Grigališkojo choralo savaitė Marijampolėje: grįžti ne išsigiedojęs, o susigiedojęs – su savimi, tauta, su Dievu
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
O jei rimtai, Grigališkojo choralo savaitė kiekvienam čia dalyvaujančiam tapo švelnių tonacijų, gilios tylos ir netikėtų džiaugsmų laiku. Nes tai ne tik mokymai, bet ir dvasinis žygis, giedojimo, maldos bei bendrystės savaitė, kurioje susitinka choralo profesionalai, pradedantieji ir tie, kuriems ne iš pirmo karto išeina lotyniškai, bet labai norisi. Visi mes – vienos giesmės, vieno tikėjimo, vienos tylos broliai ir seserys.
Maldos, giesmės ir tylos pamokos
Tai laikas, kuriame tyla kalba, o giesmė tampa malda, gyvenimu ir Evangelijos liudijimu. Kai Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos skliautai, pripildyti žmonių su savo balsais, nuovargiu, baime, šypsena, kantrybe ir netikėta Evangelijos drąsa, tampa gyvuoju rezonatoriumi – ne tik garsui, bet ir Dvasiai. Evangelijos drąsa ne visada reiškia garsiai šlovinti – kartais tai reiškia tyliai likti šalia, kai kitas gieda geriau. Arba atsikelti dar prieš saulei tekant ir eiti į rytinę maldą, nors akys pilnos sapnų. Arba tiesiog kartoti tą vieną nepaklusnų neumos vingį, kol balsas pagaliau pasiduoda.
Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje giedojimo mokytojas prof. dr. Franzas Karlas Prasslis (Austrija) veda pamoką 2025 m. liepos 24 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
O kai stebi tuos, kurie šį kelią eina jau daugiau nei 20 metų, matai ne tik profesionalumą – matai ramybę. Jų giesmė jau yra jų gyvenimo dalis. Jie taip skaniai vingiuoja neumą, kaip kiti meldžiasi. Jie gieda – ir kartu mus moko, kad tikra grožio jėga kyla ne tik iš Dievo mums dovanoto talento, bet ir iš ištikimybės.
Čia kiekvienas – ir naujokas, ir senas vilkas – turi savo kryžių. Savo skiemenį, kurio negali ištarti. Savo tylą, kuri niekaip neišgiedama. Bet savaitės pabaigoje viskas tampa viena giesme. Ir tada supranti – bendras grožis visada yra didesnis už asmeninį tobulumą.
Muzikologė, chorvedė Živilė Stonytė-Tamaševičienė, brolis Jokūbas Marija Goštautas OP, prof. dr. Franzas Karlas Prasslis (Austrija) ir Giedrius Tamaševičius Grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje 2025 m. liepos 27 d. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės / „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Pamokose reiklūs, bet stebėtinai kantrūs mokytojai – chorvedė Živilė Stonytė ir jos bendradarbiai. Jie supažindina su melizmomis, išmoko ne tik vingiuoti skaitinėlį, bet ir girdėti save. Nes kai giedi su kitais, o ypač kai mokaisi – reikia ne tiek balso, kiek nuolankumo. Kai kuriems tai tampa dvasiniu perkeitimu. Paskaitose – įkvepiančios šventųjų istorijos, grigališkojo choralo subtilybės ir begalė dalykų, apie kuriuos nesi dar girdėjęs!
Grigališkojo choralo savaitė yra ir rutina, ir iššūkis. Griežtas ritmas, kurį pamilsti. Ankstyvi rytai, trys Valandų liturgijos maldos kasdien, šv. Mišios prie palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijų, giedojimas lotyniškai – visa tai sukuria ne sunkumą, o struktūrą, kuri padeda girdėti ne tik muziką, bet ir Dievą. Čia net „Kyrie eleison“ gali suskambėti kaip asmeniškas kvietimas grįžti namo – pas Tėvą, ir ne dėl tradicijos, bet dėl to, kad, kai viskas nutyla, kai choralo skiemuo užpildo koplyčią, ypač pajunti, kad esi ne vienas, kad meldžiasi ne tik balsai, bet ir nuovargis, ir kantrybė, ir net tavo ne visai pataikyta nata.
Dvasingumo tėvo pamokos – palydėjimu ir laikysena
Šiemet liturgijai vadovavo ne tik kunigai, bet ir dvasingumo tėvas – brolis Jokūbas Marija Goštautas, dominikonas, teologas, vienuolyno prioras ir žmogus, sugebantis kalbėti apie Bažnyčios tėvus taip, kad po paskaitos pasitikrinęs savo asmeninį pamaldumą nebenori nieko kito, tik tylos.
Jo paskaita „Dvasinė kelionė Bažnyčios tėvų mokyme“ tapo tarsi kompasas tiems, kurie ieškojo krypties ne tik giedodami, bet ir gyvenime. Jis mums priminė, kad giedojimas yra ir kelias, ir buvimas. Ir kad kiekviena giesmė – žingsnis į Dievą. Jo paskaitos atrodė specialiai skirtos mums, kurie ne ieško greitų atsakymų, o nori eiti. Lėtai. Su giesme. Su Dievu. Kai liturgijos metu priekyje stovi brolis Jokūbas Marija, net jei nieko nesako, žinai, kad tai bus rimta. Ne sunku. Ne teatrališka. O tikra – nes šis žmogus liturgiją ne tik išmano – jis gyvena ja.
Dominikonas brolis Jokūbas Marija Goštautas OP su Grigališkojo choralo savaitės dalyvėmis Joana Cironkaite (dešinėje) ir Regina Kubiliene prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos 2025 m. liepos 27 d. J. Cironkaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Gal tai mažatikiška. Gal net vaikiška. Bet kai jis plačiai palaisto mus šventintu vandeniu, kažkas paliečia širdį. Ir nebelieka nei racionalumo, nei cinizmo. Tik brolystė. Ir Dievas. Tas, kuris per kitą žmogų pasako – esi svarbus. Būk gyvas.
Mokytojas, kuris moko ne tik natų, bet ir prasmės
Dar vienas šios savaitės stebuklas – profesorius dr. Franzas Karlas Prasslis iš Austrijos. Jo akys kartais mato tavo klaidą dar prieš tau ją padarant. Jis išgirsta net tą vieną uždelstą garsą, kuris, tavo galva, liko nepastebėtas. Ir vis dėlto niekas tavęs nepakylėja taip, kai galiausiai pavyksta.
Jis reikalauja. Tikslumo. Greičio. Kvėpavimo kartu. Jis vis sako: „Greičiau, bet be panikos.“ Ir visi mes tada mokomės – ne tik giedoti, bet ir kvėpuoti kaip vienas organizmas. Ypač kai išgirsti tą jo visiems pažįstamą, šviesią, beveik vaikiškai laimingą frazę: Ok. Now – copy and paste. („Gerai. Iš naujo.“) Ir žinai – pavyko. Išvingiavai. Laiku pakėlei akis nuo natų. Spėjai pajusti ne tik ritmą, bet ir prasmę.
Grigališkojo choralo savaitės dalyvių jungtinio choro su choru „Cantores Montis Pacis“ ir vadovo prof. dr. Franzo Karlo Prasslio generalinė repeticija Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje 2025 m. liepos 27 d. Tomeko Sokołowskio / „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
O kūrinį atlikus, kai visi nuleidžia rankas, jis – veidą ir lėtai, tarsi leisdamas viskam nutūpti, nusišypso. Ne garsiai. Ne teatrališkai. Šią šypseną supranta visi: „Dabar buvo. Tikrai buvo.“
Jo humoro jausmas – kaip puikiai suderinta giesmė – subtilus, tikslus ir labai šiltas. Jis niekada nesišaipo – bet dažnai prajuokina. Ir tada įtampa išsileidžia kaip oras iš per daug pripūsto kvėpavimo maišelio. Ir tu vėl gali pradėti nuo pradžių. Nes žinai – jis tau padės. Bet tu turi norėti. Labai.
Šlovinti Viešpatį ir mylėti artimą
Per visą savaitę dalyviai buvo kviečiami ne tik mokytis giedoti, bet ir mylėti. Artimą. Plačiąja prasme – tą, su kuriuo gyveni bendrame kambaryje, tą, kurio balsas stipresnis ar tylesnis, tą, kuris rytą, prieš Rytmetinę, tyliai pasidalija puodeliu arbatos ar vėsiu žvilgsniu po maudynių. Tai savaitė, kurioje meilė artimui tampa kasdienybe – ne teorija, o praktika.
Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje dalyviai svečiuose Palendrių benediktinų vienuolyne 2025 m. liepos 24 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Grigališkojo choralo savaitė – tai ne vien muzika. Tai savaitė, kurioje atrandi, kad malda gali būti ritmiška, liturgija – gyva, o dvasingumas – labai skanus, ypač jei jį pagardini šypsena ir šiek tiek ryto rasos. Nes kas pasakė, kad šventumas negali būti ir gaivus?
Et, savaitės dienos bėgo drauge su mumis, kaip ir kasdienės grigališkojo choralo pamokos, paskaitos, liturgija, o svarbiausia – bendrystė. Kur giesmė skambėjo garsiau už žodžius, o tyla – giliau už visus traktatus.
Tai buvo daugiau nei pamokos. Tai – drąsa šlovinti Viešpatį. Ne tik savo jėgomis, o kartais ir valios pastangomis, bet iš širdies, net jei balsas ne visada klauso. Juk kaip sako Evangelija – nesibaiminkite, nebijokite, nes Dievas klausosi ne tik dermės, bet ir širdies nuostatos. Kartais evangelinė drąsa reiškia tiesiog atsistoti šalia kitų ir giedoti vieną toną su Bažnyčia – net jei viduje virpa.
Grigališkojo choralo savaitės dalyvių jungtinio choro su choru „Cantores Montis Pacis“, vadovaujamo prof. dr. Franzo Karlo Prasslio, koncertas Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje 2025 m. liepos 25 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Savaitės pabaigoje mūsų laukė koncertai, kuriems vadovavo profesorius dr. Franzas Karlas Prasslis, o širdis aukštyn kėlė vargonininkas Tomaszas Sokołowskis, atvykęs iš Lenkijos. Giedojome Seinuose ir Marijampolėje – ten, kur siena tarp dangaus ir žemės tampa plonesnė, ypač kai suskamba choralo „Amen“.
Bendrystės dainos – skamba tauta
Ir paskutinis vakaras, kai jau viskas atlikta – giedota, melstasi, mokytasi, tylėta ir pakelta galva giedant nusileista į tylą, – kažkas lūžta. Neskaudžiai. Gražiai. Tarsi iš širdies ištrūktų dar vienas, paskutinis, balsas – lietuviška daina. Tai nebėra grigališkoji giesmė. Nebėra kvėpavimo ženklai ar neumų vingiai. Tiesiog dainuoja žmonės. Savo kalba. Savo balsais. Daugiabalsiai. Net truputį laisvai, kartais be pratimų ir įžangų. Bet taip širdingai, kad net profesionalūs mokytojai – tie, kurie visą savaitę dėstė ritmiką, frazuotę, kvėpavimo kontrolę, – dabar sėdi šalia ir dainuoja iš vidaus, tarsi grįžtų ten, kur viskas prasidėjo. Į savo kraštą. Į vaikystę. Į tarmę.
Tai – ne išsiderinimas iš grigališkojo tono, bet sugrįžimas į save. Tarsi paskutinis giesmės dvelksmas išplauktų į tai, kas esame be bažnytinės struktūros – paprasti, dainuojantys žmonės, kurie dabar jau dainuoja išlaisvinti, išgryninti, kaip broliai ir seserys. Daug kas nustemba – net tie, kurie visą savaitę vargo grigališkai giedodami, dabar atsiskleidžia visai kitaip. Ir skamba. Skamba kaip tauta. Kaip gyva bendruomenė. Kaip liudijimas, kad tikėjimas nėra tik lotyniškas – jis yra ir šitas, žemaitiškai ištartas, dzūkiškai pabaigtas, sopulingai padainuotas.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Joana Cironkaitė Grigališkojo choralo savaitės metu Marijampolės marijonų vienuolyno sode 2025 m. liepos 21 d. Asmeninio archyvo nuotrauka
Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje giedojimo mokytojas prof. dr. Franzas Karlas Prasslis (Austrija) veda pamoką 2025 m. liepos 24 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
O kai stebi tuos, kurie šį kelią eina jau daugiau nei 20 metų, matai ne tik profesionalumą – matai ramybę. Jų giesmė jau yra jų gyvenimo dalis. Jie taip skaniai vingiuoja neumą, kaip kiti meldžiasi. Jie gieda – ir kartu mus moko, kad tikra grožio jėga kyla ne tik iš Dievo mums dovanoto talento, bet ir iš ištikimybės.
Čia kiekvienas – ir naujokas, ir senas vilkas – turi savo kryžių. Savo skiemenį, kurio negali ištarti. Savo tylą, kuri niekaip neišgiedama. Bet savaitės pabaigoje viskas tampa viena giesme. Ir tada supranti – bendras grožis visada yra didesnis už asmeninį tobulumą.
Muzikologė, chorvedė Živilė Stonytė-Tamaševičienė, brolis Jokūbas Marija Goštautas OP, prof. dr. Franzas Karlas Prasslis (Austrija) ir Giedrius Tamaševičius Grigališkojo choralo savaitėje Marijampolėje 2025 m. liepos 27 d. Irutės Faustinos Jaruševičiūtės / „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Pamokose reiklūs, bet stebėtinai kantrūs mokytojai – chorvedė Živilė Stonytė ir jos bendradarbiai. Jie supažindina su melizmomis, išmoko ne tik vingiuoti skaitinėlį, bet ir girdėti save. Nes kai giedi su kitais, o ypač kai mokaisi – reikia ne tiek balso, kiek nuolankumo. Kai kuriems tai tampa dvasiniu perkeitimu. Paskaitose – įkvepiančios šventųjų istorijos, grigališkojo choralo subtilybės ir begalė dalykų, apie kuriuos nesi dar girdėjęs!
Grigališkojo choralo savaitė yra ir rutina, ir iššūkis. Griežtas ritmas, kurį pamilsti. Ankstyvi rytai, trys Valandų liturgijos maldos kasdien, šv. Mišios prie palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijų, giedojimas lotyniškai – visa tai sukuria ne sunkumą, o struktūrą, kuri padeda girdėti ne tik muziką, bet ir Dievą. Čia net „Kyrie eleison“ gali suskambėti kaip asmeniškas kvietimas grįžti namo – pas Tėvą, ir ne dėl tradicijos, bet dėl to, kad, kai viskas nutyla, kai choralo skiemuo užpildo koplyčią, ypač pajunti, kad esi ne vienas, kad meldžiasi ne tik balsai, bet ir nuovargis, ir kantrybė, ir net tavo ne visai pataikyta nata.
Dvasingumo tėvo pamokos – palydėjimu ir laikysena
Šiemet liturgijai vadovavo ne tik kunigai, bet ir dvasingumo tėvas – brolis Jokūbas Marija Goštautas, dominikonas, teologas, vienuolyno prioras ir žmogus, sugebantis kalbėti apie Bažnyčios tėvus taip, kad po paskaitos pasitikrinęs savo asmeninį pamaldumą nebenori nieko kito, tik tylos.
Jo paskaita „Dvasinė kelionė Bažnyčios tėvų mokyme“ tapo tarsi kompasas tiems, kurie ieškojo krypties ne tik giedodami, bet ir gyvenime. Jis mums priminė, kad giedojimas yra ir kelias, ir buvimas. Ir kad kiekviena giesmė – žingsnis į Dievą. Jo paskaitos atrodė specialiai skirtos mums, kurie ne ieško greitų atsakymų, o nori eiti. Lėtai. Su giesme. Su Dievu. Kai liturgijos metu priekyje stovi brolis Jokūbas Marija, net jei nieko nesako, žinai, kad tai bus rimta. Ne sunku. Ne teatrališka. O tikra – nes šis žmogus liturgiją ne tik išmano – jis gyvena ja.
Jo stilius – dominikoniškas iki šaknų – aiškus, gilus, be perteklinių gestų, bet su tuo ypatingu vidiniu degimu, kuris pasirodo ne šūksniais, o vienu tiksliu sakiniu, kuris pataiko tiesiai ten, kur reikėjo.Jo stilius – dominikoniškas iki šaknų – aiškus, gilus, be perteklinių gestų, bet su tuo ypatingu vidiniu degimu, kuris pasirodo ne šūksniais, o vienu tiksliu sakiniu, kuris pataiko tiesiai ten, kur reikėjo. Jo katechezė – ne aiškinanti, bet lydinti. Dažnai – net per žodžius nesibraunanti. Tiesiog leidžianti suprasti, kad ši giesmė, ši liturgija, ši diena – neatsitiktinė ir tu čia – neatsitiktinai. Ir tada – Naktinė valanda. Paskutinė dienos malda. Visi jau pavargę. Žmonės tylūs. O jis – stovi. Laiko švęstą vandenį. Ir nieko nesako. Tik pagauna, kad šiąnakt jo reikia truputį daugiau. Ne dėl teologijos. Ne dėl apeigų taisyklių. O dėl žmonių. Dėl mūsų, kurie vos pastovi ant kojų, kuriems šią akimirką vanduo tampa kaip palaikymo gestas – tarsi sakytų: „Aš matau tavo nuovargį. Ir jis yra šventas.“
Dominikonas brolis Jokūbas Marija Goštautas OP su Grigališkojo choralo savaitės dalyvėmis Joana Cironkaite (dešinėje) ir Regina Kubiliene prie Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikos 2025 m. liepos 27 d. J. Cironkaitės asmeninio archyvo nuotrauka
Gal tai mažatikiška. Gal net vaikiška. Bet kai jis plačiai palaisto mus šventintu vandeniu, kažkas paliečia širdį. Ir nebelieka nei racionalumo, nei cinizmo. Tik brolystė. Ir Dievas. Tas, kuris per kitą žmogų pasako – esi svarbus. Būk gyvas.
Mokytojas, kuris moko ne tik natų, bet ir prasmės
Dar vienas šios savaitės stebuklas – profesorius dr. Franzas Karlas Prasslis iš Austrijos. Jo akys kartais mato tavo klaidą dar prieš tau ją padarant. Jis išgirsta net tą vieną uždelstą garsą, kuris, tavo galva, liko nepastebėtas. Ir vis dėlto niekas tavęs nepakylėja taip, kai galiausiai pavyksta.
Jis reikalauja. Tikslumo. Greičio. Kvėpavimo kartu. Jis vis sako: „Greičiau, bet be panikos.“ Ir visi mes tada mokomės – ne tik giedoti, bet ir kvėpuoti kaip vienas organizmas. Ypač kai išgirsti tą jo visiems pažįstamą, šviesią, beveik vaikiškai laimingą frazę: Ok. Now – copy and paste. („Gerai. Iš naujo.“) Ir žinai – pavyko. Išvingiavai. Laiku pakėlei akis nuo natų. Spėjai pajusti ne tik ritmą, bet ir prasmę.
Grigališkojo choralo savaitės dalyvių jungtinio choro su choru „Cantores Montis Pacis“ ir vadovo prof. dr. Franzo Karlo Prasslio generalinė repeticija Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje 2025 m. liepos 27 d. Tomeko Sokołowskio / „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
O kūrinį atlikus, kai visi nuleidžia rankas, jis – veidą ir lėtai, tarsi leisdamas viskam nutūpti, nusišypso. Ne garsiai. Ne teatrališkai. Šią šypseną supranta visi: „Dabar buvo. Tikrai buvo.“
Jo humoro jausmas – kaip puikiai suderinta giesmė – subtilus, tikslus ir labai šiltas. Jis niekada nesišaipo – bet dažnai prajuokina. Ir tada įtampa išsileidžia kaip oras iš per daug pripūsto kvėpavimo maišelio. Ir tu vėl gali pradėti nuo pradžių. Nes žinai – jis tau padės. Bet tu turi norėti. Labai.
Šlovinti Viešpatį ir mylėti artimą
Per visą savaitę dalyviai buvo kviečiami ne tik mokytis giedoti, bet ir mylėti. Artimą. Plačiąja prasme – tą, su kuriuo gyveni bendrame kambaryje, tą, kurio balsas stipresnis ar tylesnis, tą, kuris rytą, prieš Rytmetinę, tyliai pasidalija puodeliu arbatos ar vėsiu žvilgsniu po maudynių. Tai savaitė, kurioje meilė artimui tampa kasdienybe – ne teorija, o praktika.
Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje dalyviai svečiuose Palendrių benediktinų vienuolyne 2025 m. liepos 24 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Grigališkojo choralo savaitė – tai ne vien muzika. Tai savaitė, kurioje atrandi, kad malda gali būti ritmiška, liturgija – gyva, o dvasingumas – labai skanus, ypač jei jį pagardini šypsena ir šiek tiek ryto rasos. Nes kas pasakė, kad šventumas negali būti ir gaivus?
Et, savaitės dienos bėgo drauge su mumis, kaip ir kasdienės grigališkojo choralo pamokos, paskaitos, liturgija, o svarbiausia – bendrystė. Kur giesmė skambėjo garsiau už žodžius, o tyla – giliau už visus traktatus.
Tai buvo daugiau nei pamokos. Tai – drąsa šlovinti Viešpatį. Ne tik savo jėgomis, o kartais ir valios pastangomis, bet iš širdies, net jei balsas ne visada klauso. Juk kaip sako Evangelija – nesibaiminkite, nebijokite, nes Dievas klausosi ne tik dermės, bet ir širdies nuostatos. Kartais evangelinė drąsa reiškia tiesiog atsistoti šalia kitų ir giedoti vieną toną su Bažnyčia – net jei viduje virpa.
Grigališkojo choralo savaitės dalyvių jungtinio choro su choru „Cantores Montis Pacis“, vadovaujamo prof. dr. Franzo Karlo Prasslio, koncertas Seinų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje 2025 m. liepos 25 d. „Schola Gregoriana Vilnensis“ nuotrauka
Savaitės pabaigoje mūsų laukė koncertai, kuriems vadovavo profesorius dr. Franzas Karlas Prasslis, o širdis aukštyn kėlė vargonininkas Tomaszas Sokołowskis, atvykęs iš Lenkijos. Giedojome Seinuose ir Marijampolėje – ten, kur siena tarp dangaus ir žemės tampa plonesnė, ypač kai suskamba choralo „Amen“.
Bendrystės dainos – skamba tauta
Ir paskutinis vakaras, kai jau viskas atlikta – giedota, melstasi, mokytasi, tylėta ir pakelta galva giedant nusileista į tylą, – kažkas lūžta. Neskaudžiai. Gražiai. Tarsi iš širdies ištrūktų dar vienas, paskutinis, balsas – lietuviška daina. Tai nebėra grigališkoji giesmė. Nebėra kvėpavimo ženklai ar neumų vingiai. Tiesiog dainuoja žmonės. Savo kalba. Savo balsais. Daugiabalsiai. Net truputį laisvai, kartais be pratimų ir įžangų. Bet taip širdingai, kad net profesionalūs mokytojai – tie, kurie visą savaitę dėstė ritmiką, frazuotę, kvėpavimo kontrolę, – dabar sėdi šalia ir dainuoja iš vidaus, tarsi grįžtų ten, kur viskas prasidėjo. Į savo kraštą. Į vaikystę. Į tarmę.
Tai – ne išsiderinimas iš grigališkojo tono, bet sugrįžimas į save. Tarsi paskutinis giesmės dvelksmas išplauktų į tai, kas esame be bažnytinės struktūros – paprasti, dainuojantys žmonės, kurie dabar jau dainuoja išlaisvinti, išgryninti, kaip broliai ir seserys. Daug kas nustemba – net tie, kurie visą savaitę vargo grigališkai giedodami, dabar atsiskleidžia visai kitaip. Ir skamba. Skamba kaip tauta. Kaip gyva bendruomenė. Kaip liudijimas, kad tikėjimas nėra tik lotyniškas – jis yra ir šitas, žemaitiškai ištartas, dzūkiškai pabaigtas, sopulingai padainuotas.
Šitas vakaras – gyvas žmogiškumo liudijimas, kad, kai baigiasi savaitė, nesibaigia giesmė. Kad ir profesionalas, ir naujokas čia dainuoja iš to paties šaltinio. Iš tautos. Iš šeimos. Iš tylos. Iš Dievo.Ir turbūt niekada taip nesijauti artimas kaip tą vakarą. Ne per tobulumą, bet per dainą. Per balsą, kuris nebebijo būti netobulas, nes dabar jis jau mylintis. Čia ima skambėti tai, ką Vytautas Klova suderino, bet niekas nesugebėjo sugadinti – keturi balsai, vienas jausmas, šiek tiek ilgesio, šiek tiek šviesaus juoko. Tokia ir yra mūsų tautosaka – liūdna, bet su šypsniu, paprasta, bet geniali. Arba kai moterys užtraukia dainą „Tu, žvaigždute sidabrine“ – ir čia ji jau ne tik eilėraštis. Tai beveik trumpas romanas apie pažadus, kurių nebus. Apie juodą suknelę, apie guzikus, apie išėjimą į mišką ir labai lietuvišką būdą spręsti reikalus su vilkais. Ir ne – tai ne tamsu. Tai – mūsų humoras. Kartais skaudus, bet visada gyvas. Ir labai tikras. Šitas vakaras – gyvas žmogiškumo liudijimas, kad, kai baigiasi savaitė, nesibaigia giesmė. Kad ir profesionalas, ir naujokas čia dainuoja iš to paties šaltinio. Iš tautos. Iš šeimos. Iš tylos. Iš Dievo. Tai paskutinis stovyklos vakaras. Bet gal kažkam iš mūsų iš tikrųjų – pirmas. Iš kurio grįžti į savo gyvenimą. Ne išsigiedojęs, o susigiedojęs su kitais. Su savimi. Su Tauta. Su Dievu. Yra savaičių, kurios praeina, ir tiek. Bet yra ir tokių, kurios pasilieka žmoguje – ne todėl, kad buvo įspūdingos, bet todėl, kad buvo tikros. Grigališkojo choralo savaitė Marijampolėje – viena iš tų.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Joana Cironkaitė Grigališkojo choralo savaitės metu Marijampolės marijonų vienuolyno sode 2025 m. liepos 21 d. Asmeninio archyvo nuotrauka
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
