Rašytojas V. Papievis: „Rūpinkimės savo rega – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme“

Kuo ji gali sudominti skaitytoją? – teiraujamės paties prozininko V. Papievio ir leidėjos, leidyklos „Odilė“ vadovės NIJOLĖS KUOLIENĖS.

Gerbiamoji Nijole, kuo išskirtinė ši knyga Valdo Papievio kūryboje?

Knyga „Ankančiam pasauly“ Valdo Papievio kūryboje šiuo metu labiausiai išskirtinė turbūt tuo, kad tai naujausia rašytojo knyga, dar kartą praverianti langą į išskirtinį Valdo Papievio pasaulį, atvirą savo jausena ir matymu čia ir dabar. Matymu šiek tiek iš nuošalės nuo supančių žmonių skubraus gyvenimo, bet kartu ir fiksuojant gryniausią to gyvenimo, žmonių santykių esenciją, trumpam susitinkant, susiduriant ar tiesiog prasilenkiant.

Svarbūs čia ne tik žmonės, bet ir besikeičiantys Normandijos peizažai, kuriuos rašytojas fiksuoja savo išskirtine kalba, tarsi talentingiausi dailininkai impresionistai fiksuotų savo potėpiais.

Nauja šioje knygoje galbūt tai, kad autorius daugiau prasitaria apie save, išskirtinius savo vaikystės epizodus, o geriausio draugo likimo istorija čia tampa viena pamatinių pasakojimo atramų. Naujos Valdo Papievio knygos leitmotyvu tampa kadaise profesoriaus, akių gydytojo ištarti žodžiai: „Ankančiame pasaulyje reikia mokytis vaikščioti nemačiomis.“ Kaip kažkada romano „Eiti“ ritmą padiktavo muzikos motyvas iš Wong Kar-wai filmo In the Mood for Love.

Kodėl „Odilė“ nusprendė išleisti šią Valdo Papievio knygą? Kas jus labiausiai patraukė?

Valdas Papievis yra labai glaudžiai susijęs su leidykla „Odilė“. Ji, galima sakyti, gimė iš vieno esminio pokalbio su rašytoju, o galiausiai ir buvo pavadinta vieno garsiausių Valdo Papievio romanų herojės vardu.

Kiekvienas naujas Papievio kūrinys yra tiesiog labai laukiamas įvykis ir leidyklos, ir, manau, skaitytojų. „Ankančiam pasauly“, kaip ir ankstesnės Valdo Papievio knygos, neabejotinai atliepia „Odilės“ leidybos kryptį: atvirumą, nuoširdumą, turtingą kalbą.

Kokius skaitytojus, jūsų nuomone, labiausiai sudomins ši knyga? Ar ji skirta platesnei auditorijai, ar konkrečiai Valdo Papievio gerbėjų grupei?

Paprastai Valdo Papievio gerbėjų grupė yra pastovus savųjų ratas ir kartu nuolat besiplečiantis. „Ankančiam pasauly“ gali sudominti plačią auditoriją dėl visiškai skirtingų priežasčių, dėl kurių Valdas Papievis atrandamas įvairiausių skaitytojų ir tiesiog čia pat jo bičiuliais tampančių žmonių.

Taip apie Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio prozininko Valdo Papievio knygą „Ankančiam pasauly“ kalba leidyklos „Odilė“ vadovė Nijolė Kuolienė. O dabar – vienintelis klausimas pačiam prozininkui Valdui Papieviui, nes jis sako, kad lengviau parašyti knygą nei apie ją kalbėti. Gerbiamasis Valdai, kokiais žodžiais, mintimis į gyvenimą palydite savo naujausią kūrinį „Ankančiam pasauly“?

Čia kaip visada jau ne sykį sakiau: parašyti knygą – tai sukurti pasakojimą mėtant pėdas. O po to reikia kalbėti apie tai, kaip parašei ir ką norėjai tuo pasakyti. Tai taip pat kurti naują pasakojimą, irgi daugiau ar mažiau mėtant pėdas.

Prisimenu, kai išėjo „Eko“, profesorius Vytautas Bikulčius manęs klausė: „Kodėl nenurodytas žanras?“ Aš jam: „Tai kad mes nežinome, koks tai žanras, todėl jo neįvardijome. Juk tai mažytė knygelė.“ Jis to manęs klausė, nes kitą dieną tą knygą turėjo pristatyti per Lietuvos radiją. Ir jis pats man atsakė: „Tai romanas. Ne puslapių skaičius, o temos lemia žanrą. Yra dar plonesnių romanų.“

Šįkart, perskaitęs mano rankraštį, Vytautas Bikulčius sako: „Įvardink tai kaip autofikciją.“ O knygą leidžianti „Odilės“ leidėja Nijolė Kuolienė man sako: „Taigi visos tavo knygos yra autofikcijos, kam reikėtų šią taip išskirti?“ Ir tai tiesa.

Šio pasakojimo pirmasis skirsnis – gryna autofikcija. Visa kita toliau – prasimanyta, išsigalvota. Tai, ką rašau pirmuosiuose puslapiuose, aš esu pats. Galiu sakyti, kad ši knyga kilusi iš savo paties nenuovokumo, žioplumo, kvailumo. Kaip gali būti, kad atvažiuoju į geležinkelio stotį per anksti, o pasirodo, kad visą parą pavėlavau? Kaip gali būti, kad užsirūkau perone, kur visi rūko, ir staiga man vieninteliam – bauda? Kaip gali būti, kad tą pačią dieną jūros potvynis nusineša mano akinius, ir, nuėjęs pas oftalmologą, aš sužinau, kad anku? Oftalmologas man sako: „Džiaukitės, kad jūra nusinešė jūsų akinius. Kitaip per keletą metų jūs būtumėt apakęs, nes nebūtumėt atėjęs pas mus.“

Kad su pasauliu darosi negerai, jau seniai jaučiu. Postkomunistinė la belle époque buvo trumpa, ta gražioji epocha. Ji sužydėjo kaip aguona ant narkomano rankos. Fukuyamos pranašauta istorijos pabaiga taip ir neatėjo.

Kad su pasauliu darosi negerai, jau seniai jaučiu. Postkomunistinė la belle époque buvo trumpa, ta gražioji epocha. Ji sužydėjo kaip aguona ant narkomano rankos. Fukuyamos pranašauta istorijos pabaiga taip ir neatėjo.

Pavadinimas „Ankančiam pasauly“ šiek tiek klaidina. Ne pasaulis, o mes ankame. Ypač tie, kurių rega labai gera ir kurie geba tuo manipuliuoti. Ne apie akių regą, akių miklumą ir žvitrumą aš čia kalbu. Yra žvitrių ir miklių žvilgsnių, kurie mus, dar visiškai neapakusius, ima ir apakina.

Apie visa tai rašydamas aš pats sau užsidėjau apribojimus: kalbėti apie pasaulį neminint jo aktualijų. Tai kaip parašyti romaną be „e“ raidės, kaip tai padarė prancūzų rašytojas Georges'as Perecas romane „Dingimas“ (galima pavadinti „Išnykimas“). Ar galėtum parašyti ką nors lietuviškai be „a“ raidės? Gal man reikėjo apie viską rašyti daug konkrečiau ir tiesiau, nes jau dabar truputį jaučiu, kad ne visi mane supras, bet tiek to. Man patinka rašyti potėpiais, ir nieko niekam aš nenoriu nei pareikšti, nei įrodyti.

Yra dar vienas toks autofikcijos epizodas šioje knygelėje. Šįkart ta autofikcija ateina iš vaikystės. Kai buvau mažas, nemokėjau gerai ištarti „s“. Ji mano lūpose maišėsi su smėliu. Man lengviau buvo ištarti „šūdas“ nei „saulė“. Tai prisiminęs ir parašiau skyrelį apie tai, kad pasaulis gražus tol, kol mes jo nesušūdiname. Nors tokių, pavadinkim, vulgarių žodžių savo kūryboje vengiu. O šįkart tariau sau: „Tebūnie.“ Juk iš tikro taip ir yra. Ir iš tiesų visi žinome, kad yra daugybė dalykų, kuriais galime sušūdinti pasaulį ir savo gyvenimus. Juos panorau kaip nors surūšiuoti – nieko man neišėjo.

Kai nieko neišėjo, iš atminties žodyno ėmiau rinkti žodžius, apibūdinančius, kaip žmogus gali sušūdinti pasaulį ir savo gyvenimą. Jų pasirodė tiek daug, kad kiekvienai raidei nusprendžiau pasirinkti tik vieną. Taip sudėliojau savo sušūdinto pasaulio ir mūsų gyvenimų abėcėlę. O kad nieko nesušūdintum, nereikia daug – tik nieko nesureikšminti, sustoti, tik atsigulti po medžiu ir žiūrėti į debesis. O mūsų laikų bėda, kad žmonės, šūdinantys pasaulį, savo ir visų mūsų gyvenimus, taip pat sako, kad nieko nereikia sureikšminti. Ir tada viskas pasiteisinama.

Atsiprašau už šį žodį, bet manau, kad bent kol kas dar nevėlu viską įvardinti.

Ar pasaulis iš tiesų anka? Visi žinome, kiek buvo pasaulio pabaigos pranašysčių. Šiuo trumpu pasakojimu, kurį šiomis dienomis išleidžia leidykla „Odilė“, norėjau pasakyti tik tiek: rūpinkimės savo rega – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Autorius: Jurga

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama