Fotografas T. Juškevičius: emocijoms sukelti žmogaus figūra fotografijoje nėra būtina

Melancholijos jausmas fotografijose, akcentuoja pašnekovas, nėra susijęs su liūdesiu ar šviesos trūkumu – tai dar vienas būdas megzti ryšį su žiūrovu, neduodant jam greito atsakymo.

Su fotografu T. Juškevičiumi kalbamės apie fotografijos pradžią, Vilnių, kuriamą ryšį su žiūrovais ir kodėl fotografui svarbu nelikti tik socialinių medijų plotmėje. 

Kada ir kaip susidomėjote fotografija?

Viskas prasidėjo 2019 metais – tuomet mano brolis mane šiek tiek įvedė į fotografiją. Jis jau turėjo ilgametę fotografo patirtį, nors jo kryptis ir skiriasi nuo manosios. Taip išėjo, kad susidomėjau juostiniais fotoaparatais, ir vieną tokį atliekamą brolis man padovanojo.

Taip viskas ir prasidėjo – nuo netyčia gauto dovanų juostinio fotoaparato. Tada ir užsikabinau. Vėliau pamaniau, kad juostinis mane šiek tiek riboja, todėl perėjau prie skaitmeninio fotoaparato. Taip fotografavau gana ilgai, bet vieną dieną vis tiek grįžau prie juostos. Juostinė fotografija man turėjo didesnę reikšmę. 

Kodėl likote prie analoginės fotografijos?

Viską lemia pats fotografavimo principas, pats ritualas. Turi limituotą kadrų skaičių, juostelė gana brangi, ir būtent tai mane skatina labiau ieškoti to, ką noriu įamžinti, nes negaliu tiesiog daryti daugybės kadrų ir žiūrėti, kas iš to išeis.

Tai – lėtesnis procesas, bet man toks patinka. Iki galo nežinai, ar kadras pavyko, ar ne. Kas kartą nešant juostelę ryškinti yra jaudulio – žinai, kad padarei kadrą, bet niekad iki galo nesi tikras, ar jis išėjo toks, kokio tikėjaisi. Skenuojant juostelę taip pat visada atsiranda kadrų, kuriuos buvau pamiršęs arba padaręs prabėgomis.

Dažnai būna taip, kad kadrai, į kuriuos dėjau daugiausia vilčių, kuriuos visada nešiojausi galvoje tikėdamasis, jog jie pavyks, nebūna tokie geri kaip tie, kuriuos buvau pamiršęs. Turbūt jie išeina tobuli būtent todėl, kad buvo mažiau apmąstyti.

Taigi, fotografavimas juosta man suteikia lėtumą, laiko kadrui apgalvoti. Šiais laikais, kai fotoaparatą telefone turi visi, kai visi gali fotografuoti, grįžimas prie pradinės fotografijos formos man duoda daugiau organiškumo.

Koks yra jūsų fotografavimo metodas? Esate spontaniškas ar renkatės planuoti kadrus?

Mano fotografavimo procesas yra toks: užsidedu ausines ir tiesiog išeinu į miestą, klaidžioju, vaikštau. Galima sakyti, kad neplanuoju kadrų, bet kai pamatau ką nors, kas turi potencialą tapti kadru, sustoju, leidžiu sau apie tai pagalvoti, apsvarstau geriausią kampą. Dažniausiai vienai vietai neskiriu daugiau nei dviejų kadrų. Tiesiog žinau – ką geriausia galėjau, tą padariau, o jei neišeis – tai neišeis.

Taigi, galiu sakyti, kad kadrų neplanuoju, nes visas mano procesas yra tiesiog vaikščiojimas turint intenciją fotografuoti. Tikrai būna dienų, kai išeinu penkioms valandoms ir nepadarau nė vieno kadro. Kurį laiką man tai buvo iššūkis, nes anksčiau visą dėmesį skirdavau rezultatui, ir grįžimas namo be kadrų veikdavo motyvaciją, nes kaip čia aš vėl išėjau – ir vėl nieko, visko tiek išvaikščiota...

Ilgainiui pamilau patį procesą, supratau, kad man tiesiog patinka vaikščioti, klaidžioti vienam po miestą su savimi visada nešiojantis fotoaparatą. Manau, fotografui nebūtina nuolat fotografuoti, bet būtina su savimi turėti priemonę, nes niekada nežinai, kada gali pasitaikyti vertingas kadras.

Jūsų fotografijose tvyro apokaliptinė nuotaika, tarsi žmonės staiga būtų dingę iš miesto. Kokias istorijas pasakoja jūsų fotografijos?

Mano tematika visada siejasi su melancholija, vienišumu – galbūt tai atspindi mano vidinį pasaulį.

Fotografija mano gyvenime yra jau gana ilgai, iš pradžių norėdavau įamžinti žmones, dažniausiai vienus, kažką veikiančius, tačiau laikui bėgant atsisakiau žmogaus kaip pagrindinio subjekto. Šiais laikais daugumai fotografų daug lengviau kurti ryšį su fotografijos vartotoju per žmogų, esantį nuotraukose. Juk visi esame žmonės, ir emocijos veiduose mus lengviau sujudina, bet galiausiai nusprendžiau, kad mano fotografijoms žmogus nėra būtinas emocijai sukelti.

Nežinau, ar tai sąmoningas pasirinkimas, nes dažnai fotografuoju tai, kas man atrodo jausminga, gražu, estetiška. Noriu, kad žmogus, žiūrėdamas į mano fotografijas, galėtų susitapatinti su vieta, su tos vietos emocija, nors iki galo ir nežino, kokia ji. Noriu, kad žiūrovas atrastų ryšį su erdve, kurioje nėra žmogaus, ir kad tai leistų jam jausti, svarstyti apie tą vietą – gal jis joje buvo, gal ko nors nepastebėjo. 

Nors mano nuotraukose žmogus nėra pagrindinis herojus, gali jausti, kad jis ten buvo – kažką veikė, kažką paliko, kažką sukūrė. Žvelgdami į galerijoje esančias nuotraukas galėtume galvoti, kad žmogaus buvimas jose būtų logiškas, bet jo ten nėra, ir tai, manau, sukuria žiūrovui curiosity gap (smalsumo spragos – aut. past.) efektą.

Vilnius jūsų fotografijose kitoks – tylus, be chaoso. Koks jums pačiam yra Vilnius? Kodėl nusprendėte vaizduoti miestą melancholiškai?

Kurį laiką Vilnius man atrodė nesikeičiantis – socialiniuose tinkluose seki kitų miestų – Londono, Niujorko – fotografus, ir atrodo, kad tuose miestuose vyksta nuolatinė kaita. Palaipsniui supratau, kad Vilnius ir jo žmonės taip pat keičiasi. Esu užaugęs Vilniuje, bet nebuvau iš tikrųjų pažinęs šį miestą – būtent per fotografiją atradau jo grožį, jo žmonių grožį. Buvo kilusi mintis daryti fotografijų seriją apie kitą miestą, vis dėlto jaučiuosi prisirišęs prie Vilniaus ir tikiu, kad čia yra dar daug vaizdų, kuriuos galima įamžinti.

Nemanau, kad Vilnius savaime yra melancholiškas, gal tokia tėra mano būsena, kai fotografuoju. Esu socialus žmogus, man reikia bendravimo, bet kai išeinu fotografuoti – visada esu vienas.

Melancholija man nėra susijusi su vienatve ar neigiamomis emocijomis – man tai buvimas vienam jaučiantis komfortiškai. Tai nesisieja su liūdesiu – labiau su susitaikymu ir mėgavimusi būnant vienam. Ruošdamasis parodai peržiūrėjau be galo daug nuotraukų, stengiausi suprasti, kokia tematika sieja didžiąją jų dalį, ir galiausiai iškilo mintis, kad viskas yra apie melancholiją, ilgesį, nuošalumą.

Kas jus domina, intriguoja šiuolaikiniame fotomene? Ar turite autoritetų, įkvėpėjų?

Visi vizualieji menai mane domina, tikrai neapsiriboju tik gatvės fotografija – man įdomi ir mados fotografija, portretai. Iš kitų žanrų fotografijos semiuosi idėjų, suprantu, kaip kitaip galiu pamatyti kai kuriuos dalykus, pritaikyti naujas technikas.

Mane tikrai įkvėpė vienas Londono fotografas – Joshua K. Jacksonas. Tai buvo pirmoji estetika, kurią bandžiau atkartoti Vilniuje – joje egzistavo žmogus, fotografija buvo naktinė, tamsesnė, bet kartu ir spalvingesnė. Visgi didžiausias autoritetas man – brolis, nors jis ir yra kito žanro fotografas, bet visada mane palaikė, įkvėpė, padėjo išmokti fotografijos pagrindus, suprasti, kaip veikia kompozicijos, spalvos.

Kas jus paskatino išeiti iš socialinių medijų ir surengti gyvą parodą?

Pradėjęs fotografuoti juostiniu fotoaparatu pajutau tam tikrą įsipareigojimą – fotografuoju nebe atsitiktinai kaip telefonu, tai labiau susiję su idėja, intencija. Ir tai paskatino dalintis. O kai daliniesi – nori įvertinimo, nesvarbu, ar tai būtų draugų portretai, ar gamtos, gatvės vaizdai.

Manau, kaip ir bet kurioje meno srityje tu nori gauti atgalinį ryšį – gali sakyti, kad kuri sau, bet be atgalinio ryšio negalėsi tobulėti. Dabar mes turime patogią prieigą prie socialinių medijų, kuriose galima lengvai ir greitai gauti tą patvirtinimą, kritiką, sulaukti komentarų, bet kartu čia yra tiek daug turinio, medžiagos, kad daugelio dalykų mes jau nebepastebime.

Socialinėse medijose niekas daug laiko tavo nuotraukoms neskirs, čia nuo didelio vizualinės informacijos kiekio akys tiesiog atbunka, ir tu įsimaišęs į visą tą košę lieki kažkur tik bendrame informacijos sraute.

Labai svarbu prikelti nuotraukas iš skaitmeninio į fizinį formatą, leisti žiūrovams pamatyti jas dideles, kokybiškai atspaustas.

Dalinimasis man reiškia gauti kritiką ir kartu patvirtinimą, kad galiu toliau daryti tai, ką darau. Taip pat man labai smagu savo akimis matyti, kaip žmonės reaguoja į mano darbus.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama