek daug visko yra matę ir patyrę, suprantu, kad juos nustebinti nebeįmanoma. Tad vienintelis dalykas, kurį dar galiu pavadinti teatro magija, yra emocinis ryšys. Jis man panašus į meilę – kai nežinai, kodėl vienas žmogus tau staiga ima atrodyti daug patrauklesnis už kitus, kai nori būti kuo arčiau jo. Žinoma, yra biologinis atsakymas, bet argi tu juo tikėsi? Jauti, kad tai – kažkas kito, ypatinga patirtis. Būtent toks man yra teatras, ir dėl to noriu jame būti. Noriu, kad žiūrovui pavyktų įeiti į emocinį pasaulį, o ne tiesiog priimti sąlygą, kad aš esu kitas personažas. O kaip pasiekti tą emocinę žmogaus būtį? Priklauso nuo daug ko – formos, režisierių, aktorių... Man atrodo, įdomu dirbti tik tada, kai nepasiduodi ir nesusitaikai su dabartimi. Kitaip pradedi ridentis į duobę. O šioje profesijoje yra daug duobių. Nuolatinis bangavimas. Ar lengva paveikti žiūrovą, kad jis pajaustų spektaklio pasaulį, o ne iškeltą sąlygą? Iš tiesų ne visada. Gali kurti didžiausią savo vaidmenį, jam atiduoti labai daug laiko, bet žiūrovas gali sėdėti ir nieko nesuprasti. Ne netikėti – nesuprasti. Gali labai stengtis, būti talentingas, bet žiūrovas vis vien arba priims tave, arba ne. Ir su tuo tenka susitaikyti. Nors nemanau, kad reikėtų stengtis įtikti žiūrovui, vis dėlto kažkas jam įtiks labiau. Jeigu tavimi domisi daugiau žmonių, į tave įdomiau žiūrėti – tau pačiam smagiau būti scenoje. O tada ir režisieriai pradeda rinkti tik tuos aktorius, kurie šias emocijas sukelia.

Krystianas Lupa kartą man yra įdomiai pasakęs: kai atsiduri esminiame spektaklio taške, kuris tau atrodo svarbiausias, nusiimk personažą ir kalbėk nuo savęs. Vėliau galėsi grįžti atgal. Tai veikia. Nusiimdamas savo vaidmenį ir kalbėdamas jautriausią dalį, pramuši sieną tarp savęs ir žiūrovų, leidi jiems patirti kito pasaulio grožį.

Teatre yra daug absurdo. Žmonės ateina, žiūri į aktorių, turintį vardą, pavardę, savo gyvenimo istoriją, nors iš tikrųjų mato ne jį. Bet šiais laikais, kai nemažai aktorių rodo savo gyvenimą socialiniuose tinkluose, nepažinoti žmogaus nebeišeina. Atsiranda kažkoks keistas kognityvinis disonansas: tu stebi šį žmogų, matai jo kasdienybę, žinai, ar jis šiuo metu išsiskyręs, ar atrado naują meilę... Kaip tada žiūrėti į jį scenoje ir atsiriboti nuo jo asmeninio gyvenimo? Kaip priimti, kad ten – ne jis? Aš ir pats negaliu nuo to atsiriboti. Manau, būtent dėl šių dalykų atsiranda spektaklių, kuriuose aktoriai išlipa iš savo veikėjo. Krystianas Lupa kartą man yra įdomiai pasakęs: kai atsiduri esminiame spektaklio taške, kuris tau atrodo svarbiausias, nusiimk personažą ir kalbėk nuo savęs. Vėliau galėsi grįžti atgal. Tai veikia. Nusiimdamas savo vaidmenį ir kalbėdamas jautriausią dalį, pramuši sieną tarp savęs ir žiūrovų, leidi jiems patirti kito pasaulio grožį. Juk žiūrovas, nors ir mato, girdi aktorių kuriamą pasaulį, į jį neįsitraukia. Bet kai iš tiesų priartėju prie tos didžiosios tiesos, net ir pats pajaučiu kitokias žiūrovų reakcijas. Būna, po spektaklio man kas nors parašo, kad negali išmesti iš galvos tos vienos minties – kurią ištariau nevaidindamas. Samuelis Beckettas, „Belaukiant Godo“ (rež. Paulius Pinigis, Klaipėdos jaunimo teatras, 2023 m.). Klaipėdos jaunimo teatro nuotrauka Paradoksas, kad aktorius geriausiai paveikia žiūrovus būdamas savimi, nevaidindamas. Man atrodo, kad dabar, kai aplink tiek daug melo, mes labai gerai jaučiame tiesą. Galbūt dėl to Lietuvoje stand-upo komedija tapo populiari – nors kartais ji gali būti šiurkšti, atvira, vis dėlto jos metu juokaujama iš tiesos. Žmonės jos nebijo. Kol mes bandome apeiti daug sąlygų sakydami, kad kažko nerodysime nenorėdami įžeisti, kažkas užsiklijuoja komiko etiketę ir gali sakyti viską. Tai išlaisvina, ir žmonėms tai patinka. Laisvė žmonėms patinka. Manau, lygiai tas pats vyksta ir teatre. Kartais jaučiu teatro laisvę, bet kartais ir mūsų norą prisitaikyti. Pasakyti savo tiesą, kuri tuo metu gali būti labai nepopuliari, bet iš esmės teisinga, jau tampa neįmanoma – būsi nesuprastas. Dėl to pradedi bijoti, nors ir lieki sau neteisus. Aišku, kai dabar daug radikalumo ir absurdo, yra kitaip. Vis dėlto aš vertinu tuos menininkus, kurie sugeba išlaikyti savo tiesą, nebijo sudeginti tiltų kalbėdami tai, kaip iš tiesų įsivaizduoja pasaulį. Taip menas tampa rizikingas, azartiškas ir įdomus. Svarstau, kad galbūt dėl to klestėjo sovietinis teatras. Puikiai pamenu vyresnių aktorių istorijas: kaip jie pasakodavo negalėję atvirai kalbėti tam tikrų dalykų, bet vis tiek pridėdavę kokią nors savo frazę. Paskui būdavo kviečiami ant kilimėlio pasiaiškinti, bet ir toliau nenustojo priešintis. Būtent šis nebijojimas sudegti mane labai žavi. Apie tai svarstau jau kurį laiką. Galvoju, kaip nepasiduoti? Kaip pasakyti tiesą ir atlaikyti savo poziciją? Nes kitaip neišliksi žmogumi. Aktoriaus profesijoje tai išties svarbu. „Erinijos“ pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ (rež. Sergejus Loznica, Valstybinis jaunimo teatras, 2022 m.). Lauros Vansevičienės nuotrauka Spektaklio „Erinijos“ pagal Jonathano Littello romaną „Gero linkinčiosios“ (rež. Sergejus Loznica, Valstybinis jaunimo teatras) repeticija. Aktorius Donatas Želvys. Marijos Frolovos nuotrauka Ar manai, kad tau kaip aktoriui pavyko priartėti prie šios laisvės? Aktoriui tenka sutikti su daug kompromisų – net su sąlyga, kad režisieriaus žodis yra paskutinis. Aišku, tu diskutuoji, bandai kurti kartu su juo. Geriausias režisierius yra tas, kuris moka tave taip apvynioti aplink pirštą, kad pradedi pildyti jo viziją kaip savo. Tačiau kartais atsitinka, kad tau griežtai nurodo, ką daryti, ir viskas. Tada jautiesi kaip darbininkas, atlikėjas. Natūralu, kad kiekvienas aktorius vaidins remdamasis savo patirtimi ir gyvenimo pavyzdžiais. Tačiau retsykiais tavo asmeniniai kompleksai gali varžyti. Yra daug aktorių, kurie nori visada atsiskleisti visu pajėgumu – nors tau skirta nubėgti tik šimtą metrų, tu iš visų jėgų stengiesi įveikti bent tūkstantį, net jei pritrinsi padus ar galiausiai nukrisi. Egzistuoja kažkoks natūralus noras persistengti, pervaidinti, perpildyti indą, nors to iš tavęs net nereikalaujama. Be to, aktoriai jaučia keistą poreikį būtinai ką nors daryti ant scenos: turime dominti, kaustyti žiūrovo dėmesį visais įmanomais būdais – tarsi jam kitaip bus neįdomu. Lyg vaikui. Bet jeigu tu į žiūrovą žiūri kaip į vaiką, teatras savaime tampa melu. Juk žmogus pats susimoka už tai, kad atėjo į spektaklį, nori čia atrasti prasmę. Ir jeigu bandai jį visaip stebinti – kas iš to? Pavyzdžiui, vaidinome vieną sceną: vienas veikėjas susinervinęs išeina, o kitas, vis dar sėdintis scenoje, laukia, kol nutols žingsniai ir jis galės pradėti savo monologą. Ir kas nutiko? Aktorius neišlaukė ir per greitai pradėjo kalbėti. Mes net patys sau nebeduodame laiko pabūti scenoje. Juk čia kiekviena sekundė yra brangi. Bet kai kurie aktoriai taip daro, nes bijo atsibosti. Taip atsiranda noras viską pagreitinti, parodyti pirštu, pademonstruoti. Aktorius Donatas Želvys. Asmeninio archyvo nuotrauka Pastaruoju metu tavo atpažįstamas bruožas – subtilumas, kurį galėjome pamatyti ir Krystiano Lupos spektaklyje „Užburtas kalnas“: daugiau akcentuoji žvilgsnį ar nežymias emocijas nei ryškų tekstą ar teatrališkumą. Kodėl? Manau, kaip tu pateiksi pjesę žiūrovams ir kaip užduosi jos toną, taip jie ją ir pajaus. Jeigu spinduliuosi ekspresyvumą ir didelius energijos pliūpsnius, žiūrovai juos ir matys. Jeigu subtilumą – žmonės supras, kad spektaklį reikia žiūrėti atidžiau. Aišku, kitas žmogus gal kitaip kurtų Hansą Kastorpą. Galbūt bandytų jame ieškoti ekspresijos. Man tas nerūpėjo. Aš nesistengiu būti įdomus. Man toks teatras nepatinka – nei kaip aktoriui, nei kaip žiūrovui. Kai aš žiūriu spektaklį, mėgstu fantazuoti – mąstyti, kas vyksta, kodėl vienas ar kitas veikėjas taip pasielgė, dėl ko gailisi ir panašiai. Taip iki galo nesuprantant, kas vyksta, teatras tampa subjektyviai įdomus. Jeigu man viską paaiškina ir dar pirštu parodo, ką turėčiau jausti, norisi išeiti lauk. Neįdomu, kai nėra jokio žaidimo. Man smagu, kai žmonės mano personažuose įžvelgia tą subtilumą ir jį patirdami gali išgyventi stiprius jausmus. Galbūt vieniems tai pasirodys įdomu, kitiems – ne, bet tai nėra svarbu. Aš jokiais būdais nenoriu pritraukti žiūrovus bandydamas vaidinti charizma. Aš tikiu paprasta, nuoširdžia kalba. Ir jeigu scenoje būdamas nuoširdus matau, kad žiūrovas įeina į kuriamą pasaulį – vadinasi, man pavyko.

Mes su Lupa aiškinomės kiekvieną Thomo Manno kūrybos ir biografijos niuansą, skaitėme viską, žiūrėjome daug archyvų. Ir tai labai padėjo kuriant vaidmenį. Nes tada, kai vaidini sceną, žinai, kiek jai buvo skirta dėmesio, kiek daug visko apgalvota. Tuomet nukrypti ir kurti ką nors savo nebesinori. Tavo pagrindinis darbas lieka tik įkrauti tą pasaulį.

Aišku, ne kiekvienas mano vaidinamas personažas yra subtilus – turiu ir ekspresyvių vaidmenų. Bet tokios jau yra šios profesijos bangos: karjerą pradėjau nuo ryškių, gana choleriškų vaidmenų, o dabar atplaukė Hanso Kastorpo banga – daugiau flegmatiška, apmąstanti gyvenimą. Galbūt tai susiję ir su mano amžiumi – kai buvau 24-erių, buvo vienokia energija, kitoks ekspresyvumas. Dabar, kai man 33-eji, pasikeitė ir mano vaidmenys. Kas čia žino – gal kai bus vidurio amžiaus krizė, grįšiu prie savo senų vaidmenų ir norėsiu visiems parodyti, kokią energiją galiu išgauti, nors jau nugarą skauda. Aš pasitikiu tokia vaidyba. Žinoma, dabar jau norisi kaitos, kadangi filmo „Poetas“ veikėjas Kostas turėjo panašų charakterį kaip Hanso Kastorpo, režisieriaus Sergejaus Loznicos spektaklyje „Erinijos“ irgi buvo panašiai. Tad nesinori, kad man šie vaidmenys uždėtų vieno charakterio žymę. Kita vertus, natūralu – vaidmuo gimsta iš tavo lauko, kuriame egzistuoji. Kai kurie vaidmenys skirti tam, kad žiūrovas patektų į tavo vaidinamą pasaulį. Kartais tereikia suvaidinti tik detalę. Būna, tokia dalia tenka ir atliekant pagrindinį vaidmenį – kad ir kaip norėtum skleisti ekspresiją ir ryškumą. Bet tam turi daug skaityti ir pasitikėti pjesės autoriumi. Jeigu jau pasiryžai daryti, ko jis prašo, turi ir paskaityti, ir pasitikėti, išsiaiškinti, kodėl ir kaip jis tai rašė. Taip buvo ir su „Užburtu kalnu“. Mes su Lupa aiškinomės kiekvieną Thomo Manno kūrybos ir biografijos niuansą, skaitėme viską, žiūrėjome daug archyvų. Ir tai labai padėjo kuriant vaidmenį. Nes tada, kai vaidini sceną, žinai, kiek jai buvo skirta dėmesio, kiek daug visko apgalvota. Tuomet nukrypti ir kurti ką nors savo nebesinori. Tavo pagrindinis darbas lieka tik įkrauti tą pasaulį. Thomas Mannas, „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Valstybinis jaunimo teatras, 2024 m.). Jaunimo teatro nuotrauka Thomas Mannas, „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Valstybinis jaunimo teatras, 2024 m.). Jaunimo teatro nuotrauka Papasakok, koks buvo darbas su Krystianu Lupa. Man buvo įdomu stebėti, kaip Lupa ateina į repeticijas. Visada žinodavai, kad jis jose nepasirodo šiaip sau. Vos papusryčiavęs ir įžengęs į teatrą galėdavai matyti, kad režisierius jau gyvena Thomo Manno sanatorijoje. Jis net nesisveikindavo. Ir šį pasaulį jis mums atvėrė emociškai. Kai klausai Lupos pastabų, iš tiesų kartais net nesupranti, ką tau tiksliai reikia daryti. Bet jeigu pasineri drauge su juo į romano pasaulį, daug dalykų suvoki savaime, savo viduje. Tą vasarą taip užburiančiai ir gyvenau. Be to, režisierius nesakydavo asmeninių pastabų – jos būdavo skirtos visiems. Pats pasirinkdavai, kuri yra tau. Gali priimti visas, bet gali ir nė vienos – bet tada bus labai nuobodu. Kadangi aš šiame spektaklyje beveik visą laiką stoviu scenoje, turbūt daugelis pastabų būdavo skirtos man.

Dažniausiai spektakliuose, kuriuose reikia daug ištvermės, tavo kūnas psichologiškai pasiruošia visų jėgų iš karto neatiduoti – juk tavęs laukia dar du spektakliai, o gastrolėse – dar penki. Ir šį dalyką Lupa pagaudavo.

Vienas įsimintiniausių momentų dirbant su Lupa buvo šis: sykį išėjęs iš repeticijos pamaniau, kad šiandien savo darbą atlikau labai gerai, džiaugiausi savimi. O tada gaunu režisieriaus laišką, kad buvo tragedija, blogiausia, kas galėjo įvykti. Kodėl? – svarsčiau. Juk viskas buvo gerai... Pasirodo, režisierius niekada neatleis aktoriui, jeigu jis į repeticiją ar spektaklio rodymą ateina tuščias. Ką tai reiškia? Dažniausiai spektakliuose, kuriuose reikia daug ištvermės, tavo kūnas psichologiškai pasiruošia visų jėgų iš karto neatiduoti – juk tavęs laukia dar du spektakliai, o gastrolėse – dar penki. Ir šį dalyką Lupa pagaudavo. Kas buvo blogai? Kiekvienoje scenoje šiek tiek per daug parodžiau charakterį, numečiau reikalingą subtilumą. Spėju, kai kuriems žiūrovams dėl to būtų netgi įdomiau, bet to daryti manęs nebuvo prašoma. Taip atsiskleidė mano vidus, o ten – tuščia: nesu dar priaugęs iki tokios būsenos, darbą atlikau amatininkiškai. Taigi visos emocijos buvo niekinės. Jau po kelių repeticijų supratau, kad daugelį pastabų režisierius susakė būtent dėl šios tuštumos. Thomas Mannas, „Užburtas kalnas“ (rež. Krystianas Lupa, Valstybinis jaunimo teatras, 2024 m.). Jaunimo teatro nuotrauka Jaunimo teatro interviu minėjai, kad po intensyvių periodų aktorius ir kitus meno žmones dažnai užklumpa lyg depresija, kažkoks vegetavimas. Ar tau reikėjo laiko atsigauti po darbo, sutelkto į Hanso Kastorpo vaidmenį? Taip man visada atsitinka – sukūręs personažą jaučiu, kaip dar mėnesį gyvenu tarsi jis. Ir tai yra pavojinga. Per giliai susitapatinęs su vaidmeniu gali netyčia save paversti Hansu Kastorpu ar kuo nors kitu, ką tuo metu vaidini. Tau taps malonu būti šiame žmoguje, jo mąstysenoje ir pasaulėžiūroje. Pamenu, kaip po dviejų savaičių vaidinimo nebegalėjau atsigauti. Tiesiog nebemačiau savo seno pasaulio, įkritau į tą lupišką laiką, nebegalėjau užmigti. Belikdavo tik žiūrėti į lubas arba bent išeiti pasivaikščioti. Buvo net tokių keistų momentų, kai turėdavau naktimis vis ką nors veikti vien tam, kad nukreipčiau dėmesį – maniau, išprotėsiu. Galbūt per giliai pradėjau kapstytis pasaulyje, kuriam dar neturėjau nei patirties, nei psichologinių pajėgumų. Tokiais atvejais tenka plaukti į paviršių.

Emociškai stiprūs personažai tave stumdo į visas puses ir palieka pėdsakų tavo gyvenime. Po tokių patirčių imi suprasti, kodėl legendiniai Holivudo aktoriai iš šono gali pasirodyti tarsi kokios medūzos – lėtai plūduriuojančios, atsitraukusios nuo išorinio pasaulio.

Tas pats buvo ir Panevėžyje su Adomu Juška statant „Priešinimosi melancholiją“. Aš ten vaidinu tokį įdomų, keistą, naivų veikėją Janošą Valušką, kurio pomėgis yra kosmosas. Ruošdamasis šiam vaidmeniui domėjausi, žiūrėjau, ką žmonės mąsto apie kosmosą ir astronomiją. Gimė mintis, kad personažas turėtų nerišliai kalbėti, mėtytis tarp minčių, likti sunkiai suprantamas. Juk kai kalbi apie tokį platų nežinomą pasaulį, galiausiai supranti, kad norint jį apibūdinti pritrūksta žodžių. Likus trims dienoms iki premjeros nebegalėjau užmigti. Man visiškai nesisekė pagauti šį veikėją. Kalbėjomės ir su režisieriumi, kad reikia kažką daryti, kitaip spektaklis grius. Ir aš tris naktis apie tai galvojau. Jaučiau, kaip degu viduje, kad priėjau ribą. Paskutinę dieną atsistoju ant scenos žinodamas tik viena – jeigu man Adomas pasakys, kad veikėjo vis dar nėra, aš palūšiu. Bet tik pradėjęs vaidinti staiga suprantu, kad šis personažas jau yra čia su mumis – jis toks, kokį jį sukūrė mano vaizduotė vos pirmą kartą perskaičius pjesę. Tereikėjo atrasti jo žmogiškas savybes. Valuška mane taip stipriai emociškai paveikė, kad mėnesį nesugebėjau sutelkti savo minčių. Atrodo, nebemokėjau kalbėti, pradėjau mikčioti, norėjau pasakyti viską vienu metu, gaudyti savo ir kitų mintis ir tarp jų painiotis – taip giliai šis veikėjas buvo sulindęs man į sąmonę. Vėliau atsigavau. O paskui atėjo Hanso Kastorpo eilė. Ir istorija kartojosi... Tas pats buvo ir vaidinant Valentino Masalskio monospektaklyje „Kontrabosas“. Jo herojus, kurį vaidinu jau beveik dešimt metų, mane visą persmelkęs, tenka jį net atitraukti nuo savęs. Buvo ir keistų dalykų – pavyzdžiui, vienas šio veikėjo bruožų yra tai, kad jis niekaip neišdrįsta užkalbinti moters. Tada susivokiau, kad ir aš pats tokiose situacijose kuklinuosi, todėl pasiryžau vieną kartą sulaužyti šį veikėją. Emociškai stiprūs personažai tave stumdo į visas puses ir palieka pėdsakų tavo gyvenime. Po tokių patirčių imi suprasti, kodėl legendiniai Holivudo aktoriai iš šono gali pasirodyti tarsi kokios medūzos – lėtai plūduriuojančios, atsitraukusios nuo išorinio pasaulio. Pavyzdžiui, Al Pacino. Įsivaizduoju, kad atlikęs tiek stiprių, įtaigių vaidmenų jis instinktyviai norėtų jų nebeįsileisti į savo vidų. Bet kadangi nuo to atsiriboti neįmanoma, lieka vienintelis būdas išlikti savimi – tapti medūza – atsipalaidavusiu žmogumi, kuris nieko neprisileidžia per arti. Kartu daugelis vaidinamų personažų išlieka sau teisingi, kovojantys su savo pasaulio neteisybe. Jie daug kartų už tave drąsesni, nebijo aukotis, netgi mirti. O šios drąsos gyvenime man labai trūksta. Tad kartais iš personažų pasiimu ir ką nors gero. László Krasznahorkai, „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juška, Juozo Miltinio dramos teatras, 2025 m.). Aktorius Donatas Želvys. Arvydo Gudo nuotrauka László Krasznahorkai, „Priešinimosi melancholija“ (rež. Adomas Juška, Juozo Miltinio dramos teatras, 2025 m.). Arvydo Gudo nuotrauka Vaidini ne tik Vilniuje ar Klaipėdoje, bet ir kituose miestuose. Ar skiriasi darbas sostinėje ir pajūryje ar kur kitur? Į tai galima pažvelgti kaip į bet kurią rinką – tarkime, barų ar kavinių. Vilniuje jų gali atsirasti skirtingų stilių – žmonių daug, kiekvienas rinksis pagal savo skonį. Tačiau kituose miestuose visuomet vienoje vietoje tenka derinti skirtingus dalykus vien tam, kad pritrauktum kuo daugiau lankytojų. Tas pats ir teatre. Vilniuje gali statyti nišinį spektaklį ir tikėtis, kad jis atras savo auditoriją, bet kituose miestuose tokio spektaklio repertuare ilgai neišlaikysi. Tokie pastatymai visada bus nuostolingi – ypač jei jie dideli, jeigu vaidina gausus aktorių būrys, jeigu sudėtinga scenografija. Todėl teatrams kituose miestuose tenka derintis prie žiūrovų skonio ir rodyti populiaresnius spektaklius. Dėl to nukenčia rimti darbai, jie lieka nuošalyje. Tai nemenkas praradimas. Neįsivaizduoju, koks čia galėtų būti sprendimas. Turbūt derėtų išlaikyti balansą tarp to, kas labai žiūrima, ir to, kas reikalinga. Pavyzdžiui, „Užburtą kalną“ rodėme ir Lenkijoje. Ten – visiškai kitokio masto auditorija. Jei Lietuvoje tarp 2,8 milijono gyventojų yra nemažai Lupos gerbėjų, galima tik įsivaizduoti, kiek jų yra Lenkijoje. Ten vyksta natūrali kaita – tai, kas buvo undergroundas, ilgainiui tampa mada. O Lietuvoje tokią kaitą tenka skatinti dirbtinai – reklamuojant spektaklius, įtikinėjant, kad juos verta ar net būtina pamatyti. Šiandien teatrą dažniausiai renkasi solidesnio amžiaus žmonės. Žinoma, daug kas priklauso nuo režisieriaus ir aktorių, be to, Vilniuje situacija kiek kitokia. Vis dėlto tai nemaža problema. Nenuvertinu brandžios auditorijos, bet kai vaidini ir tarp žiūrovų matai tik du ar tris jaunesnius žmones, tai aiškus signalas, kad teatras jaunimui tampa nebepatrauklus, nebeįdomus, nebeįtraukiantis. Manau, pats teatras nepritrauks jaunų žmonių – tai gali padaryti tik asmenybės. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama