Ekskursija po menininkės G. Grušaitės vaikystės „Fermą“: pieno nešimo maršrutas, gyvenimas pasienyje ir daiktų krūvoje išsaugota istorija
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
„Nesitikėkite tradicinio kaimo“
Sariai – Švenčionių rajono savivaldybėje esantis kaimas. Vos už keliolikos kilometrų – Baltarusijos pasienis. Čia gyvena apie 400 gyventojų, tačiau rugpjūčio 7-osios pavakarę į kaimą sugužėjo dar bent šimtas svečių. „Nesitikėkite tradicinio lietuviško kaimo su medinėmis trobomis ir gražia bažnyčia viduje“, – pakeliui į Sarius perspėjo parodos organizatorius.
Ir iš tiesų įvažiavus į kaimą pasitinka sovietų pradėta, bet taip ir nepastatyta mokykla (su dėl neaiškių priežasčių prieš keletą mėnesių įstatytais plastikiniais langais), pastatas, atliekantis pusiau bažnyčios, pusiau kultūros centro funkciją, ir 1970 m. statybos kolektyvinės fermos. Viena tokių – karvių ferma – priklauso skulptoriui M. Grušui. Nors karvių šiandien čia nėra, pastatas tapo menininko namais ir studija.
Įkvėpta lietuviškojo „Fluxus“ judėjimo dvasios, rašytoja ir menininkė G. Grušaitė nusprendė įveiklinti masyvų pramoninį pastatą, surinkti būrį svečių ir pakviesti į vienos dienos kelionę. Meninė instaliacija „Ferma“ kviečia pasivaikščioti po M. Grušo dirbtuvę, namus, fabriką ir sandėlį, sugrąžina į G. Grušaitės vaikystės vietas ir kartu atveria kolektyvinės atminties žaizdas.
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Žemėlapis vaizduoja vaikystės valtį ir Baltarusijos pasienį
Paroda prasideda vienintelėje tuščioje komplekso erdvėje. Tarp alyvuogių stiklainių, dėžių su pūti pradėjusiais obuoliais ir aplink zvimbiančių musių menininkė ant pilkų betono grindų eksponuoja kreidelėmis nupieštą žemėlapį.
„Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad piešinyje nėra logikos, – ji yra. Sąmoningai palieku atvirą klausimą, kaip reikėtų sekti šį žemėlapį“, – pasakojimą pradėjo parodos autorė G. Grušaitė.
Žemėlapio centre – Grušų šeima, jos ferma ir Gabijos tėčio archyvas. Toliau – zonos, menančios svarbiausius vaikystės prisiminimus ir kaimo asociacijas: miškas, grybai, ežeras, vaikystės valtis.
„Čia vaizduoju vaikystės patirtis, viena jų – turėta pareiga parnešti pieno. Nors buvau maža, bet eidavau toli, tamsiu paros metu – būdavo baisu. Žemėlapyje pažymėjau teritorijas, kurias turėjau praeiti: žolyną, nebaigtą statyti mokyklą, vasarnamį, bažnyčią“, – prisiminimais dalijosi G. Grušaitė.
Tarp vaikišku stiliumi nupieštų grybų, ežerų ir vandens slibinų – užrašas „pasienio ruožas“ kartu su monstrų vaizdiniais.
„Tai yra zona prie Baltarusijos pasienio. Norėjau panagrinėti monstrus ir baimę, kurią dabar siejame su šia siena“, – paaiškino parodos autorė.
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Jono Balsevičiaus nuotrauka
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Jono Balsevičiaus nuotrauka
Chaoso krūvoje išsaugota istorija
Susipažinus su orientaciniu įrankiu tapusiu žemėlapiu, paroda tęsiasi pagrindinėje erdvėje – daiktų perpildytame milžiniškame angare. Eilėmis išdėlioti mediniai pastoliai, talpinantys tūkstančius daiktų: statybinius įrankius, keramiką, geležies strypus, akmenį, marmurą. Čia pat stovi bent keli seni automobiliai, mediniai baldai, apdulkėję paveikslai ir skulptūros.
Bevaikštant erdvėje girdisi balsų aidėjimas – tai abiejuose pastato galuose veidrodiniu principu rodomas vaizdo įrašas. Tarp angaro eilių filmuojamą kadrų seriją įgarsina G. Grušaitės pasakojimas.
„Niekada nemėgau šios vietos. Ji yra didelė, šalta, kupina istorijos sluoksnių, kuriuos mano tėvas atsisako paleisti. Tik artėjant mano kartos karui, tik tada, kai dronų garsas ima lankytis kolektyviniuose košmaruose, pagaliau suprantu, kodėl mano tėvas pasirinko apsigyventi šiame košmariškame kraštovaizdyje.
„Ferma“ yra liudijimas to, kas buvo, ir to, kas dar gali būti. Nors trokštu užmiršti, mano tėvas šeimos istoriją išsaugo chaoso krūvose. Mes gimėme skirtingais laikais: jis – 1963-iaisiais, aš – 1987-aisiais, todėl pasienio realybę dažnai suvokiame iš visiškai skirtingų perspektyvų. Aš – kapitalizmo vaikas, o mano tėvas išgyveno sistemoje, kuri traiškė žmones ir jų svajones“, – angaro erdvėse aidi autorės žodžiai.
Skulptorius Marius Grušas. Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Apie kartų skirtumą kalbėjo ir parodos kuratorinis duetas Francesko Urbano Ragazzi: „Vienoje pusėje stovi parodos autorė Gabija Grušaitė – kartos, negyvenusios sovietinės okupacijos sąlygomis, atstovė. Dėl to jos požiūris į paveldą ir traumas yra visiškai kitoks. Kitoje – Marius Grušas, tėtis, gyvenęs sovietmečiu ir surinkęs visus šiuos daiktus.“
Pasak kuratorių, parodos tikslu tapo ne estetinis reprezentavimas, o daiktų interpretavimas ir jų perkėlimas į istoriją: „Esame tarp ne visai vertingų daiktų kaupimo ir bandymo juos sutvarkyti.“
„Ferma“ – ne asmeninė šeimos istorija, o erdvė, atspindinti postindustrinės, poagrarinės, posovietinės, pokapitalistinės visuomenės, esančios karo paribyje, žaizdas.
Gabija Grušaitė – lietuvių rašytoja ir menininkė, gyvenanti tarp Londono, Monte Ardžentarijaus ir Vilniaus bei Pervalkos. Ji studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus praleido Malaizijoje, kur įkūrė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Šiuo metu G. Grušaitė studijuoja skulptūros magistrantūrą Karališkajame meno koledže Londone.
G. Grušaitė yra išleidusi tris romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020), „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017, 2024) ir „Grybo sapnas“ (2023). Ji taip pat yra knygos vaikams „Grožis ir Heizelis“ autorė.
Kuratoriai – Francesco Urbano Ragazzi. Videomedžiagos autorius – Ronaldas Buožis. Kompozitorius – Jonas Drėma. Architektas – Linas Lapinskas. Prodiuseriai – Justas Janauskas, Laura Vagonė, Eimantas Palubinskas. Padėka Mariui Grušui.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Žemėlapis vaizduoja vaikystės valtį ir Baltarusijos pasienį
Paroda prasideda vienintelėje tuščioje komplekso erdvėje. Tarp alyvuogių stiklainių, dėžių su pūti pradėjusiais obuoliais ir aplink zvimbiančių musių menininkė ant pilkų betono grindų eksponuoja kreidelėmis nupieštą žemėlapį.
„Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad piešinyje nėra logikos, – ji yra. Sąmoningai palieku atvirą klausimą, kaip reikėtų sekti šį žemėlapį“, – pasakojimą pradėjo parodos autorė G. Grušaitė.
Žemėlapio centre – Grušų šeima, jos ferma ir Gabijos tėčio archyvas. Toliau – zonos, menančios svarbiausius vaikystės prisiminimus ir kaimo asociacijas: miškas, grybai, ežeras, vaikystės valtis.
„Čia vaizduoju vaikystės patirtis, viena jų – turėta pareiga parnešti pieno. Nors buvau maža, bet eidavau toli, tamsiu paros metu – būdavo baisu. Žemėlapyje pažymėjau teritorijas, kurias turėjau praeiti: žolyną, nebaigtą statyti mokyklą, vasarnamį, bažnyčią“, – prisiminimais dalijosi G. Grušaitė.
Tarp vaikišku stiliumi nupieštų grybų, ežerų ir vandens slibinų – užrašas „pasienio ruožas“ kartu su monstrų vaizdiniais.
„Tai yra zona prie Baltarusijos pasienio. Norėjau panagrinėti monstrus ir baimę, kurią dabar siejame su šia siena“, – paaiškino parodos autorė.
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Jono Balsevičiaus nuotrauka
Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Jono Balsevičiaus nuotrauka
Chaoso krūvoje išsaugota istorija
Susipažinus su orientaciniu įrankiu tapusiu žemėlapiu, paroda tęsiasi pagrindinėje erdvėje – daiktų perpildytame milžiniškame angare. Eilėmis išdėlioti mediniai pastoliai, talpinantys tūkstančius daiktų: statybinius įrankius, keramiką, geležies strypus, akmenį, marmurą. Čia pat stovi bent keli seni automobiliai, mediniai baldai, apdulkėję paveikslai ir skulptūros.
Bevaikštant erdvėje girdisi balsų aidėjimas – tai abiejuose pastato galuose veidrodiniu principu rodomas vaizdo įrašas. Tarp angaro eilių filmuojamą kadrų seriją įgarsina G. Grušaitės pasakojimas.
„Niekada nemėgau šios vietos. Ji yra didelė, šalta, kupina istorijos sluoksnių, kuriuos mano tėvas atsisako paleisti. Tik artėjant mano kartos karui, tik tada, kai dronų garsas ima lankytis kolektyviniuose košmaruose, pagaliau suprantu, kodėl mano tėvas pasirinko apsigyventi šiame košmariškame kraštovaizdyje.
„Ferma“ yra liudijimas to, kas buvo, ir to, kas dar gali būti. Nors trokštu užmiršti, mano tėvas šeimos istoriją išsaugo chaoso krūvose. Mes gimėme skirtingais laikais: jis – 1963-iaisiais, aš – 1987-aisiais, todėl pasienio realybę dažnai suvokiame iš visiškai skirtingų perspektyvų. Aš – kapitalizmo vaikas, o mano tėvas išgyveno sistemoje, kuri traiškė žmones ir jų svajones“, – angaro erdvėse aidi autorės žodžiai.
Skulptorius Marius Grušas. Gabijos Grušaitės meninės instaliacijos „Ferma“ pristatymas. Vismantės Ruzgaitės nuotrauka
Apie kartų skirtumą kalbėjo ir parodos kuratorinis duetas Francesko Urbano Ragazzi: „Vienoje pusėje stovi parodos autorė Gabija Grušaitė – kartos, negyvenusios sovietinės okupacijos sąlygomis, atstovė. Dėl to jos požiūris į paveldą ir traumas yra visiškai kitoks. Kitoje – Marius Grušas, tėtis, gyvenęs sovietmečiu ir surinkęs visus šiuos daiktus.“
Pasak kuratorių, parodos tikslu tapo ne estetinis reprezentavimas, o daiktų interpretavimas ir jų perkėlimas į istoriją: „Esame tarp ne visai vertingų daiktų kaupimo ir bandymo juos sutvarkyti.“
„Ferma“ – ne asmeninė šeimos istorija, o erdvė, atspindinti postindustrinės, poagrarinės, posovietinės, pokapitalistinės visuomenės, esančios karo paribyje, žaizdas.
Gabija Grušaitė – lietuvių rašytoja ir menininkė, gyvenanti tarp Londono, Monte Ardžentarijaus ir Vilniaus bei Pervalkos. Ji studijavo medijas ir antropologiją Londone, septynerius metus praleido Malaizijoje, kur įkūrė nepriklausomą meno centrą Hin Bus Depot. Šiuo metu G. Grušaitė studijuoja skulptūros magistrantūrą Karališkajame meno koledže Londone.
G. Grušaitė yra išleidusi tris romanus – „Neišsipildymas“ (2010, 2020), „Stasys Šaltoka: vieneri metai“ (2017, 2024) ir „Grybo sapnas“ (2023). Ji taip pat yra knygos vaikams „Grožis ir Heizelis“ autorė.
Kuratoriai – Francesco Urbano Ragazzi. Videomedžiagos autorius – Ronaldas Buožis. Kompozitorius – Jonas Drėma. Architektas – Linas Lapinskas. Prodiuseriai – Justas Janauskas, Laura Vagonė, Eimantas Palubinskas. Padėka Mariui Grušui.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Austėja Zovytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
