Šiaulių vyskupas D. Trijonis: Kryžių kalnas – universali pamaldumo vieta ne tik katalikams
Bernardinai.lt
Turinį įkėlė
Nuo 1997 m. paskutinį liepos mėnesio sekmadienį čia vyksta Šiaulių vyskupijos organizuojami Kryžių kalno atlaidai. Iniciatyva juos švęsti išaugo apsilankius popiežiui šv. Jonui Pauliui II. Šventasis Tėvas meldėsi Kryžių kalne, aukojo šv. Mišias ir kreipėsi į didžiulę susirinkusių tikinčiųjų minią: „Tegul šis Kryžių kalnas antrojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigoje liudija ir skelbia naują trečiąjį tūkstantmetį, skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.“ Apsilankymą Kryžių kalne popiežius vėliau daug kartų minėjo įvairiose kalbose.
Atgaivintuose Kryžių kalno atlaiduose susipina naujos ir senos šventimo formos: piligriminis žygis į Kryžių kalną, kurį dažniausiai eina jaunimas, kryžiaus nešimas, statymas, vigilija, Kryžiaus kelio apmąstymas, Švenčiausiojo Sakramento adoracija, katechezės, krikščioniškos muzikos koncertai, meno renginiai. Pagrindinę atlaidų dieną, sekmadienį, šv. Mišias aukoja suvažiavę Lietuvos vyskupai, atvyksta ir apaštališkasis nuncijus. Atlaidų programoje paprastai daug dėmesio skiriama jaunimui.
Popiežius Jonas Paulius II meldžiasi Kryžių kalne, dešinėje – kardinolas Vincentas Sladkevičius ir apaštališkasis nuncijus Justo Mulloras García, 1993 m. rugsėjo 8 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos
Šiemet atlaidai vyks liepos 26–27 d., jų tema skelbia Bažnyčios Jubiliejaus metų žinią: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės“ (Rom 15, 13).
Kryžių kalno atlaidų organizatorius yra Šiaulių vyskupija, rengiant juos daug prisideda prie Kryžių kalno įsikūrę pranciškonai. Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie Kryžių kalno dvasinę reikšmę kalbasi su neseniai vyskupijos ordinaru tapusiu vyskupu DARIUMI TRIJONIU ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kryžių kalno vienuolyno gvardijonu broliu CARLO BERTAGNINIU OFM.
Jūsų vienuolynas įsikūręs šalia Kryžių kalno, šiemet švenčiate 25-erių metų jubiliejų. Koks jūsų bendruomenės ir asmeniškai jūsų santykis su šia vieta? Kokią reikšmę tai turi dvasiniam jūsų gyvenimui, tarnystei?
Brolis Carlo Bertagninis OFM: Vienuolyno bendruomenėje esame keturi broliai: aš – italas, vienas vokietis ir du lietuviai. Aš Kryžių kalno papėdėje gyvenu jau penkerius metus. Mūsų brolija turi misiją būti prie Kryžių kalno kaip maldos vietos. Kryžių kalnas yra labai svarbus lietuviams ir Lietuvai – čia žmonės ateina padėkoti, paprašyti, atsiminti. Norėdami tai įprasminti, atsineša kryžius, prašo juos pašventinti, kad būtų ne tik mediniai ženklai, bet ir tikėjimo išraiška. Mūsų misija – kad šiandien Kryžių kalnas būtų vieta, kur žmonės gali ateiti, pasimelsti, susitikti su Dievu, pabūti tyloje.
Atvažiuoja daug užsieniečių, apžiūri kalną, bet daugiau kaip folklorinę, liaudiškojo meno vietą, ir Dievas jiems kartais lieka antrame plane. Iš tiesų Kryžių kalną galima apmąstyti tyloje ne tik kaip įdomią, unikalią lankytiną vietovę, bet ir kaip Dievo buvimo vietą, kur galima priartėti prie Jo ir prisiglausti.
Mes du kartus per dieną renkamės koplyčioje į bendruomeninę Valandų liturgijos maldą, žiūrime pro langą į kalną, apmąstydami žmonių intencijas, kiek skausmo ir džiaugsmo čia sunešta, meldžiame jiems palaiminimo.
Br. Carlo Bertagninis OFM. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos nuotrauka
Vienuolyną statyti paskatino popiežius Jonas Paulius II, apsilankęs Lietuvoje ir Kryžių kalne 1993-iųjų rugsėjį – jis įžvelgė dvasinę bendrystę su La Vernos kalnu Italijoje, kur nuo seno yra pranciškonų vienuolynas. Kaip šių dviejų kalnų dvasinę autentiką ir bendrystę išgyvena pranciškonai, jūs asmeniškai?
Yra ir daugiau tokių kalnų. Jonas Paulius II sakė, kad tai yra šiuolaikinė Golgota. Šventajam Pranciškui La Verna buvo Golgota, kur jis asmeniškai prisilietė prie Kristaus kančios. Taip ir Kryžių kalnas yra vieta, kur žmonės suneša savo gyvenimo kančias, gali priartėti prie Jėzaus kančios.
Daug dalykų galima sulyginti: abi vietas sieja kalnas, kryžiai, Golgota, šventasis Pranciškus ir pranciškonai – tai dvasinė giminystė, bet visa tai yra dar daugiau – kas vyksta žmonių širdyse, kai jie čia susitinka Kristų.
Tuoj švęsime Kryžių kalno atlaidus – ką patartumėte piligrimams, besiruošiantiems į juos atvykti? Kokia, jūsų manymu, yra šių atlaidų autentika?
Kryžių kalno atlaidų tradicija dar labai jauna, ji formuojasi, bet, kaip ir kiekvienų atlaidų, kulminacija yra šventosios Mišios, aukojamos toje pačioje koplyčioje, kur jas aukojo ir šventasis popiežius Jonas Paulius II. Piligrimui svarbiausias dalykas yra prieš Mišias prie Kryžių kalno atlikti išpažintį – tai yra asmeniškiausias prisilietimas, priartėjimas prie Dievo, kai galima patirti Jo gailestingumą, gauti visuotinius atlaidus.
Geriausia čia atvykti kuo anksčiau ir tiesiog pasivaikščioti po Kryžių kalną, apžiūrėti kryžius, perskaityti, kas ant jų parašyta, – tai įdomu ir prasminga. Žmonės čia palieka savo širdį, intencijas, kurios skirtos visai Bažnyčiai: už sūnų, už Krikštą, už taiką, už šeimą, už tai, kad, nepaisant visų nelaimių, visi esame vieningi, visi esame gyvi.
Jūsų Ekscelencija, Kryžių kalnas – ryškiausia ir plačiausiai žinoma sakrali vieta Šiaulių vyskupijoje. Kaip ji veikia tikinčiųjų gyvenime? Įprastai dauguma mums žinomų sakralių piligriminių vietų yra miestuose, miesteliuose ar kaimuose – ten stovi šventovės, kasdien vyksta liturgija, meldžiasi žmonės, tarnauja dvasininkai... O ši vieta yra kitokia – reikia atrasti autentišką santykį ir pamaldumą. Kokią žinią tikintiesiems ir visam pasauliui skelbia Kryžių kalnas? Koks jo skleidžiamas dvasingumas?
Vyskupas Darius Trijonis: Kryžius kiekvienam krikščioniui turi pagrindinę – jo išgelbėjimo – prasmę. Tačiau kryžius kiekvieną, net nebūtinai krikščionį, kalbina asmeniškai – jame slypi atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Taip, mes įpratę, kad ten, kur švenčiame atlaidus, yra šventovės, bažnyčios, bet Kryžių kalnas unikalus tuo, jog tampa universalus, nes gali pakviesti ne tik katalikus, bet ir visų konfesijų krikščionis, kuriems Kryžius yra svarbus kaip tikėjimo simbolis.
Šiaulių vyskupas Darius Trijonis. Šiaulių vyskupijos nuotrauka
Į Kryžių kalną vyksta piligrimai iš viso pasaulio – katalikai, įvairių krikščioniškų konfesijų tikintieji, kitų religijų išpažinėjai, net ir visiškai netikintys žmonės: kiekvienas turi savitą prisilietimą prie Kryžiaus sakralumo. Kryžių kalnas kalbina kaip fenomenas, kaip vieta, kur žmonės meldžiasi, palieka kryžių kaip padėkos ženklą, prašo palaimos, stiprybės.
Tai lietuvių tautos tapatumo vieta. Kryžius tapo mūsų pasipriešinimo Rusijos caro režimui ir sovietinei okupacijai ženklu bei simboliu. Dvasinė Kryžių kalno žinia yra daugiaprasmis simbolis ne tik katalikui, ne tik krikščioniui, bet ir kitos religijos arba visai netikinčiam žmogui.
Jeigu į Kryžių kalną žvelgsime krikščioniška prasme, rasime, kad jame stovi įvairių krikščioniškų Bažnyčių kryžiai. Iš jų išsiskiria labai gražus terakotos technika pagamintas Armėnijos Bažnyčios kryžius. Kryžių kalnas universalumu praplečia prasmes.
Esate aktyvus piligrimas, apkeliavote daugybę pasaulio šventovių, kuriose puoselėjamas autentiškas dvasingumas ir pamaldumas. Kokios jūsų piligriminės patirtys?
Keliaudamas kaip piligrimas Lenkijoje atradau mūsų Kryžių kalno analogus – šventoves vietovėse Święta Woda (Šventasis Vanduo) ir Święta Góra Grabarka (Šventasis Grabarkos kalnas). Čia taip pat yra tradicija ant kalno statyti kryžius su įvairiomis intencijomis. Kiekvienos šios šventovės istorija yra unikali.
Święta Góra Grabarka yra Grabarkos kaime Lenkijos rytuose, netoli Bialystoko. Ant kalvos stovi cerkvė, o šalia pristatyta daugiau nei dešimt tūkstančių įvairiausių votyvinių kryžių, kuriuos žmonės neša kaip padėką ar prašymą Viešpačiui. Grabarkos kryžių kalno tradicija yra šimtu metų senesnė už mūsų Kryžių kalną.
Šventojo Vandens šventovė su kryžių kalnu Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
1710-aisiais Palenkės apylinkėse siautė choleros epidemija. Žmonės bandė gelbėtis bėgdami iš kaimų į miškus. Vienas jų patyrė viziją ir jos metu iš Viešpaties išgirdo, kad vienintelis būdas išsigelbėti – su kryžiumi nukeliauti į Grabarkos kalną. Tų apylinkių gyventojai buvo Rytų Bažnyčios tradicijos, graikų apeigų katalikų tikėjimo – unitai. Kartu su parapijos kunigu žmonės nešini kryžiais nuėjo pasimelsti prie kalvos. Ten jie apsigyveno, ir epidemijos metu nė vienas nesusirgo ir nemirė.
Tais pačiais metais išgyvenusieji epidemiją, dėkodami Dievui už išgelbėjimą, ant šios kalvos pradėjo statyti kryžius, taip pat iškilo medinė Viešpaties Atsimainymo koplyčia, ją pašventino Kyjivo graikų apeigų katalikų metropolitas Leonas Kiška. Popiežius Pijus VI Grabarką lankantiems piligrimams suteikė atlaidų privilegiją.
Vėliau Rusijos carinės okupacijos režimas unitus prievarta, žudydamas nepaklusniuosius, padarė Maskvos patriarchatui pavaldžios Bažnyčios nariais ir perėmė koplyčią.
Žmonės ir šiandien keliauja į šią kryžių kalvą su prašymais, į kuriuos sudeda asmeninius išgyvenimus ir džiaugsmus. Tai Rytų krikščionių tradicijos kryžiai. Autentiška ir įdomu, kad ant tų kryžių užrašyti žmonių vardai, kuriems prašoma Dievo malonės – žmogaus vardas ir šalia prierašas „Dieve, gelbėk“. Tokios tradicijos niekur kitur neteko matyti.
Kristaus Atsinaujinimo koplyčia Šventajame Grabarkos kalne Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
Ant kalno stovi įdomių architektūrinių formų medinė stačiatikiška koplyčia. Šalia – stačiatikių moterų Grabarkos Šv. Mortos ir Marijos vienuolynas, kuris anksčiau priklausė unitams. Kalno papėdėje trykšta šaltinis. Piligrimai prausiasi šiuo vandeniu – tiki, kad taip palieka savo ligas ir rūpesčius.
Grabarka yra svarbus piligrimystės centras krikščionims. Kasmet ją aplanko daugiau nei 10 tūkst. piligrimų.
Święta Woda šventovėje, kuri taip pat yra netoli Bialystoko, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje, teka šaltinis, minimas rašytiniuose šaltiniuose jau 1719-aisiais. Pasakojama apie vieną vyrą vardu Bazilijus, kuris suvilgęs savo akis to šaltinio vandeniu atgavo regėjimą. Vėliau toje vietoje atsirado Marijos Sopulingosios kultas, gyvuojantis iki mūsų dienų.
Kryžių statymo tradicija šioje vietoje tiesiogiai susijusi su mūsų Kryžių kalnu. Kai 1993 m. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kryžių kalne, jam kilo mintis, kad Święta Woda vietovėje prie šaltinio yra gražus kalnas, ant kurio taip pat galima statyti kryžius. Popiežiaus siūlymą lenkai priėmė ir nuo 2000-ųjų ten pradėjo statyti kryžius.
Tik čia kryžiai yra paprasti – be Nukryžiuotojo, ne taip kaip ant mūsų Kryžių kalno, kur daug originalių, meniškų kryžių, turinčių meistro įamžintą savitą istoriją. Bet tas paprastumas nemenkina žmonių intencijų, gal kaip tik jų neišskiria, nes Dievui jos visos svarbios.
Šventovės teritorija labai gražiai sutvarkyta, puiki infrastruktūra – gražiai apželdinta aplinka, pasodinta gėlių, nutiesti patogūs takeliai, įkurtas parkas su suoliukais, kur piligrimai gali melstis ir pailsėti, yra viešbutukas. Taip pat įrengta speciali erdvė vaikams, yra gyvulėlių, kuriuos galima netgi prižiūrėti.
Mūsų Kryžių kalne to nėra, bet galbūt ateityje ir mes galėsime ką nors tokio sukurti, sekdami gražiu lenkų pavyzdžiu.
Šventojo Vandens šventovė Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
Rytoj prasidės Kryžių kalno atlaidai – atvyks Jubiliejaus metų vilties piligrimai. Kokią vilties žinią šiandienos pasauliui skelbia Kryžių kalnas ir atlaidai?
Šiandien labiausiai reikia to, ką skelbia Bažnyčia ir ką pasakė naujai išrinktasis popiežius Leonas XIV, kai iš Šv. Petro bazilikos balkono pirmą kartą kreipėsi į tikinčiuosius – ramybės ir taikos.
Vilties žinia mums – kad kuo greičiau liautųsi karai, nustotų žvangėti ginklai, kad mūsų širdyse įsiviešpatautų ramybė, pasitikėjimas Dievu, Jo vedimu ir globa. To visiems Kryžių kalno piligrimams ir linkiu.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Popiežius Jonas Paulius II meldžiasi Kryžių kalne, dešinėje – kardinolas Vincentas Sladkevičius ir apaštališkasis nuncijus Justo Mulloras García, 1993 m. rugsėjo 8 d. Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinio muziejaus nuotraukos
Šiemet atlaidai vyks liepos 26–27 d., jų tema skelbia Bažnyčios Jubiliejaus metų žinią: „Vilties Dievas jus, gyvenančius tikėjimu, tepripildo visokių džiaugsmų ir ramybės“ (Rom 15, 13).
Kryžių kalno atlaidų organizatorius yra Šiaulių vyskupija, rengiant juos daug prisideda prie Kryžių kalno įsikūrę pranciškonai. Dienraštis „Bernardinai.lt“ apie Kryžių kalno dvasinę reikšmę kalbasi su neseniai vyskupijos ordinaru tapusiu vyskupu DARIUMI TRIJONIU ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos Kryžių kalno vienuolyno gvardijonu broliu CARLO BERTAGNINIU OFM.
Jūsų vienuolynas įsikūręs šalia Kryžių kalno, šiemet švenčiate 25-erių metų jubiliejų. Koks jūsų bendruomenės ir asmeniškai jūsų santykis su šia vieta? Kokią reikšmę tai turi dvasiniam jūsų gyvenimui, tarnystei?
Brolis Carlo Bertagninis OFM: Vienuolyno bendruomenėje esame keturi broliai: aš – italas, vienas vokietis ir du lietuviai. Aš Kryžių kalno papėdėje gyvenu jau penkerius metus. Mūsų brolija turi misiją būti prie Kryžių kalno kaip maldos vietos. Kryžių kalnas yra labai svarbus lietuviams ir Lietuvai – čia žmonės ateina padėkoti, paprašyti, atsiminti. Norėdami tai įprasminti, atsineša kryžius, prašo juos pašventinti, kad būtų ne tik mediniai ženklai, bet ir tikėjimo išraiška. Mūsų misija – kad šiandien Kryžių kalnas būtų vieta, kur žmonės gali ateiti, pasimelsti, susitikti su Dievu, pabūti tyloje.
Atvažiuoja daug užsieniečių, apžiūri kalną, bet daugiau kaip folklorinę, liaudiškojo meno vietą, ir Dievas jiems kartais lieka antrame plane. Iš tiesų Kryžių kalną galima apmąstyti tyloje ne tik kaip įdomią, unikalią lankytiną vietovę, bet ir kaip Dievo buvimo vietą, kur galima priartėti prie Jo ir prisiglausti.
Mes du kartus per dieną renkamės koplyčioje į bendruomeninę Valandų liturgijos maldą, žiūrime pro langą į kalną, apmąstydami žmonių intencijas, kiek skausmo ir džiaugsmo čia sunešta, meldžiame jiems palaiminimo.
Br. Carlo Bertagninis OFM. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos nuotrauka
Vienuolyną statyti paskatino popiežius Jonas Paulius II, apsilankęs Lietuvoje ir Kryžių kalne 1993-iųjų rugsėjį – jis įžvelgė dvasinę bendrystę su La Vernos kalnu Italijoje, kur nuo seno yra pranciškonų vienuolynas. Kaip šių dviejų kalnų dvasinę autentiką ir bendrystę išgyvena pranciškonai, jūs asmeniškai?
Yra ir daugiau tokių kalnų. Jonas Paulius II sakė, kad tai yra šiuolaikinė Golgota. Šventajam Pranciškui La Verna buvo Golgota, kur jis asmeniškai prisilietė prie Kristaus kančios. Taip ir Kryžių kalnas yra vieta, kur žmonės suneša savo gyvenimo kančias, gali priartėti prie Jėzaus kančios.
Daug dalykų galima sulyginti: abi vietas sieja kalnas, kryžiai, Golgota, šventasis Pranciškus ir pranciškonai – tai dvasinė giminystė, bet visa tai yra dar daugiau – kas vyksta žmonių širdyse, kai jie čia susitinka Kristų.
Tuoj švęsime Kryžių kalno atlaidus – ką patartumėte piligrimams, besiruošiantiems į juos atvykti? Kokia, jūsų manymu, yra šių atlaidų autentika?
Kryžių kalno atlaidų tradicija dar labai jauna, ji formuojasi, bet, kaip ir kiekvienų atlaidų, kulminacija yra šventosios Mišios, aukojamos toje pačioje koplyčioje, kur jas aukojo ir šventasis popiežius Jonas Paulius II. Piligrimui svarbiausias dalykas yra prieš Mišias prie Kryžių kalno atlikti išpažintį – tai yra asmeniškiausias prisilietimas, priartėjimas prie Dievo, kai galima patirti Jo gailestingumą, gauti visuotinius atlaidus.
Geriausia čia atvykti kuo anksčiau ir tiesiog pasivaikščioti po Kryžių kalną, apžiūrėti kryžius, perskaityti, kas ant jų parašyta, – tai įdomu ir prasminga. Žmonės čia palieka savo širdį, intencijas, kurios skirtos visai Bažnyčiai: už sūnų, už Krikštą, už taiką, už šeimą, už tai, kad, nepaisant visų nelaimių, visi esame vieningi, visi esame gyvi.
Jūsų Ekscelencija, Kryžių kalnas – ryškiausia ir plačiausiai žinoma sakrali vieta Šiaulių vyskupijoje. Kaip ji veikia tikinčiųjų gyvenime? Įprastai dauguma mums žinomų sakralių piligriminių vietų yra miestuose, miesteliuose ar kaimuose – ten stovi šventovės, kasdien vyksta liturgija, meldžiasi žmonės, tarnauja dvasininkai... O ši vieta yra kitokia – reikia atrasti autentišką santykį ir pamaldumą. Kokią žinią tikintiesiems ir visam pasauliui skelbia Kryžių kalnas? Koks jo skleidžiamas dvasingumas?
Vyskupas Darius Trijonis: Kryžius kiekvienam krikščioniui turi pagrindinę – jo išgelbėjimo – prasmę. Tačiau kryžius kiekvieną, net nebūtinai krikščionį, kalbina asmeniškai – jame slypi atsakymai į svarbiausius gyvenimo klausimus.
Taip, mes įpratę, kad ten, kur švenčiame atlaidus, yra šventovės, bažnyčios, bet Kryžių kalnas unikalus tuo, jog tampa universalus, nes gali pakviesti ne tik katalikus, bet ir visų konfesijų krikščionis, kuriems Kryžius yra svarbus kaip tikėjimo simbolis.
Šiaulių vyskupas Darius Trijonis. Šiaulių vyskupijos nuotrauka
Į Kryžių kalną vyksta piligrimai iš viso pasaulio – katalikai, įvairių krikščioniškų konfesijų tikintieji, kitų religijų išpažinėjai, net ir visiškai netikintys žmonės: kiekvienas turi savitą prisilietimą prie Kryžiaus sakralumo. Kryžių kalnas kalbina kaip fenomenas, kaip vieta, kur žmonės meldžiasi, palieka kryžių kaip padėkos ženklą, prašo palaimos, stiprybės.
Tai lietuvių tautos tapatumo vieta. Kryžius tapo mūsų pasipriešinimo Rusijos caro režimui ir sovietinei okupacijai ženklu bei simboliu. Dvasinė Kryžių kalno žinia yra daugiaprasmis simbolis ne tik katalikui, ne tik krikščioniui, bet ir kitos religijos arba visai netikinčiam žmogui.
Jeigu į Kryžių kalną žvelgsime krikščioniška prasme, rasime, kad jame stovi įvairių krikščioniškų Bažnyčių kryžiai. Iš jų išsiskiria labai gražus terakotos technika pagamintas Armėnijos Bažnyčios kryžius. Kryžių kalnas universalumu praplečia prasmes.
Esate aktyvus piligrimas, apkeliavote daugybę pasaulio šventovių, kuriose puoselėjamas autentiškas dvasingumas ir pamaldumas. Kokios jūsų piligriminės patirtys?
Keliaudamas kaip piligrimas Lenkijoje atradau mūsų Kryžių kalno analogus – šventoves vietovėse Święta Woda (Šventasis Vanduo) ir Święta Góra Grabarka (Šventasis Grabarkos kalnas). Čia taip pat yra tradicija ant kalno statyti kryžius su įvairiomis intencijomis. Kiekvienos šios šventovės istorija yra unikali.
Święta Góra Grabarka yra Grabarkos kaime Lenkijos rytuose, netoli Bialystoko. Ant kalvos stovi cerkvė, o šalia pristatyta daugiau nei dešimt tūkstančių įvairiausių votyvinių kryžių, kuriuos žmonės neša kaip padėką ar prašymą Viešpačiui. Grabarkos kryžių kalno tradicija yra šimtu metų senesnė už mūsų Kryžių kalną.
Šventojo Vandens šventovė su kryžių kalnu Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
1710-aisiais Palenkės apylinkėse siautė choleros epidemija. Žmonės bandė gelbėtis bėgdami iš kaimų į miškus. Vienas jų patyrė viziją ir jos metu iš Viešpaties išgirdo, kad vienintelis būdas išsigelbėti – su kryžiumi nukeliauti į Grabarkos kalną. Tų apylinkių gyventojai buvo Rytų Bažnyčios tradicijos, graikų apeigų katalikų tikėjimo – unitai. Kartu su parapijos kunigu žmonės nešini kryžiais nuėjo pasimelsti prie kalvos. Ten jie apsigyveno, ir epidemijos metu nė vienas nesusirgo ir nemirė.
Tais pačiais metais išgyvenusieji epidemiją, dėkodami Dievui už išgelbėjimą, ant šios kalvos pradėjo statyti kryžius, taip pat iškilo medinė Viešpaties Atsimainymo koplyčia, ją pašventino Kyjivo graikų apeigų katalikų metropolitas Leonas Kiška. Popiežius Pijus VI Grabarką lankantiems piligrimams suteikė atlaidų privilegiją.
Vėliau Rusijos carinės okupacijos režimas unitus prievarta, žudydamas nepaklusniuosius, padarė Maskvos patriarchatui pavaldžios Bažnyčios nariais ir perėmė koplyčią.
Žmonės ir šiandien keliauja į šią kryžių kalvą su prašymais, į kuriuos sudeda asmeninius išgyvenimus ir džiaugsmus. Tai Rytų krikščionių tradicijos kryžiai. Autentiška ir įdomu, kad ant tų kryžių užrašyti žmonių vardai, kuriems prašoma Dievo malonės – žmogaus vardas ir šalia prierašas „Dieve, gelbėk“. Tokios tradicijos niekur kitur neteko matyti.
Kristaus Atsinaujinimo koplyčia Šventajame Grabarkos kalne Lenkijoje, Palenkės vaivadijoje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
Ant kalno stovi įdomių architektūrinių formų medinė stačiatikiška koplyčia. Šalia – stačiatikių moterų Grabarkos Šv. Mortos ir Marijos vienuolynas, kuris anksčiau priklausė unitams. Kalno papėdėje trykšta šaltinis. Piligrimai prausiasi šiuo vandeniu – tiki, kad taip palieka savo ligas ir rūpesčius.
Grabarka yra svarbus piligrimystės centras krikščionims. Kasmet ją aplanko daugiau nei 10 tūkst. piligrimų.
Święta Woda šventovėje, kuri taip pat yra netoli Bialystoko, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje, teka šaltinis, minimas rašytiniuose šaltiniuose jau 1719-aisiais. Pasakojama apie vieną vyrą vardu Bazilijus, kuris suvilgęs savo akis to šaltinio vandeniu atgavo regėjimą. Vėliau toje vietoje atsirado Marijos Sopulingosios kultas, gyvuojantis iki mūsų dienų.
Kryžių statymo tradicija šioje vietoje tiesiogiai susijusi su mūsų Kryžių kalnu. Kai 1993 m. popiežius Jonas Paulius II lankėsi Kryžių kalne, jam kilo mintis, kad Święta Woda vietovėje prie šaltinio yra gražus kalnas, ant kurio taip pat galima statyti kryžius. Popiežiaus siūlymą lenkai priėmė ir nuo 2000-ųjų ten pradėjo statyti kryžius.
Tik čia kryžiai yra paprasti – be Nukryžiuotojo, ne taip kaip ant mūsų Kryžių kalno, kur daug originalių, meniškų kryžių, turinčių meistro įamžintą savitą istoriją. Bet tas paprastumas nemenkina žmonių intencijų, gal kaip tik jų neišskiria, nes Dievui jos visos svarbios.
Šventovės teritorija labai gražiai sutvarkyta, puiki infrastruktūra – gražiai apželdinta aplinka, pasodinta gėlių, nutiesti patogūs takeliai, įkurtas parkas su suoliukais, kur piligrimai gali melstis ir pailsėti, yra viešbutukas. Taip pat įrengta speciali erdvė vaikams, yra gyvulėlių, kuriuos galima netgi prižiūrėti.
Mūsų Kryžių kalne to nėra, bet galbūt ateityje ir mes galėsime ką nors tokio sukurti, sekdami gražiu lenkų pavyzdžiu.
Šventojo Vandens šventovė Lenkijoje, Palenkės vaivadijos Vasilkuvo miestelyje. Vyskupo Dariaus Trijonio nuotrauka
Rytoj prasidės Kryžių kalno atlaidai – atvyks Jubiliejaus metų vilties piligrimai. Kokią vilties žinią šiandienos pasauliui skelbia Kryžių kalnas ir atlaidai?
Šiandien labiausiai reikia to, ką skelbia Bažnyčia ir ką pasakė naujai išrinktasis popiežius Leonas XIV, kai iš Šv. Petro bazilikos balkono pirmą kartą kreipėsi į tikinčiuosius – ramybės ir taikos.
Vilties žinia mums – kad kuo greičiau liautųsi karai, nustotų žvangėti ginklai, kad mūsų širdyse įsiviešpatautų ramybė, pasitikėjimas Dievu, Jo vedimu ir globa. To visiems Kryžių kalno piligrimams ir linkiu.
Projektas „Aktualijų kompasas: nuo kasdienių naujienų iki giluminių įžvalgų“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 50 tūkst. eurų.
Autorius: Rita Bagdonaite
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
