Išpažinimai dabarčiai. „Kas aš esu?“ Augustino keliu Dievo link

Vienas ryškiausių popiežiaus Leono XIV mąstymo bruožų yra tvirtas, aiškus, nuolatinis įsitvirtinimas Hipono vyskupo mokyme, kuris, pasak jo paties, yra nepaprastai aktualus.

Paola Muller, šv. Augustino minties žinovė, viduramžių filosofijos profesorė Milano katalikų universitete, italų katalikų dienraščiui „Avvenire“ parengė ciklą straipsnių, kuriais lydi skaitytojus kelionėje po šv. Augustinui (ir popiežiui Leonui XIV) brangias temas.

„Kas aš esu?“ – šis klausimas yra toks pat senas, kaip ir pats žmogus, tačiau Augustinas iš Hipono (354–430) jam suteikė naują prasmę. Jam tapatybės paieškos kyla ne iš abstraktaus, filosofinio ar psichologinio poreikio, bet iš gyvos patirties: širdies neramumo, gyvenimo trapumo, skausmo, mirties. O kartu ir iš tiesos bei gėrio troškimo. Hiponiečio gyvenimas iš tiesų persmelktas nesiliaujančio quaerere – paieškos, apimančios visą žmogų.

Klausti apie save reiškia pradėti kelią, vedantį į tiesą, o tiesoje – į susitikimą su Dievu. Neramumas, kuriuo prasideda „Išpažinimai“: „Sukūrei mus, nukreipdamas savęsp, ir mūsų širdis nežino ramybės, kol nenurimsta tavyje“ („Išpažinimai“, I, 1.1) – nėra paprastas egzistencinis diskomfortas, tai pats tapatybės paieškos variklis.

Augustinas neapsiriboja mąstymu apie „aš“: jis apie jį pasakoja, jį klausinėja, juo gyvena. Jis tai daro pats įsitraukdamas: „Tapau sau paslaptimi“ („Išpažinimai“, X, 33.50). Šis teiginys pradeda vakarietišką subjektyvumo paiešką, neatskirdamas jos nuo teologinių šaknų.

Augustino manymu, tiesa yra ne išoriniame pasaulyje, o viduje. „Neišeik į išorę – grįžk į save. Vidiniame žmoguje gyvena tiesa“ („Tikroji religija“, 39, 72). Tai kvietimas, kuriame glūdi visa antropologija – žmogus yra kūnas ir siela, bet būtent sieloje – jo dvasinėje gelmėje – atsiveria galimybė susitikti su Dievu.

Vidinis pasaulis nėra psichologinė introspekcija, tai dvasinė erdvė: atminties, intelekto, valios buveinė. Šiose trijose galiose – atmintyje, intelekte, valioje – Augustinas mato Trejybės atspindį sieloje. Notitia sui – tai, ką siela pažįsta apie save, yra ne teorinės žinios, o gyva patirtis. Žinojimas, kad egzistuojame, mąstome, mylime – būtent šiame suvokime žmogus atranda save.

Tapatybė nėra griežta struktūra, tai sielos išsiskleidimas, pasakojimas, kuris vyksta laike ir prasmę įgyja tik santykyje su amžinybe. Tokiais laikais kaip mūsų, kai viskas matuojama dabartimi, Augustinas mums primena, kad „aš“ yra ir atmintis, ir laukimas. Be istorijos, kurią galima prisiminti, ir be horizonto, kurio galima siekti, tapatybė ištirpsta. Būtent lygindamas baigtinumą ir begalybę žmogus suvokia savo ūgį ir atvirumą.

Šiandien mes linkę supainioti individo, subjekto ir asmens sąvokas. Augustinas, nors ir nevartoja šių terminų ta pačia prasme kaip mes, intuityviai jaučia jų skirtumus. Individas yra empiriškai unikalus žmogus; subjektas yra tas, kuris suvokia save; asmuo yra būtybė, gebanti užmegzti santykius.

Būtent čia ir yra Augustino posūkis – tapatybė neišsibaigia savimonėje, ji išsipildo meilėje. Asmuo yra asmuo ne tada, kai užsidaro savyje, bet kai atsiveria kitam ir Kitam. Žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą, yra santykis, bendrystė, dovana.

„Mano svoris yra mano meilė – jos esu nešamas, kur tik einu“ („Išpažinimai“, XIII, 9.10). Šiuo galingu vaizdiniu Augustinas meilę įkuria pačioje asmens tapatybės šerdyje. Mes nesame nei tai, ką sakome, nei tai, ką turime – galiausiai mes esame tai, ką mylime.

Būtent ordo amoris – teisinga meilės tvarka – suteikia formą ir nuoseklumą „aš“. Jei žmogus savo meilę nukreipia į aukščiausiąjį Gėrį, tai yra Dievą, jis randa vienybę, ramybę ir tiesą. Jeigu jis nukreipia ją į trumpalaikius gėrius – pasimeta, susiskaldo, pasiklysta.

Augustino „aš“ nėra nei neutralus, nei redukuojamas į gryną racionalumą: tai – kryptinga valia, keliaujantis troškimas. Taigi tapatybė nėra kuriama vien protu, ji įgyjama širdies laisvėje.

Meilė pagal Augustiną yra tapatybės šaknis, o kartu ir jos įgyvendinimo kryptis – ji nukreipia gyvenimą, yra jo sunkio centras. Bet mylėti reiškia ir perkeisti savo baigtinumą. Tas pirminis trapumas, kuris lydi kiekvieną žmogų nuo gimimo, gali būti perkeistas į amžinybės siekį. Meilė taip tampa ribų peržengimo keliu, nemirtingumo priešaušriu.

Tikroji žmogaus vertė – jo turinys – matuojama jo meilės kokybe ir kryptimi. Meilė formuoja likimą tiek dabartiniame gyvenime, tiek už mirties slenksčio. Todėl ir šiandien dar galingai skamba Augustino raginimas: „Mylėk ir daryk, ką nori“ (Pirmojo Jono laiško komentaras, 7, 8). Tai nėra kvietimas elgtis savavališkai, tai pripažinimas, kad tikroji meilė nukreipia visą egzistenciją. Tačiau norint suprasti, ką myli ir kas traukia, reikia atrasti save. Čia į sceną įžengia kita esminė savasties dimensija – atmintis.

Savastis nėra fiksuota esmė, bet ir ne taki bei neapibrėžta konstrukcija. Tai – gyva realybė, kuri vystosi laike, atminties erdvėje, meilės tiesoje. Į klausimą „Kas aš esu?“ Augustinas atsako ne formule, o kelionės maršrutu. 

„Išpažinimų“ X knygoje Augustinas atmintį apibūdina kaip didžiulį rūmą, kuriame telpa vaizdai, žinios, emocijos. Tačiau atmintis nėra tik archyvas – tai vieta, kurioje „aš“ susirenka ir atranda save. Čia jis suvokia save kaip tęstinumą ir istoriją. Būtent čia, atminties gelmėse, Augustinas atranda Dievą: „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai, tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau“ („Išpažinimai“, X, 27.38). Tapatybė yra ne tik biografinė, bet ir teologinė: atmintis saugo Kito, kuris mus sukūrė, pažįsta ir šaukia, buvimą.

Augustinui „aš“ nėra biologinis faktas ar savavališkas konstruktas – tai pašaukimas. Tapatybė nėra turima, ji yra gaunama. Žmogus yra sukurtas pagal Dievo, kuris yra santykis, atmintis, meilė, atvaizdą. Tačiau šis atvaizdas gali aptemti dėl išsiblaškymo, nuodėmės, užmaršumo. Todėl būtinas vidinis sugrįžimas, palaikomas malonės: tik sugrįžęs į save ir atsivėręs tiesai, žmogus gali atrasti save. Tikroji tapatybė pagal Augustiną yra vaiko tapatybė – žmogus yra Dievo vaikas. Tik šiame santykyje jis atranda savo vardą, savo veidą, savo orumą.

Knygoje De civitate Dei („Apie Dievo miestą“) Augustinas šią refleksiją apie savastį išplečia istorine ir bendruomenine prasme. Žmogus nėra tik vidinis būvis, jis – ir pilietis, bendros istorijos dalis. Susiduria du miestai: civitas Dei, pagrįstas Dievo meile, ir civitas terrena, paremtas savimeile. Tai ne vietos, o širdies nuostatos.

„Aš“ atsiranda ne tik sąmonės vienatvėje, bet ir priklausomybėje, atsakomybėje, viešame liudijime. Asmeninė tapatybė taip tampa ir pilietiniu pašaukimu. Negali būti savimi būdamas vienas.

Tokiais laikais kaip mūsų, kai svyruojama tarp savasties fragmentacijos ir jos absoliutizavimo, Augustinas pateikia labai aktualų tapatybės vaizdą. Savastis nėra fiksuota esmė, bet ir ne taki bei neapibrėžta konstrukcija. Tai – gyva realybė, kuri vystosi laike, atminties erdvėje, meilės tiesoje. Į klausimą „Kas aš esu?“ Augustinas atsako ne formule, o kelionės maršrutu. Tapatybė nėra kažkas, ką galima suvokti, tai kelias, kuriuo reikia eiti. Žmogus yra neramus, mylintis, prisimenantis, ieškantis. Jis yra subjektas, siela, bendraujantis asmuo. O svarbiausia – jis yra Dievui sukurta būtybė. Tik Jame jis randa ramybę.

Laikais, kai „aš“ atrodo pasimetęs, Augustinas kviečia mus grįžti į save. Ne tam, kad izoliuotumėmės, bet kad atsivertume tam, kas tikriausio gyvuoja mumyse. Vidinis pasaulis, atrastas kaip tiesos vieta, išlaisvina mus iš regimybės iliuzijos; atmintis, patiriama kaip savasties šaknys, sujungia mus su praeitimi ir nukreipia į ateitį; santykiai, suprantami kaip tapatybės pilnatvė, išlaisvina mus iš individualistinės izoliacijos ir sugrąžina į bendrystę.

Pagal publikaciją „Avvenire“ išvertė Saulena Žiugždaitė.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama