Šv. Tomas Akvinietis yra aktualesnis negu bet kada anksčiau. Pokalbis su prof. N. Kardeliu

Carlo Crivelli, „Šv. Tomas Akvinietis“ (1476 m.). Londono Nacionalinės galerijos eksponatas. Wikipedia.org nuotrauka Tomas Akvinietis iki šios dienos yra vis dar nepranoktas Katalikų Bažnyčios mokymo sistemintojas. Galima prisiminti jo „Teologijos sumą“. Tai buvo plati ir įvairialypė asmenybė – filosofas, teologas, mistikas ir ugdytojas. Šv. Tomas Akvinietis rašė ne vien, kaip įprasta manyti, sisteminės teologijos traktatus, bet ir lyrinio pobūdžio kūrinius. Jie dar nepasiekė mūsų lietuvių kalba. Vilniaus universiteto bibliotekoje vasario 26 d. VU Filosofijos fakulteto ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto profesorius dr. NAGLIS KARDELIS skaitė paskaitą apie Tomo Akviniečio filosofijos, teologijos istoriškumą ir aktualumą mūsų laikais. Tuo pagrindu išsamiau pakalbėti apie Tomo Akviniečio genijų ir susitikome su profesoriumi. VU Filosofijos fakulteto ir Lietuvos kultūros tyrimų instituto profesorius dr. Naglis Kardelis. Mariaus Morkevičiaus / ELTA nuotrauka Pokalbį norėčiau pradėti nuo šiandienos įvykių. Didėjanti geopolitinė sumaištis Europoje ir pasaulyje, besiplėtojantys karai Europoje ir už jos ribų. Prarandančios politinę ir karinę JAV globą Europos saugumo krizė. Nesibaigiantys ginčai dėl Europos Sąjungos federacinio ar į nacionalines valstybes atsižvelgiančio modelio. Neseniai miręs popiežius Pranciškus, gynęs taiką Europoje ir pasaulyje. Ir ką tokiais santykinai augančios sumaišties laikais Tomas Akvinietis mums gali duoti ne kaip receptą, bet kaip kelio nuorodą? Tomas Akvinietis atkreipia mūsų dėmesį, kad turime pasitikėti savo mąstymu. Jo požiūriu, Dievas mums yra suteikęs du atramos šaltinius – Šventąjį Raštą ir mūsų prigimtinį protą. Ir davė įžvalgą, kad šiuodu mūsų tvirtybės šaltiniai negali prieštarauti tarpusavyje. Prigimtinis protas yra Kūrėjo suteiktas kaip ir Apreiškimas. Savo pamatuose teisingai funkcionuojantys šie dalykai ir neturėtų būti suvokiami kaip prieštaraujantys vienas kitam. Dėl kai kurių detalių ar dėl tam tikrų nesusipratimų gali atrodyti, kad taip yra, vis dėlto jie mums yra suteikti Kūrėjo, dėl to labai svarbu identifikuoti tuos atsparumo inkarus, tvirtybės šaltinius visuotinio chaoso laikais. Galima prisiminti Herakleito mintį: „Kisdama rymo“ (Metaballon anapauetai). Pasaulis paviršiuje kinta, teka ir yra netvarus, bet yra gelminis pamatas, ugninio logo pamatas, kuris pasauliui teikia tvarumą. Kai kalbama apie Herakleitą, dažnai akcentuojamas srauto momentas, bet Herakleitas turi omenyje tvarumą kintamume. Prisimenant šią senovės graikų mąstytojo įžvalgą verta atkreipti dėmesį, kad Tomo Akviniečio laikais ir 100–200 metų iki jo būta sutrikimo ir Bažnyčioje, ir Europoje. Dabar žvelgiame į XIII amžių kaip į Vakarų krikščionijos aukso amžių, ir atrodo, kad žmonėms viskas buvo labai gerai: ekonomika klestėjo, Europa buvo ūkiškai stipri. Tačiau neturime pamiršti, kad ta įspūdinga Tomo sistema ir kitų ryškių filosofų sistemos atsirado kaip tam tikrų iššūkių Europoje ir Katalikų Bažnyčioje apmąstymų išdava. Dėl to turėtume nesutrikti dabartinių geopolitinių įtampų ir karų, taip pat ir ekonominių, grėsmės bei visokio kitokio neapibrėžtumo akivaizdoje. Turime mąstyti, kas yra tikrasis mūsų turtas, – tai yra Dievas. Jeigu turime šį turtą ir esame jo palaikomi, kitką prarasti nėra svarbu. Iš tiesų turtas yra ir tai, ką žmogus suvokia kaip savo savastį, sielą, dvasią, prigimtinį protą. Žinoma, tai ir Šventasis Raštas. Reikia remtis šiais dviem tvirtybės šaltiniais, inkarais ir mąstyti, kad jie vienas kitam neprieštarauja. Šie pagrindai negriauna vienas kito. Mes turėtume gręžtis į Šventąjį Raštą, taip pat į savo prigimtinį protą. Tokia yra pagrindinė bendroji Tomo Akviniečio mintis. Kalbant apie krikščioniją, jai būdingas toks pats susipriešinimas kaip ir visai visuomenei. Šiandien akcentuojama: arba tik tradicija, arba tik inovacijos, nesugebama rasti aukso vidurio. Tradiciją įkūnija tai, kas tvaru. Bet tai, kas tvaru, vis tiek turi būti interpretuojama šiuolaikinio patyrimo perspektyvoje. Krikščionys tiki, kad dar yra Šventoji Dvasia, atgaivinanti tą tradiciją, leidžianti ją interpretuoti. Turi būti tvarumo momentas, susijęs su tradicija, bet turi būti ir supratimas, kad būtina tradiciją atnaujinti. Pasaulis keičiasi, ir mes turime į tai reaguoti. Reaguodami į pokyčius, kurie vyksta už Bažnyčios ribų, būdami sekuliarioje kultūroje neturime supanašėti. Viena vertus, turime su ja suartėti, padėti žmonėms, kurie dar nėra praradę tikėjimo, juos veikti, jų neatstumti, bet ir nepersiimti jų dvasia. Tomas Akvinietis parodo, kaip galima tokius prieštaravimus taikyti. Skirtingi krikščionys, priklausantys skirtingoms konfesijoms, Dievą traktuoja arba kaip rūstų teisėją, arba kaip gailestingą, nieko iš mūsų nereikalaujantį. Taigi reikia rasti pusiausvyrą – Tomas Akvinietis mus ir moko to balanso. Jis gebėjimą jį jausti iš dalies perėmė iš graikų mąstytojų, iš Aristotelio, kuris kalba apie aukso vidurį (chriuson meson), ir kartu pasiremia savo krikščioniška įžvalga, abu dalykus gražiai jungdamas.

Jei gręžtumės prie Tomo Akviniečio minties palikimo, daugelį savo prieštaravimų, kylančių ne dėl problemų sunkumo, bet dėl mūsų siauraregiškumo, galėtume lengvai išspręsti. Tarp dviejų trijų pušų pasiklystame dėl perdėto savo radikalumo.

Tuo Tomas Akvinietis mums yra aktualus – parodo, kad yra į ką atsiremti. Nesame palikti kaip laiveliai vandenyne, blaškomi milžiniškų bangų. Tiesiog reikia pasitikėti ir rasti tvarumo šaltinį tiek savo prigimtiniame prote, tiek tarp geriausių mūsų krikščioniškosios kultūros ir tradicijos dalykų. Pavyzdžiui, filosofijoje. Net ir dirbtinio intelekto tyrimų aplinkybėmis Tomas Akvinietis yra labai įdomus mąstytojas. Pavyzdžiui, jis padeda mums suvokti, kuo skiriamės nuo dirbtinio intelekto technologijų. Parodo, kad turime neišsižadėti pamatinių vertybinių orientyrų, nekompromituoti savo principų, turime ieškoti sveiko kompromiso. Jei gręžtumės prie Tomo Akviniečio minties palikimo, daugelį savo prieštaravimų, kylančių ne dėl problemų sunkumo, bet dėl mūsų siauraregiškumo, galėtume lengvai išspręsti. Tarp dviejų trijų pušų pasiklystame dėl perdėto savo radikalumo. Pirmąjį klausimą dar paaštrinant: pastebiu skirtumą tarp sekuliarių intelektualų ir krikščionių – tą įtarumo hermeneutikos nuostatą, siekį neva demaskuoti slaptus politinius kitos intelektualų pozicijos kėslus. Progresyvieji įtarūs tradicijos atžvilgiu, o tradicionalistai – modernybės ir vadinamųjų modernistų atžvilgiu. Tai štai pasitikėjimas šiuo tikrovės tvarumu, būties stabilumu nėra savaime suprantama nuostata šiandien, ir ji nelengvai įgyjama, o Tomas Akvinietis rodo, kad tai įmanoma. Taip, jis rodo, kad gebėjimą jausti saiką ir pusiausvyrą sudėtingose situacijose įmanoma įgyti remiantis krikščionišku tikėjimu. Darant tai kantriai ir tinkamai. Taip pat nuosekliai kultivuojant savo mąstymą. Tomas Akvinietis nuo pat vaikystės buvo intelektualiai ugdomas, pamažu įgijo tam tikrą filosofinę formaciją. Galbūt iš dalies ir dėl to, kad jam nereikėjo lankyti šiuolaikinės mokyklos. Šiuolaikinė mokykla neretai prigimtinius vaikų gebėjimus, nuostabą pasaulio akivaizdoje ne tiek sunaikina, kiek smarkiai nuslopina. Paverčia sausa rutina. Tomas Akvinietis, kaip ir didelė dalis kitų didžiųjų to meto mąstytojų, pradėjo savo autentišką, gyvą ir gilų intelektualinį kelią nuo paauglystės. Tuo pagrindu sau ir kitiems galėtume palinkėti išbūti tame dvasinės ir intelektualinės lavybos kelyje ilgai ir kantriai. Formuoti mąstančias asmenybes ir praktikuoti, ugdyti krikščioniškąjį tikėjimą. Dar prieš Akvinietį Anzelmas Kenterberietis kalbėjo apie tikėjimą ieškant supratimo (Fides quaerens intellectum), bet Tomo Akviniečio įžvalgose jungtis tarp tikėjimo ir mąstymo yra sisteminga. Parodoma, kad mūsų žinojimas turi daug tikėjimo elementų, o tikėjimas – daug kognityvinių, intelektinių aspektų. Jis turi tą nekvestionuojančio, aklo pasitikėjimo aspektą, bet turi ir mąstymą, įtraukimą į kognityvines gebas. Mūsų buvimas tikėjimo ir žinojimo režimu yra vientisas. Formaliai šiuos dalykus atskiriame, bet iš tiesų jau pačiame tikėjime yra žinojimas, o žinojime yra tikėjimas, tad jų nederėtų atsieti. Šiuolaikinis žmogus dažnai atmeta krikščionybę dėl to, kad mano, jog ji yra pasenusi filosofija, ideologija, kad tai yra tik kultūros dalykas, kad krikščionybė nesiderina su šiuolaikiniu mokslu. Genialus britų fizikas Isaacas Newtonas yra pasakęs: mažai mokslo mus atitolina nuo Dievo, o didelis pasirengimas mokslo baruose artina prie Jo. Dauguma žmonių, šiek tiek ragavusių mokslo, mano, kad jis tikėjimą paneigia. Kartais sakoma, kad mokslas ir pažinimas krikščionybei visiškai priešiški, todėl reikia juos atmesti ir priimti minimalistines krikščionybės formas, neturinčias kognityvinio elemento, nes šis neva susijęs su velnio gundymu. Tomas Akvinietis mums tvirtina, kad nereikėtų šių dalykų supriešinti. Jis ir savo paties asmeniu parodė, kad įmanoma suderinti krikščionybę ir mokslą, – buvo puikių religinių himnų, religinės poezijos kūrėjas ir krikščionių mistikas, taip pat aukščiausio kalibro filosofas ir teologas. Šis Tomo Akviniečio asmenybės precedentas byloja, kad būti tokiam įmanoma ir šiais laikais. O dabar krikščionys nori eiti siauru vienpusišku tobulėjimo keliu arba kultivuoti tik tikėjimą be intelektinio elemento, arba puoselėti tik praktinį, karitatyvinį veikimą, susijusį su socialine veikla, arba, priešingai, rinktis tik intelektualų kelią. Godfrey Knelleris, Isaaco Newtono portretas (1689 m.). Wikipedia.org nuotrauka Persikelkime į viduramžius, į XIII amžių. Jau užsiminėte apie to meto pervartas. Tačiau koks šių istorinių pervartų aplinkybėmis buvo Tomo Akviniečio indėlis, kokios jo pagrindinės idėjos? Ar tai buvo tik atsakas į gyvenamojo meto iššūkius, ar ir tą metą pralenkę atsakymai? Bet pagrindinis klausimas – kuo ypatingas mąstytojas viduramžiais buvo Akvinietis? Tomas Akvinietis sugebėjo susisteminti to meto filosofinį ir teologinį paveldą. Nes iki jo krikščionybė buvo nuėjusi nemažą teologinį kelią. Scholastika buvo prasidėjusi ne su Tomu Akviniečiu, o su Anzelmu Kenterberiečiu. O iki šio buvo ištisas tūkstantmetis paveldas. Būta ir šv. Augustino, ir kitų iškilių mąstytojų, kurie padėjo tvirtus filosofinio ir teologinio mąstymo pagrindus. Tomo Akviniečio indėlis regimas genialiame jo gebėjime sujungti krikščioniškosios minties pasiekimus ir graikiškąją metafiziką, ypač Aristotelio įžvalgas, jis gražiai į savo teologinį, filosofinį mąstymą integravo Platoną. Tai jo ypatingas nuopelnas. Aristoteliu remtasi ir iki Akviniečio, ir po jo, tačiau Akvinietis skyrė precizišką dėmesį Aristotelio tekstų tyrimams. Kitas svarbus aspektas, kalbant apie abraomiškąsias religijas, yra ekumeninis. Dar keli šimtmečiai iki Tomo Akviniečio Aristotelis buvo labai populiarus tarp arabų mąstytojų. Akvinietis domėjimąsi Aristoteliu į Europą atnešė galingu ir veržliu pavidalu, kokio iki jo vadinamaisiais tamsiaisiais viduramžiais, arba tamsiaisiais amžiais (tamsieji ne dėl to, kad yra netinkami, bet dėl to, kad mažai žinomi), dar nebuvo. Tomas Akvinietis Aristotelį suvokė taip giliai, kad dažnai net sakoma, jog jo komentarai apie Aristotelio „Metafiziką“ geriau atskleidžia autoriaus mintį negu pats kūrinys. Tai štai Aristotelio ir kartu su juo visos graikų metafizikos reaktualizavimas krikščioniškojo mąstymo kontekste per Tomą Akvinietį pasiekė išplėtotą graikų metafizikos ir krikščioniškojo mąstymo sintezę. Pati pirmoji sintezė buvo pasiekta patristiniu laikotarpiu, kai graikų metafizika buvo panaudota krikščionių kristologiniams terminams kurti. Pavyzdžiui, tėvai kapadokiečiai perėmė metafizinį graikų žodyną, teiginių reikšmę šiek tiek modifikuodami, bet panaudodami sąvokų potencialą. Taip jie pasiekė pirmąją graikų mąstymo ir krikščioniškojo mąstymo sintezę. Tai gal net būtų antroji sintezė. Pirmoji būtų paties apaštalo Pauliaus veikla Graikijoje – jis atgarsį resursų sintezei rado pačioje graikų pasaulio dirvoje. Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis. Fragmentas iš Rafaelio freskos „Atėnų mokykla“ (1509–1511 m.). Wikipedia.org nuotrauka Antrasis etapas būtų IV amžius, kai tėvai kapadokiečiai sukūrė teologinį krikščionybės žodyną. Trečiuoju etapu brandžiaisiais viduramžiais buvo panaudotas Aristotelio ir kitų graikų mąstytojų potencialas. Tada jau atlikta Šventojo Rašto, Bažnyčios tradicijos, graikų mąstytojų įžvalgų ir Bažnyčios tėvų sintezė. Bet tai dar ne viskas. Tomas Akvinietis atkreipė dėmesį į arabų ir žydų mąstytojų idėjas. Jis panaudojo Avicenos ir Mozės Maimonido idėjas ir pradėjo plėtoti dialogą tarp krikščionybės, islamo ir judaizmo. Jo idėjos aktualios kalbant apie terorizmo grėsmę, radikalizmo iššūkius, krikščionių ir žydų, krikščionių ir musulmonų nesusikalbėjimą, pabėgėlių problemas. To meto krikščionija mokėjo megzti kontaktą vykstant karams, taip pat kryžiaus karams, kontaktą su judaizmo ir islamo teologine, filosofine mintimi. Pavyzdžiui, mintį, kad Dieve sutampa esmė ir egzistavimas, būtis ir esencija, Akvinietis perėmė iš Avicenos. Miglotai buvusi pateikta įžvalga Akviniečio genialiai pastebėta. Filosofas ją išplėtojo savo veikale De ente et essentia („Apie esinį ir esmę“). Akvinietis gebėjo megzti dialogą, išplėtoti genialias kitų mąstytojų įžvalgas. Jo stiprybė buvo preciziškas scholastinis metodas. Visus niuansus, susijusius su problema, jis gebėjo išryškinti ir tada išplėtoti sintezę. Taigi Tomo Akviniečio stiprybė buvo ne tik krikščioniškosios ir graikiškosios metafizikos sintezė, bet ir gebėjimas megzti dialogą su islamu bei judaizmu. Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Gavelytė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama