Išskirtinės kolekcijos savininkė V. Zykutė: liturginių keptuvių kolekcija – viena iš brangiausių

Be keptuvių, Vita rinko ir kalėdinius žaisliukus, lagaminus, vaikiškus vežimėlius, tačiau, anot jos, tam reikia daugiau ne tik lėšų, bet ir laiko. O susitelkus į vieną sritį lengviau pildyti kolekciją, rinkti informaciją.

Vitos vyras Tomas Aliulis kolekcionuoja senovinius automobilius ir juos restauruoja. Šeima dalyvauja ir organizuojamose išskirtinėse senovinių automobilių parodose. Kolekcininke žada būti ir jųdviejų dukra, jau turinti savo akmenų rinkinį.

Vita ir Tomas gyvena Bundžių kaime ir mielai priima svečius, veda ekskursijas, supažindina su kolekcijomis. Juodu planuoja steigti senovinių daiktų muziejų.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ Vita pasakoja apie kūrybiškumą, keptuvių kolekciją, išskirtines liturgines ostijų keptuves, rekordą ir kaip kolekcininkams netapti kaupikais.

Senovinių automobilių paroda. Dainiaus Bankausko nuotrauka Vita Zykutė ir Tomas Aliulis senovinių automobilių parodoje. Dainiaus Bankausko nuotrauka

Dirbote buhaltere – tikslų, būtiną susikaupti darbą, kuriame, rodos, kūrybiškumui vietos nėra. Tačiau esate meniška, kūrybinga asmenybė, tai atskleidžia ne tik jūsų kolekcijos, bet ir veikla.

Buhalterija man – tik darbas, kurį suaugęs žmogus turi dirbti. Man patinka tikslumas, aiškumas, skaičiai. Esu baigusi inžinerijos mechaniką. Tikslumas – skaičiavimai, sąmatos, formos, techniniai sprendimai – padeda ir kūryboje, ir gyvenime.

Buhalterija – tik viena iš sričių, kuri prisideda prie kūrybos. Galėčiau iš to gyventi, jei reikėtų, bet tai ne mano mėgstama veikla.

Reikia tik nepamiršti, kad viskas, ką darėme, ko išmokome, yra naudinga.

Esu dirbusi ne vieną darbą. Viską, ką dariau, laikau patirtimi. Ne balastu, o lentynėle, iš kurios reikalui esant pasiimi, ko reikia. Visa tai padeda. Reikia tik nepamiršti, kad viskas, ką darėme, ko išmokome, yra naudinga.

Socialiniuose tinkluose dalijatės idėjomis ir darbais, pavyzdžiui, butelių kamštelių girlianda, kelių metrų dydžio verba, įvairiais rankdarbiais ar parku, kurį kuriate aplink ilgametį ąžuolą. Iš kur tiek idėjų?

Aš net sapnuose matau, ką galima naujo padaryti. Idėja man – kaip sprogimas: užtenka pamatyti daiktą – ir iškart žinau, ką darysiu. Tai įvyksta savaime. 

Ir tuomet, jeigu manęs niekas nesulaikys, nuneša. Tad vyras mane laiko, pastato ant žemės, kad neskraidyčiau. Jis sustabdo, pasako: „Viskas, kūrinys pavyko, sustok.“ Nes aš linkusi pasinerti į smulkmenas, kurių niekas nemato ir kurios niekam neįdomios. Vyras yra geriausias mano kritikas.

Kolekcininkė Vita Zykutė. Ingos Bartulevičiūtės / Bernardinai.lt nuotrauka

Daiktus kolekcionuoti pradėjote nuo kalėdinių žaisliukų?

Taip. Kiekvienais metais vaikystėje tėvai mums leisdavo nusipirkti po žaisliuką. Prikaupėme jų nemažai. Kol tėvai gyvi, Kalėdų dvasia taip pat gyva – važiuojame pas juos ir eglutę tėvų namuose puošiame tik senoviniais žaisliukais. Ir nė vienas iš vaikų nepretenduoja tuos žaisliukus pasiimti.

Bet kai užaugai su tais žaisliukais, matai juos kiekvienais metais, nori tokių pačių savo namams. Jauti ilgesį ir nori to paties savo vaikui. Tada pradėjau žaisliukus rinkti, pirkti krūvomis, nes po vieną įsigyti brangu, – bandžiau atkurti tėvų kolekciją. Taip tų žaisliukų prikaupiau.

Šiandien daugiau neperku ir nekaupiu, ir ne vien dėl to, kad žaisliukų per daug. Supratau, kad jų turiu begalę – dvidešimt lagaminų. Vaikas net nebeatsimins visų žaisliukų, nes kasmet eglė puošiama vis kitais. Kalėdos netenka prasmės, jei puošti eglę tampa našta dėl papuošalų gausos.

Rinkote ir lagaminus, vaikiškus vežimėlius, tačiau dabar pildote tik keptuvių kolekciją. Ar pajutote, kad visko per daug? Kada kolekcionavimas virsta daiktų kaupimu?

Kai kurie sakytų, kad esame kaupikai, ir jie neklystų. Tačiau kaupimas turi būti tikslingas, turi žinoti, kur tą daiktą panaudosi, kad tai būtų ne kaupimas, o kolekcionavimas.

Tarpusavyje kolekcininkai dažnai juokauja – vis tiek vienoje palatoje visi gulėsime.

Eglės žaisliukai – ne kolekcija, o investicija. Turi žinoti, ką su jais darysi: ar parduosi, ar muziejų kursi, nes jie trapūs, išsaugoti sunku. O vežimėliai užima vietą, vieną reikia pataisyti, kitą – išvalyti. Tam reikia daug darbo.

Tapti kaupiku be galo lengva. Nusiperki vieną, antrą, trečią daiktą, o paskui ir skaičių pameti, nes gražu ir dar tokio neturi. Kaupimas – jau liga. Visi, kas kolekcionuoja, tai žino. Tarpusavyje kolekcininkai dažnai juokauja – vis tiek vienoje palatoje visi gulėsime.

Ir dėl to, kad tai nebūtų įvairių daiktų kaupimas, apsiribojau keptuvėmis. Turi išsilyginti finansus, skirti dėmesį ir energiją vienai sričiai. Kai susitelki, ir informacijos daugiau surenki. Nes jeigu bandysi viskuo domėtis, nieko neišeis. Turi susitelkti į vieną sritį. Manau, tai jau branda – suvokti, kad visko nesurinksi ir nenusineši.

Vitos Zykutės keptuvių kolekcija. Ingos Bartulevičiūtės / Bernardinai.lt nuotrauka

Kiek keptuvių jūsų kolekcijoje ir iš kur jas perkate, gaunate?

Šiuo metu tiksliai atsakyti negaliu, bet maždaug keturi šimtai. Iš pradžių pradėjau pirkti sau, visai negalvodama kolekcionuoti. O juk keptuvių yra visokių – su paršeliu, krokodilu, grybukams, voveraitėms, riešutėliams, ir viskas darosi įdomu. Pradedi nuo vienos, antros, trečios, o paskui jau pastebi, kad tai renki.

Sendaikčių prekeiviai dažnai man siūlo keptuves, nes žino, kad kolekcionuoju, draugai atsiunčia, kur kokią randa, ir taip kolekcija didėja.

Dabar jau pati nebeieškau tarp sendaiktininkų. Keptuvės pačios mane randa. Taip pat pažįstu vieną žmogų, kuris prekiauja keptuvėmis – tai jo individuali veikla. Jis anksčiau turėjo visos mano kolekcijos nuotraukas. Net žinojo, ką turiu, ko neturiu, – nė neklausdavo, ar turiu vieną ar kitą keptuvę. Jei matydavo, kad neturiu, pasiūlydavo. Ir kai rasdavo tokią, kokios neturiu, sakydavo: „O! Pagaliau radau Vitai tą, kurios ji neturi.“ Žmogui tai būdavo malonu, o ir man labai smagu.

Vitos Zykutės keptuvių kolekcija. Asmeninio archyvo nuotrauka Vitos Zykutės keptuvių kolekcija. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau renkate ne bet kokias keptuves, o tas, kurios turi istoriją.

Keptuvės – eksponatai, vienetiniai daiktai, turintys istoriją. Vieną keptuvę atidavęs žmogus sakė: „Žinau, kad pas tave tai nebus metalo laužas.“ Paaiškėjo, kad ta keptuvė buvo jo močiutės – ji šią nusivežė į Sibirą, o vyro mama parvežė atgal į Lietuvą. Jam tai – vertybė, perduota šeimos narių.

Kai matai, kad viskas rankų darbo, plokštės sujungtos, ilgos žirklinės rankenos padarytos, žinai, kad tai vienos iš seniausių keptuvių.

Kartą porą keptuvių tiesiog išdygo kieme ant akmens. Kažkas paliko būtent man. Ir viena buvo tokia, kokios neturiu. Tuomet įsitikinau, kad mus supa nuostabūs žmonės. Reikia tik leisti jiems būti tokiems, kokie jie yra.

Tad tų istorijų tikrai yra daug. Kai kas klausia, kokia seniausia keptuvė. Bet ant daugelio iš jų nėra pažymėta jokių datų.

Tuomet ieškau ženklų. Ant vienos, tarkim, yra vokiškas receptas – logiška, kad keptuvė gaminta Vokietijoje. Bet datos vis tiek nėra. Geriausiu atveju yra skaičiai – pirmas, antras, trečias – gal tai kartų žymėjimas, gal liejimo tvarka. Jei norėčiau tiksliai sužinoti keptuvės kilmę ir gaminimo datą, galėčiau kreiptis į tos šalies muziejus, kultūros skyrius ir klausti, kur ir kada buvo gaminamos tam tikros keptuvės. Bet daugeliu atvejų niekas tuo nebesidomi.

Man kaip kolekcininkei svarbios detalės. Visos mano keptuvės suskirstytos kategorijomis. Čia – voveraitės, čia – grybukai, čia – vafliai. Vien grybukų keptuvių turiu pilną dėžę – visos skirtingos!

Turiu tris keptuves, kurios, įtariu, darytos to paties kalvio, atkeliavusios iš Norvegijos. Kalvis žymėdavo savo darbus specialiais įrankiais.

Kalvio darbo keptuvės atpažįstamos iš to, kad darytos ne liejimo, o kalimo būdu. Kartais būna, kad tik rankena – kotas – iškalta, o galva lieta. Bet jei visa keptuvė iškalta, o ne lieta – tai jau labai senas darbas. Kai matai, kad viskas rankų darbo, plokštės sujungtos, ilgos žirklinės rankenos, žinai, kad tai vienos iš seniausių keptuvių.

Iš Vitos Zykutės keptuvių kolekcijos. Ingos Bartulevičiūtės / Bernardinai.lt nuotrauka

Ir liturginių keptuvių turite?

Taip, apie dešimt. Katalikų pasaulis yra labai platus, bet kalėdaičius (plotkeles) – kiek teko aiškintis, o informacijos mažai – kepė daugiausia lietuviai, latviai, lenkai, dalis danų.

Todėl kalėdaičių keptuvių nėra daug. Vieną keptuvę dažnai naudojo kelios parapijos. Turiu vieną, kuri tiek atidirbusi, kad joje net bandomojo blyno neiškepsi – visa išsikraipiusi nuo karščio, neįmanoma kepti. Ją naudojo daug parapijų.

Keptuvės būdavo labai sunkios, kaitinamos krosnyje. Reikėdavo dirbti dviese – vienas laiko ir kiša į krosnį, kitas – deda tešlą. Krosnyje kepa tik kelias sekundes, kitaip sudegs. Vos košė išdžiūsta – trauki iš krosnies, neši į kamarą, kur ji turi sudrėkti, prisigerti oro. Tik tada galima karpyti, kitaip sutrupės.

Liturginės keptuvės man labai brangios – ne dėl grožio ar kainos, bet iš pagarbos. Tai buvo skirta ne vienam žmogui, ne vienai šeimai, o daugeliui.

Kalėdaičius dažniausiai kepdavo zakristijonai, vienuoliai ar vienuolės. Tai sunkus, titaniškas darbas. Ta keptuvė sveria tiek, kad ją naudojančios vienuolės vakare susitikti tikrai nenorėtum.

Įdomus faktas – sovietmečiu Marijampolės artilerijos fabrikas gamino elektrines kalėdaičių keptuves. Joms pritaikydavo vaflių keptuves – nuimdavo plokštes ir įdėdavo skirtas kalėdaičiams. Tokių turiu tris.

Turiu įvairių keptuvių – skirtų ir mažoms, ir didžiosioms ostijoms. Skiriasi jų dydžiai, kalvių darbas. Vienos lietos, kitos net su žalvariniais elementais. Technologiškai jos labai skirtingos.

Taip pat turiu vieną didelę ostijų keptuvę, dvi – mažoms ir didelėms ostijoms. Jos – paskutinės kartos prieš masinę gamybą. Dabar kalėdaičius daugiausia kepa Lenkijoje – žmonės ten pasiaukoję, dirba kruopščiai, bet tai jau masinė gamyba.

Liturginės keptuvės man labai brangios – ne dėl grožio ar kainos, bet iš pagarbos. Tai buvo skirta ne vienam žmogui, ne vienai šeimai, o daugeliui.

Seniausia liturginė ostijų keptuvė iš Vitos Zykutės keptuvių kolekcijos. Ingos Bartulevičiūtės / Bernardinai.lt nuotrauka Liturginė ostijų keptuvė iš Vitos Zykutės keptuvių kolekcijos. Ingos Bartulevičiūtės / Bernardinai.lt nuotrauka

Dar tai buvo kalvio darbas – kiekvienos liturginės keptuvės vidus vis kitoks. Kitoks įkvėpimas, požiūris, kitokie užrašai. Kaip kuriant šventą paveikslą – žmogus sudeda visa, kas jam šventa. Keptuvės parodo menišką autoriaus sielą. Kažkas piešė paveikslą, derino detales, viską pritaikė mažoms formoms. Šios kalėdaičių keptuvės – meno kūriniai.

Todėl man liturginių keptuvių kolekcija – viena iš brangiausių. Ją saugau labiau nei kitas, nes suprantu, kaip sudėtinga būtų tokią kolekciją atkurti.

Keturi šimtai keptuvių – gal čia Lietuvos rekordas?

Šiais metais planuoju surengti parodą. Didžiausia problema – nerandu tinkamos gana didelės salės. Vilnius, Kaunas, net Alytus – visi nori nemažo nuomos mokesčio. O mano idėja nėra komercinė. Ir noriu fiksuoti rekordą: kiek žinau, turiu didžiausią keptuvių kolekciją Europoje – pagal skirtingus vienetus.

Jei nerasiu vietos, išsidėsiu kieme, rekordui fiksuoti parodos nereikia, bet norėčiau viską parodyti savo žmonėms – miesto gyventojams, sekėjams. Vėliau kolekciją konservuosiu ir laikysiu muziejaus sąlygomis.

Vita Zykutė senovinių automobilių parodoje. Dainiaus Bankausko nuotrauka

Galbūt planuojate savo muziejų steigti? Vyras sustatytų senovinius automobilius, jūs – keptuves, žaisliukus, lagaminus.

Planuojame, tačiau esame tik dviese, o muziejui steigti reikia nemažai lėšų. Į muziejų norime sudėti keptuves ir automobilius. Žaisliukams reikia nekintamų temperatūros sąlygų, todėl kol kas jie bus pas mane, kur jiems saugu.

Svarstome rašyti projektą, kad gautume paramą. Tačiau reikia susitvarkyti ir sklypą. Tad darbo dar labai daug.

Bet mes esame optimistai. Svarbiausia – daryti.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama