A. Gelūnas: „Okupantai muziejus išrenka po vieną plytą“

Jeigu prasidėtų karas – įvyktų diena X, – vis dar nenumatyta, kur būtų nugabentos svarbiausios Lietuvos kultūros vertybės. Ukrainos pavyzdys įrodė, kad reikia ruoštis ir grėsmė yra reali.

Dienraščiui „Bernardinai.lt“ A. Gelūnas aiškina, kas yra deimantinis fondas ir kuo jis skiriasi nuo auksinio, ko galime pasimokyti iš Ukrainos ir kodėl Lietuvoje šiuo klausimu vis dar tvyro olimpinė ramybė.

Jeigu prasidėtų karas, žinoma, meno dirbiniai ir kitos vertybės būtų saugomi. Tačiau ar yra planas ir ar muziejai pasirengę dienai X? Ar šis planas neliks tik užrašytas popieriuje?

Dūlantis dokumentas egzistavo iki praėjusių metų, kol ėmė ryškėti reali baimė. Kolegos sakė, kad buvau pirmasis, kuris nuėjo į Seimo Kultūros komitetą ir paklausė: ar valstybė turi planą, kaip saugotų savo deimantinį fondą?

Čia galime išskirti ir kalbėti apie du fondus. Aukso fondas apima platų paveldo ir kultūros vertybių sąrašą. Turime daug kūrinių, kurie į jį patektų. Vienas didelis muziejus, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, turėtų keliasdešimt tūkstančių eksponatų. Kiek naivu tikėtis apsaugoti tokį vertybių kiekį. Todėl pasiūlėme terminą „deimantinis fondas“ – tai, kas visų brangiausia ir vertingiausia. Savo muziejuje atrinkome apie 3000 kultūros vertybių ir sudarėme jų sąrašus.

Baimė apėmė dalyvaujant Lietuvos muziejų asociacijos konferencijoje. Čia per vaizdo tiltą prisijungę kolegos iš Ukrainos papasakojo, kas vyksta jų šalyje. Sužinojome apie muziejininkų žudymus, kankinimus, reikalavimą išduoti, kur paslėpti kūriniai, apie eksponatų naikinimą ar jų išvežimą į Rusiją sunkvežimiais. Vienas sakinys mus sukrėtė: „Okupantai muziejus išrenka po vieną plytą.“

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius dr. Arūnas Gelūnas. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Tačiau Lietuva, palyginti su Ukraina, yra mažytė. Prasidėjus karui Ukrainoje, iš šalies rytinių regionų muziejų vertybės buvo vežamos į vakarinius regionus. O kur vežtume mes? Į gilias šarvuotas saugyklas, įrengtas atlaikyti raketų smūgius? Ar tai naivu, žinant, kokia maža Lietuva ir kaip lengvai ją būtų galima pervažiuoti tankais?

Taip prasidėjo diskusija. Manau, buvau vienas iš šios temos iniciatorių Seimo Kultūros komitete. Tada ir paaiškėjo, kad realaus scenarijaus susiklosčius tokioms aplinkybėms nebuvo. Bet paskui reikalai pajudėjo. Patikslinome vertybių sąrašus, ką norime gelbėti, ir net įvyko pratybos.

2024 metų rugsėjo 24 dieną 14 valandą 45 minutės man paskambino Kultūros ministerijos Atminties institucijų politikos grupės patarėja Vaiva Lankelienė (ji skambino Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui ir Gaono žydų muziejui) ir pasakė: „Pratybos prasideda. Įvyko diena X. Kraunate deimantinį fondą ir ruošiate išgabenti. Laiko turite iki 17-os valandos.“

Geras dvi valandas visi mūsų muziejaus Vilniaus padaliniai intensyviai dirbo. Aišku, fiziškai niekas kūrinių nenukabino, bet atidžiai skaičiavo – kiek reikia žmonių, kiek pastangų, kad būtų galima nukabinti, supakuoti ir užtikrinti saugų transportavimą. Turime visus aprašus, viskas dokumentuota.

Sukrovėme deimantinį fondą į tariamas dėžes ir parengėme išvežti. Viskas buvo suvežta į LNDM Nacionalinės dailės galerijos aikštelę ir paruošta saugiai išgabenti. Tačiau čia algoritmas baigiasi.

Kas toliau perima vertybes? Ar Nacionalinis krizių centras, ar kariuomenė? Kažkas, kas turi dideles, apsaugotas transporto priemones? Ar būtų vežama į užsienį, ar į saugią vietą Lietuvoje?

Jei mūsų deimantinis fondas liks Vilniuje, jis bus pasmerktas sunaikinimui.

Tuomet nieko nenutiko. Todėl Kultūros ministerija juokauja: kaip stovėjo sunkvežimiai su vertybėmis prie Nacionalinės galerijos, taip visus metus ir stovi.

Taigi namų darbai atlikti tik iš dalies. Nėra taip, kad visai nieko nepadaryta. Turime tikslius sąrašus, žinome darbuotojų funkcijas, turime įrankius, talpyklas, žinome, kur krautume. Bet kas toliau? Nežinome.

Jei mūsų deimantinis fondas liks Vilniuje, jis bus pasmerktas sunaikinimui. Vilnius – 34 kilometrai nuo Baltarusijos sienos. Jei pradėtų pulti raketomis ar dronais? Gal ir įmanoma kur nors įtvirtinti rūsius, kad jie atlaikytų smūgius. Bet kas iš to? Jei ateitų okupantai, tuos kūrinius vis tiek sunaikintų arba išvežtų į Rusiją – kaip nutiko Ukrainoje.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

Kalbate, kad Ukrainoje muziejininkai buvo apklausiami, kankinami, kad išduotų, kur slepiami paveikslai, kur laikomos vertybės. Ar darbuotojai Lietuvoje rengiami ne tik tam, kad žinotų, kaip paveikslą supakuoti, bet ir kaip atsilaikyti priešo spaudimui, grasinimams, kaip elgtis ištiktam šoko, kad tai nebūtų planas iki pirmojo šūvio?

Į jūsų klausimą neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, nes neįmanoma prognozuoti, kaip žmonės elgsis blogiausią dieną. Kai nuaidi pirmas šūvis, iš tikrųjų jau būna per vėlu. Viskas turi būti pradėta anksčiau. Sakyčiau, ne pirmas šūvis, o pirmas signalas, kad blogis artėja prie Lietuvos sienų, turėtų būti laikomas pradžios tašku.

Kaip kad buvo duotas Amerikos žvalgybos signalas Ukrainai: „Rusija tikrai puls. Mūsų žvalgyba mato karinius judėjimus.“ Ukrainoje tuo metu reagavo tik maža dalis žmonių – kas atsitraukė, kas išvyko. Kiti nepatikėjo. Tačiau Rusija puolė ir vis dar puola. Baisiai. Brutaliai. Iškrypėliškai. Naikindama viską.

Tokioje situacijoje, natūralu, žmonės pirmiausia gelbėja artimuosius. Todėl kalbame apie pasiruošimą ne pirmam šūviui, ne sienos kirtimui ar raketų smūgiams, bet pirmiesiems signalams apie realią grėsmę – rimtą artėjančią grėsmę. Ne tada, kai priešas jau kvėpuoja į nugarą, kai kieme jau sprogo bomba, o tada, kai žinome, kad viskas rodo rimtą pavojų.

Tuomet vertybės turi būti sukrautos ir išgabentos į vadinamąją vietą X – nebe Lietuvoje. Daug saugesnėje teritorijoje. Galbūt Skandinavijoje, gal Vakarų Europoje – nežinau, negaliu konkrečiai atsakyti. Buvau kažkada galvojęs ir apie išeiviją Amerikoje, bet atėjus Donaldui Trumpui į valdžią jau nebegalvoju. Man atrodo, ta šalis tapo nebesaugi mūsų paveldui.

Todėl labiau galvočiau apie Vakarų Europą – senąsias Europos valstybes, tarkime, Prancūziją. Juolab kad pastaroji išsaugojo lietuvių auksą per visą okupacijos laikotarpį. Bet tai – tik mano pasvarstymai. Ir jūs tokių pasvarstančių vadovų ar kuratorių Lietuvoje rastumėte. Atrastumėte ir pareigūnų ministerijose, idealistų – kurie nuoširdžiai nori padėti. Bet jų dažnai neklauso kitos valdžios agentūros. Kultūros balsas – dažnai negirdimas.

Nesu karo ekspertas, tačiau suprantu, kad grėsmė yra labai didelė. O pas mus tvyro olimpinė ramybė, atsipalaidavimas, abejingumas – „gal viskas bus gerai“. Tačiau reikia ruoštis, nes grėsmė čia pat.

Pasakojate apie Ukrainą. Ko galime išmokti iš jos, kitų šalių, kurioms kyla grėsmė, patirties?

Įdomi yra Lenkijos vertybių gelbėjimo kampanija. Šios valstybės Kultūros ministerijoje dirba 40 žmonių, atsakingų už šią sritį. Lenkija yra toliau nuo Rusijos sienos nei mes ir tam skiria daug daugiau dėmesio. Šiai sričiai įsteigė 40 etatų: lenkai ne tik rengia transportavimo algoritmus, bet ir ieško partnerysčių kitose šalyse, kur būtų galima tas vertybes laikinai saugoti.

Iš Ukrainos galime pasimokyti, kad grėsmė yra reali. Jeigu okupantai rusai nepasigailėjo savo vadinamųjų brolių ir sesių ukrainiečių (dabar jau seniai niekas apie broliavimąsi nebešneka), tuo labiau nepasigailės ir mūsų. Nesu karo ekspertas, tačiau suprantu, kad grėsmė yra labai didelė. O pas mus tvyro olimpinė ramybė, atsipalaidavimas, abejingumas – „gal viskas bus gerai“. Tačiau reikia ruoštis, nes grėsmė čia pat.

Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

O gal reikėtų kažko daugiau? Na, galbūt naivu tikėtis, bet ar Europos Sąjunga negalėtų tarptautiniu mastu paskatinti šalis pasiruošti grėsmėms?

Tokias diskusijas reikia pradėti. Manau, Europos Sąjungos formatu jų dar niekas nėra inicijavęs. O būtų nuostabu. Briuselio susitikimai – puikus būdas. Susėda, tarkim, kultūros ministrai ir kalbasi: „Mes esame grėsmės zonoje. Kolegos iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos – ar galėtumėte padėti užmegzti ryšius su savo institucijomis? Ar galėtumėte suvesti mus su žmonėmis, kurie galėtų padėti? Kad turėtume rezervuotą vietą... Galbūt net galėtume kaip valstybė išsinuomoti angarą jūsų šalyje, saugojimui?“

Tačiau šie žodžiai dar neištarti. Mes vis dar laukiame, vengiame. Yra daug gynybos aspektų. Kultūros ministras kalba apie kultūrinį atsparumą, apie atsparumą informaciniam karui – tai be galo svarbu. Tačiau yra ir konkrečios kultūros vertybės, kurios, kaip rodo ukrainiečių pavyzdžiai, visiškai nesaugios.

Šiais metais vykusioje Knygų mugėje diskusijoje apie dieną X ir vertybių išsaugojimą kultūros viceministrė Ingrida Veliutė teigė, kad sparčiai atliekamas įvairaus turinio skaitmeninimas. Šie darbai vyksta?

Taip, vyksta. Štai net ir savo LNDM struktūroje turime pagrindinį muziejinių vertybių skaitmeninimo centrą – LIMIS. Jo elektroninėje bazėje jau yra per milijoną skaitmenintų objektų. Vis dėlto, net jei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų menininkų atvaizdai išliks skaitmenoje, didžiulį aliejinį paveikslą matyti ekrane, kad ir labai geros rezoliucijos, nėra tas pats, kas matyti originalą.

Skaitmeninimas kaip atminties lobynas – labai svarbu, jeigu šiuos duomenis galima laikyti kažkur, kur jų nepasieks priešo ranka. Pamenu, kartu su viceministre Ingrida Veliute man teko dalyvauti diskusijose su ukrainiečiais architektais: jie parodė, kaip nuskaitomi pastatų interjerai, eksterjerai, detalės – kad visa tai būtų galima atkurti po karo.

Atkurti yra svarbu. Bet būtų dar geriau neleisti sunaikinti to, kas yra brangiausia. Ne tai, kad dabar reikia viską – milijonus vertybių – traukiniais, lėktuvais, laivais kur nors gabenti. Gal jos išliks skaitmenoje ar kitokiu pavidalu, tačiau manau, kad deimantinis fondas – ypač tokio kalibro paveldas kaip Čiurlionio kūriniai – turėtų būti išsaugotas ne tik skaitmeniniu, bet ir fiziniu pavidalu.

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, „Laidotuvių simfonija“ (VI paveikslas iš VII, 1907 m.). Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Ką visuomenė gali padaryti šiandien, kad ši tema būtų nepamiršta ir gvildenama valdžios atstovų?

Proaktyvumas – visada gerai. Ypač didelis žiniasklaidos vaidmuo. Apie tai reikia rašyti, kalbėti, kad vyktų diskusija. Gali būti kreipimasis, kolektyviniai laiškai į Seimą, komitetus, klausimai Vyriausybei: ką darote? Kokie darbai atlikti? Kokios garantijos?

Demokratinėje valstybėje visuomenė gali daug. Totalitarinėje valstybėje nutildyta, bizūnu prilupta visuomenė susigūžusi tyli.

Tad laisvas garsus – kartais netgi piktesnis – žodis turi poveikį. Skatinti žmones būti proaktyvius – tai demokratinės visuomenės požymiai. Žinokime savo vertybes.

Projektas „Nekasdienė kultūra – tradicijų ir inovacijų dialogas“. Projektą 2025 m. iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 35 tūkst. eurų.

Autorius: Inga Bartulevičiūtė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama