Menininkas R. Bartkus apie festivalį „Malonny“: „Prisimenu, kaip baisiai skambėjo mintis, kad atvažiuos kažkokie žmonės iš Niujorko ir išteplios sienas“

Menininkas Ray Bartkus. Vytenio Jankūno nuotrauka

Amerikoje gyvenantis, tačiau į Lietuvą vis dažniau sugrįžtantis kūrėjas jau dvylika metų vasaromis atvyksta į Marijampolę – miestą, kuris kadaise jam pasirodė pilkas ir gūdus, o dabar jo pastatų sienas kiekvienais metais spalvina Londono ir Niujorko menininkai.

„Norėjau žmones ištraukti į miesto gatves, kad jie bendrautų ne tik namie, o taip, kaip bendraujama Italijoje ar Ispanijoje; sukurti tokią vietą, kurioje šeštadienį matytum žmones gatvėse žiūrinčius filmą ant sienos miesto aikštėje, geriančius kavą ar vyną šalia esančioje kavinėje“, – šypsosi menininkas.

Apie festivalį „Malonny“ ir jo sukurtą bendruomenę, gatvės meno unikalumą ir laikinumą – dienraščio „Bernardinai.lt“ pokalbis su festivalio įkūrėju menininku R. Bartkumi.

Kaip kilo idėja sukurti „Malonny“ Marijampolėje?

Tai sena istorija. Prieš trylika ar keturiolika metų švenčiau savo gimtadienį Jamaikoje, sukviečiau daug draugų menininkų iš Niujorko, Londono ir Lietuvos. Tarp svečių buvo ir signataras Algirdas Kumža. Su juo susipažinau Kyjive, kai jis dirbo Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje, o aš tuo metu ten rengiau parodas. Jam taip patiko mano draugai, kad jis mus visus pakvietė į Marijampolę, kur dirbo viešųjų ryšių srityje ARVI įmonių grupėje.

Tad kitą vasarą aplankiau Marijampolę, susipažinau su įmonių grupės pirmininku Vidmantu Kučinsku. Jis entuziastingai sutiko paremti mūsų darbą, nors tada dar nežinojome, ką apskritai darysime, tuo labiau kaip atsivešime menininkų iš Niujorko ir Londono. Užsienyje juk niekas nežino apie Marijampolę.

Tada pradėjome galvoti, ką galime čia nuveikti. Marijampolė man pasirodė gūdus, pilkas, neįdomus miestas – tuščios gatvės, vakarais viskas uždaroma, gyventojai sėdi namuose. Norėjau žmones ištraukti į miesto gatves, kad jie bendrautų ne tik namie, o taip, kaip bendraujama Italijoje ar Ispanijoje; sukurti tokią vietą, kurioje šeštadienį matytum žmones gatvėse žiūrinčius filmą ant sienos miesto aikštėje, geriančius kavą ar vyną šalia esančioje kavinėje.

Taip pasvarsčiau apie gatvės meną – street art. Paprastai dailininkai kuria vieni – dirba užsidarę studijoje, juos pamatyti galima tik parodose. Todėl žmonės dažnai neturi santykio su kuriamu menu, nes nemato, kaip jis gimsta. O sieninė tapyba yra visiškai kitokia – gali stebėti visą procesą, prieiti prie menininko, paklausti, kas čia, galbūt pats pakomentuoti. Atsiranda menininko ir žiūrovo ryšys.

Taip nusprendėme kurti festivalį – kviesti menininkus tapyti ant pastatų sienų.

Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka

Festivaliui – jau dvylika metų. Kaip atrodė pirmasis renginys?

Iš pradžių tuometė Marijampolės administracija nieko nenorėjo su mumis daryti, nežinojo, kas čia bus. Prisimenu, kaip baisiai skambėjo mintis, kad atvažiuos kažkokie žmonės iš Niujorko ir išteplios sienas. Aš pasiūliau kompromisą: leiskite bent pabandyti ir, jeigu labai nepatiks, paimsite volelį ir uždažysite. Bet žmonėms patiko ir festivalis augo.

Kitas dalykas – buvo labai sunku atsivežti užsienio menininkų. Paprastai dailininkas turi savo komandą, padedančią jam tapyti didelius kūrinius. Be to, šis procesas gali trukti ir dešimt dienų, ir dvi savaites ar daugiau. Aš negaliu sau leisti atsivežti iš Amerikos žinomesnių menininkų, kurie Lietuvoje praleistų tiek laiko ir pieštų beveik už dyką – vis dėlto jiems reikia pragyventi. Tad sugalvojome atvežti menininkų tik penkioms dienoms, o kad procesas būtų spartesnis – kaip savanorius pasitelkti vietos gyventojus, kad į miesto veiklą galėtų įsitraukti ir jaunieji gyventojai.

Be to, mes kuriame ir miesto koncertą. Tačiau dėl muzikantų kilo ta pati finansinė problema – bilietai nemokami, o lėšų tiek daug neturėjome. Tad sugalvojome pakviesti porą užsienio muzikantų ir kompozitorių, kurie dirbtų kartu su lietuvių menininkais ir bendrai kurtų. Tai, manau, labai įdomu.

Dabar turime tiek savanorių pasiūlymų, kad negalime visų priimti. Tas pat ir su menininkais – nebeliko sunkumų ką nors pasikviesti iš užsienio. Šiais metais pirmą kartą viena menininkė pati susimokėjo, kad galėtų atvykti ir sukurti savo darbą.

Dabar turime tiek savanorių pasiūlymų, kad negalime visų priimti. Tas pat ir su menininkais – nebeliko sunkumų ką nors pasikviesti iš užsienio. Šiais metais pirmą kartą viena menininkė pati susimokėjo, kad galėtų atvykti ir sukurti savo darbą.

Nežinau, ar kur kitur yra toks festivalis, kuriame gatvės menas būtų kuriamas taip intensyviai – penkias dienas, kuriame būtų dirbama kartu su savanoriais miesto gyventojais ir kuris gyvuotų jau dvylika metų. Maniau, šis projektas išsilaikys daugiausia trejus metus. Tik vėliau pamačiau, kad galbūt jį pavyks pratęsti.

Kodėl taip manėte?

Gal dėl to, kad pats anksčiau nieko tokio nedariau, galbūt svarsčiau, kad ne visi norės. Vis dėlto šis malonumas kainuoja.

Visų pirma teko visiems paaiškinti, kad ir menininkams reikia mokėti pinigus. Suprantu, kad miesto pusė perka bilietus, žmones apgyvendina, maitina – tai vis tiek atitinkamos sumos. Tačiau norėjau, kad mes suprastume, jog jeigu menininkas atvažiuoja iš Niujorko, kur kainos yra kur kas didesnės nei čia, vis tiek jis toliau moka nuomą už būstą, turi išgyventi, o kelionė čia nėra trumpa.

Mes patys taip pat esame priklausomi nuo finansų. Anksčiau buvome priklausomi nuo privataus kapitalo, o dabar esame priklausomi nuo miesto. Džiaugiuosi, kad Marijampolės gyventojai mato, kaip šis renginys miestą daro išskirtinį. Tačiau niekada negali žinoti, kiek šis noras truks. Tad viską iš pradžių vertinau gana realistiškai – maniau, du ar tris kartus renginys tikrai įvyks, o kas bus paskui – neaišku. Bet viskas pasikeitė, ir jau visi žiūrime ne į artimiausius metus, bet kaip švęsime penkiolikos ar dvidešimties metų jubiliejų.

Manau, mes sukūrėme tai, ko pinigais neįmanoma padaryti. Džiugu, kad daug kas atvyksta į Marijampolę pamatyti, ką nuveikėme, – pritraukiame turistų, kuriamos ekskursijų grupės. Miestas mums padėjo išgyventi, mes jam irgi padedame.

Menininkas Ray Bartkus. Vytenio Jankūno nuotrauka

Ar anksčiau jus domino gatvės menas? Ar juo užsiimate kur nors kitur?

Aš ir pats pirmą kartą Marijampolėje tapiau – anksčiau to nebuvau daręs, nelabai ir norėjau. Dabar kiekvienais metais sukuriu po vieną darbą, tad per dvylika metų išeina visa kolekcija. Tačiau ant sienų tapau tik Marijampolėje. Mane dažnai kviečia į kitus miestus ką nors sukurti, tačiau atsisakau – tai sunkus fizinis darbas, tam reikia daug ruoštis. Tad su savo projektu lieku tik Marijampolėje.

Dabar pirmą kartą piešiu kitur – Ukrainoje. Ten jau galima pamatyti du mano darbus, nors man būtų užtekę ir vieno – vis dėlto pats labiau mėgstu dirbti studijoje. Tačiau pabandyti buvo smagu.

Spėju, ne kiekvienas gyventojas apsidžiaugė sužinojęs, kad šalia jo namų bus tapoma ant sienų. Juk vis dar įtariai žiūrima į grafičių kultūrą. Kaip reagavo žmonės? Kaip juos prisijaukinote?

Turbūt tik šiemet pirmą kartą atvyko du menininkai iš Filadelfijos, kuriantys vien gatvės meną – jie keliauja po pasaulį piešti ant sienų. Visi kiti Marijampolėje sienas tapo pirmą kartą. Man tai įdomus aspektas – patinka mesti iššūkius kūrybingai asmenybei ir žiūrėti, kaip ji su tuo susitvarko. Pavyzdžiui, prieš porą metų mums savo darbą sukūrė Stasys Eidrigevičius – irgi pirmą kartą tapė ant sienos.

Tai menininko ir žiūrovo santykis. Pavyzdžiui, Eidrigevičius vieną darbą pradėjo piešdamas juodą foną. Praeiviai komentavo, kodėl jis juodas, juk negatyvu, kelia depresiją, nors darbas buvo nebaigtas. Tačiau kai pamatė galutinį rezultatą – niekas nebesiskundė.

Kiekvienam menininkui, kuris sutinka atvykti į mūsų šalį, pasiūlau paskaityti, kas yra Lietuva ir kas yra Marijampolė – dažniausiai jie nė nežino šių vietų. Pamenu, kaip vyko diskusijos, kad verčiau galėtume piešti Šešupę, lietuviškus simbolius, tautinius drabužius, tačiau nemačiau to prasmės. „Malonny“ idėja yra iš kitų šalių atsivežti menininkų, kurie kurtų darbus, atspindinčius asmeninę jų aplinką ir patirtį, ir taip plėtoti dialogą. Kam kartoti klišes, kurios mums seniai žinomos? Tai ne menas.

Juk menininkas nekuria kažko specialiai tam, kad erzintų. Geras menininkas vaizduoja, kas jam svarbu. Jeigu jį tai jaudina, jis norės tuo pasidalinti su kitais. Ir jeigu vienas ar kitas darbas yra kitoks, galbūt negatyvus ar depresyvus – kodėl gi ne? Šis projektas – viena didelė kolekcija ar paroda, joje daug įvairių darbų ir skirtingų emocijų. Tad nemanau, kad turėtume menininkams nurodyti, ką kurti.

Prisimenu ir kontroversiją. Ant vienos bendrovės pastato sienos sumanėme nupiešti Davidą Bowie. Pamačiusi eskizą jos administracija mums pranešė, kad piešinys nepatinka, atrodo nesolidžiai, ir paprašė jį pakeisti kuo nors kitu. Tada mes tiesiog pakeitėme sieną. Pakeisti darbą būtų buvusi nesąmonė – tai yra kūrybos laisvė. Jeigu nenori, kad tai būtų ant tavo sienos – galime paieškoti kitos. Visada atsiras žmonių, kurie piešinio norės. O ir niekas nesuprato, kodėl įmonė nenorėjo Davido Bowie portreto, – šis darbas išlieka labai populiarus.

Jeigu žmonės savo privačioje aplinkoje nenori kokio nors darbo – jų nuomonės nepakeisiu, verčiau menininkams atrasiu kitą vietą. Sienų yra labai daug. Jų turime dar šimtui metų.

Jeigu žmonės savo privačioje aplinkoje nenori kokio nors darbo – jų nuomonės nepakeisiu, verčiau menininkams atrasiu kitą vietą. Sienų yra labai daug. Jų turime dar šimtui metų.

Žmonių santykis su skulptūra ar gatvės menu yra visiškai kitoks vien dėl to, kad jie atsiduria namų aplinkoje, o ne galerijoje ar parodoje. Ką manote apie tai?

Kiekvieną dieną praeidamas pro skulptūrą ar kitą kūrinį gatvėje po kiek laiko imi jo nebepastebėti. Tad gatvės menas yra geras dalykas – jis visada gali nustebinti, kai eidamas prieš save pamatai naują paveikslą.

Be to, investicija į gatvės meną – ne taip kaip į skulptūrą – nėra tokia didelė, visada galima pertapyti. Tai, manau, taip pat labai svarbu – kai susigyveni su aplinkos vaizdais, daug ko nebepastebi, pripranti. O menininko tikslas – parodyti, ko žmogus nemato.

Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka Ray Bartkaus asmeninio archyvo nuotrauka

Dabar Marijampolė atrodo labai spalvota ir unikali. Ar manote, kad savo norą suburti čia bendruomenę jau įgyvendinote?

Šiuo metu manau, kad taip. Per pirmąjį „Malonny“ festivalį savanorių buvo nedaug – niekas tada dar nežinojo, ką reikės daryti, kas čia bus. Tad sukūrėme tradiciją: kasmet visi kartu apeiname naujuosius darbus ir leidžiame autoriams juos pristatyti, papasakoti savo idėją, kaip ji kito. Per pirmąją tokią ekskursiją daugiausia ėjo savanoriai ir jų tėvai, o dabar galima matyti šimtus, gal net tūkstančius įvairių žmonių, svečių iš kitų miestų ar šalių. Taigi iš tiesų sukūrėme bendruomenę, apie kokią iš pradžių svajojau. Tai man labai patinka.

Smagu matyti, kad savanoriai, prisijungę prie mūsų festivalio pradžioje, vis dar grįžta – tada jie buvo dešimtokai ar vienuoliktokai, o dabar – baigę universitetus, kuriantys savo gyvenimą, bet vis tiek specialiai grįžtantys į Marijampolę dėl festivalio. Man tai labai gražu.

Neseniai vykote į Ukrainą. Kaip ten sekėsi?

Į Ukrainą vykau antrą kartą. Norėjau ją palaikyti, parodyti, kad ukrainiečių niekas nepamiršo. Man nekilo klausimų, ar važiuoti, tačiau buvo daug techninių dalykų, kurių negalėjau sukontroliuoti – kaip gauti dažų, pastolių, keltuvų, papildomų rankų. Marijampolėje per dvylika metų mes tai išplėtojome, sunkumų nebekyla, tačiau nežinojau, kaip bus Ukrainoje – šalyje, kurioje vyksta karas. Tad buvo visko.

Šeptickis – mažas miestas, panašus į Marijampolę – liūdnas, depresyvus, kupinas sovietinių blokų pilkumos. Mūsų darbai toje pilkumoje atrodo lyg ateivių sukurti.

Visa tai organizavo kultūros atašė Ukrainoje Tomas Ivanauskas. Ukrainoje dirbame antrus metus. Pirmaisiais buvome Lvive, šį kartą – Šeptickyje. Šeptickis – mažas miestas, panašus į Marijampolę – liūdnas, depresyvus, kupinas sovietinių blokų pilkumos. Mūsų darbai toje pilkumoje atrodo lyg ateivių sukurti.

Ar planuojate ir Ukrainoje kurti tradiciją?

Šis projektas buvo skirtas Ukrainai palaikyti. Tolesnių tikslų neturime, nes sunku nuspėti, kas ten bus po metų ar daugiau. Marijampolėje man svarbu išlaikyti tęstinumą, tradiciją, o Ukrainoje yra per daug kintamųjų, reikalaujančių laiko. Tokios dovanos ukrainiečiai šiuo metu neturi. Be to, kūrėme skirtinguose miestuose.

Žmonės, kurie mus pasitiko ir rūpinosi mumis, buvo labai nuoširdūs – dėkojo, kad nebijojome atvykti. Net ir praeiviai – dažnai močiutės, pasiremdamos lazdele, – dėkojo mums, kartu džiaugėsi, turbūt žmonės nieko panašaus iki tol nebuvo matę. Tai jaudina ir graudina.

Gera suteikti spalvų ukrainiečių gyvenimui. Kai baigėme darbus, žmonės pakvietė mus vėl čia atvažiuoti. Žiūrėsime, kaip bus, gal pavyks.

Kaip suprantu, jūsų projektai daugiau skirti ne tiek spalvinti sienas, kiek artinti žmones?

Daug kas sako, kad mūsų idėja yra piešti ant sienų ir taip puošti miestą. Tačiau iš tikrųjų idėja yra kurti aktyvią miesto bendruomenę. Tad visada skatinu visus prieiti, kalbėtis su menininkais. Vis dėlto menas yra bendravimas – aišku, vizualiąja kalba.

Šiuo metu Vilniuje populiaru lankytis menininkų studijose, žvilgtelėti į jų kūrybos procesą – manau, ir mes kuriame kažką panašaus. Šiame festivalyje menininkas tampa tarsi muzikantu – bendrauja su publika, kuria čia ir dabar. Žmonės kalbasi, komentuoja, ką nors papasakoja, išgirsta ir tave.

Pamenu, kai kurie praeiviai Ukrainoje pyko, kad aš, užuot kariavęs, čia paišau. Arba Marijampolėje man irgi yra sakę, kad degsiu pragare už tai, ką darau. Vis dėlto tai irgi savotiškas įvertinimas – tavo veikla nepalieka žmogaus abejingo.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Ugnė Tulaitė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama