Šių laikų superherojai, arba Kodėl skaitantys vaikai išgelbės pasaulį

Įsivaizduokite, stovėti anapus gražiausio pasaulio durų ir matyti tik jų rankeną...

Visi žinote paveikslėlį, kuriame vaizduojama, kaip du žmonės žvelgia į pasaulį: vienas nosį įbedęs į plytų sieną, o kitas pasilipęs aukštai regi nuostabiausią visatą už tos pačios mūro sienos. Ant ko pasilipęs pastarasis? Ant knygų, žinoma.

Mano dukros mėgsta apsirengti Žmogaus voro kostiumus ir gelbėti pasaulį. Tiesiog nubėga į viršų, persirengia, ir štai jos jau nebe Adelė ir Liepa, o Spider-woman ar kaip čia reikėtų pasakyti? Vaikai, užsidengdami veidą ar paslėpdami kasdienius drabužius, geba persikelti į kitą dimensiją, kur tikrasis „aš“ tampa norimu „aš“. Kostiumas iš „Vinted“ už penkis eurus yra tarsi galingas mygtukas.

Žaidimas ir vaizduotė šiandien yra pirmosios asmenybės ugdymo priemonės. Neseniai dalyvavau konferencijoje, kurioje žaidimai (ne tik kompiuteriniai, bet ir stalo, o nuo mažų dienų – lego kaladėlės) deklaruojami kaip svarbiausias Z kartos įrankis siekiant žinių. 

Darius Kniūkšta, žaidimų jutuberis (jutuberis apskritai yra viena iš pelningiausių, siekiamiausių šiuolaikinio jaunimo profesijų; taigi jeigu jūsų sūnus ar dukra sako norintys būti jutuberiai, nenuneikite šios svajonės), ieško įvairių būdų, kaip žaidimai galėtų padėti mokytis. Jis išskiria tris pagrindinius kompiuterinių žaidimų pranašumus (dėmesio, jaunuoli, tai gali būti labai geri argumentai, kai norėsi CS įsijungti): 1) jie padeda rasti sprendimus, spręsti problemas; 2) ugdo emocinį intelektą (vaikas nebijo klysti, formuojamas teigiamas požiūris į klaidas); 3) padeda pažinti save, atrasti, kuo esi stipriausias. 

O vaidmenų žaidimai be galo svarbūs vaikystėje. Su pirmąja dukra nemėgau netvarkos, chaoso, triukšmo. Gimus antrajai džiaugiuosi kiekviena jų abiejų kūrybinės netvarkos akimirka (gerai, beveik kiekviena). 

Taigi mūsų namuose Žmogus voras šiais metais siekia populiarumo viršūnę, o tai yra mažų mažiausiai keista, nes mergaitės paniškai bijo vorų – o, tėti, padėk, kampe voras suka musę! Namuose tikriausiai atsirastų visa Marvel armija – Halkas, Pantera, Toras, Geležinis žmogus, Žmogus voras, Kapitonė Marvel, Daktaras Streindžas, jei tik „Vintede“ geriau pasikuisčiau...

1938-aisiais JAV pirmą kartą pasirodęs komiksas apie Supermeną tapo toks populiarus, kad susprogdino komiksų rinkos burbulą, ir lyg iš gausybės rago pasipylė knygelės, turinčios mažai teksto ir daug paveikslėlių. Valio. Vaikai ieškojo būdų uždirbti, taupė kišenpinigius, mainėsi, pirko ir į namus nešėsi krūvas komiksų knygelių, kad sugriuvę ant kilimų ir atsivertę jas įsijaustų į pasaulio gelbėtojo vaidmenį. Aš galiu išgelbėti pasaulį. Įsivaizduojate, kiek galios atsiranda vaiko rankose?

Šiandienis jaunimas taip pat daug svajoja. Sakysite, nori tik išorinio grožio ir madingų daiktų? Nesutinku. Jei išgryninsime jauno žmogus svajones, pamatysime, kad jis iš tiesų nori vienintelio dalyko – mylėti ir būti mylimas. Myliu save – myliu ir aplink esančius. Tuos, kurie su manimi gyvena. Tuos, su kuriais kartu ateityje ugdysiu galbūt dar kitokią kartą, tačiau ir ji nebus nei blogesnė, nei geresnė negu ši.

Apskritai nustokime demonizuoti šių laikų vaikus, jaunimą. Šių laikų pasaulį. Jis yra toks, ir taškas. Nieko nėra blogiau, jei iš pažiūros apatiškam paaugliui moralizuosime, kad mano vaikystėje buvo taip, o tu toks nedėkingas, nes viską turi, nieko nevertini. Ir dar pagrūmosime. Viso gero iki tol buvusiam ryšiui. Jeigu apskritai buvo. Todėl aš niekada (gerai, beveik niekada) nemoralizuoju.

„Duokite vaikams meilės, daug meilės, dar daugiau meilės, ir sveikas protas ateis savaime“, – sakė kas? Astrid Lindgren. Apie meilę šiemet svarstė ir abiturientai. Viena iš rašinio temų buvo „Ar meilė keičia žmogų?“. Kaip jūs į šį klausimą atsakytumėte? 

Viena iš tėvų meilės išraiškų vaikams galėtų būti... skaitymas. Skaitykite savo vaikams. Skaitykite su jais kartu. Skaitykite vienas terasoje ar kambaryje. Skaitantys tėvai – skaitantys vaikai. Ši pajauta yra dvasinė galia. Suprantate, vaikas be pasakų vaikystėje – tam tikra dvasinė negalia. Laimingi vaikai, girdėję prieš miegą pasaką. Svarstau, kiek mano mokinių namuose skaito savo malonumui.

Aš nesiekiu didelių laimėjimų, bet be galo džiaugiuosi mažais pasiekimais. Kai prie manęs prisėda dukra su knygele rankoje ir apsimeta, kad skaito, nors ji dar tik trejų – tai mano mažas, bet didelis pasiekimas.

Sakysite, kas iš to? Kadaise kolegei guodžiausi, kad dukros nori ne knygų, o filmukų. Telefono. O tomis knygelėmis, kurios lentynoje dulka, nesidomi. Tai aš čia dėl savęs „Grybų karą“, „Ledinuką“, „Rudnosiuką“ pirkau? Nesijaudink, sakė draugė, pamils knygas, svarbiausia, kad jos mato, kaip tu skaitai. Mano vyrui 38-eri, ir knygas jis pamilo vos prieš kelerius metus. Niekada nevėlu. Štai kuo džiaugiuosi. Ir ta netvarka bei išmėtytais Žmogaus voro kostiumais džiaugiuosi.

Ir dar norėčiau pasidžiaugti – šiaip labai mėgstu džiaugtis – jaunais žmonėmis, su kuriais dirbu. Labas rytas, Lietuvos ateitie, sakau nuskambėjus skambučiui. Maži suaugėliai – taip juos vadinu. Penktokai, šeštokai ir skaitymo skatinimas. Šiais mokslo metais supratau, kad kiek įdėsiu, tiek turėsiu. Taigi rugsėjį pasiryžusi išugdyti meilę knygoms mokslo metų pabaigoje raškiau vaisius: klasės stende kiekvienam mokiniui – po balionėlį, o tame balionėlyje – perskaitytų knygų sąrašas.

Keli balionėliai pustuščiai. Tai normalu. Tačiau daugelyje – po 7–8 knygas. Ne viename – 9–11 knygų. Įsivaizduojate? Vienuolikos metų pilietis per mokslo metus perskaitė 10 knygų. Atsisveikindami klausė, ką skaityti vasarą. O kai šventėme mokslo metų pabaigtuves, visi atsivežė po perskaitytą knygą ir ją pristatė. Čia ir yra tie pasiekimai, apie kuriuos kalbėjau, ir džiaugsmas, kuriuo norėjau pasidalinti. Galbūt ir jūsų namuose galėtų atsirasti skaitymo balionėlis?

Baigdama visada mėgstu savo mintis sujungti į vieną apibendrinamą sakinį. Šįkart pagalvojau, kad jis galėtų skambėti taip. Ir kai galiausiai Pepė Ilgakojinė susitiks su Kapitone Marvel, Karlsonas – su Toru ar Rudnosiukas – su Žmogumi voru, tegul laimi... abu. Nes abiejų šių herojų vaikams labai labai reikia.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama