Montažo režisierius D. Kokanauskis: „Per filmo netikrumą galime kalbėti apie skaudžius dalykus vieni kitų netraumuodami“

Jo manymu, montavimas yra žaidimas, o kinas, kad ir įtaigus, vis dėlto nėra tikras: kurdami naują realybę, kokios niekada nebuvo, galime kalbėti apie tikrus dalykus – jausmus, vertybes, išgyvenimus.

Apie žaidimą su tikrove – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su kino filmų montuotoju D. Kokanauskiu.

Anksčiau esate sakęs, kad montuotojai – tikri apgavikai: gali sumontuoti ir sukurti tai, ko galbūt iš tiesų nebuvo. Vis dar taip manote?

Dabar sakyčiau, kad montavimas yra labiau žaidimas. Sujungus skirtingus, galbūt savaime nesusijusius dalykus atsiranda, ko apskritai dar nebuvo – ar tai būtų nauja siužeto linija, ar nauja prasmė. Nuostabus jausmas, jeigu tai pavyksta. Tokie tie maži montuotojų džiaugsmai.

O melagiais pavadinčiau naudojančius vaizdą kaip propagandos priemonę – daugelis tuo patiki, lyg manytų, kad judantis vaizdas negali klaidinti. Mano nuomone, tai didžiulė bėda.

Kai prasidėjo karas Ukrainoje, sekiau abiejų pusių informaciją, taip pat rusų. Iš pradžių ji skyrėsi – buvo rodomi skirtingi vaizdai, minimi skirtingi faktai. Tačiau vėliau siužetai net nebebuvo permontuojami – matydavau tuos pačius vaizdus, tik kitą informaciją. Realybė pradeda kisti priklausomai vien nuo to, kurią pusę stebi. Kyla klausimas – o kaip yra iš tiesų? Kas yra tikrovė?

Žmogus natūraliai yra patiklus. Aišku, man truputį lengviau – žinodamas žanro taisykles ir pats mokėdamas montuoti, nustoji tikėti viskuo, ką matai. Tačiau džiaugiuosi, kad atsiradus dirbtiniam intelektui žmonės priversti abejoti vaizdų tikrumu. Taip galbūt pagaliau suprasime, kad vaizdas niekada neturėjo nieko bendro su tikrove.

Galima sakyti, kuriate naują realybę.

Apskritai manau, kad viskas, ką mes kuriame, yra netikra, tačiau tai ir yra pagrindinė meno prasmė. Būtent dėl to galime kalbėti apie tikrus dalykus. Tai yra esminis šio žaidimo grožis.

Kino filmų montuotojas Danielius Kokanauskis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atsiskleidžia šis žaidimas?

Iš tiesų mes turime daug priemonių parodyti konotacijas: yra rėminimas, spalva, ryškumas, kadro kampas... Gali estetiškai keisti žmogų, jo įvaizdį – žiūrovui gali jį parodyti gražiai, harmoningai, bet gali ir šlykščiai, bjauriai. Tai, manau, ir yra kino dovana. Mes galime manipuliuoti kito žmogaus jausmais, turime tam įrankius – taip galime kelti įvairius klausimus, kurti naujas istorijas. Be to, kino teatras taip pat yra kolektyvinis išgyvenimas – jeigu filmas paveikus, visa minia reaguoja vienodai.

Esminis kino klausimas – ar tikime žmogumi, kuris mums pasakoja istoriją? Juk jis gali kalbėti ir palyginimais, tačiau mums nebūtina žinoti, ar istorija tikra, ar taip iš tikrųjų buvo, kad suprastume, apie ką kalbama. Savyje turime daug tikrovės, bet taip pat daug netikrumo, kuris ištraukia iš mūsų tikrus jausmus, išgyvenimus. Žiūrint filmą mums gali skaudėti, scenos gali kelti juoką, pyktį ar kitas emocijas, tačiau įvairūs jausmai bus patiriami ne dėl tiesos, tikrovės.

Taip, svarbus ir eskapizmas. Nežinia, ko žmogus ieško kine – gal nori patirti tai, ko negali? Sunku atsakyti, tai priklauso ir nuo žanro, ir nuo temos.

Galbūt žmogus ir nenori mene matyti tikrovės, kurioje gyvena?

Taip, svarbus ir eskapizmas. Nežinia, ko žmogus ieško kine – gal nori patirti tai, ko negali? Sunku atsakyti, tai priklauso ir nuo žanro, ir nuo temos.

Manau, į kiną reikėtų žvelgti kaip į bet kurią kitą meno rūšį. Jis yra kaip dar viena medija, kurią pasitelkus galima papasakoti ką nors naujo arba pakviesti žiūrovus ką nors išgyventi. Be to, labai smagu ir pačiam atrasti ką nors naujo, suprasti, kaip kinas veikia iš vidaus. Dar malonesnis jausmas salėje matyti, kaip tavo eksperimentas veikia.

Taip buvo su režisieriaus Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“ (2017 m.). Prisimenu, abejojau, ar šis filmas kam nors patiks – vis dėlto veiksmas vyksta tik su žvėriukais, daug mažų istorijų, nėra nė vieno aktoriaus ar vientisos siužeto linijos. Be to, filmas, nors ir dokumentinis, pasakoja istoriją, ko iš tiesų nėra – Lietuvoje sengirių neturime.

Mes jas sukūrėme. Filme sengirę matome gyvą, su savo istorijomis ir džiaugsmais. Prisimenu mūsų eksperimentus: su komanda pridėjome įvairių detalių, tikėdamiesi žiūrovų reakcijos – kad vienur jie juoksis, kitur – sulaikys kvėpavimą. Taip ir nutiko. Smagu prisiminti.

Režisieriaus Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (Lietuva, 2017 m.) kadras Režisieriaus Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ (Lietuva, 2017 m.) kadras

Montavote ne tik daug vaidybinių, bet ir dokumentinių filmų. Kuris žanras jums artimesnis?

Man patinka ir vaidybinis kinas, ir dokumentika, bet labiausiai žavi visų susitarimas – jeigu ateinu į teatrą ar kino salę, žinau, kad matomas smurtas ar kiti žiaurumai yra suvaidinti. Kiekvienas natūraliai norime žinoti, kad tai, ką matome, yra netikra: kad ir kaip džiaugiamės, kaip tikroviškai atrodo vienos ar kitos filmo detalės, nenorime patirti ar pamatyti tikrų jų pasekmių.

Mes siekiame netikrumo. Norime būti apgauti, nesvarbu, kaip – ar gera vaidyba, ar geru montažu, ar gerais specialiaisiais efektais. Būtent per filmo netikrumą galime kalbėti apie skaudžius dalykus vieni kitų netraumuodami – ne tik fiziškai aktorių, bet ir emociškai vienas kito. Kūryba tuo mane ir žavi.

Mano nuomone, mene turėtume sau leisti viską – klaidas, aktus, net baisius dalykus, išskyrus tam tikras temas, kurios žmogų iš tiesų gali sužaloti. Tokiu būdu galime kalbėti apie gyvenimo neteisybę, žmogaus žiaurumą ar kitus aspektus, bandyti juos suprasti ir kartu reflektuoti. Tai didžiulė meno dovana.

Ar ir dokumentiką galėtume laikyti netikru, realybės neatitinkančiu kino žanru?

Nors dokumentika yra apie tikrovę, ši baigiasi kadro pasirinkimu. Jeigu dar montuoji, jos apskritai nebelieka. Nebent naudoji apsaugos stebėjimo kameras, tačiau daugelyje filmų jos pasitelkiamos kaip įrankis žmogaus dėmesiui valdyti ir priversti jį priimti klaidingas išvadas.

Dokumentikos žanre būtina atsakomybė ir sąžinės jautrumas. Žmogus žiūri dokumentinį filmą kaip tikrą istoriją – ar tai būtų apie istorinius įvykius, ar apie asmenybę. Visą informaciją priima kaip tiesą. Tuo dokumentinis filmas skiriasi nuo vaidybinio. Kai žiūrime Shakespeare’o spektaklį ir matome scenoje aktorių, gulintį negyvą, mes nereaguojame į tai kaip į žiaurią realybę ar žmogžudystę – priimame kaip vaidybinį veiksmą, žinome, kad aktorius iš tikrųjų yra gyvas. O dokumentikoje taip žaisti negali.

Taip pat turi jausti atsakomybę dokumentikos herojams. Natūralu, vis dėlto filmuojamas žmogus atiduoda tau dalį savęs ir tavimi pasitiki. Įeidamas į jo gyvenimą ir dokumentuodamas jo patirtį, jausmus, nori nenori juos pakeisi ir perteiksi per savo prizmę. Bet kokiu atveju bus peržengta riba, tačiau svarbu suprasti, kiek ją galima peržengti. Būtent dėl to dokumentika yra sudėtinga.

Vienas įdomiausių dokumentikos montažo pavyzdžių – Šarūno Barto filmas „Praėjusios dienos atminimui“ (1990 m.). Ten yra vienas kadras, apie kurį galima papasakoti visą paskaitą.

Vienas įdomiausių dokumentikos montažo pavyzdžių – Šarūno Barto filmas „Praėjusios dienos atminimui“ (1990 m.). Ten yra vienas kadras, apie kurį galima papasakoti visą paskaitą. Jame pavaizduoti seminaristai, judantys seminarijos Kaune link. Filmas sukurtas jau nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau iš pradžių gali pasirodyti, kad matai Kauno tarpukarį – specifinė seminaristų apranga, senas filmas ir nelabai švari juosta... Po kurio laiko kadre pasirodo sovietų armijos kareivis, ant jo kepurės matyti raudona žvaigždė – iš to suprantame, kad kadras yra maždaug iki 1993-iųjų, nes tik tada iš Lietuvos buvo išvesta armija. Vėliau pravažiuoja mašina.

Tai stebėdamas gali puikiai suprasti, kad vienas kadras apima visą epochą – keliose minutėse telpa daugybė istorijų, vidinių konfliktų, pavyzdžiui, tarp kareivių ir seminaristų bei pačios Bažnyčios. Šis kadras toks simbolinis, kad iškirpus bent vieną jo dalį pasikeistų visas siužetas – kokia čia tikrovė?

Režisieriaus Šarūno Barto filmo „Praėjusios dienos atminimui“ (Lietuva, 1990 m.) kadras Režisieriaus Šarūno Barto filmo „Praėjusios dienos atminimui“ (Lietuva, 1990 m.) kadras Režisieriaus Šarūno Barto filmo „Praėjusios dienos atminimui“ (Lietuva, 1990 m.) kadras

Dažniausiai montuotojo darbas neatrodo toks kūrybiškas kaip aktoriaus, režisieriaus ar operatoriaus. Bet iš jūsų girdžiu, kad yra visai kitaip – kiek kūrybos jūsų darbe?

Tai priklauso nuo filmo ir jo medžiagos. Darbas galbūt nėra pats įdomiausias. Iš tiesų daugiausia laiko praleidi vienas arba dviese tamsiame kambaryje susirietę prie ekrano. Kas ten įdomaus? Mes neturime tiek žaislų kiek operatorius ar režisierius. Tačiau tie maži džiaugsmai, kuriuos atrandi montuodamas, yra patys įdomiausi ir mieliausi.

Pasisekė, kad dirbau su daugeliu režisierių, kurie man leido dalyvauti ir filmuojant. Yra tam tikrų montažo aspektų, kuriuos gali sukurti tik iš anksto planuodamas. Tad idealu pradėti montažą anksčiau. Taip daugiausia dirbau su Sergejumi Loznica – jo filmuose kai kurios scenos buvo montuotos dar prieš filmavimą ir kurtos iš repeticijų medžiagos, filmuotos prastesne kamera.

Dabar šis metodas tapo gana populiarus. Daugelis milžiniško biudžeto filmų jau nebeturi pasirinkimo – idėjos neįgyvendinsi, jeigu nepabandysi kadruotės, animacijos ir vizualizacijos. Be to, kiekvienas filmas yra skirtingas. Yra tokių, kuriems reikia nufilmuoti kiekvieną sceną visais įmanomais kampais ir stambumu, kad paskui turėtum galimybę sukurti ką nors originalaus.

Kitas dalykas – apimtis. Kaip buvo su Loznicos filmu „Mr. Landsbergis“: medžiagos buvo ypač daug – tūkstančiai valandų. Buvo paskirti asistentai, kurie turėjo žiūrėti kiekvieną vaizdo įrašą, nes pačiam viskam fiziškai nelieka tiek laiko.

Tačiau erdvės kūrybai yra daug, net ir vaidybiniuose filmuose. Daug kas priklauso nuo to, kiek tavimi pasitiki ir ar tinki filmui. Aišku, kuo mažiau vaizdo karpymo, tuo mažiau vietos montuotojui įsikišti.

Nors yra daug puikių montuotojų, darančių stebuklus, niekas neis žiūrėti filmo vien dėl to, kad jo geras montažas. Kol nesutiksi gero režisieriaus, tol nieko neišeis. Mums sekasi tiek, kiek mes jų sutinkame.

Esate sakęs, kad jums labiau patinka būti pristatytam montuotoju nei montažo režisieriumi. Kodėl?

Man atrodo, kartais esame per daug sureikšminti. Vis dėlto mes esame įrankiai. Nors yra daug puikių montuotojų, darančių stebuklus, niekas neis žiūrėti filmo vien dėl to, kad jo geras montažas. Kol nesutiksi gero režisieriaus, tol nieko neišeis. Mums sekasi tiek, kiek mes jų sutinkame.

Dėl to man nepatinka ir profesijos pavadinimas „montažo režisierius“. Jis nėra tikslus. Nebent pats dirbčiau prie archyvinės medžiagos, dėliočiau siužetą ir montuočiau, tačiau tada tapčiau tiesiog režisieriumi. Angliškas pavadinimas yra kur kas aiškesnis – editor, tiesiogiai išvertus reiškia redaktorių. Būtent toks yra mano darbas – redaguoti. Mano nuomone, geriau vadintis montuotoju, kad būtų daugiau dėmesio kūrėjui, režisieriui.

Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2025“. Kino filmų montuotojas Danielius Kokanauskis. AHOY nuotrauka Nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2025“. Kino filmų montuotojas Danielius Kokanauskis. AHOY nuotrauka

Iš tikrųjų geriausi montuotojai yra režisieriai. Jie puikiai žino, ko nori, geriausiai supranta scenarijų. Tačiau kartais yra daug kintamųjų, tad natūralu, kad norės išgirsti ir kito nuomonę, o kiekvienas žmogus gali suteikti tai, ko tu neturi. Taip ir aš, jei ko nors nežinau, dažnai kreipiuosi į kitus pagalbos.

Kai užstringu vietoje ir nebežinau, ką daryti, laikausi metodo apsidairyti aplinkui. Nesvarbu, ar medžiagą, prie kurios dirbu, apžvelgti, ar apsižvalgyti aplinkui. Lyg galvotum, kad aplink tave vis tiek bus daugiau nei tavyje. Aš esu mažiau nei viskas aplinkui.

Montavimas iš tiesų yra kaip pasaulio pažinimo įrankis – dirbdamas prie įvairios medžiagos vis kitam filmui, ją montuodamas, turi tai suprasti. Taip visada ko nors mokaisi. Apskritai gyvendamas mokaisi, o mes visi gyvename. Šis požiūris padeda.

Dirbote ir prie šių metų mūsų kino pažibos „Pietinia kronikas“. Viename interviu esate sakęs, kad Igno Miškinio darbas – tikras rokenrolas. Kokie įspūdžiai dirbti prie tokio filmo, kupino ne tik vaidybos, bet ir archyvų?

Šitaip savo darbą apibūdino pats Ignas. Jis kartu su operatoriumi Narvydu Naujaliu turi daug patirties. Bandydami sukurti ką nors blogai ar ne pagal taisykles, jie šiame filme leido sau daryti tai, ko paprastai neleistų – lyg mėgindami išsilaisvinti iš rėmų. Tačiau, juokinga, jie vis tiek išliko metodiški ir tikslūs.

Šis jų rokenrolas yra verčiau geras džiazas su daug improvizacijos. Kad galėtum improvizuoti, turi žinoti žanro taisykles, standartus ir sunkiai bei daug dirbti. Kai ištobulini techniką, tada nesvarbu, kokį rokenrolą kursi – vis tiek išeis gerai.

Nekalbant apie tai, kokia sėkminga yra knyga „Pietinia kronikas“ ir kokie puikūs aktoriai, man labiausiai patiko šie kino žaidimai – skirtingos kokybės vaizdo įrašai, skirtingos kameros, archyvai, vaidybinė medžiaga. Čia galėjau jungti tokius įvairius dalykus, kurie iš šalies atrodytų nesujungiami. Nors buvo didelis iššūkis, buvo linksma dirbti.

Geriausiai įsiminė „Bix“ koncerto scena. Ten daugiausia medžiagos ėmėme iš archyvų su VHS kamera filmuotomis scenomis. Nežinau, kiek ji įtikinama, bet buvo didžiulis malonumas žaisti su archyvais, palaikyti filmo tempą, be to – gera muzika.

Geriausiai įsiminė „Bix“ koncerto scena. Ten daugiausia medžiagos ėmėme iš archyvų su VHS kamera filmuotomis scenomis. Nežinau, kiek ji įtikinama, bet buvo didžiulis malonumas žaisti su archyvais, palaikyti filmo tempą, be to – gera muzika.

Šie kino žaidimai man išlieka labai brangūs. Tą pačią istoriją galima papasakoti įvairiai, tačiau šis archyvų žaidimas man suteikė gyvybės, kurios labai reikėjo. Čia vėl iškyla klausimas: tikra ar netikra? Žiūrovai supranta, kad vaidina jauni aktoriai, Andrius Mamontovas – taip pat jaunas. Ir niekam nekliūva. Visiems linksma, visi džiaugiasi, kaip įdomiai padaryta. Nesvarbu, kad tai sumontuota – visiems smagu tai matyti ir suprasti, kaip tai buvo sukurta.

Režisieriaus Igno Miškinio filmo „Pietinia kronikas“ (Lietuva, 2024 m.) kadras

Nemažai pastangų buvo įdėta ir siekiant rekonstruoti tuos laikus. Tačiau negalėčiau sakyti, kad juos atspindėjome tiksliai – man, kaip ir Ignui, tie laikai buvo baisūs, ir jų nesinori prisiminti, tuo labiau dar kartą išgyventi. Sėdėjome kažkada lauke ir dairėmės aplinkui. Ignas man sako: „Pažiūrėk, mes dabar gyvename lyg rojuje, o kaip tada apskritai išgyvenome?“ Tai buvo košmaras – visi kažkokie kreivi, ligoti... Tačiau filmas tokio įspūdžio nedarė, dėl to džiaugiuosi. Jis įtikino savo autentika, faktūra, viskuo – kostiumais, aktoriais, šiaulietiška tarme.

Viskas nėra tikra ir tikrai ne taip, kaip buvo dešimtajame dešimtmetyje, bet visi buvo maloniai nustebinti.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama