„Iš Vasarvidžio vados“: liepžiedžiais kvepianti šiuolaikinio žmogaus Kūrinijos giesmė
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Kaip poezijos rinktinė knyga ganėtinai stora, šimto aštuoniasdešimties puslapių. Atradusi ramią valandėlę, prisėdau skaityti, ir taip verčiant puslapį po puslapio galvoje susidėliojo ši visiškai neplanuota impresija.
Ilzės eilės man, nuolatiniame buities ratelyje kaip degučiui besisukančiai mamai ar mintimis po ateitį jau bėgiojančiam biuro žmogui, yra langas į atokvėpį. Atsisėdus į krėslą lauke tam pusvalandžiui sustabdantis laiką, mintis, akis, įpratusias bėginėti tarp atidarytų kompiuterio langų, telefono programėlių ir aplinkinio lyg pablukusio vyksmo. Langelis, kurį atidarius įsijungia juslės – rega, klausa, uoslė. Tos juslės iš krėslo nukeliauja, kur „paryčių migloje nuo liepsnelės užsidega klevas“, kur „naujagimė spanguolėm verkia ant raisto krantų“ ir „galop tik vikri karietaitė suspurdėjus nuliuoksi sutemusia girios mene“.
Knygos viršelis
I. Butkutės eilės sužadina begalinį ilgesį, iškelia skausmingą atotrūkį nuo lietuvio savastyje esančio vienybėje su gamta ir jos ritmais gyvenančio žmogaus. Tas ilgesys skausmingai saldus, panašiai, kaip kasytis niežtinčią koją – gera panirti į tą vienio su gamta jausmą, sugrįžti į pirmapradę būseną ir kartu skausminga suprasti, kad tas ilgesys negali būti iki galo pasotintas.
Daugumos dabarties žmonių ryšiai su cikliškais gamtos ritmais jau yra negrįžtamai sueižėję, nutrūkę. Kita vertus, galvoju, kad atrakinti I. Butkutės eilėraščius gali skaitytojas, kurio ryšiai su kaimišku ir laukinės gamtos kraštovaizdžiu dar nėra galutinai suirę. Sentimentų gamtos ciklams nebejaučiančiam urbanizuotam žmogui tekstai gali ir nekalbėti.
Ilzės eilėraščių rinktinė man yra kaip vaistai nuo egzistencinio nuovargio. Mes gyvename apsupti triukšmo – vizualinio, garsinio, šviesos, informacinio. Mūsų jusles nuolat dirgina vienokie ar kitokie triukšmai. Todėl autorės eilėraščiuose randama tamsa, tyla, aušra, vienumas, ramybė atgaivina, padeda persikelti į kitą erdvę, į darnių, gydančių jutimų pasaulį. Kartu ji provokuoja, meta iššūkį.
Dabarties žmogui nelengva tiesiog prisėsti ant liepto paežerėje ir vakaro prieblandoj klausytis, kaip virš ežero į vandenį sparnais plaka paukštis ir kažkur šokteli žuvis. Produktyvumo eroje tai atrodo lyg laiko gaišimas. Taip ir maga jį dar kažkuo užpildyti, paslenkant vaizdus telefono ekranėlyje (koks laiko gaišimas!). Tuo tarpu eilėraščiai kviečia į šį tikrą, lėtą, dėmesingą buvimą.
Šioje naujausioje rinktinėje stipriai justi dieviškoji plotmė. Didingose gamtos stichijose, kūrinijoje atpažįstamas Kūrėjas, juo grožimasi. Ne veltui teksto pradžioje paminėjau šv. Pranciškų Asyžietį. Dalis autorės eilėraščių primena šiuolaikinio žmogaus Kūrinijos giesmę. Ne, čia ne religinė poezija, ir nerasime tiesioginio religingumo, bet būdamas gamtos katedroje lyrinis „aš“ užčiuopia ir gėrisi didžiuoju Buvimu:
Tu laukinių vilnijančių pievų taikus svirpesys;
Tu saulėtekio ūkana, girdanti žemę rasa,
paukščių čiulbesiui srūvant
į yrančią priešaušrio tylą,
kai po sielos nakties visa – visa –
užlieja šviesa,
ir net sužeistas paukštis
Nuo ežero kranto
pakyla – –
Manau, santykiui su gamta skirta rinktinė yra labai aktuali ir pasirodė pačiu laiku. Poezija yra puikus būdas subtiliai kalbėti apie gamtosaugą – ji ne didaktiška, ne sausai statistiška, ne nuobodžiai moksliška. Poezija žadina žavėjimąsi ir meilę, o šie jausmai daug labiau motyvuoja saugoti savo mylimąjį nei plikas išskaičiavimas ar pareiga.
Gimusi iš autentiško pačios autorės ryšio su kūrinija, ji gali būti paveiki ir prakalbėti šiuolaikiniam žmogui, nutolusiam nuo gamtos, praradusiam jautrumą jos žalojimui, sužadinti gilų vidinį ilgesį to, kas jau mažai pažįstama, bet tarsi traukia, šaukia. Kažkas yra taikliai pasakęs, kad mylėti galime tik tai, ką pažįstame. Autorė savo tekstais kviečia skaitytoją sugrįžti į tą pažinimą, užmegzti šį santykį iš naujo.
Pexels.com nuotrauka
Tiesa, porą kartų patyriau jausmą, kaip iš pakylėtos būsenos staiga plojuosi į žemę. Tai „Išnykęs rugsėjis“ ir „Privalomos rekomendacijos“, kai iš taikios erdvės buvau nublokšta atgal prie balkšvų ekranėlių, plynųjų kirtimų, biurokratijos cinizmo. Padvelkė pagiežingumu, sukėlė atmetimo reakciją. Pasirodė, kad poezijai kaip aukštuomenės damai nedera braidyti po purvą. O ir aš kaip užburta Pelenė nenorėjau, kad laikrodžio dūžiai sugrąžintų mane į realybę, ir taip joje prisibūnu.
Tik vienas kitas eilėraštis pasirodė nuslystantis klišių paviršiumi, o dauguma – sugebantys visiems iki skausmo žinomus reiškinius parodyti nenuvalkiotomis poetinėmis akimis.
Reikia paminėti, kad „Iš Vasarvidžio vados“ nėra tradicinė poezijos rinktinė. Autorė knygoje ganėtinai apsinuogina, leidžia pažinti savo asmenybę, dienoraščio tipo intarpuose dalijasi atsiminimais iš vaikystės, pandemijos laikotarpio išgyvenimais. Pasakodama kasdienybės, kelionių fragmentus ji bando skaitytojams atskleisti, kaip jos galvoje gimsta tekstai. Kaip rašo pati Ilzė, „aš buvau tik reginti akis, girdinti ausis, jaučianti širdis ir rašanti ranka“.
Kam rekomenduočiau šią eilėraščių rinktinę? Tiems, kas pavargę nuo politinių batalijų ir sukimosi nesustojančiame pareigų rate, ieško atokvėpio sielai, bet dar neturi galimybės ištrūkti atostogų gamtos apsuptyje. Taip pat ir tiems, kurie jau vasaroja kaimo sodybose ir gali ramiai atsiversti knygelę prie kvapnios šviežių mėtų arbatos puodelio.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Knygos viršelis
I. Butkutės eilės sužadina begalinį ilgesį, iškelia skausmingą atotrūkį nuo lietuvio savastyje esančio vienybėje su gamta ir jos ritmais gyvenančio žmogaus. Tas ilgesys skausmingai saldus, panašiai, kaip kasytis niežtinčią koją – gera panirti į tą vienio su gamta jausmą, sugrįžti į pirmapradę būseną ir kartu skausminga suprasti, kad tas ilgesys negali būti iki galo pasotintas.
Daugumos dabarties žmonių ryšiai su cikliškais gamtos ritmais jau yra negrįžtamai sueižėję, nutrūkę. Kita vertus, galvoju, kad atrakinti I. Butkutės eilėraščius gali skaitytojas, kurio ryšiai su kaimišku ir laukinės gamtos kraštovaizdžiu dar nėra galutinai suirę. Sentimentų gamtos ciklams nebejaučiančiam urbanizuotam žmogui tekstai gali ir nekalbėti.
Ilzės eilėraščių rinktinė man yra kaip vaistai nuo egzistencinio nuovargio. Mes gyvename apsupti triukšmo – vizualinio, garsinio, šviesos, informacinio. Mūsų jusles nuolat dirgina vienokie ar kitokie triukšmai. Todėl autorės eilėraščiuose randama tamsa, tyla, aušra, vienumas, ramybė atgaivina, padeda persikelti į kitą erdvę, į darnių, gydančių jutimų pasaulį. Kartu ji provokuoja, meta iššūkį.
Dabarties žmogui nelengva tiesiog prisėsti ant liepto paežerėje ir vakaro prieblandoj klausytis, kaip virš ežero į vandenį sparnais plaka paukštis ir kažkur šokteli žuvis. Produktyvumo eroje tai atrodo lyg laiko gaišimas. Taip ir maga jį dar kažkuo užpildyti, paslenkant vaizdus telefono ekranėlyje (koks laiko gaišimas!). Tuo tarpu eilėraščiai kviečia į šį tikrą, lėtą, dėmesingą buvimą.
Šioje naujausioje rinktinėje stipriai justi dieviškoji plotmė. Didingose gamtos stichijose, kūrinijoje atpažįstamas Kūrėjas, juo grožimasi. Ne veltui teksto pradžioje paminėjau šv. Pranciškų Asyžietį. Dalis autorės eilėraščių primena šiuolaikinio žmogaus Kūrinijos giesmę. Ne, čia ne religinė poezija, ir nerasime tiesioginio religingumo, bet būdamas gamtos katedroje lyrinis „aš“ užčiuopia ir gėrisi didžiuoju Buvimu:
Tu laukinių vilnijančių pievų taikus svirpesys;
Tu saulėtekio ūkana, girdanti žemę rasa,
paukščių čiulbesiui srūvant
į yrančią priešaušrio tylą,
kai po sielos nakties visa – visa –
užlieja šviesa,
ir net sužeistas paukštis
Nuo ežero kranto
pakyla – –
Manau, santykiui su gamta skirta rinktinė yra labai aktuali ir pasirodė pačiu laiku. Poezija yra puikus būdas subtiliai kalbėti apie gamtosaugą – ji ne didaktiška, ne sausai statistiška, ne nuobodžiai moksliška. Poezija žadina žavėjimąsi ir meilę, o šie jausmai daug labiau motyvuoja saugoti savo mylimąjį nei plikas išskaičiavimas ar pareiga.
Gimusi iš autentiško pačios autorės ryšio su kūrinija, ji gali būti paveiki ir prakalbėti šiuolaikiniam žmogui, nutolusiam nuo gamtos, praradusiam jautrumą jos žalojimui, sužadinti gilų vidinį ilgesį to, kas jau mažai pažįstama, bet tarsi traukia, šaukia. Kažkas yra taikliai pasakęs, kad mylėti galime tik tai, ką pažįstame. Autorė savo tekstais kviečia skaitytoją sugrįžti į tą pažinimą, užmegzti šį santykį iš naujo.
Pexels.com nuotrauka
Tiesa, porą kartų patyriau jausmą, kaip iš pakylėtos būsenos staiga plojuosi į žemę. Tai „Išnykęs rugsėjis“ ir „Privalomos rekomendacijos“, kai iš taikios erdvės buvau nublokšta atgal prie balkšvų ekranėlių, plynųjų kirtimų, biurokratijos cinizmo. Padvelkė pagiežingumu, sukėlė atmetimo reakciją. Pasirodė, kad poezijai kaip aukštuomenės damai nedera braidyti po purvą. O ir aš kaip užburta Pelenė nenorėjau, kad laikrodžio dūžiai sugrąžintų mane į realybę, ir taip joje prisibūnu.
Tik vienas kitas eilėraštis pasirodė nuslystantis klišių paviršiumi, o dauguma – sugebantys visiems iki skausmo žinomus reiškinius parodyti nenuvalkiotomis poetinėmis akimis.
Reikia paminėti, kad „Iš Vasarvidžio vados“ nėra tradicinė poezijos rinktinė. Autorė knygoje ganėtinai apsinuogina, leidžia pažinti savo asmenybę, dienoraščio tipo intarpuose dalijasi atsiminimais iš vaikystės, pandemijos laikotarpio išgyvenimais. Pasakodama kasdienybės, kelionių fragmentus ji bando skaitytojams atskleisti, kaip jos galvoje gimsta tekstai. Kaip rašo pati Ilzė, „aš buvau tik reginti akis, girdinti ausis, jaučianti širdis ir rašanti ranka“.
Kam rekomenduočiau šią eilėraščių rinktinę? Tiems, kas pavargę nuo politinių batalijų ir sukimosi nesustojančiame pareigų rate, ieško atokvėpio sielai, bet dar neturi galimybės ištrūkti atostogų gamtos apsuptyje. Taip pat ir tiems, kurie jau vasaroja kaimo sodybose ir gali ramiai atsiversti knygelę prie kvapnios šviežių mėtų arbatos puodelio.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Ugnė Gavelytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
