Mišias stovyklose aukojantis kunigas E. Rynkevičius: Jėzus yra taip arti kaip greta sėdintis bičiulis
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Šv. Mišios aukojamos ne tik bažnyčiose, kartais – stovyklose. Dažniausi tokių Mišių dalyviai – vaikai. Kai kurie jų – iš tikėjimą praktikuojančių šeimų, kiti galbūt Mišiose dalyvauja pirmą kartą. Tai yra labai svarbi jiems gyvenimo patirtis, galinti priartinti prie Kūrėjo.
Dienraštis „Bernardinai.lt“ kalbina kunigą, skautą, Šv. Juozapo parapijos vikarą ir Lietuvos lenkų harcerių (skautų) sąjungos kapelioną EDVARDĄ RYNKEVIČIŲ vos pasibaigus jo aukotoms Mišioms Šventaragio tunto skautų stovykloje.
Mišios gamtoje – Jėzus pašonėje
Stovyklose dažniausiai nėra didelių altorių ar paveikslų. Viskas vyksta paprastai – ant stalelio užtiesiama staltiesė, išdėliojami Mišių aukai reikalingi daiktai, uždegamos žvakės.
„Mišių auka pašventina vietą. Nesvarbu, kur aukojamos šv. Mišios, jų metu per Eucharistiją ateina pats Kristus. Net jeigu Mišių dalyviai, kurie stovyklose dažniausiai būna vaikai, ne iki galo supranta, kas vyksta, Dievas yra visagalis ir gali paliesti kiekvieno širdį. Mano užduotis yra jiems parodyti kelią pas Dievą“, – pasakoja kunigas E. Rynkevičius.
Mišios netradicinėje aplinkoje parodo, kad Dievas yra visur. Anot dvasininko, tai leidžia neuždaryti Dievo į paveikslą ar bažnyčios pastatą. Juk Bažnyčia yra žmonių bendruomenė, sako jis, o ne sienos su langais. Mišios, aukojamos lauko sąlygomis, priartina prie Dievo. Būdamas žemėje matomu pavidalu Jėzus bendravo su žmonėmis, valgė, buvo arti jų. Švęsdami Mišias lauke, galime pajusti, tarsi Dievas būtų taip arti kaip greta sėdintis bičiulis.
Mišių aukai stovyklose nėra koplyčios, todėl kunigas Edvardas Rynkevičius ir stovyklos dalyviai ją sukuria panaudodami tuo metu turimus daiktus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kartais stovyklos, kuriose aukojamos Mišios, nėra susijusios su religija, tačiau katalikiška tradicija jungia visus ir nukreipia žvilgsnį į Dievą. Kai kuriems vaikams tai būna pirmoji pažintis su tikėjimu, todėl, pasak kunigo E. Rynkevičiaus, reikia elgtis apdairiai ir kalbėti žmogui suprantama kalba.
„Kai su žmonėmis susitinku pirmą kartą ir nežinau jų dvasinės patirties, kalbu suprantamais terminais: šviesa, gerumas, meilė... Iš pradžių neminiu, kad visos šios dorybės ir yra Dievas.
Neseniai sakiau pamokslą – kas mūsų širdyje yra šviesa? Kai kas atsakė, kad tai yra šeima, kai kas – kad meilė ir draugystė. O aš pasakiau, kad šviesa gali būti Dievas. Dievas yra meilė, ir dažniausiai žmogus tai jaučia, bet dar nežino, kaip tai pavadinti. Mano užduotis yra laviruoti tarp pamatinių vertybių ir nukreipti žmogų tinkama linkme“, – apie judėjimą mažais žingsneliais tikėjimo link kalba kunigas.
Giesmes Mišių metu atlieka skautai. Mišias aukoja kunigas Edvardas Rynkevičius. Šventaragio tunto nuotrauka
Dvasininkas šmaikštaudamas palygina, jog reikia tarsi sklendę atverti, kad atsiradusi trauka nukreiptų mintis. Žmogus turi ateiti norėdamas susitikti su Viešpačiu. Jeigu jis to nenori, gali eiti į Bažnyčią, būti miške ar atsistoti aukštyn kojomis, bet vis tiek Dievo nesutiks, tvirtina kunigas E. Rynkevičius.
Anot jo, įsižiebusią tikėjimo liepsnelę reikia prižiūrėti ir kūrenti. Jeigu žmogus į tai žvelgia abejingai, ji užges. Sausas religijos praktikavimas vaisių taip pat neduos. „Dažnai žmonės ne iki galo supranta katalikiškas praktikas. Jie jose tik dalyvauja. Žmogus ateina į Mišias tik todėl, kad tai yra stovyklos programos dalis, kuri jam atrodo tolima ir nesuprantama. Jeigu ir įsižiebia tikėjimo liepsnelė, išvykus namo ji gali lengvai užgesti, jei nėra tikėjimo tęstinumo“, – sako kunigas.
Jei skautas būtų be Dievo, geriau jo nebūtų
Skautų judėjimas neatrodo glaudžiai susijęs su religija, tačiau kiekvienas jų yra davęs priesaiką Dievui. Todėl skautų stovyklose Mišios yra aktuali, nors nedažna dalis.
Pašnekovas persako skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno-Powello mintį: jeigu skautybė turėtų egzistuoti be Dievo, geriau jos nebūtų. Dievas yra moralinis taškas, viršūnė, nuo kurios galima atsispirti. Jeigu nėra aukščiausio dorovės taško, tada nuo ko atsispirti, klausimą kelia kunigas. Be Dievo nėra krypties, kur judėti, augti ir tobulėti. Jei neturėsime aukščiausio taško, mes ne ugdysime, o atvirkščiai – griausime. Dvasininkas pabrėžia, kad skautų judėjimo tikslas yra ugdyti jauną žmogų, kad jis siektų aukščiausio moralės taško.
Kunigas Edvardas Rynkevičius užaugo skautų aplinkoje, todėl tobulėjimas šiuo keliu jam atrodo labai priimtinas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kunigystė ir skautybė yra suderinami. „Visa tai priėmiau kaip tarnystę. Esu užaugęs šiame judėjime ir pažįstu jį nuo pagrindų. Esu perėjęs skautų laipsnius nuo pačių pirmųjų iki šiuo metu siekiamų aukštesniųjų. Tobulėti kaip skautui man labai priimtina. Ypač kai dabar galiu pasitarnauti kaip kapelionas.
Naudinga, kai kapelionas yra iš tos pačios aplinkos kaip stovykloje susirinkę vaikai. Tada kunigas pažįsta vidinę sistemą bei procesus ir taip lengviau įsilieja į aplinką. Jis gali suprasti viską, apie ką kalbama, nes skautai turi įvairių terminų, kurie žmogui iš šalies gali būti negirdėti, pavyzdžiui, skiltis, draugovė ar tunto vadas.
Pašaliniam žmogui įsilieti į aplinką ir prisitaikyti prie vartojamų terminų reikia laiko. Tačiau kai esi užaugęs šioje aplinkoje, gali nevaržomai bendrauti ir būti įdomus pašnekovas“, – aiškina kunigas E. Rynkevičius.
Jis yra komisijos, patvirtinančios skautų pasiekimus ir nurodančios, kaip siekti aukštesnių laipsnių, narys. Tokiu būdu kunigas E. Rynkevičius gali prisidėti prie tobulėjančių skautų dvasingumo. Matydamas, ko žmogui trūksta, jis gali pakreipti laipsnio kėlimo programą ir, pavyzdžiui, pasiūlyti piligriminę kelionę ar asmeninę maldą kaip būdą tobulėti. Esant psichologiniams sunkumams, dvasininkas gali rekomenduoti susitikimą su kunigu ar psichoterapeutu.
Kunigas E. Rynkevičius prisipažįsta džiaugsmingai priimantis šią tarnystę ir ją matantis kaip galimybę nešti šviesą jaunimui.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Mišių aukai stovyklose nėra koplyčios, todėl kunigas Edvardas Rynkevičius ir stovyklos dalyviai ją sukuria panaudodami tuo metu turimus daiktus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kartais stovyklos, kuriose aukojamos Mišios, nėra susijusios su religija, tačiau katalikiška tradicija jungia visus ir nukreipia žvilgsnį į Dievą. Kai kuriems vaikams tai būna pirmoji pažintis su tikėjimu, todėl, pasak kunigo E. Rynkevičiaus, reikia elgtis apdairiai ir kalbėti žmogui suprantama kalba.
„Kai su žmonėmis susitinku pirmą kartą ir nežinau jų dvasinės patirties, kalbu suprantamais terminais: šviesa, gerumas, meilė... Iš pradžių neminiu, kad visos šios dorybės ir yra Dievas.
Neseniai sakiau pamokslą – kas mūsų širdyje yra šviesa? Kai kas atsakė, kad tai yra šeima, kai kas – kad meilė ir draugystė. O aš pasakiau, kad šviesa gali būti Dievas. Dievas yra meilė, ir dažniausiai žmogus tai jaučia, bet dar nežino, kaip tai pavadinti. Mano užduotis yra laviruoti tarp pamatinių vertybių ir nukreipti žmogų tinkama linkme“, – apie judėjimą mažais žingsneliais tikėjimo link kalba kunigas.
Įsižiebusią tikėjimo liepsnelę reikia prižiūrėti ir kūrenti. Jeigu žmogus į tai žvelgia abejingai, ji užges.Dvasininkas teigia, kad jo prioritetas yra suartėti su žmonėmis parodant, jog jis yra kaip visi. „Esu skautas, kuris laipioja, sėdi prie laužo, dainuoja ir šoka, bet kartu esu ir kunigas. Man tai labai svarbu. Todėl mano mokymai nebūtinai yra apie tikėjimą, gali būti tiesiog apie gyvenimiškus dalykus. Vesdamas pamokėlę vėliau į temą galiu įpinti krikščioniškos dvasios, bet ji jokiu būdu neturi būti brukama“, – aiškina dvasininkas. Dievas gali ateiti pas žmogų tada, kai jis atveria širdį Pasibaigus Mišioms vaikai kartais prieina pasmalsauti. Ypač, pasakoja jis, kai skautų stovyklose pamato kitokią uniformą, negu jiems įprasta. Jie smalsiai klausinėja, ką reiškia vienas ar kitas simbolis, kodėl ženklelis pažymėtas kitokia spalva ir ką jis reiškia. Kunigas sako, kad toks pokalbis vėliau gali pakrypti ir vertybių ar tikėjimo linkme. Pastebi, kad jaunuoliai yra daug drąsesni ir atviresni nei suaugusieji, nes šie dažnai įsitikinę, jog viską žino, viską matę, ir niekuo nesidomi. Labai svarbu, kad stovyklos dalyviai susipažintų su tikėjimu, tačiau ši pažintis turi būti savanoriška. Dievas gali ateiti pas žmogų tik tada, kai jis pats to nori. Kunigas sako galintis pasistengti kitam parodyti, kad tikėjimas yra svarbus ir reikalingas, bet pokyčių nebus, jei žmogus pats nenorės susitikti su Dievu. Iš pradžių šis turi atverti savo širdį.
Giesmes Mišių metu atlieka skautai. Mišias aukoja kunigas Edvardas Rynkevičius. Šventaragio tunto nuotrauka
Dvasininkas šmaikštaudamas palygina, jog reikia tarsi sklendę atverti, kad atsiradusi trauka nukreiptų mintis. Žmogus turi ateiti norėdamas susitikti su Viešpačiu. Jeigu jis to nenori, gali eiti į Bažnyčią, būti miške ar atsistoti aukštyn kojomis, bet vis tiek Dievo nesutiks, tvirtina kunigas E. Rynkevičius.
Anot jo, įsižiebusią tikėjimo liepsnelę reikia prižiūrėti ir kūrenti. Jeigu žmogus į tai žvelgia abejingai, ji užges. Sausas religijos praktikavimas vaisių taip pat neduos. „Dažnai žmonės ne iki galo supranta katalikiškas praktikas. Jie jose tik dalyvauja. Žmogus ateina į Mišias tik todėl, kad tai yra stovyklos programos dalis, kuri jam atrodo tolima ir nesuprantama. Jeigu ir įsižiebia tikėjimo liepsnelė, išvykus namo ji gali lengvai užgesti, jei nėra tikėjimo tęstinumo“, – sako kunigas.
Jei skautas būtų be Dievo, geriau jo nebūtų
Skautų judėjimas neatrodo glaudžiai susijęs su religija, tačiau kiekvienas jų yra davęs priesaiką Dievui. Todėl skautų stovyklose Mišios yra aktuali, nors nedažna dalis.
Pašnekovas persako skautų judėjimo įkūrėjo Roberto Badeno-Powello mintį: jeigu skautybė turėtų egzistuoti be Dievo, geriau jos nebūtų. Dievas yra moralinis taškas, viršūnė, nuo kurios galima atsispirti. Jeigu nėra aukščiausio dorovės taško, tada nuo ko atsispirti, klausimą kelia kunigas. Be Dievo nėra krypties, kur judėti, augti ir tobulėti. Jei neturėsime aukščiausio taško, mes ne ugdysime, o atvirkščiai – griausime. Dvasininkas pabrėžia, kad skautų judėjimo tikslas yra ugdyti jauną žmogų, kad jis siektų aukščiausio moralės taško.
Kunigas Edvardas Rynkevičius užaugo skautų aplinkoje, todėl tobulėjimas šiuo keliu jam atrodo labai priimtinas. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kunigystė ir skautybė yra suderinami. „Visa tai priėmiau kaip tarnystę. Esu užaugęs šiame judėjime ir pažįstu jį nuo pagrindų. Esu perėjęs skautų laipsnius nuo pačių pirmųjų iki šiuo metu siekiamų aukštesniųjų. Tobulėti kaip skautui man labai priimtina. Ypač kai dabar galiu pasitarnauti kaip kapelionas.
Naudinga, kai kapelionas yra iš tos pačios aplinkos kaip stovykloje susirinkę vaikai. Tada kunigas pažįsta vidinę sistemą bei procesus ir taip lengviau įsilieja į aplinką. Jis gali suprasti viską, apie ką kalbama, nes skautai turi įvairių terminų, kurie žmogui iš šalies gali būti negirdėti, pavyzdžiui, skiltis, draugovė ar tunto vadas.
Pašaliniam žmogui įsilieti į aplinką ir prisitaikyti prie vartojamų terminų reikia laiko. Tačiau kai esi užaugęs šioje aplinkoje, gali nevaržomai bendrauti ir būti įdomus pašnekovas“, – aiškina kunigas E. Rynkevičius.
Jis yra komisijos, patvirtinančios skautų pasiekimus ir nurodančios, kaip siekti aukštesnių laipsnių, narys. Tokiu būdu kunigas E. Rynkevičius gali prisidėti prie tobulėjančių skautų dvasingumo. Matydamas, ko žmogui trūksta, jis gali pakreipti laipsnio kėlimo programą ir, pavyzdžiui, pasiūlyti piligriminę kelionę ar asmeninę maldą kaip būdą tobulėti. Esant psichologiniams sunkumams, dvasininkas gali rekomenduoti susitikimą su kunigu ar psichoterapeutu.
Kunigas E. Rynkevičius prisipažįsta džiaugsmingai priimantis šią tarnystę ir ją matantis kaip galimybę nešti šviesą jaunimui.
Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.
Autorius: Aurelija Plokštytė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
